- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-22
- Bylos Nr.
- ATP-906-648/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-05165-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Pažarskis
- Advokatai
- Vytautas Savčiukas
- Kategorijos
- 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarimo, kuriuo A. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. 100 Lt dydžio bauda; pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. 3000 litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str., paskiriant A. V. galutines administracines nuobaudas - 3000 Lt dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. V. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 22 d., apie 18.00 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas atbuline eiga, buvo neatidus, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, ir kliudė stovintį automobilį „Seat Ibiza“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) jį apgadino ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Šiais savo veiksmais A. V. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 234 punktų reikalavimus.
Šalies argumentai
A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti arba sumažinti jam pagal ATPK 130 str. 1 d. paskirtos nuobaudos (baudos) dydį arba paskirti švelnesnę, negu ATPK 130 str. 1 d. numatyta, nuobaudą, neskiriant papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Teigia, kad jo veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., sudėties. Pirmosios instancijos teismas nesiaiškino apelianto kaltės turinio, nutarime nenurodė, kuo jo veiksmuose pasireiškė tiesioginė tyčia bei motyvas pasišalinti iš įvykio vietos. Byla išnagrinėta administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui nedalyvaujant, nesiaiškinant priežasčių, dėl kurių pastarasis asmuo negalėjo dalyvauti teismo posėdyje. Nepagrįsta teismo išvada, kad teismo posėdyje apeliantas nedalyvavo, vengdamas susitikimo su liudytoju A. K.. Į pirmąjį teismo posėdį, vykusį 2014 m. gegužės 14 d., apeliantas atvyko, tačiau teismas tuomet neišklausė jo paaiškinimų dėl eismo įvykio aplinkybių, tik paklausė, ar jis pripažįsta savo kaltę. Jam savo kaltės nepripažinus, vienašališkai buvo atidėtas teismo posėdis kitai datai, neišklausius paaiškinimų. Tokiu būdu teismas užkirto kelią administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui duoti paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių ir pažeidė objektyvumo principą bei šio asmens procesines teises. Apelianto tvirtinimu, jis jokio kontakto su stovinčiu automobiliu nepajuto, stovinčio automobilio signalizacija neįsijungė (tai būtų įvykę, jeigu jis savo automobiliu būtų kliudęs minėtą automobilį), nei ant šio automobilio, nei ant savo automobilio jokių susidūrimo žymių nepastebėjo. Įsitikinęs, kad jokio eismo įvykio nebuvo, jis iš įvykio vietos išvažiavo. Tvirtina, kad nenorėjo apsunkinti kaltininko nustatymo ar eismo įvykio aplinkybių atskleidimo, nesistengė išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, iš eismo įvykio vietos nuvažiavo sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, tai yra būdamas įsitikinęs, jog svetimo automobilio neapgadino. Tiriamo įvykio metu buvo blaivus, automobilis yra apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl neturėjo jokio motyvo tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Tai padarė nesuvokdamas, jog savo veiksmais pažeidė kito automobilio savininko teisėtus interesus. Be to, anot apelianto, kyla pagrįstų abejonių, ar tiriamo įvykio metu automobilis „Seat Ibiza“ iš tikrųjų buvo apgadintas. Tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nukentėjusiojo nurodomi galinio bamperio apgadinimai galėjo būti atsiradę ankščiau arba padaryti vėliau, tai yra po tiriamo įvykio. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai neištyrė byloje esančių įrodymų, teismo nutarimas pagrįstas ne byloje esančių įrodymų visuma, o prielaidomis. Skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi apelianto veiksmuose nėra administracinio teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Apeliantas, nesutikdamas su jam paskirta nuobauda, nurodo, kad jo padaryti pažeidimai savo pobūdžiu nebuvo šiurkštūs, sukeltas įvykis yra mažareikšmis, nesukėlęs pavojaus kitiems asmenims, eismo įvykio metu tik itin nežymiai apgadintas kitas automobilis, nukentėjusiajam padaryta turtinė žala yra nedidelė. Pats pasišalinimas iš eismo įvykio vietos savaime nesukėlė rimtų pasekmių, nepasunkino eismo įvykio aplinkybių tyrimo ir pažeidėjo nustatymo. Nors nustatyta viena pažeidėjo atsakomybę sunkinanti aplinkybė - pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies pažeidimas, už kurį pažeidėjui buvo paskirta administracinė nuobauda, tačiau apeliantas nėra piktybiškas ar sistemingas Kelių eismo taisyklių pažeidėjas, prieš tai už kelių eismo taisyklių pažeidimu buvo baustas daugiau nei prieš šešerius metus. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliantui būtinai reikalingas naudojimasis automobiliu, kadangi jo abu tėvai, tai yra tėvas M. V. ir mama A. V., yra neįgalūs. Tėvui M. V. po insulto nustatytas nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis, jis yra pusiau paralyžiuotas. Mama taip pat labai sunkiai vaikšto, jai, kaip ir tėvui, nustatytas specialusis lengvoje automobilio įsigijimo ir transporto išlaidų kompensacijos poreikis. Nei vienas iš tėvų dėl jų sveikatos būklės negali vairuoti automobilio, mama net neturi tokios teisės, todėl visur juos vežioja apeliantas. Pastarajam praradus teisę vairuoti transporto priemones, jo tėvai neteks netgi galimybės būti nuvežti pas gydytojus į polikliniką. Apeliantas šiuo metu yra bedarbis, registruotas Darbo biržoje, šeimos pragyvenimo šaltinis yra tik žmonos V. V. gaunamas atlyginimas. Apeliantui paskyrus tik baudą, kuri yra pakankamai didelė, jis patirs neigiamas pasekmes, turės nemažų finansinių išlaidų. Esant šioms aplinkybėms, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį ir aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus, apelianto nuomone, ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti, neskiriant jam papildomos ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo bei, esant galimybei, sumažinus ir paskirtos baudos dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
A. V. apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. neva procesinių teisių pažeidimu, kadangi administracinio teisės pažeidimo byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta jam nedalyvaujant, daro išvadą, kad šie argumentai yra nepagrįsti. Iš 2014-06-13 teismo posėdžio protokolo matyti, kad į teismo posėdį neatvykus administracinėn atsakomybėn traukiamam A. V. buvo sprendžiamas klausimas dėl galimybės nagrinėti bylą šiam asmeniui nedalyvaujant. Teismo posėdyje dalyvavęs administracinėn atsakomybėn traukiamo A. V. atstovas advokatas Vytautas Savčiukas nurodė, kad apie teismo posėdį A. V. pranešta tinkamai, ir sutiko, kad byla būtų nagrinėjama šiam asmeniui nedalyvaujant. Nukentėjusysis taip pat išreiškė savo nuomonę, kad bylą galima nagrinėti administracinėn atsakomybėn traukiamam A. V. nedalyvaujant. Teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomones, nutarė nagrinėti bylą iš esmės, motyvuodamas tuo, kad A. V. apie teismo posėdį informuotas, posėdyje dalyvauja jo atstovas (b.l. 31). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, o taip pat tai, kad A. V. neatvyko į teismo posėdį, kurio data buvo suderinta iš anksto, neatvykimo priežasčių nei jis pats, nei jo atstovas teismui nenurodė, nepateikė prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, pasinaudojo teise savo interesus ginti per atstovą, daro išvadą, kad administracinėn atsakomybėn patraukto A. V. procesinės teisės nepažeistos.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis sutinka. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog A. V. padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.
Apelianto skundo argumentas, kad jo veiksmuose nėra administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d., sudėties, atmetamas kaip nepagrįstas. Aplinkybę, kad pažeidimus padarė būtent A. V., patvirtina liudytojo A. K. parodymai. Šis liudytojas teisme kategoriškai patvirtino, kad automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvykio metu vairavo A. V., su pastaruoju asmeniu jis bendravo asmeniškai, todėl gerai matė. Teismui netikėti šio liudytojo policijos pareigūno A. K. parodymais nebuvo ir nėra jokio pagrindo, kadangi jie yra nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju yra atskleistas apelianto kaltės turinys. Būtent, iš tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. K. pirminio paaiškinimo bei parodymų teisme seka, kad po kontakto su kitu automobiliu A. V. buvo išlipęs iš savo automobilio „VW Passat“ ir apžiūrėjo abu automobilius. Tačiau, pasiūlius jam pasilikti eismo įvykio vietoje ir netgi perspėjus jį, kad jei išvažiuos, bus pranešta policijai, atsainiai į tai sureagavo ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šie liudytojo A. K. parodymai suponuoja išvadą, kad A. V. veikė tiesiogine tyčia, suprato sukėlęs eismo įvykį ir sąmoningai pasišalino iš įvykio vietos, suprasdamas, kad elgiasi neteisėtai. Minėtos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad A. V. iš eismo įvykio vietos nuvažiavo sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, tai yra būdamas įsitikinęs, jog svetimo automobilio neapgadino.
Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, o taip pat patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. V. padarė jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.
Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, tai, kad po automobilių susidūrimo neįsijungė automobilio „Seat“ signalizacija, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog susidūrimo apskritai nebuvo. Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusiojo nurodomi automobilio „Seat“ galinio bamperio apgadinimai galėjo būti atsiradę ankščiau arba padaryti vėliau, tai yra po tiriamo įvykio, yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pasak apelianto, jis neturėjo tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos, kadangi įvykio metu buvo blaivus, automobilis yra apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tačiau šios aplinkybės nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad jis neturėjo tikslo pasitraukti iš eismo įvykio vietos, nes juo gali būti ir paprasčiausias siekimas išvengti administracinės atsakomybės.
Byloje esantys įrodymai patvirtina faktą, kad A. V. vairuojamas automobilis „VW Passat“, valst. NR. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį „Seat Ibiza“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį apgadino.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pažeidėjo A. V. veiksmus kvalifikavo pagal ATPK 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d.
Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta nuobauda, nurodydamas, kad ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti, nepaskyrus jam papildomos ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ar sumažinus paskirtos baudos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su šiuo apeliacinio skundo argumentu, daro išvadą, kad A. V. paskirta administracinė nuobauda yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, o taip pat įvertinęs padarytų pažeidimų pobūdį ir pažeidėją charakterizuojančius duomenis, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti ATPK 30¹ straipsnį ir A. V. teisingai paskyrė ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. sankcijose numatytas minimalias nuobaudas. Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie sunkią A. V. finansinę padėtį, sunkią jo tėvų sveikatos būklę ir būtinybę juos vežioti automobiliu pas gydytojus bei prie skundo pridėtus dokumentus, daro išvadą, kad šios aplinkybės negali būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą taikyti A. V. atžvilgiu ATPK 30¹ straipsnį ir neskirti jam pagal ATPK 130 str. 1 d. papildomos nuobaudos – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo. Pažyma apie asmens baustumą (b.l. 19-22) patvirtina, kad A. V. daug kartų baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, iš jų ir tapačius, tris kartus jam buvo paskirta nuobauda - teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, kas neigiamai charakterizuoja pažeidėją, rodo jam taikomų poveikio priemonių ignoravimą. Tai, kad A. V. skirta nuobauda sukels neigiamus padarinius, nesudaro pagrindo teigti, jog paskirtoji administracinė nuobauda akivaizdžiai neproporcinga padarytiems pažeidimams ir nuobauda siekiamiems tikslams. Pažymėtina, kad asmuo privalo numatyti bei atsakingai įvertinti savo elgesį, galimas pasekmes, administracinės nuobaudos tikslas yra ir tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už teisės pažeidimo įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų.
Pirmosios instancijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.
Pastebėtina, kad skundžiamo nutarimo rezoliucinėje dalyje, skiriant nuobaudą A. V. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, neteisingai nurodyta šio straipsnio dalis. Iš šio nutarimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė įstatymo normą, už kurią atsakomybėn traukiamas A. V., tai yra ATPK 127 str. 2 d., ir tik skirdamas nuobaudą A. V. už šį pažeidimą neteisingai nurodė ATPK 127 str. 1 d. Esant tokioms aplinkybėms, tai laikytina rašymo apsirikimu, kuris ištaisytinas. Šis rašymo apsirikimo ištaisymas skundžiamo nutarimo esmės nekeičia.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. V. apeliacinio skundo netenkinti.
Ištaisyti rašymo apsirikimą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. nutarimo rezoliucinėje dalyje, nurodant, kad A. V. pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį skiriama 100 (vieno šimto) litų bauda.
Nutartis neskundžiama.