Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-02-11 · Administracinė byla Nr. P-502-18-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-11
Bylos Nr.
P-502-18-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Užsienyje įgytų kvalifikacijų
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P502–18/2011Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.3; 80.11; 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2011 m. vasario 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-233/2010 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinei komisijai ir Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T I, b l. 3–7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinės komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 18 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – ir Centras) 2008 m. liepos 2 d. pažymos Nr. 14-442 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ (toliau – ir Pažyma) dalį, kurioje nustatytas esminis skirtumas tarp pareiškėjo kvalifikacijos ir atitinkamos Lietuvos Respublikoje teikiamos aukštojo mokslo kvalifikacijos, ir dalį, kurioje nurodyta, kad „su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01S1-UP) Studijų kokybės vertinimo centre (kaip numatyta Nuostatų 14.2 punkte)“; priteisti 50 000 Lt moralinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas objektyviais įrodymais ir aplinkybėmis. Be to, jis abejoja Komisijos nešališkumu, nes apeliantas į posėdį buvo pakviestas tik po to, kai pasisakė Centro atstovai. Paaiškino, kad Komisija klaidingai nustatė, jog 2003 m. lapkričio 28 d. sutartyje Nr. V-04-013, pasirašytoje tarp pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos, yra net du antspaudai ir institucija dviejų antspaudų vienu metu turėti negali, todėl padarė išvadą, kad sutartis buvo pasirašyta atgaline data. Teigė, kad minėtos sutarties pasirašymo dieną buvo uždėtas Baltijos humanitarinio centro antspaudas, o 2004 m. balandžio 1 d. uždėti Tarptautinės Baltijos akademijos antspaudai. Pasirašant sutartį, minėtos akademijos atstovas paaiškino, kad paruošti dokumentai dėl akademijos buveinės ir pavadinimo pakeitimo, kodas atitiko Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. ISAK-1578 „Dėl leidimo švietimo įstaigai Baltijos humanitariniam centrui vykdyti studijas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla išdavimo“ nurodytą kodą. Be to, tokia sutartis patvirtinta konkliudentiniais veiksmais, už suteiktas paslaugas iš pradžių buvo mokama Baltijos humanitariniam centrui, o po to – į Tarptautinės Baltijos akademijos sąskaitą, tai patvirtina mokėjimo kvitai. Nuo 2005 metų, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė panaikino Tarptautinei Baltijos akademijai išduotą leidimą, sutartis su pareiškėju buvo nutraukta ir studijas jis tęsė Latvijos Respublikoje, Baltijos tarptautinėje akademijoje. Nurodytą aplinkybę patvirtina Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažyma. Komisija klaidingai nurodė, kad 2005 m. liepos 1 d. sutartis nebuvo nutraukta, tai liudija 2003 m. lapkričio 28 d. sudaryta sutartis su Baltijos rusų institutu. Sutartyje nurodyta, kad išklausyti kursai Akademijoje yra įskaitomi Baltijos rusų institute, pareiškėjas automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų, Tarptautinės Baltijos akademijos išbraukus jį iš klausytojų sąrašų. Nurodyti Komisijos teiginiai yra neaiškūs ir prieštaraujantys, ir tik remiantis jais dalis pareiškėjo studijų pripažinta nelegaliomis. Nurodė, kad dėl Sprendimo patyrė moralinę žalą, kadangi toks sprendimas žlugdo pasitikėjimą valstybe, būdamas teisus jis turi bylinėtis, nors yra prisiekęs Lietuvos valstybei pareigūnas. Sprendimas užkirto kelią stoti į teisės krypties magistrantūros studijas Lietuvos Respublikoje, atimta teisė dalyvauti atrankose aukštesnėms pareigoms užimti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nes viena iš sąlygų yra aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo turėjimas. Dėl neigiamo Komisijos Sprendimo pareiškėjas prarado keletą studijų metų ir Baltijos tarptautinei akademijai sumokėtus pinigus už studijas.

Atsiliepimas

Atsakovas Komisija prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (T I, b. l. 87–89) nurodė, kad byloje yra įrodymų, jog pareiškėjas pateikė Centrui informaciją, kad nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų rugsėjo mėnesio studijos buvo įgyvendintos Lietuvos Respublikoje, Vilniuje. Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymoje nurodyta, kad tuo atveju, jei laikotarpyje nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. sausio 17 d. A. B. mokėsi papildomai kitose mokymo įstaigose, tai yra tik papildomas mokymas ir negali būti įskaitytas į studijų programą. Padarė išvadą, kad studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, o Baltijos rusų institutas, esantis Latvijos Respublikoje. Baltijos rusų institutas neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gauto leidimo vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, todėl dalis studijų vyko neteisėtai ir įgyta užsienyje kvalifikacija negali būti pripažinta Lietuvos Respublikoje be jokių sąlygų. Pabrėžė, jog kompetentingos valstybės institucijos negali besąlygiškai pripažinti kvalifikacijos, įgytos neteisėtai vykdytų studijų metu. Pripažįstant tokią kvalifikaciją valstybės kompetentingos institucijos garantuotų, kad tokia aukštojo mokslo kvalifikacija yra tinkamos kokybės ir gali teikti atitinkamas akademines bei profesines teises, t. y. kad tokią aukštojo mokslo kvalifikaciją turintis asmuo galės stoti į atitinkamas studijas ir teiks paslaugas, atitinkančias visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Tokios garantijos valstybės kompetentingos institucijos negali prisiimti, nes asmens įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija buvo įgyta institucijoje, kuri dalį studijų vykdė Lietuvos Respublikos teritorijoje, neturėdama tam leidimo, t. y. valstybė neištyrė tokios institucijos pasirengimo vykdyti su studijomis susijusią veiklą ir negali garantuoti, kad tokia veikla bus tinkamos kokybės ir atitiks visuomenės teisėtus interesus ir lūkesčius. Atsižvelgė į Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 60, 2 ir 4 punktus, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 4 dalį ir pažymėjo, jog Komisija nėra viešojo administravimo institucija, jai nesuteikti viešojo administravimo įgaliojimai. Be to, pagal Nuostatų 6 ir 18 punktus ji neatlieka užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimo, o tik nagrinėja asmenų apeliacijas dėl institucijos, vykdančios užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimą.

Atsakovas Centras prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (T I, b. l. 91–99) nurodė, kad, vertinant pareiškėjo kvalifikaciją, tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, nustatytas esminis skirtumas, todėl ji negali būti pripažinta besąlygiškai. Centras išnagrinėjo pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos pateiktus dokumentus ir nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla Lietuvos Respublikoje, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs minėtos institucijos leidimo tokiai veiklai. Nesutampa paties pareiškėjo ir kvalifikacijos teikėjo, Baltijos rusų instituto, pateikta informacija apie studijų įgyvendinimo vietą. Centras turi pareiškėjo suteiktą informaciją, kad studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų buvo įgyvendintos Lietuvoje. Kadangi Baltijos rusų institutas, kuris save įvardina studijų vykdytoju, niekada neturėjo leidimo įgyvendinti studijų Lietuvoje, darytina išvada, jog anksčiau nurodytu laikotarpiu jis veikė neteisėtu būdu. Pažymėjo, kad pareiškėjas painiojosi teikdamas duomenis, susijusius su savo studijomis. Nors jis pasirašytinai garantavo duomenų paraiškoje teisingumą, šiame dokumente studijų pradžią nurodė 2002 metus, o klausimyne jis nurodė, kad studijas pradėjo 2003 metais. Neteisėtą Baltijos rusų instituto veiklą Lietuvoje, Centro nuomone, papildomai patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktos studijų sutartys. Sutartis su Tarptautine Baltijos akademija pasirašyta 2003 m. lapkričio 28 d., nors tuo metu akademijai net nebuvo išduotas leidimas vykdyti studijų (sutarties pasirašymo metu leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programą turėjo ne Tarptautinė Baltijos akademija, o Baltijos humanitarinis centras). Pareiškėjo studijos negali būti besąlygiškai pripažintos Lietuvoje, nes dalis jų vyko nelegaliu būdu. Be to, pareiškėjas neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą, nes neįrodė neteisėtų valdžios institucijos veiksmų ir neturtinės žalos dėl jų jam kilimo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 9 d. sprendimu (T III, b. l. 140–145) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Centrui 2007 m. balandžio 12 d. pateikė prašymą dėl užsienyje įgytos aukštojo mokslo kvalifikacijos vertinimo. Centras 2008 m. liepos 2 d. priėmė sprendimą Nr. 14-442 „Dėl kvalifikacijos įvertinimo“ Baltijos tarptautinės akademijos pareiškėjui suteiktą teisininko kvalifikaciją įvertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas išlaikys teisės kvalifikacinį egzaminą pagal šio egzamino programą (01 Sl-UP) Centre. Pareiškėjas 2008 m. liepos 14 d. Komisijai pateikė apeliaciją dėl Centro sprendimo, kurioje prašė šį sprendimą panaikinti. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliaciją, nutarė jos netenkinti ir palikti galioti Centro sprendimą. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 19 straipsnio 4 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, Nuostatų 6, 11, 14.2 punktus, Centro direktoriaus 2006 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 1-24 patvirtintas Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, vertinimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), Europos Tarybos ir Unesco kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu, pripažinimo Europos regiono valstybėse konvencijos (toliau – ir Konvencija) VI.1 straipsnį, III.1 straipsnio 2 dalį bei nurodė, kad ginčo esmė – ar Komisijos 2008 m. rugsėjo 18 d. protokolinis sprendimas Nr. AK-2008-05 ir Centro 2008 m. liepos 2 d. sprendimas Nr. 14-442 su nustatyta sąlyga yra teisėti ir pagrįsti. Nustatė, kad pareiškėjas 2007 metais baigė studijas Baltijos tarptautinėje akademijoje ir įgijo teisininko kvalifikaciją. Atsakovas, vertindamas įgytą kvalifikaciją, nustatė esminį skirtumą tarp pareiškėjo kvalifikacijos studijų rezultatų reikalavimų bei atitinkamų reikalavimų, keliamų Lietuvos Respublikoje, t. y. išnagrinėjęs pareiškėjo ir Baltijos tarptautinės akademijos (ankstesnis pavadinimas – Baltijos humanitarinis centras) pateiktus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo studijos nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio vyko Lietuvos Respublikoje, kai šias studijas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto (vėlesnis pavadinimas – Baltijos tarptautinė akademija) studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla. Įvertinęs Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 5 d. pažymą Nr. 355/V, padarė išvadą, jog Baltijos tarptautinė akademija, teigdama, kad studijos vyko Latvijoje, o Lietuvoje – tik konsultacijos, atsiribojo nuo veiklos, kuri vyko Lietuvoje. Kadangi aukštoji mokykla pati atsiribojo nuo Baltijos humanitarinio centro ir Tarptautinės Baltijos akademijos vykdytos veiklos, laikytina, kad per visą pareiškėjo studijų laikotarpį studijų vykdytoja buvo ji, o ne Lietuvoje veikę juridiniai asmenys. Be to, Baltijos rusų institutas (dabartinė – Baltijos tarptautinė akademija), kuris save įvardina kaip studijų vykdytoją, niekada neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Pagal 2003 m. lapkričio 28 d. su Baltijos rusų institutu sudarytos sutarties 1.1 punktą Baltijos rusų institutas įsipareigojo būti studijų vykdytoju ir pareiškėjui išduoti diplomą, nors jo nurodytu laikotarpiu, kai studijos vyko Lietuvoje, jis neturėjo leidimo vykdyti studijų Lietuvos Respublikoje. Aplinkybę, kad studijos de facto vyko Lietuvoje, patvirtina ir minėtos sutarties 2.1.1 punktas. Įvertinęs tokios sutarties 4.3 punkto nuostatas, jog, klausytoją pašalinus iš Baltijos humanitarinio centro, jis išbraukiamas ir iš Baltijos rusų instituto sąrašų, padarė išvadą, kad studentai, mokydamiesi Lietuvoje, laikomi Baltijos rusų instituto studentais. Todėl net ir tada, kai studijos buvo įgyvendintos Lietuvoje, tikrasis studijų vykdytojas buvo Baltijos rusų institutas. Be to, remiantis sutartimi, matyti, kad ji buvo sudaryta ne dėl administravimo ar vežimo, o neformaliojo švietimo vykdymo, ja Tarptautinė Baltijos akademija įsipareigojo suteikti pareiškėjui teorinių žinių ir praktinių gebėjimų pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo programą, todėl darytina išvada, jog Sutartis buvo sudaryta studijoms vykdyti Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, jog byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2003 metų lapkričio mėnesio iki 2005 metų liepos mėnesio mokėsi Baltijos rusų instituto (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija) neakivaizdiniame skyriuje. Atsižvelgė į Aukštojo mokslo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 5 dalį ir nurodė, jog Lietuvos ir užsienio aukštosios mokyklos, ketinančios Lietuvoje vykdyti studijas pagal kitų šalių aukštųjų mokyklų studijų programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla, turi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka gauti leidimą teikti šias paslaugas, kitaip tokia veikla yra neteisėta. Nagrinėjamu atveju Baltijos rusų institutas tokio leidimo neturėjo, todėl 2003 metų lapkričio–2005 metais vykdytos studijos pažeidė Aukštojo mokslo įstatymo reikalavimus. Pareiškėjas nurodė (Paraiška ir Klausimynas), kad studijuoti Tarptautinėje Baltijos akademijoje pradėjo 2003 lapkričio mėnesį, tačiau, tuo metu, minėta akademija dar neturėjo leidimo vykdyti studijų ir su jomis susijusios veiklos – toks leidimas išduotas tik 2004 m. gegužės 16 d. Nurodė, kad pareiškėjo nurodyti pinigų už studijas mokėjimo kvitai nei Centrui, nei Komisijai nebuvo pateikti. Pažymėjo, jog iš pateiktų kvitų matyti, kad A. B. už studijas 2004 m. kovo 12 d. mokėjo į Baltijos humanitarinio centro sąskaitą, 2004 m. rugpjūčio 30 d. ir 2005 m. vasario 3 d. – Tarptautinės Baltijos akademijos, tačiau nurodyti dokumentai nepaneigia nei Centro, nei Komisijos padarytų išvadų, kad dalis studijų buvo vykdoma nelegaliai. Pabrėžė, jog asmens, neturinčio leidimo (licencijos), vykdoma studijų ar su studijomis susijusi veikla negali būti laikoma tinkamo lygio ir atitinkanti visuomenės teisėtus interesus bei lūkesčius. Taigi licencijos (leidimo vykdyti studijas) nebuvimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti esminį skirtumą ir pareiškėjo kvalifikacijos besąlygiškai nepripažinti lygiaverte kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines pagrindinės studijas. Kadangi studijų dalis įgyvendinta neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas Lietuvos Respublikoje, todėl padarė išvadą, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 11 punktu, tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje, pagrįstai nustatė esminį skirtumą. Konstatavo, kad mokymo procesas Vilniuje buvo vykdomas šio proceso niekaip neįteisinus, neturint aukštosioms studijoms būtinos mokymo bazės. Remdamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis (6.246 str., 6.250 str. 1 d.), nurodė, kad reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti būtinos bendrosios prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti reikalingos sąlygos: turi būti nustatyti neteisėti kalto asmens veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir žalos atsiradimo bei padariusio žalą asmens kaltė. Konstatavo, jog byloje nėra nustatyta, kad atsakovai veikė neteisėtai, pareiškėjas nepagrindė savo teiginio, kad patyrė neturtinę žalą, todėl skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartimi (T IV, b. l. 10-17) pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad sprendžiant kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar pareiškėjo studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesiais, kaip konstatavo Centras, vyko Lietuvos Respublikoje, kai jas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras, turėjęs leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas, o Baltijos rusų institutas, neturėjęs tokio leidimo. Nustatė, kad byloje taip pat pateikta pareiškėjo su Tarptautine Baltijos akademija (buvęs Baltijos humanitarinis centras) 2003 m. lapkričio 28 d. sudaryta studijų sutartis Nr. V-04-013 (toliau – ir Sutartis), iš kurios matyti, jog sutartis patvirtinta tiek Baltijos humanitarinio centro, tiek Tarptautinės Baltijos akademijos antspaudais ir sprendė, kad byloje nėra ginčo dėl to, kad, minėtos sutarties sudarymo metu, Tarptautinė Baltijos akademija dar neegzistavo. Teismas, įvertinęs pateiktos pareiškėjo su Baltijos rusų institutu (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija) 2003 m. lapkričio 28 d. Specialisto tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą sutarties Nr. V-04-013 nuostatas, sutiko su išvada, jog pareiškėjo studijų vykdytojas buvo būtent Baltijos rusų institutas. Minėtos sutarties 2.1.1 punktas numatė, jog vykdytojas (Baltijos rusų institutas) įsipareigoja parengti specialistą neakivaizdine – nuotoline mokymo forma, taip pat kitomis formomis šalių susitarimu, įstojus į Baltijos rusų instituto 2003 metų I kursą pagal teisės mokslo studijų programą. Pagal tos pačios sutarties 1.1 punktą vykdytojas (Baltijos rusų institutas) įsipareigojo atlikti A. B. tikslinio parengimo pagal aukštojo profesinio mokslo programą su integruota bakalauro programa darbus, išduoti diplomą. Be to, klausytoją pašalinus iš Tarptautinės Baltijos akademijos, jis automatiškai išbraukiamas iš Baltijos rusų instituto studentų sąrašų (4.3 p.). teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, pritarė Centro ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo studijų vykdytojas minėtu laikotarpiu buvo būtent Baltijos rusų institutas. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, nepagrįstais pripažintini pareiškėjo argumentai, jog minėtas institutas nebuvo jo studijų vykdytoju, tokio pareiškėjo argumento nepatvirtina ir jokie kiti byloje pateikti įrodymai. Baltijos tarptautinė akademija 2007 m. gegužės 5 d. rašte Nr. 355/V, atsakydama į Centro užklausimą, nurodė, jog jei laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2007 m. sausio 17 d. studijavo papildomuose mokymų kursuose ir programose kitose mokymo įstaigose, įskaitant Tarptautinėje Baltijos Akademijoje Lietuvoje, tai laikoma papildomu neformaliu išsilavinimu, jokie dalykai, studijuojami Baltijos humanitariniame centre (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija), A. B. nebuvo įskaityti. Tuo tarpu 2009 m. sausio 20 d. pažyma Nr. J-316 patvirtina, kad A. B. visą laiką buvo Baltijos rusų instituto studentas. Teismas pažymėjo, kad ginčui neturi reikšmės pareiškėjo studijos kitose mokymo įstaigose, nors jose buvo studijuojama pagal Baltijos rusų instituto studijų programas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kaip kad jis konkliudentiniais veiksmais sudarė sutartį su Baltijos humanitariniu centru, taip pat aplinkybės, susijusios su jo mokėjimais atitinkamoms mokymo įstaigoms, nagrinėjamu atveju negali turėti įtakos ir paneigti byloje esančius duomenis bei jų pagrindu padarytą išvadą, jog pareiškėjo studijų vykdytojas 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesį buvo Baltijos rusų institutas.

Pareiškėjas, siekdamas, jog būtų įvertinta jo užsienyje įgyta aukštojo mokslo kvalifikacija, pateikė paraišką Centrui, kartu pateikta ir informacija apie studijų Baltijos tarptautinėje akademijoje (anksčiau – Baltijos rusų institutas) įgyvendinimo vietą. Pareiškėjas, pateikdamas minėtus duomenis, nurodė, kad studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesį vyko Lietuvos Respublikoje. Tokios aplinkybės, įvertinus kitą bylos medžiagą, negali būti vertinamos, kaip kad teigia pareiškėjas, kaip jo klaida, negalinti turėti įtakos išvadai, jog studijos realiai buvo vykdomos Lietuvos Respublikoje. Kadangi byloje neginčijamai nustatyta, jog Baltijos rusų institutas minėtu laikotarpiu neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ar kitą su tuo susijusią veikla Lietuvos Respublikoje, bei, įvertinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo studijos 2003 metų lapkričio – 2005 metų liepos mėnesiais vyko Lietuvos Respublikoje, kai jas vykdė ne Baltijos humanitarinis centras (vėliau – Tarptautinė Baltijos akademija), turėjęs leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas, o Baltijos rusų institutas (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija), neturėjęs tokio leidimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatų, remdamasis visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto nustatymu ir įvertinimu, padarė pagrįstas išvadas, kuriomis nėra pagrindo abejoti.

Nuostatų 11 punktas numato, jog Centras išnagrinėja pateiktus dokumentus ir nustato esminius skirtumus tarp užsienyje įgytos kvalifikacijos mokymosi (studijų) rezultatų, apimties (trukmės), turinio, pasiekimų vertinimo reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kompetentinga institucija, sprendžianti dėl užsienio mokslo įstaigoje įgytos kvalifikacijos įvertinimo, turi nustatyti užsienio aukštojo mokslo programos atitiktį analogiškai mokymo programai pripažinimo šalyje, lemiančią ir išvadą dėl buvimo ar nebuvimo skirtumų tarp kvalifikacijos, suteiktos užsienyje, ir tos pačios kvalifikacijos suteikiamos įvertinimo šalyje. Kvalifikacijos kokybę lemia ne tik tai, kiek valandų tam tikri dalykai buvo dėstomi ir kokių dalykų egzaminai ir įskaitos išlaikyti, bet ir mokymo proceso organizavimas. Todėl Centras turėjo pareigą vertinti užsienyje įgytos kvalifikacijos legalumą ir, nustatęs tarp pareiškėjo studijų rezultatų reikalavimų ir atitinkamų reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikoje esminį skirtumą, turėjo pagrindą pripažinti, kad kvalifikacijos turėtojas turi laikyti atitinkamą egzaminą pagal nustatytą šio egzamino programą. Studijų nelegalus vykdymas paneigia mokymo programos įgyvendinimą, kurios apimtis būtina siekiant įgyti atitinkamą kvalifikaciją (byla Nr. A261-306/2010). Teismas, atsižvelgęs į nurodytą administracinių teismų praktiką, šios bylos faktines aplinkybes, padarė išvadą, jog nustačius, kad pareiškėjo studijos tam tikru laikotarpiu Lietuvos Respublikoje buvo vykdomos institucijos, neturinčios leidimo užsiimti tokia veikla Lietuvoje, Centras pagrįstai priėmė Nuostatų 14.2 punkte numatytą sprendimą vertinti pareiškėjo užsienyje įgytą kvalifikaciją kaip lygiavertę atitinkamai kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje, su sąlyga, jeigu kvalifikacijos turėtojas įvykdys konkrečius papildomus reikalavimus (išlaikys kvalifikacinį egzaminą ir (ar) baigs papildomus kursus). Atsakovas tinkamai įvertino pareiškėjo įgytą kvalifikaciją jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatytos vertinimo tvarkos nepažeidė. Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju nenustačius atitinkamos valstybės institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, todėl tokį prašymą atmetė.

IV.

Pareiškėjas A. B. 2010 m. birželio 8 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-233/2010 vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktais.

Mano, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, t. y. apsiribojo pažodiniu Sutarties 1.1, 2.1.1 ir 4.3 punktų nuostatų aiškinimu, neatsižvelgė į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą bei sudarymo aplinkybes, nenustatė tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, todėl padarė esminius materialinės teisės normų, įtvirtintų CK 6.193-6.195 straipsniuose, pažeidimus ir šie pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Atkreipia dėmesį, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog Sutarties pasirašymo dieną Baltijos humanitarinis centras (vėlesnis pavadinimas – Tarptautinė Baltijos akademija) turėjo Lietuvos kompetentingų institucijų leidimą vykdyti studijas pagal Baltijos rusų instituto programas ir užsiimti kita su studijomis susijusia veikla. Todėl teigia, kad Sutartis buvo sudaryta siekant, kad studijų vykdytojas Lietuvoje būtų Baltijos humanitarinis centras (su pastaruoju sutartis patvirtinta konkliudentiniais veiksmais). Pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas ir remiantis visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplnkybių viseto nustatymu ir įvertinimu, pirmos ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo atlikti Studijų kokybės vertinimo centro 2007 m. balandžio 23 d. rašto Nr. 4-1091 ir Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymos Nr. 355/V sisteminę analizę ir nustatyti, ar kas yra papildomi kursai nurodyti Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymoje, taip pat koks laikotarpis minimas šioje pažymoje, kurio metu nebuvo įskaityti mokomieji dalykai, studijuoti Baltijos humanitariniame centre, išsiaiškinti, kokį modelį atliko Baltijos tarptautinės akademijos ir Baltijos humanitarinio centro veikla aukštojo mokslo srityje laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2005 m. liepos 1 d., ir ar galėjo studentai, studijuojantys pagal Baltijos tarptautinės akademijos studijų programas Baltijos humanitariniame centre laikotarpui nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2005 m. liepos 1 d. nebūti Baltijos tarptautinės akademijos studentais; atlikti Baltijos tarptautinės akademijos 2007 m. gegužės 22 d. pažymos, 2009 m. sausio 20 d. pažymos ir Tarptautinės Baltijos akademijos pažymos apie studijas, jo mokėjimo kvitų sisteminę analizę ir nustatyti kokia veikla jo atžvilgiu buvo vykdoma Baltijos humanitariniame centre laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio 28 d. iki 2005 m. liepos 1 d.; nustatyti Sutarties pasirašymo vietą; nustatyti, kokią su studijomis susijusią veiklą Lietuvos Respublikoje vykdė Baltijos rusų institutas. Pareiškėjo manymu, tai yra svarbios aplinkybės nustatant, ar pareiškėjo studijos 2003 m. lapkričio – 2005 m. liepos mėnesiais vyko Lietuvos Respublikoje. Todėl teigia, kad teismo nutartis buvo priimta pažeidus ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatas, t. y. buvo padarytas materialinės teisės pažeidimas, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą nutartį. Be to, nurodo, kad procesas atnaujintinas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutarties pareiškėjas kreipėsi į kvalifikacijos suteikėją ir buvo informuotas, kad Baltijos rusų institutas (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija) savarankiškų studijų ir su studijomis susijusios veiklos laikotarpiu nuo 2003 m. lapkričio iki 2005 m. liepos mėnesio Lietuvos Respublikoje nevykdė. Todėl teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padaryta išvada, jog Baltijos rusų institutas buvo pareiškėjo studijų vykdytoju 2003 m. lapkričio – 2005 m. liepos mėnesiais, neatitinka tikrovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A525-233/2010 buvo priimta ir įsiteisėjo 2010 m. kovo 8 d. Pareiškėjo A. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo išsiųstas paštu 2010 m. birželio 8 d., t. y. nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-233/2009 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktų pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

Procesas gali būti atnaujintas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai naujai paaiškėja esminė bylos aplinkybė, kurios nebuvo ir ji negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašomą atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010 ir kt.).

Pareiškėjas savo prašyme atnaujinti procesą nurodo, po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutarties priėmimo, kvalifikacijos suteikėjas, t. y. Baltijos tarptautinė akademija (anksčiau – Baltijos rusų institutas), informavo, kad ši institucija nuo 2003 m. lapkričio mėnesio iki 2005 m. liepos mėnesio Lietuvos Respublikoje nevykdė savarankiškų studijų ir su studijomis susijusios veiklos. Tuo remdamasis pareiškėjas mano, kad teismo išvada, jog Baltijos tarptautinė akademija buvo jo studijų vykdytoju 2003 m. lapkričio – 2005 liepos mėnesiais, neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši pareiškėjo paminėta aplinkybė negali būti laikoma nauja aplinkybe, atsiradusi jau po administracinės bylos išnagrinėjimo. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartyje konstatuodamas, kad pareiškėjo studijų vykdytoju 2003 m. lapkričio – 2005 liepos mėnesiais buvo Baltijos tarptautinė akademija, nenustatė, kad Baltijos tarptautinė akademija nurodytu laikotaropiu vykdė savarankišką studijų ir su studijomis susijusią veiklą Lietuvos Respublikoje. Priešingai, iš minėtos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija savo nutartyje pabrėžė, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog Baltijos rusų institutas minėtu laikotarpiu neturėjo nustatyta tvarka išduoto leidimo vykdyti studijas ar kitą su tuo susijusią veikla Lietuvos Respublikoje, bei tai, kad pareiškėjo studijos 2003 m. lapkričio – 2005 m. liepos mėnesiais vyko Lietuvos Respublikoje, kai jas vykdė Baltijos rusų institutas (vėliau – Baltijos tarptautinė akademija), neturėjęs tokio leidimo. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).

Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad buvo padaryti CK 6.193-6.195 straipsnių ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai. CK 6.193-6.195 straipsniuose įtvirtintų materialinės teisės normų pažeidimą pareiškėjas grindžia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, neatsižvelgė į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, nenustatė tikrųjų Sutarties šalių ketinimų, tuo tarpu ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies pažeidimas buvo grindžiamas tuo, kad teismas neatliko byloje esančių įrodymų ir nustatytų aplinkybių sisteminės analizės, kuria remiantis galima buvo padaryti bylai svarbias išvadas.

Pastebėtina, kad iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. nutarties matyti, kad teismas analizavo minėtos Sutarties nuostatas kitų bylos faktinių aplinkybių ir įrodymų kontekste, taip pat analizavo ir įvertino visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo studijomis. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, pagrindė ir motyvavo savo priimtą nutartį. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, nurodydamas, kad buvo padaryti CK 6.193-6.195 straipsnių ir ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatų pažeidimai, iš esmės nesutinka su įrodymu vertinimu ir teismo išvadomis, kurias padarė apeliacinės instancijos administracinis teismas.

Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo tirti ir vertinti įrodymus bei iš naujo nagrinėti bylą iš esmės. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį neatsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, kurioje įtvirtinta, kad sutartys turi būti aiškinamos laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pastebėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, t. y. nenurodė sprendimo, kuriame kilus panašiam ginčui ir esant panašioms faktinėms aplinkybėms, būtų pateiktas skirtingas CK 6.193-6.195 straipsnių išaiškinimas ir taikymas. Darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti argumentai negali būti proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą pagrindas.

Atsižvelgiant į išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A525-233/2010 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-233/2010 pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Užsienyje įgytų kvalifikacijų, suteikiančių teisę į aukštąjį mokslą, bei aukštojo mokslo kvalifikacijų vertinimo ir akademinio pripažinimo apeliacinei komisijai ir Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė