Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-24 · Civilinė byla Nr. 2-2393/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-24
Bylos Nr.
2-2393/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02278-2012-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Lit RE Service“
Ieškovas
O. K.
Trečiasis asmuo
V. K., L. N., notarė R
Kategorijos
  • 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2393/2013 (S)Proceso Nr. 2-55-3-02278-2012-9Procesinio sprendimo kategorija 110.2
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lit RE Service“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-1855-232/2013 pagal ieškovo O. K. ieškinį atsakovui UAB „Lit RE Service“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu; tretieji asmenys: V. K., L. N., notarė R. V. ir kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu teismo prašo pripažinti niekine ir negaliojančia atsakovo ir V. K. 2011 m. birželio 28 d. sudarytą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą grąžinti butą, o ieškovą, V. K. ir L. N. įpareigoti grąžinti atsakovui 108 000 Lt. Ieškinys grindžiamas tuo, kad V. K., pagal įgaliojimą atstovaudamas ir kitus buto bendraturčius (ieškovą ir L. N.), pardavė butą atsakovui už kainą, kuri buvo žymiai mažesnė negu vidutinė rinkos vertė, ir atsakovas tai žinojo, t. y. buvo nesąžiningas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovo prašymu taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ½ dalį minėto buto, uždrausdamas perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę. Apeliacinės instancijos teismas šią nutartį paliko nepakeistą.

Šalies argumentai

Atsakovas pateikė teismui prašymą įpareigoti ieškovą pateikti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, įmokant 10 565 EUR (36 482,18 Lt) į teismo depozitinę sąskaitą. Nurodė, kad ginčo butui įsigyti atsakovas su kredito unija 2011 m. birželio 30 d. sudarė paskolos sutartį, kuria atsakovui buvo suteikta 42 000 EUR paskola. Atsakovas tikėjosi iš ginčo buto nuomos gauti pajamų ir tokiu būdu atsiskaityti su kredito unija, o tuo atveju, jeigu iki paskolos grąžinimo termino pabaigos iš buto neturėtų pajamų, ketino ginčo butą parduoti ir grąžinti paskolą. Ginčo bute gyvena ieškovas ir V. K., kurie nemoka atsakovui nuomos mokesčio. Dėl teismo taikyto arešto atsakovas neturi galimybės parduoti ginčo buto ir atsiskaityti su kredito unija iki paskolos sutartyje numatyto termino – 2013 m. birželio 25 d. Dėl šių priežasčių atsakovas pateikė kredito unijai prašymą dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas 36 mėnesiams, tačiau su padidėjusia palūkanų norma. Taigi, dėl taikyto arešto atsakovas yra priverstas dar 36 mėnesius mokėti kredito unijai palūkanas, kurios sudaro 10 565,97 EUR. Atsakovo teigimu, ši suma laikytina jo nuostoliais, kurie bus patirti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės nurodo abstraktaus pobūdžio samprotavimus apie galimus suvaržymus ir jų pasekmes, tačiau konkrečių įrodymų nepateikė. Atsakovas nepateikė savo teiginį, kad jis ketino parduoti ginčo butą ir tokiu būdu atsiskaityti su kredito unija, pagrindžiančių duomenų (apie sudarytas preliminarias sutartis ar kt.). Pasisakydamas dėl atsakovo argumentų, kad jis buvo priverstas pratęsti paskolos grąžinimo terminą 36 mėnesiams ir mokėti didesnes palūkanas, teismas nurodė, jog atsakovas teismui nėra pateikęs pačios paskolos sutarties, kuria remiantis būtų galima spręsti apie palūkanų padidėjimą ir paskolos grąžinimo terminus. Teismo nuomone, aplinkybė, kad paskolos sutartis buvo pratęsta 36 mėnesiams, dar neįrodo, jog ji buvo pratęsta būtent dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl įrodymų apie ketinimą parduoti ginčo butą. Ginčo butą atsakovas įsigijo pelno siekimo tikslais. Pelną galima gauti nuomojant butą arba parduodant jį už didesnę kainą. Šiuo atveju atsakovas ketino kelis metus palaukti, tuo laikotarpiu butą nuomojant, ir parduoti už didesnę kainą. Iš gautos sumos atsakovas ketino atsiskaityti su kredito unija. Pagal paskolos sutartį atsakovas turėjo grąžinti paskolą iki 2013 m. birželio 25 d., tačiau dėl 2012 m. lapkričio 12 d. taikyto arešto atsakovas neteko galimybės parduoti buto. Tai, kad atsakovas nėra sudaręs preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties, dar nereiškia, jog atsakovas nepatiria ir nepatirs nuostolių. Nuostolių atlyginimo užtikrinimui taikyti pakanka tik tikimybės, kad tokie nuostoliai gali atsirasti. Aplinkybės, kad atsakovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kad ginčo butui įsigyti buvo imama paskola ir jos grąžinimo terminas yra labai trumpas, rodo atsakovo ketinimą parduoti šį butą, todėl jokių papildomų įrodymų dėl ginčo buto galimo pardavimo atsakovas neturėjo pareigos pateikti.

2. Dėl paskolos sutarties pratęsimo. Kredito unija yra įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nes jos naudai yra įkeistas ginčo butas prievolėms pagal 2011 m. birželio 30 d. paskolos sutartį įvykdyti. Teismas nebūtų įtraukęs į bylą kredito unijos trečiuoju asmeniu, jeigu nebūtų įsitikinęs nurodytos paskolos sutarties sudarymu. Be to, paskolos sutartis teismui buvo pateikta kartu su prašymu dėl kredito unijos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Vien tai, kad paskolos sutartis nebuvo pateikta kartu su prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, negali reikšti, jog atsakovas apskritai nepagrindė sutarties buvimo fakto. Be to, akivaizdu, kad paskolos sutarties termino šalys nepratęsinėtų, jeigu jis nebūtų pasibaigęs. Paskolos sutartis buvo sudaryta 2011 m. birželio 30 d., o paskolos grąžinimo terminas numatytas 2013 m. birželio 25 d. Toks trumpas paskolos grąžinimo terminas pakankamai didelei sumai (42 000 EUR) ir pačios paskolos grąžinimo atidėjimas (visą sutarties laikotarpį mokamos tik palūkanos, o paskolos suma grąžinama paskutinę termino dieną), rodo, kad atsakovas ketino tokią pinigų sumą gauti greitu laiku ir visą iš karto, t. y. ketino gauti pelno pardavus ginčo butą už didesnę kainą. Jokios kitos priežastys negalėjo lemti paskolos sutarties pratęsimo. Paskolos sutartis buvo sudaryta išimtinai dėl ginčo buto įsigijimo, todėl visi su šia sutartimi susiję veiksmai taip pat yra susiję su ginčo butu. Kredito unija sutiko pratęsti paskolos grąžinimo terminą 36 mėnesiams tik dėl to, kad atsakovas neturi galimybės realizuoti ginčo buto ir tokiu būdu grąžinti paskolą.

3. Dėl ieškovo nesąžiningumo. Ieškovas, piktnaudžiaudamas teise, pateikė nepagrįstą ieškinį ir, remdamasis tuo, kad ieškinio reikalavimas yra susijęs su restitucijos taikymu, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nors pats nuo 2012 m. lapkričio mėn. nedalyvavo nė viename teismo posėdyje ir nepriima teismo siunčiamos korespondencijos.

Atsiliepimai į atskirąjį skundą negauti.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalies nuostatą šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šių nuostolių atlyginimas gali būti užtikrinimas ir banko garantija. Nurodytos teismo taikomos priemonės paskirtis plačiąja prasme – užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti atlyginti dėl ieškovo iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos.

Taikant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą abiejų sąlygų (atsakovo nuostoliai ir tikimybė, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas) visuma yra būtina. Svarbu pažymėti ir tai, kad, atsakovui pateikus prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti ieškovo iniciatyva pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atlyginimo užtikrinimo, tokį prašymą pateikusiam asmeniui tenka pareiga leistinais įrodymais pagrįsti būtinybę tenkinti jo pareikštą prašymą. Teismui turi būti pateikti visi duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo gali atsirasti nuostolių ir kad šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, t. y. kad nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. Be to, turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis.

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas vienos iš minėtų nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų apskritai neįrodinėjo. Atsakovas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų, kad jo patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti dėl ieškovo finansinio nepajėgumo ar vengimo juos atlyginti. Visą dėmesį atsakovas susikoncentravo į kitos būtinos sąlygos įrodinėjimą – nuostolių atsiradimo tikimybę, nors, kaip minėta, tenkinant prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo būtinos abi sąlygos. Todėl vien dėl šios priežasties atsakovo prašymas laikytinas nepagrįstu.

Pagrįstas abejones kelia ir atsakovo teiginys, kad atsakovo nuostoliai, kurie pasireškia palūkanų kredito unijai mokėjimu pratęsus paskolos grąžinimo terminą, yra susiję būtent su šioje byloje pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Atsakovo teigimu, ginčo butą jis įsigijo specialiai šiam tikslui paėmęs paskolą, kurią ketino grąžinti pardavęs butą, o teismui areštavus ginčo butą, jis neteko galimybės butą parduoti ir grąžinti paskolos, todėl buvo priverstas prašyti pratęsti paskolos grąžinimo terminą ir mokėti padidėjusias palūkanas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovas į bylą nėra pateikęs pačios paskolos sutarties. Nors atsakovas atskirajame skunde nurodo, kad ši sutartis teismui buvo pateikta kartu su prašymu dėl kredito unijos įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, apeliacinės instancijos teismui išreikalavus visą bylą, pasitvirtino pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atsakovo nurodoma paskolos sutartis į bylą nėra pateikta. Atsakovas, iš skundžiamos nutarties turinio matydamas, kad teismas abejoja minėtos paskolos sutarties pateikimu į bylą, turėjo galimybę išsklaidyti šias abejones ir pateikti sutartį apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu, tačiau to nepadarė, o tik nurodo argumentus, jog iš tam tikrų aplinkybių pirmosios instancijos teismui neturėjo kilti abejonių dėl šios paskolos sutarties sudarymo fakto. Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nesant paskolos sutarties, nėra galimybės spręsti apie paskolos grąžinimo terminus ir padidėjusias palūkanas. Papildomai pažymėtina, kad, byloje nesant paskolos sutarties, nėra pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, jog paskolos paskirtis yra būtent ginčo buto įsigijimas. Iš byloje esančios kredito unijos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymos dėl įsipareigojimų pagal paskolos sutartį vykdymo ir jos priedų nėra galimybės nustatyti joje minimos paskolos paskirties, jos grąžinimo termino ir pradinio palūkanų dydžio (civilinės bylos Nr. 2-1855-232/2013 l. 87-91). Tai, kad paskolos sutarties paskirtis gali būti kita, patvirtina ta aplinkybė, jog ginčo butą atsakovas įsigijo už 108 000 Lt (31 278,96 EUR), o paskolos suma, atsakovo teigimu, yra 42 000 EUR. Atsakovui neįrodžius, kad atsakovo iš kredito unijos gauta paskola buvo panaudota ginčo buto įsigijimui, nėra pagrindo daryti išvados, jog ginčo buto areštas yra tiesiogiai susijęs su atsakovo negalėjimu grąžinti minėtos paskolos. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovo ketinimas parduoti ginčo butą buvo susijęs su minėtos paskolos grąžinimo termino pabaiga. Kitų įrodymų, kad atsakovas bandė parduoti ginčo butą iki ieškinio šioje byloje pareiškimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas nepateikė. Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad kredito unija sutiko pratęsti paskolos grąžinimo terminą tik dėl to, kad atsakovas neturi galimybės realizuoti ginčo buto ir tokiu būdu grąžinti paskolą. Pažymėtina, kad kredito unijos 2013 m. balandžio 10 d. atsakovui pateiktame atsakyme apie priimtą sprendimą pratęsti turimos paskolos grąžinimo terminą 36 mėnesiams neužsimenama apie priežastis, dėl kurių atsakovas teikė prašymą dėl termino pratęsimo, o pats prašymas byloje nėra pateiktas (civilinės bylos Nr. 2-1855-232/2013 l. 151-153). Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovas nepagrindė savo teiginių, kad ginčo butą jis įsigijo specialiai šiam tikslui paėmęs paskolą, kurią ketino grąžinti pardavęs butą, o teismui areštavus ginčo butą, jis neteko galimybės butą parduoti ir grąžinti paskolos, todėl buvo priverstas prašyti pratęsti paskolos grąžinimo terminą ir mokėti padidėjusias palūkanas, t. y. patirti nuostolių.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovo prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė