Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio, Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. (toliau – Dž. R.) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžio, kuriuo Dž. R. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo su intensyvia priežiūra – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, bausme, įpareigojant Dž. R. per šį laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 06 val., nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš Dž. R. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteista 149,76 (vienas šimtas keturiasdešimt devyni eurai 76 ct) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Dž. R. Marijampolės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. birželio 21 d., nuo 15 val. iki 17 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Klaipėdos g. 3, Viešvilės mstl., Viešvilės sen., Jurbarko r., A. B. namų kieme, tarpusavio konflikto dėl asmeninių priežasčių metu, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį I. B., taip padarydamas jam kairės akies vokų kraujosruvą, trijų viršutinių kandžių sumušimą-nepilną išnarinimą, kaklo sumušimą, t. y. nukentėjusiajam I. B. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Dž. R. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Nuteistojo Dž. R. apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir Dž. R. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tačiau, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai pripažino Dž. R. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

5. Pagal BPK 20 straipsnį, įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią, teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įvertinus skundžiamą nuosprendį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, darytina abejonių nekelianti išvada, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų apelianto gynėjas, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.

6. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde detaliai analizuoja jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, atskirus bylos įrodymus (proceso dalyvių parodymus, rašytinę bylos medžiagą), teigdamas, kad vienas ar kitas įrodymas nepatvirtina byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmiau paminėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Aptartų duomenų visumoje įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį, abejonių pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegijai nekyla. Šios išvados kontekste vertinant nuteistojo apeliacinį skundą kompleksiškai, atkreiptinas jo dėmesys, jog nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra sprendžiamas jo kaltės klausimas padarius I. B. nustatytus sužalojimus, todėl V. K. priklausančio automobilio dingimo aplinkybių analizė, išsamiai aprašyta apeliaciniame skunde, kaip neturinti jokios reikšmės Dž. R. veiksmų vertinimui, detaliau nebus aptariama. Dėl šios aplinkybės bus pasisakyta tik tiek, kiek tai susiję su Dž. R. veiksmais I. B. atžvilgiu.

7. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, Dž. R. šios nutarties pirmame punkte nurodytoje vietoje ir laiku panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo I. B. atžvilgiu, o būtent: tarpusavio konflikto dėl asmeninių priežasčių metu, tyčia kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį I. B., taip padarydamas jam kairės akies vokų kraujosruvą, trijų viršutinių kandžių sumušimą-nepilną išnarinimą, kaklo sumušimą. Šiuos nukentėjusiajam padarytus sužalojimus betarpiškai patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 992/2020(03) nustatyti duomenys, pagal kuriuos, I. B. nustatyta kairės akies vokų kraujosruva, trijų viršutinių kandžių sumušimas-nepilnas išnirimas, KUL SPS, kaklo sumušimas; sužalojimai atitinka užduotyje nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, padaryti buka jėga, galėjo gautis sumušus ranka, kumščiu, sudavus mažiausia tris smūgius (į kairę akį, į burną ir sprandą); sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 21-22). Tai, kad šie sužalojimai buvo padaryti Dž. R. tyčiniais veiksmais, nukentėjusysis I. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu. Jo teigimu, V. K. jį buvo pasamdęs kaip asmenį, galintį vairuoti jo automobilį. V. K. jis nuvežė pas draugą, vardu Algis, gyvenantį Klaipėdos g. 3, Viešvilės mstl., Jurbarko r. Klientas su Algiu, bei dar keletu draugų išgėrė alaus. Išgėręs alaus klientas prigulė po medžiu ir ėmė miegoti. Laukiant kol klientas atsikels ir galės važiuoti namo, apie 15 val., vienas iš išgertuvėse dalyvavusių asmenų (bylos duomenimis tai buvo Dž. R.) ėmė prie jo kabinėtis – vadino necenzūriniais žodžiais, visaip be pagrindo užgauliojo. Užgauliojimams tęsiantis ir pasakius, kad bendrauti nenori, jis (nukentėjusysis) nuėjo nuo stalo. Išėjo iš sodybos, ketino pasivaikščioti, jį pasivijo sodybos šeimininkas ir pakvietė sugrįžti prie stalo. Su Algiu sugrįžus prie stalo, asmuo (Dž. R.) staiga kažką pasakė I. B. ir jį puolė, du kartus trenkė kumščiu į veidą, sukėlė fizinį skausmą. Sodybos šeimininkas Algis laikė Dž. R., kad šis nebepultų ant I. B., pamatė jo (Dž. R.) rankoje peilį. Išsigandęs, kad asmuo gali sužaloti, nubėgo į automobilį ir išvažiavo iš sodybos. Nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini), esančios degalinės „(duomenys neskelbtini)“. Degalinėje nusipirko telefono papildymą, ketino paskambinti sesers vyrui I. K. ir papasakoti, kas nutiko. Grįžus į automobilį šis neužsivedė, suprato, jog automobilis galimai blokuojamas. Paskambino I. K. ir pasakė, kas nutiko, paprašė atvažiuoti paimti. I. K. atvažiavus, įsėdo į jo automobilį. Tuo metu į degalinę atvažiavo juodos spalvos 7 klasės BMW automobilis, valstybinių numerių neįsidėmėjo. Iš automobilio išlipo du jam nepažįstami vyrai, sakė atiduoti kliento BMW X5 raktelius. Vienam iš asmenų, kuris prisistatė E., atidavė raktelius. Po įvykio kreipėsi į ligoninę, ligoninėje jam buvo diagnozuotas galvos ir kaklo sumušimas (t. 1, b. l. 4-7).

8. Pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės atitinka jam nustatytų sužalojimų mastą, lokalizaciją, mechanizmą bei padarymo laiką, nėra pagrindo. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad iki vertinamo įvykio Dž. R. I. B. nepažinojo, todėl pagrindo jį melagingai apkalbėti neturėjo. Minėta, jog į A. B. namus kartu su savo klientu V. K. I. B. atvyko vykdydamas savo, kaip vairuotojo, pareigas, o V. K. užmigus (ką betarpiškai patvirtino ir liudytoju apklaustas V. K.), nukentėjusysis tiesiog laukė, kol šis atsikels, kad galėtų su klientu tęsti šio pasirinktą kelionę. Svarbu ir tai, kad šiuos nukentėjusiojo parodymus, tame tarpe ir faktą, kad jis buvo užgauliojamas Dž. R., patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir liudytojas A. B., jų parodymai skyrėsi tik tiek, kiek tai susiję su tolesniais Dž. R. fizinio pobūdžio veiksmais I. B. atžvilgiu, todėl pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neįžvelgia.

9. Duomenų, kad komentuojamo įvykio dieną nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Tokių duomenų kartu su savo apeliaciniu skundu nepateikė ir nuteistasis. Tuo tarpu nuteistojo samprotavimai dėl nukentėjusiojo elgesio po įvykio – pabėgimas iš įvykio vietos, pranešimas apie įvykį jau praėjus kuriam laikui, nesudaro pagrindo vertinti nukentėjusiojo parodymus kaip nepatikimus. Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad I. B. V. K. kompanijoje buvo visiškai svetimas asmuo. Nei V. K., nei A. B. ar Dž. R. iki vertinamo įvykio jis nepažinojo, todėl akivaizdu, kad tokioje situacijoje asmens atžvilgiu atlikus fizinio pobūdžio veiksmus, nukentėjusiajam neliko nieko kito kaip tik sėsti į ne sau priklausantį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalinti. Akivaizdu, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai, priešingai nei iš esmės tai tvirtinama apeliaciniame skunde, buvo sąlygoti ne siekio pasisavinti ne sau priklausantį turtą, bet noro išvengti dar didesnių sužalojimų liekant nepažįstamų vyrų, kurių vienas jo atžvilgiu buvo nusiteikęs agresyviai, kompanijoje. Nors apie patirtus sužalojimus nukentėjusysis pranešė ne iš karto, tačiau tai vėlgi nesudaro pagrindo kritiškai vertinti jo parodymus. Kaip matyti iš nukentėjusiojo telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju turinio, I. B. konsultavosi su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju, aiškinosi, ką tokioje situacijoje jam geriau padaryti, be kita ko, iš karto pažymėjęs, jog sužalotas jis buvo kitoje vietoje prieš maždaug vieną valandą. Be to, Bendrojo pagalbos centro darbuotojui I. B. nuosekliai išdėstė vertinamo įvykio aplinkybes, kurios iš esmės atitiko jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus.

10. Šioje vietoje atsakant į apeliacinio skundo argumentus būtina pažymėti ir tai, kad asmuo, atsidūręs stresinėje situacijoje, ne visuomet tinkamai įvertina situaciją ir pasielgia taip, kaip iš jo tikimasi, todėl vien tai, kad svetimų asmenų kompanijoje sumuštas I. B., pasišalinęs iš įvykio vietos su klientui priklausančiu automobiliu, kuris kiek vėliau buvo užblokuotas ir I. B., siekiančiam grįžti namo, teko ieškotis kitos transporto priemonės, apie įvykį policijos pareigūnams nepranešė iš karto, nesudaro pagrindo abejoti jo parodymų patikimumu. Neabejotina, kad toks nukentėjusiojo sprendimas buvo priimtas nesąmoningai, esant stresinėje situacijoje, nežinant, kokių konkrečių veiksmų imtis, ką betarpiškai patvirtina ir nukentėjusiojo telefoninio pokalbio su Bendrojo pagalbos centro darbuotoju įrašas. Be to, svarbu ir tai, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 992/2020(03) nustatyta, jog I. B. galėjo būti sužalotas jo nurodytu laiku, todėl tvirtinti, kad jis galėjo būti sužalotas kitoje vietoje, laiku ir aplinkybėmis, priešingai nei tai teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šį faktą paneigia tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek ir juos patvirtinantys kiti byloje esantys duomenys.

11. Esant šiems duomenims, sutikti su apeliacinio skundo motyvais, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje turėjo būti aiškinamasi, ką nukentėjusysis veikė išvykęs iš A. B. namų ir, ar jis galėjo būti sužalotas jau išvykęs, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad byloje turi būti nustatinėjamos tik tos aplinkybės, kurios reikšmingos procesinio sprendimo priėmimui. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu atliekamas duomenų rinkimas nėra savitikslis, nes duomenų turi būti surinkta tiek, kad būtų išsiaiškintos byloje įrodinėtinos aplinkybės ir priimtas pagrįstas sprendimas dėl kaltininko kaltės. Tokiu atveju, kai tyrimo metu visos reikšmingos bylos aplinkybės nustatytos, nebūtina atlikinėti papildomų tyrimo veiksmų vien tam, kad būtų gauta kuo daugiau ankstesnius rezultatus patvirtinančių duomenų, jei nėra pagrindo manyti, kad bus gauti kokybiškai nauji duomenys. Aptariamu atveju, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius duomenis, jų pagrįstumą bei objektyvumą, spręstina, kad buvo atlikti visi esminiai procesiniai veiksmai, kurių rezultate gautų duomenų pakako pagrįstai konstatuoti Dž. R. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme.

12. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir dėl itin keisto I. B. elgesio komentuojamo įvykio metu – jis buvo kažkoks neaiškus, nei girtas, nei blaivas, jo vyzdžiai buvo išsiplėtę, tačiau sutikti su šiais nuteistojo teiginiais vėlgi nėra pagrindo. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad vertinamo įvykio metu I. B. buvo apsvaigęs ar neblaivus, kas galėtų neigiamai įtakoti ne tik jo elgseną, bet ir suvokimą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų, išskyrus Dž. R., šios aplinkybės nepatvirtino. Atmetant šį nuteistojo motyvą įvertintina ir tai, kad nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusysis vykdė savo, kaip vairuotojo pareigas, jis vairavo V. K. priklausantį automobilį, iš ko spręstina, kad jokių įtarimų I. B. elgesys V. K. nesukėlė ir jis perdavė savo automobilį I. B., prašydamas jį pavežioti. Svarbu ir tai, kad netrukus po komentuojamo įvykio I. B. lankėsi (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur skundėsi galvos ir kaklo sumušimais, tačiau jokių įtarimų jo elgesys medikams taip pat nesukėlė. Tokiu būdu, pasitikėti vien tik nuteistojo jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais samprotavimas apie neva keistą nukentėjusiojo elgesį ir dėl šios priežasties nesiremti jo parodymais, kaip nepatikimais, nėra pagrindo.

13. Abejonių nukentėjusiojo parodymų patikimumu teisėjų kolegijai nekelia ir apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis nebuvo apklaustas, o jo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai nebuvo perskaityti baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka. Nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo dedamos visokeriopos pastangos apklausti I. B., tačiau to padaryti dėl nežinomos nukentėjusiojo buvimo vietos nebuvo galimybės. Ir vis tik, siekiant pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytą procesinį pažeidimą, I. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl pagrindo jais nesiremti nagrinėjamu atveju nėra. Konstatuojant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-276-976/2015, 2K-292-693/2018). Pažymėtina, kad šiomis taisyklėmis, be kita ko, siekiama užtikrinti asmenų parodymų, naudojamų kaip įrodymas byloje, patikimumą ir gynybos teisių įgyvendinimą.

14. Nepaisant aukščiau išdėstytų duomenų, betarpiškai patvirtinančių Dž, R. kaltę jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padaryme, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu savo kaltės Dž. R. nepripažino. Nors jis ir neneigė komentuojamo įvykio metu tarp jo ir I. B. kilusio žodinio konflikto, tačiau tvirtino, kad jokių fizinio pobūdžio veiksmų I. B. atžvilgiu jis neatliko. Pasak Dž. R., jis, A. B., V. K. ir I. B. susėdo prie stalo, kur vartojo alkoholį. Tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko keli žodiniai konfliktai. Nukentėjusįjį pavadino „(duomenys neskelbtini)“, šis susinervino, pakilo nuo stalo ir vėl atsisėdo, žvilgčiojo piktu žvilgsniu. Jis tuo metu šypsojosi ir dar labiau išvedė nukentėjusįjį iš kantrybės, jam užėjo pykčio priepuolis, dėl ko, jis smeigė šakute į stalą, atsistojo ir nuėjo nuo stalo, sėdo į mašiną ir išvažiavo. Jokių smūgių nukentėjusiajam jis nesudavė. Analogiškos pozicijos nuteistasis laikėsi tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pateikdamas komentuojamo įvykio versiją savo apeliaciniame skunde, iš esmės neigdamas bet kokių fizinio pobūdžio veiksmų atlikimą nukentėjusiojo I. B. atžvilgiu.

15. Dž. R. pateiktai įvykių sekai iš esmės neprieštaravo ir liudytojo A. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Jo teigimu, komentuojamo įvykio dieną tarp Dž. R. ir I. B. kilo žodiniai konfliktai. I. B. nesuprato juokų ir pradėjo pykti, buvo pakilęs nuo stalo, sakė, kad ne ta kompanija ir važiuos namo. Apsiraminęs vėl prisėdo, tada žodis po žodžio vėl įsiplieskė konfliktas ir I. B., paėmęs šakutę, smeigė ją į stalą, pakilo, kažkam skambino, sėdo į automobilį ir išvažiavo, jie galvojo, kad grįš, tačiau negrįžo. Automobilio savininkas V. K. tuo metu miegojo. Pakėlė V. K. ir pasakė, kad vairuotojas išvažiavo jo automobiliu. Į veidą I. B. niekas nesudavė, pasakyti žodžiai buvo kaip juokai, palygino jį su „(duomenys neskelbtini)“.

16. Ir vis tik, vien tik nuteistojo ir jam palankių liudytojo A. B. parodymų, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, Dž. R. nekaltumui patvirtinti nepakanka. Vertinant nuteistojo parodymus bei sprendžiant jų patikimumo klausimą, vis tik akcentuotina, kad, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tuo tarpu vertinant A. B. parodymus pažymėtina, jog nors didžiąja dalimi jie atitiko Dž. R. išdėstytas vertinamo įvykio aplinkybes, tačiau jie nebuvo visiškai nuoseklūs. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis paaiškino, kad nuo stalo dėl netinkamo Dž. R. elgesio jo atžvilgiu – užgauliojimų, I. B. buvo pakilęs du kartus. Pirmąjį kartą, kai jis išėjo į kiemą, jį pasivijo būtent A. B. ir įkalbėjo A. B. grįžti (kas, beje, atitiko ir nukentėjusiojo I. B. parodymus), tačiau apie šią aplinkybę jis teisiamojo posėdžio metu neužsiminė. Jos nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepaminėjo ir Dž. R., todėl visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. B., kaip ir Dž. R., parodymai analizuojamu atveju turi būti vertinami itin atsargiai, vadovaujantis tik ta šių asmenų parodymų dalimi, kurią patvirtina ir kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyti duomenys – nukentėjusiojo parodymai bei juos atitinkanti rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Juo labiau, kad, bylos duomenimis, A. B. ir Dž. R. iki vertinamo įvykio buvo pažįstami, jie gyveno viename miestelyje, iš ko spręstina, kad asmenys palaikė artimus tarpusavio ryšius. Tuo tarpu nei Dž. R., nei A. B. nukentėjusiojo I. B. iki komentuojamo įvykio nepažinojo, į įvykio vietą jis atvyko kartu su V. K., tačiau tik kaip šio pasamdytas asmuo, turėjęs vairuoti V. K. priklausantį automobilį, kas betarpiškai patvirtina, kad komentuojamoje kompanijoje I. B. buvo visiškai svetimas asmuo.

17. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti nuteistojo Dž. R. motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme ir tėra apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad nuteistojo apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

18. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistojo Dž. R. apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra. Atsižvelgiant į išdėstytą, skundžiamas Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o Dž. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsigalioja jos paskelbimo dieną.