- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-04
- Bylos Nr.
- 2A-671-777/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-15092-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Irma Čuchraj, Alvydas Žerlauskas
- Atsakovas
- G. S., J. M.
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-671-777/2014
2014 m. birželio 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Alvydo Žerlausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės bankrutuojančios UAB „BV Optimus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios UAB „BV Optimus“ bankroto administratoriaus Algio Kleivos ieškinį atsakovams G. S. ir J. M. dėl žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė BUAB „BV Optimus“ 2012-12-31 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų 29 095,12 Lt žalos atlyginimo, 4 950 Lt administravimo išlaidų, 5 procentus metinių procesinių palūkanų. Ieškovė nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2011-11-14 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „BV Optimus“. Atsakovai laikotarpiu nuo 2008-06-11 iki 2009-03-18, nuo 2010-03-24 iki 2011-06-01, nuo 2011-06-01 iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvo paskirti UAB „BV Optimus“ vadovais. Teigė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2011 m. UAB „BV Optimus“ turimi įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašytos turto vertės, todėl minėti bendrovės vadovai turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Teigė ir tai, kad atsakovai dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „BV Optimus“ į teismą nesikreipė, tuo padarydami žalą kreditoriams, todėl atsakovų veiksmai – neteisėti. 2013-10-24 teismo posėdžio metu ieškovė ieškinio sumą patikslino, atsižvelgdamas į UAB „BV Optimus“ balanse esančius duomenis, sumažino ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo iki 23 530,12 Lt.
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-12-19 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovė nurodė, kad atsakovas G. S. privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nuo to momento, kai įmonė tapo nemoki, tačiau konkrečiai nenurodė, kada G. S. turėjo paaiškėti įmonės nemokumas. Apie tai, kada atsakovas J. M. privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė ieškinyje nenurodė. Ieškovės argumentai dėl atsakovų neteisėtų veiksmų yra nenuoseklūs, nekonkretūs ir prieštaringi, ieškovė negalėjo paaiškinti, kada kiekvienam iš atsakovų atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą vadovaujamai bendrovei. Teismas nurodė, kad iš bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentų nustatyta, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog 2008 m. gruodžio 31 d. UAB „BV Optimus“ buvo nemoki. Nenustatyta, kad atsakovo J. M. vadovavimo laikotarpiu nuo 2008-06-11 iki 2009-03-18 būtų susidariusi įmonės nemokumo būklė, todėl atmestas kaip nepagrįstas ieškovės argumentas, kad atsakovas, sudaręs 2008 m. bendrovės balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, privalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Pagal 2009 m. balanse esamus duomenis bendrovės vadovas neprivalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, nes įsipareigojimai neviršijo pusės į bendrovės balansą įrašyto turto vertės. Įmonės nemokumui konstatuoti nepakanka tos aplinkybės, jog įsipareigojimai metų pabaigoje viršija pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, būtina sąlyga, kad tie įsipareigojimai būtų pradelsti. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokia dalis iš 41 194 Lt bendrovės įsipareigojimų buvo pradelsti. Teismas nustatė, kad pagal 2010 m. balanso duomenis bendrovės vadovas, sudarius balansą nuo 2011-05-31, privalėjo kreiptis dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi pagrindinis kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad dėl įmonės nemokumo pagal 2010 m. balanso duomenis pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo atsakovas J. M.. Atsakovas J. M. bendrovės direktoriumi nebedirbo nuo 2011-06-01, tačiau iš UAB „Bonus ventus“ vienintelio akcininko sprendimo 10/12.02-01/185 matyti, kad nuo 2010-12-02 UAB „BV Optimus“ direktoriumi paskirtas G. S.. „Sodra“ kreipėsi į UAB „BV Optimus“ 2011-05-05 ir nustatė 30 dienų terminą įsipareigojimams įvykdyti, kadangi įsipareigojimai nebuvo įvykdyti, „Sodra“ kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Po to, kai „Sodra“ kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovui G. S. nebebuvo pareigos ir pagrindo papildomai savo ruožtu taip pat kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad nuo 2009-12-31 iki 2010-12-31 UAB „BV Optimus“ įsipareigojimai ir nuostoliai daug nepadidėjo, todėl darytina išvada, jog dėl to, kad atsakovas G. S. dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nesikreipė nuo 2011-05-31, kreditoriams padaryta žala nepadidėjo. Teismas taip pat įvertino ir aplinkybę, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011-12-23 nutarimu administracinė byla atsakovui G. S. dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo buvo nutraukta. Dėl solidariosios atsakovų atsakomybės teismas pažymėjo, kad už tą patį laikotarpį atsakomybė gali būti taikoma tik tam asmeniui, kuris tuo metu ėjo vadovo pareigas. Atsakovai vadovais buvo skirtingais laikotarpiais, dėl to žalos atlyginimas iš jų, esant visoms būtinoms sąlygoms, gali būti priteistas už skirtingus laikotarpius iš kiekvieno atskirai.
Apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „BV Optimus“ prašė Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė neįrodė ieškinio pagrįstumo. Atsakovai visą laiką žinojo apie įmonės sunkią padėtį, tačiau nieko nedarė, kad būtų atkurtas įmonės mokumas, taip pat nesiėmė veiksmų dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Ieškovė nurodė, kad įmonė savo turto neturėjo, tačiau atsakovai niekada neinicijavo įstatinio kapitalo didinimo ar mokumo atkūrimo. Bendrovės padėtis prastėjo ir 2009 m. bei 2010 m., mažėjo turimas turtas, atsakovai tai žinojo, tačiau aktyvių veiksmų nesiėmė ir į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė. Ieškovė nurodė, kad atsakovas G. S. bendrovei 2010 m. paskolintus 30 000 Lt atsiėmė anksčiau nei kiti kreditoriai, nors žinojo, kad įmonės turto nepakaks atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad atsakovų atsakomybė yra solidari, nes jie abu žinojo apie įmonės padėtį, tačiau dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė.
Atsiliepimas
Atsakovas G. S. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nurodė, kad ėmėsi visų veiksmų įmonės finansinei padėčiai pagerinti ir 2010 m. įmonės įsipareigojimus sumažino nuo 41 194 Lt iki 28 767 Lt. Ieškovė nenurodė momento, nuo kurio atsirado įmonės nemokumas, nepagrindė teiginių apie tai, kad įmonė, pažeisdama kreditorių interesus, sunaudojo įmonės turtą.
Atsakovas J. M. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas teisingai nurodė, kad solidarioji atsakomybė įmonės vadovams, šias pareigas ėjusiems skirtingais laikotarpiais, negali būti taikoma. Ieškovė nepagrįstai prašė priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo J. M. už laikotarpius, kai jis nebuvo įmonės vadovas. Be to, vadovavimo įmonei laikotarpiu jis jokių sandorių nesudarinėjo. Atsakovas pažymėjo, kad bendrovės skolos susidarė ne dėl naujų kreditorių ar naujų sandorių sudarymo, o dėl nesumokėtų mokesčių bei neįvykdytų įsipareigojimų valstybei. Apeliantas nenurodė nė vieno neteisėto veikimo ar neveikimo, kuriais atsakovas J. M. būtų padaręs įmonei žalą, nenurodė tarp atsiradusios žalos ir J. M. veikimo (neveikimo) priežastinio ryšio bei jo kaltės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.
Nagrinėjamoje byloje keliamas įmonės vadovų civilinės atsakomybės klausimas dėl to, kad jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo.
Byloje nustatyta, kad UAB „BV Optimus“ direktoriumi atsakovas J. M. buvo laikotarpiais nuo 2008-06-11 iki 2009-03-18, nuo 2010-03-24 iki 2011-06-01, atsakovas G. S. direktoriumi buvo laikotarpiais nuo 2009-03-18 iki 2010-03-24 ir nuo 2011-06-01 iki 2011-11-09 (b. l. 15–16).
Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 str. 3 d., vadovo – CK 2.87 str. 7 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje BUAB ,,Panevėžio balsas“ v. UAB ,,Eksena“, byla Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.); pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d.). Įmonės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovų veiksmus, padarytos žalos faktą bei priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jų kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, turėtų atsakovai, t. y. įmonės vadovas ir akcininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Limantra“ v. N. G., byla Nr. 3K-3-130/2011).
Pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 str. 4 p. (t. y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškiantį skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu.
Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 8 d. Tačiau nustatyti momentą, kada įmonė tapo nemoki, yra svarbu, kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju – reikalaujama iš atsakovų žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jie laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, taip pat – kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t. t.
Ieškovė teigia, kad atsakovai visą laiką žinojo apie įmonės finansinę padėtį, jos sunkumus, tačiau nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Su tokia nuostata teismas nesutinka. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nei 2008 m., nei 2009 m. atsakovai neprivalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes 2008 m. pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (t. 1. b. l. 110). Įmonės balansas už 2009 m. taip pat neatitiko įmonės nemokumo būsenos, nes pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės (t. 1, b. l. 19). Be to, šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ir ieškovės atstovas, nurodęs, kad atsakovui J. M. pareiga kreiptis į teismą dėl galimos bankroto bylos iškėlimo atsirado nuo 2010-09-28, atsakovui G. S. – nuo 2011-05-31 (t. 1, b. l. 96). Iš 2010 m. ir 2011 m. balanso duomenų nustatyta, kad įmonės per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę (t. 1, b. l. 10, 112). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovė, siekdama įrodyti, kad atsakovų pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado dar 2008 m., turėtų įrodyti aplinkybę, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai) tuo metu jau viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Tokių įrodymų byloje nėra (CPK 178 str.). Ieškovė taip pat negalėjo nurodyti konkretaus kiekvieno iš atsakovų padarytos žalos dydžio, o apsiribojo tik deklaratyviais bei abstrakčiais teiginiais. Nepateikta duomenų, kokią įtaką nesikreipimas į teismą dėl galimo bankroto turėjo prašomai priteisti žalai, jei ji atsirado dėl atsakovų veiksmų.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įmonės yra steigiamos, siekiant įgyvendinti pasirinktą verslo modelį ir gauti ekonominę naudą – pelną, todėl jų veikla visada siejasi su tam tikra verslo rizika. Ši aplinkybė lemia tai, kad teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Taigi įmonės valdymo organai, atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Todėl svarbu nustatyti, ar sprendimas nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, net ir įmonės finansiniams rodikliams nesant geriems, laikytinas siekiu išsaugoti įmonę ir toliau vykdyti veiklą, ar įmonės vadovas (akcininkas) veikė neapgalvotai ir nesuderinamai su įprastine ūkine veikla. Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pastebėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nemoki ar jai gresia nemokumas, ji prisiima naujus įsipareigojimus, dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais didėja nuostoliai arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Priešingai, įmonės įsiskolinimai bei pradelsti įsipareigojimai iš esmės susidarė ne dėl naujai prisiimtų įsipareigojimų naujiems kreditoriams, o dėl kasmet apskaičiuojamų mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų valstybei (VMI ir „Sodrai“). Be to, įmonės vadovas ir akcininkas G. S. suteikė įmonei 32 668,55 Lt paskolą, kad ši atsiskaitytų su tiekėjais (t. 1, b. l. 141), taigi buvo imtasi veiksmų, siekiant nedidinti įsipareigojimų kreditoriams. Aplinkybė, kad įmonės direktorius ir akcininkas G. S. suteiktą paskolą atsiėmė, nereiškia, kad dėl to buvo pažeisti įmonės kreditorių interesai, nes paskola buvo sugrąžinta gerokai iki bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2010-10-20 ir 2010-12-31. Įvertintina ir tai, kad kreditorius VSDFV Klaipėdos skyrius dėl bankroto bylos iškėlimo įspėjo tik 2013-05-05 pranešimu, o į teismą kreipėsi tik 2011-10-20 (c. b. Nr. 2-6773-323/2012, b. l. 17). Dėl to darytina išvada, kad įmonės vadovas iki tol turėjo pagrįstų lūkesčių vykdyti veiklą ir išvengti įmonės bankroto.
Ieškovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad įmonė savo turto neturėjo, tačiau atsakovai niekada neinicijavo įstatinio kapitalo didinimo ar mokumo atkūrimo. CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, t. y. apeliantas negali remtis aplinkybėmis, kurių neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Dėl to teisėjų kolegija dėl šio apeliacinio skundo motyvo plačiau nepasisako.
Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovės ieškinį atsakovams atmetė. Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, dėl to jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-12-19 sprendimą palikti nepakeistą.