Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-03-21 · Administracinė byla Nr. I-4528-189/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-03-21
Bylos Nr.
I-4528-189/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05154-15-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
M. S.
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
Kategorijos
  • 1.9.10Kiti iš mokestinių ginčų kylantys klausimai
Administracinė byla Nr. I-4528-189/2016Proceso Nr. 3-61-3-05154-15-6Procesinio sprendimo kategorija 1.9.10., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 21 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška,dalyvaujant pareiškėjai M. S.,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei Giedrei Vainauskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2, 17–20) prašydama:

1) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2015-08-26 sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2470;

2) Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-10-07 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-28531.

Nurodė, jog nesutinka su atsakovės argumentais dėl to, kad išnyko aplinkybės dėl kurių mokestinė nepriemoka buvo pripažinta beviltiška, t. y. tai, kad pareiškėja gauna pensiją, pajamas iš žemės ūkio veiklos, per 2013-2014 metus įsigijo žemės sklypus, tuo pagerindama savo ekonominę padėtį. Paaiškino, kad ir šiuo metu yra nemoki, jos finansinė padėtis buvo pagėrėjusi tik laikinai, kuomet sesuo paskolino pinigų nusipirkti sklypams iš valstybės asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėjai nepriemoka pripažinta beviltiška buvo iki 2012-07-20. Po šio sprendimo pareiškėja būdama itin blogos finansinės padėties, mokesčių klausimus sprendė taip, kaip suprato, t. y. pareiškėja gera valia dengė savo įsiskolinimą pagal priskaičiuotas PVM ir GMO deklaracijų sumas. Be to, M. S. viena augina anūką N. M., kuris yra našlaitis. Anūkas studijuoja universitete, dieniniame skyriuje, mokslas yra mokamas, už anūko mokslus moka pareiškėja. Pareiškėjos su anūku vienintelės pajamos yra pareiškėjos senatvės pensija, auginami gyvuliai yra pagrindinis maitinimosi šaltinis, be to, pareiškėjos sveikata nėra gera, reikalingas gydymas. Pažymėjo, jog 2013-03-25 už 3000 Lt įsigijo du žemės sklypus, kurie pareiškėjai yra gyvybiškai reikalingi. Žemė reikalinga ganyti karvę ir sodinti daržoves. Pareiškėja sklypus įsigijo pragyvenimui ir tai nereiškia, kad pareiškėjos finansinė padėtis pasikeitė iš esmės (ji pagerėjo). Prieš priimant 2015-08-24 sprendimą buvo nuskaičiuota visa pareiškėjos pensija (199 Eur), t. y. visos pareiškėjos gaunamos pajamos, kaip tuo tarpu aplinkybės dėl kurių pareiškėja buvo pripažinta nemokia, neišnyko.

Pareiškėja nesutikdama su priskaičiuota suma nurodė, kad ji yra netiksli, nes turėtų būti išskaičiuota jau išieškota suma, be to, išieškoma suma yra per didelė, nesuprantama. Pareiškėjai taip pat nesuprantama, kodėl yra įskaitytas laikotarpis iki 2012-07-20, nors 2012-07-20 sprendimu pareiškėjos nepriemoka buvo pripažinta beviltiška. Taip pat pažymėjo, kad per visą laikotarpį pareiškėja dengė įsiskolinimus gera valia (deklaruojant gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius), o tai turi turėti įtakos bendrai išieškomai sumai. Taip pat pareiškėjai abejonę kelia ir tai, kad galiojant 2012-07-20 sprendimui, 2014-02-24 sprendimu buvo nutarta išieškoti nepriemoką ir už 2008 metus, toks išskaičiavimas pareiškėjai nėra suprantamas.

Apibendrindama nurodė, kad priešingai, nei nurodė atsakovė, aplinkybės dėl kurių mokestinė prievolė buvo pripažinta beviltiška nėra išnykusios.

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 38–43) argumentais prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad dėl 4011,18 Eur GPM, 445,15 Eur GPM baudos ir 3545,82 Eur PVM apskaičiuota Kauno apskrities VMI 2008-11-21 patikrinimo aktu ir mokestiniai ginčai jau pasibaigę Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-12-13 nutartimi, tačiau pareiškėja šių sumų nėra sumokėjusi. Ši mokestinė nepriemoka atsakovės 2012-07-20 sprendimu Nr. (23.19-08)-322-538 buvo pripažinta beviltiška. VMI šį sprendimą 2015-08-26 sprendimu Nr. (23.31-08)-322-2470 pripažino netekusiu galios. Sprendimas priimtas remiantis 2015-08-26 išvada Nr. (23.31-08)-326-4468. Nurodė, kad pareiškėjai taip pat 473,53 Eur PVM nepriemoka susidarė už 2013 m. I-II pusmečius - 2014 m. I pusmetį bei 27,11 Eur PVM delspinigių nepriemoka susidarė pareiškėjai laiku nesumokėjus deklaruotų PVM.

Dėl pareiškėjos argumentų nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog atlikus tyrimą ir nustačius, kad pareiškėjos socialinė padėtis pagerėjo, t. y. pareiškėja be gaunamos pensijos vykdo žemės ūkio veiklą, pareiškėja per 2013-2014 metus įsigijo 3 žemės sklypus, kurių bendra vertė sudaro 10214 Eur, turi kito privalomojo registruoti turto, atsiskaitomosios sąskaitos likutis yra 5787 Eur, todėl atsakovė pagrįstai konstatuota, kad išnyko aplinkybės dėl kurių mokestinė nepriemoka buvo pripažinta beviltiška. Tuo tarpu pareiškėjos argumentus, kad ji negauna pajamų iš žemės ūkio veiklos, paneigia jos pačios pateiktos deklaracijos. Dėl to, kad VMI 2014 m. išieško 2008 m. mokestines prievoles nurodė, kad sprendimas, kuriuo 2008 m. mokestinės prievolės pripažintos beviltiškomis yra panaikintas 2014-03-14 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-30512. Pažymėjo, kad 199 Eur nurašyta suma yra susijusi su pareiškėjos deklaruotu PVM už 2015 m. I pusmetį, o ne su prievolėmis, kurios buvo pripažintos beviltiškomis. Taip pat pažymėjo, kad priimti sprendimai yra aiškūs ir suprantami. Dėl pareiškėjos argumento, kad ji nėra skolinga pažymėjo, kad pareiškėja pati VMI teikė deklaracijas, jose deklaravo PVM sumas, tačiau jų nemokėjo.

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė atsiliepimo argumentus, prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėja kreipėsi į tesimą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-08-26 sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2470 bei panaikinti 2015-10-07 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-28531.

Teismo 2015-12-04 nutarties motyvuojamojoje dalyje buvo nurodyta, kad reikalavimas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-08-26 sprendimo Nr. (23.31-08)-322-2470 panaikinimo atsisakytinas priimti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 dalies 1 punkto pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu, vadovaujantis racionalumo ir operatyvumo principais, neatnaujinus bylos nagrinėjimo iš esmės, buvo nuspręsta, jog, nagrinėjamo ginčo kontekste yra tikslinga taip pat išspręsti ir minėto Inspekcijos sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, atitinkamai prieš tai išsprendus klausimą dėl termino atnaujinimo skundui dėl šio sprendimo panaikinimo paduoti.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėja iki Inspekcijos 2015-10-07 sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-28531 priėmimo siekė apskųsti Inspekcijos 2015-08-26 sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2470 gautą su 2015-08-27 raštu Nr. (23.31-08)RNA-29937 (b. l. 52), kuriame be kita ko buvo nurodytas įpareigojimas priskaičiuotą mokestinę prievolę sumokėti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais, priešingu atveju būtų vykdomas priverstinis išieškojimas įstatymo nustatyta tvarka, skundą pateikdama Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. Komisija 2015-10-02 sprendimu Nr. 2R-216(4R-539) pareiškėjos skundą atsisakė nagrinėti (b. l. 8). Gavusi Komisijos sprendimą pareiškėja nedelsiant, t. y. 2015-10-21 (nepraleisdama 20 dienų termino) išsiuntė skundą teismui. Atsižvelgiant į pareiškėjos aktyvų elgesį, siekiant laiku pateikti skundą teismui, vadovaujantis ABTĮ 34 str. 1 d., terminas Inspekcijos 2015-08-26 sprendimui Nr. (23.31-08)-322-2470 apskųsti atnaujinamas.

Nagrinėjant administracinę byla pasisakytina dėl Inspekcijos 2015-08-26 sprendimo Nr. (23.31-08)-322-2470 ir 2015-10-07 sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-28531 teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Inspekcijos 2012-07-20 sprendimu Nr. (23.19-08)-322-538 buvo nuspręsta pareiškėjai apskaičiuotą mokestinę nepriemoką 33030,79 Lt pripažinti beviltiška (b. l. 47). Apie šio sprendimo priėmimą pareiškėja buvo informuota 2012-07-23 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-31633, kuriame buvo išaiškinat, kad beviltiška mokestinė nepriemoka yra neišieškoma, kol nepasikeis mokesčio mokėtojo ekonominė (socialinė) padėtis (b. l. 48). Inspekcijos 2015-08-26 sprendimu Nr. (23.31-08)-322-2470 buvo nuspręsta 2012-07-20 sprendimą Nr. (23.19-08)-322-538 pripažinti netekusiu galios (b. l. 49). Šis sprendimas buvo priimtas Inspekcijos 2015-08-26 išvados Nr. (23.31-08)-326-4468 pagrindu (b. l. 50), kuria, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos socialinė padėtis yra pagerėjusi, buvo pasiūlyta Inspekcijos 2012-07-20 sprendimą Nr. (23.19-08)-322-538 pripažinti netekusiu galios. Pareiškėja apie Inspekcijos 2015-08-26 sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2470 buvo informuota 2015-08-27 raštu Nr. (23.31-08)RNA-29937 (b. l. 52). Pareiškėjai įstatymo nustatyta tvarka priskaičiuotos mokestinės nepriemokos nesumokėjus, Inspekcija priėmė 2015-10-07 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-28531, kuriuo nusprendė mokestinę nepriemoką išieškoti iš pareiškėjos turto.

Pareiškėjos mokestinė nepriemoka beviltiška buvo pripažinta vadovaujantis MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktu bei Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004-05-12 įsakymu Nr. VA-92 (toliau – ir Taisyklės) 7.1 punktu.

MAĮ 113 str. 1 d. 3 punktas (redakcija galiojanti 2012-07-20 sprendimo priėmimo metu) nustatė, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Ši nuostata iš esmės liko nepakitusi ir nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu.

MAĮ 113 str. 3 dalyje nustatyta, kad mokestinei nepriemokai, pripažintai beviltiška šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais, ir neišieškotai baudai už administracinį teisės pažeidimą ar jos daliai, pripažintai beviltiška šio straipsnio 2 dalyje nurodytais pagrindais, neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į jas neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Nustačius, kad yra galimybė ir tikslinga šioje dalyje nurodytas mokestinę nepriemoką ir neišieškotą baudą ar jos dalį priverstinai išieškoti, jos išieškomos.

Taisyklių 3 punkte nustatyta, kad beviltiška pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kuri atitinka MAĮ 113 str. 1 dalyje išdėstytus pagrindus. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojo beviltiškos mokestinės nepriemokos, taip pat ATP baudos, kurioms neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į kurias neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas, yra revizuojamos atsižvelgiant į jų pripažinimo beviltiškomis pagrindą. Sprendimą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą tvirtina mokesčių administratoriaus viršininkas (arba jo įgaliotas asmuo) (Taisyklių 13 punktas). Taisyklių 20 punkte nustatyta, kad jeigu Taisyklių 9, 13 ir 15 punktuose nurodytas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis 113 str. 1 dalies 1 ir 3 punktais bei to paties straipsnio 2 dalimi, tai revizuoti šias nepriemokas ir ATP baudas privaloma ne rečiau kaip kartą per kalendorinius metus. Taip pat Taisyklių 23 punkte nustatyta, kad jeigu Taisyklių 13 punkte nurodytas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir, atliekant turto paiešką bei įvertinus fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį, nustatoma, kad atsirado galimybė išieškoti beviltiška pripažintą mokestinę nepriemoką (asmuo pasveiko, neteko neįgalumo, pripažintas darbingu, bedarbis pradėjo dirbti ir gauna darbo užmokestį), informacinėje sistemoje nedelsiant registruojama išvada (prie jos pridėti kompetentingų institucijų išduotus atitinkamus dokumentus, patvirtinančius asmens pasveikimą, neįgalumo netekimą, pripažinimą darbingu ir pan.) ir sprendimo pripažinti netekusiu galios sprendimą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška projektas, kurį tvirtina mokesčių administratoriaus viršininkas (arba jo įgaliotas asmuo). Administracijos padalinys sprendime nurodytą mokestinę nepriemoką išieško bendra MAĮ nustatyta mokestinių nepriemokų išieškojimo tvarka. Mokesčių administratoriaus viršininkui (arba jo įgaliotam asmeniui) priėmus sprendimą pripažinti netekusiu galios sprendimą pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą (kai buvo pateiktas mokesčių mokėtojo prašymas), vienas sprendimo egzempliorius kartu su lydraščiu, kuriame išdėstomos minėto sprendimo priėmimo aplinkybės, siunčiamas mokesčių mokėtojui.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, Inspekcijos 2015-08-26 sprendimas Nr. (23.31-08)-322-2470 pripažinti netekusiu galios anksčiau priimtą 2012-07-20 sprendimą buvo priimtas nustačius, kad pasikeitė pareiškėjos ekonominė (socialinė) padėtis, o būtent: pareiškėjos gaunama pensija per mėnesį sudaro 220,06 Eur; pareiškėja yra ūkininkė (PVM mokėtoja); 2015-07-27 pateiktos PVM deklaracijos duomenimis per 2015 m. I pusmetį gauta 2068 Eur pajamų (b. l. 57); pareiškėja 2014 m. gavo 1511,56 Eur pajamų iš žemės ūkio veiklos ir 5,62 Eur indėlių palūkanų (b. l. 58); Metinėje pajamų deklaracijoje už 2014 m. pareiškėja deklaravo gavusi 2277,28 Eur pajamų iš žemės ūkio veiklos (b. l. 61); pagal duomenis iš AB DNB ir Kaišiadorių kredito unijos pareiškėjos pajamos per 2015 m. septynis mėnesius sudarė 6862,80 Eur (b. l. 65, 69); VĮ Registrų centro duomenų bazės duomenimis pareiškėjai nuosavybės teise priklauso 9 žemės sklypai, iš kurių 2 sklypai pirkti 2013 metais (765 Eur ir 1746 Eur vertės) bei 1 sklypas 7704 Eur vertės pirktas 2014 metais; pareiškėjai taip pat priklauso pastatas - gyvenamasis namas su priklausiniais 25339 Eur vertės; taip pat pareiškėjos vardu registruota įvairi žemės ūkio technika. Byloje nėra ginčo dėl Inspekcijos nustatyto pareiškėjai priklausančio turto. Inspekcijos vertinimu, būtent šios aplinkybės sudarė teisę priimti 2015-08-26 sprendimą Nr. (23.31-08)-322-2470, t. y. pripažinti netekusiu galios anksčiau priimtą 2012-07-20 sprendimą ir nurodyti pareiškėjai sumokėti ginčo mokestinę nepriemoką. Tuo tarpu pareiškėja su tokiu Inspekcijos vertinimu nesutiko, prieštaraudama, kad priešingai, nei nurodė atsakovė, aplinkybės dėl kurių mokestinė prievolė buvo pripažinta beviltiška nėra išnykusios. Pareiškėja nurodė, jog ir šiuo metu yra nemoki, jos finansinė padėtis buvo pagėrėjusi tik laikinai, kuomet sesuo paskolino pinigų (3000 Lt) nusipirkti sklypams iš valstybės asmeninių poreikių tenkinimui. Pareiškėjos su anūku vienintelės pajamos yra pareiškėjos senatvės pensija, auginami gyvuliai yra pagrindinis maitinimosi šaltinis, be to, pareiškėjos sveikata nėra gera, reikalingas nuoseklus gydymas.

Vertinant pareiškėjos nurodomas aplinkybes dėl jos sunkios turtinės padėties pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-442-807/2010 inter alia yra pažymėjęs, jog taikant MAĮ 113 str. 1 dalies 3 punkto nuostatas būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.), o ne vien tik asmens priskyrimą tam tikrai socialinei grupei, t. y. kad asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą ir pan. (2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-807/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010, p. 204–211, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimą (II dalis), Administracinė jurisprudencija Nr. 22, p. 446). Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog tam, kad galėtų būti pasiremta MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, jog fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (2011-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-254/2011, 2011-04-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-221/2011.

Nors, šiuo atveju, pareiškėja ir teigia, kad jos ekonominė padėtis yra nepasikeitusi, tokia pat sunki, kaip ir 2012-07-20 sprendimo priėmimo metu, pareiškėjos sveikata pablogėjusi, reikalingas nuoseklus gydymas, taip pat pareiškėja turinti paremti anūką, tačiau iš Inspekcijos nustatytų aplinkybių negalima sutikti, kad pareiškėjos ekonominė padėtis yra nepagerėjusi. Kaip nustatė Inspekcija, pareiškėja 2013-2014 metais nupirko 3 sklypus, kurių bendra vertė 10214 Eur, taip pat pareiškėja turinti daugiau miško paskirties, žemės ūkio paskirties sklypų, turi savo vardu registruotos technikos (traktorių, savaeigių žemės ūkio mašinų, lengvąjį automobilį), taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėja 2013-2014 metais gavo pajamų ir iš žemės ūkio veiklos, pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos likutis patikrinimo metu buvo 5787,15 Eur. Taigi įvertinus Inspekcijos nustatytas aplinkybes, sutiktina su atsakovės išvada, kad tai, kad pareiškėja per 2013-2014 metus įsigijo ne visai mažos vertės sklypus, taip pat turi ir kitos rūšies turto, galima teigti, kad pareiškėjos finansinė padėtis yra pagėrėjus, todėl pareiškėja neatitinka MAĮ 113 str. 1 d. 3 punkto nuostatų, kai yra netikslinga iš asmens priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, jei asmens ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki.

Kaip jau minėta, pagal formuojamą teismų praktiką, tam, kad būtų galima pasiremti MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu turėtų būti neginčijamai įrodyta, jog fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (pvz. asmuo yra neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija ir kt.). Pareiškėja šiuo aspektu skunde nurodė, jog jos sveikata nėra gera ir reikalingas nuoseklus gydymas, tačiau išskyrus duomenis apie diagnozuotą ligą, daugiau jokių įrodymų, pvz. patvirtinančių gydymo eigą, skirtą būtinąją medicininę profilaktiką ir reabilitaciją, reikalaujančius papildomų piniginių lėšų, pareiškėja nepateikė. Atitinkamai darytina išvada, kad pareiškėjos šiuo aspektu nurodytos aplinkybės ir pateikti rašytiniai įrodymai nelaikytini pakankamais MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Apibendrinant darytina, išvada, kad pareiškėja skundo argumentais ir papildomais rašytiniais įrodymais neįrodė, jog egzistuoja teisinės sąlygos priskaičiuotą mokestinę nepriemoką ir toliau laikyti beviltiška šiuo pagrindu – kai mokestinę nepriemoką išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, todėl Inspekcijos 2015-08-26 sprendimas Nr. (23.31-08)-322-2470, kuriuo pripažintas netekusiu galios anksčiau priimtas 2012-07-20 sprendimas pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška, vertintinas pagrįstu ir teisėtu ir jį naikinti nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos taip pat skundžiamas Inspekcijos 2015-10-07 sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ 33 str. 8 punktu ir 106 str. 1 dalies 4 punktu. MAĮ 33 str. 8 punktas reglamentuoja mokesčių administratoriaus teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.). Mokesčių mokėtojui nesumokėjus priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str.). MAĮ nustatyta pareiga mokesčių mokėtojui laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vadovaujantis mokesčių įstatymais teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku pateikti mokesčių deklaraciją ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus (MAĮ 40 str.).

Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, pareiškėja pareigos laiku sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką nesilaikė, todėl Inspekcija įgijo teisę priskaičiuotas mokestines prievoles išieškoti priverstinai, šį savo veiksmą įformindama skundžiamu 2015-10-07 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-28531. Iš aptartų aplinkybių darytina išvada, kad Inspekcijos 2015-10-07 sprendimas ir jo priedas (prievolių ataskaita) savo turiniu atitinka jo priėmimo metu buvusią situaciją (priskaičiuota mokestinė prievolė nebuvo padengta).

Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, pareiškėjos atžvilgiu Inspekcija yra priėmusi 2015-11-16 sprendimą Nr. (23.31-08)467-159226, kuriame nurodytą bendrą išieškomą sumą – 8502,79 Eur nuspręstą išieškoti nurašant mokestinę nepriemoką iš kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių mokesčių mokėtojo sąskaitų, paliekant mokesčių mokėtojui disponuoti 176,05 Eur neviršijančia suma. Pareiškėjai apie tokio sprendimo priėmimą yra žinoma, šio sprendimo pareiškėja neskundė, šis sprendimas yra galiojantis. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovė, didesnė dalis išieškomos sumos iš pareiškėjos jau yra išieškota, likusi neišieškota suma sudaro 1592,35 Eur (b. l. 127). Pareiškėja teigdama, kad nurodyta išieškoma suma nesuprantama, neaiški, per didelė, tik nurodė, kad ji skolą dengusi ir pati geranoriškai, t. y. skola buvo dengiama deklaruojant gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčius, jų nesusigrąžinant, o padengiant įsiskolinimą, todėl iš priskaičiuotos mokėtinos prievolės turėtų būti išminusuotos jau sumokėtos sumos. Pažymėtina, kad šių argumentų pareiškėja nepagrindė jokiais įrodymais, o kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovė, Inspekcija tokių duomenų taip pat neturinti. Kaip matyti, pareiškėjai su 2015-10-07 sprendimu buvo atsiųsta ir Prievolių ataskaita, kurioje nurodyti laikotarpiai ir prievolių sumos, taigi pareiškėja iš esmės galėjo suprasti sprendimo turinį ir jo esmę, ar kreiptis į mokesčių administratorių dėl išieškomų sumų pasitikslinimo, ar mokestinės nepriemokos likučio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja prievolės (likučio) klausimais būtų bendradarbiavusi su atsakove.

Skunde pareiškėja prieštaravo, kad prieš priimant 2015-08-26 sprendimą buvo nuskaičiuota visa pareiškėjos pensija (199 Eur), t. y. visos pareiškėjos gaunamos pajamos, kaip tuo tarpu aplinkybės dėl kurių pareiškėja buvo pripažinta nemokia, neišnyko, t. y. 2015-08-26 sprendimas dar nebuvo priimtas. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė Inspekcijos 2015-08-21 sprendimu buvo nuspręsta nurašyti pačios pareiškėjos deklaruotą PVM už 2015 m. I pusmetį (b. l. 79, 80). Šis Inspekcijos veiksmas nėra susijęs su prievole dėl kurios atnaujintas išieškojimas.

Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad šiuo atveju neturėtų būti įskaitytas laikotarpis iki 2012-07-20, nes 2012-07-20 sprendimu pareiškėjos nepriemoka buvo pripažinta beviltiška. Inspekcijos 2012-07-20 sprendimas Nr. (23.19-08)-322-538 pripažintas netekusiu galios, atitinkamai juo beviltiška pripažinta mokestinė nepriemoka tampa galiojanti.

Pareiškėjai abejonę taip pat kelia ir tai, kad galiojant 2012-07-20 sprendimui, 2014-02-24 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-21108 buvo nutarta išieškoti nepriemoką ir už 2008 metus. Iš atsakovės į bylą pateikto 2014-03-14 sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-30512 (b. l. 78) matyti, kad šiuo sprendimu Inspekcijos 2014-02-24 sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-21108 buvo panaikintas.

Apibendrinus darytina išvada, kad atsakovės surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos socialinė (ekonominė) padėtis MAĮ 113 str. 1 d. 3 punkto prasme laikytina pagėrėjusia, todėl Inspekcija turėjo teisinį pagrindą priimti 2015-08-26 sprendimą. Tuo tarpu pareiškėja skundo argumentais ir pateiktais įrodymais šio sprendimo priėmimo pagrindų nepaneigė. Taip pat pareiškėjai iki nustatyto termino nesumokėjus priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką (MAĮ 105 str.). Šį veiksmą įformindamas skundžiamu 2015-10-07 sprendimu. Pareiškėjai skundo ir prie skundo pateiktais įrodymais šio sprendimo neteisėtumo neįrodžius, naikinti šio sprendimo taip pat nėra teisinio pagrindo.

Papildomai pažymėtina, kad, kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėja didžiąją dalį mokestinės nepriemokos jau yra sumokėjusi, todėl kylant abejonei dėl mokestinės nepriemokos likučio, pareiškėjai būtų tikslinga kreiptis į mokesčių administratorių dėl su nepriemokos išieškojimu susijusių aplinkybių ir galutinės išieškomos sumos patikslinimo. Pareiškėja, negalėdama iš karto sumokėti mokestinės nepriemokos, turi teisę kreiptis į atsakovę dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar jos išdėstymo MAĮ 88 straipsnio tvarka.

Bylos nagrinėjimo metu nenustačius, kad skundžiami Inspekcijos sprendimai priimti pažeidžiant jau aptartas MAĮ nuostatas, naikinti Inspekcijos 2015-08-26 ir 2015-10-07 sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos M. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėjas Bronius Januška