Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-02-11 · Civilinė byla Nr. 2A-308-450/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-11
Bylos Nr.
2A-308-450/2014
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-08237-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Asta Radzevičienė
Suinteresuotas asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, V. J., M. J.
Pareiškėjas
R. J.
Kategorijos
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-308-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08237-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 11 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. pareiškimą dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti, fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, V. J., M. J..

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po R. J. mirties 2012-01-02, jam priklausiusį turtą priėmė pareiškėja R. J., faktiškai pradėdama jį valdyti. Pareiškėja nurodė, kad 2012-01-02 mirė pareiškėjos sutuoktinis R. J.. Po sutuoktinio mirties likusį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą faktiškai pradėjo valdyti pareiškėja, t. y. ir toliau gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), juo rūpinosi, mokėjo mokesčius. Pareiškėja nurodė, kad nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, t. y. kad po sutuoktinio R. J. mirties likusį turtą paveldėjo pareiškėja, reikalinga tam, kad pareiškėja galėtų atlikti visas paveldėjimo procedūras ir įregistruoti turtą savo vardu.

Atsiliepimas

Suinteresuoti asmenys V. J. ir M. J. pateikė teismui atsiliepimą, kuriuo prašė tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo. Nurodė, kad suinteresuotų asmenų tėvas R. J. buvo pradėjęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūrą, tačiau iki mirties nespėjo jos užbaigti, todėl butas liko Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybė. Taip pat suinteresuoti asmenys nurodė, kad po tėvo R. J. mirties visi liko gyventi minėtame bute, o pareiškėja perėmė visus buvusius R. J. įsipareigojimus šio buto atžvilgiu.

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į patikslintą pareiškimą, kuriuo nesutiko su pareiškimu. Pažymėjo, kad pareiškėja faktiškai priėmė valdyti neprivatizuotą bei nuomojamą butą, todėl negali ginčo buto valdyti kaip savo ir laikyti save turto savininke. Nurodė, kad R. J. sumokėjo 2 249,28 Lt dydžio sumą tik 1999 metais, kada Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas jau negaliojo, todėl jis neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Taip pat pažymėjo, jog sumokėjus mokesčius už buto privatizavimą, buto pirkimo – pardavimo sutartis pasirašyta nebuvo, R. J. daugiau nei 10 metų nesikreipė į teismą, todėl turi būti konstatuojamas ieškinio senaties faktas. Paaiškino, jog R. J., būdamas apdairus ir protingas žmogus, nesidomėjo savo teisėmis ir ignoravo įstatymus.

Šalies argumentai

Pareiškėja R. J. teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog R. J. valią privatizuoti butą išreiškė 1992-11-26, tačiau vėlesnės buto privatizavimo procedūros užtruko, kadangi į šį butą teises ketino atkurti Vilniaus archvyskupija, o 1999-11-25 R. J. buvo informuotas, jog turtas Vilniaus archvyskupijai negrąžinamas, ir galėjo tęsti buto privatizavimo procedūrą. Nurodė, kad minėto buto privatizacijos atžvilgiu Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 2001-01-01, be to 2000-01-13 buvo pasirašyta buto pirkimo – pardavimo sutartis, o tokie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai taip pat patvirtina, jog R. J. buvo tinkamai išreiškęs savo valią į buto privatizavimą. Dėl ieškinio senaties pažymėjo, jog senaties terminas prasideda nuo tada, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, tuo tarpu R. J. iki pat savo mirties nežinojo ir negalėjo žinoti, jog jo teisės pažeistos.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė L. S. paaiškino, kad R. J. privatizacijos procedūros užbaigti nespėjo, buto privatizavimo užbaigimui R. J. buvo sumokėjęs buto kainą ir kitus privalomus mokesčius, buvo likę tik pasirašyti buto pirkimo – pardavimo sutartį ir sutvarkyti kitus formalumus, tačiau sandoris nebuvo užbaigtas. Nurodė, kad R. J. iki 2001-01-01 buvo atlikęs visus reikalingus veiksmus buto privatizavimui. Pažymėjo, jog po vyro mirties, siekdama užbaigti buto privatizavimo procedūrą, pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybei turi pateikti dokumentus, patvirtinančius teisės privatizuoti butą paveldėjimo dokumentus, todėl šioje byloje teismas turi išspręsti tik klausimą dėl to, ar pareiškėja priėmė R. J. palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, o ne detaliai išnagrinėti visus teisės į buto privatizaciją klausimus. Nurodė, kad pareiškėja R. J. po R. J. mirties priėmė jo palikimą pradėjusi faktiškai jį valdyti, todėl ji pretenduoja į teisę privatizuoti butą.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė palaikė savo atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos pareiškimą atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjos R. J. pareiškimą tenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisės privatizuoti butą, esantį šv. Ignoto 3-3, Vilniuje, tikslu.

Teismas nurodė, kad suinteresuoto asmens argumentas, jog R. J. daugiau nei 10 metų nesikreipė į teismą dėl teisės privatizuoti butą nustatymo, yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog R. J. buto privatizavimo procedūrą pradėjo 1992-11-26, o tai, kad butas iki šiol nėra privatizuotas, nepriklausė nuo paties R. J. veiksmų. Teismas atsižvelgė į tai, jog teisė privatizuoti butą yra teisė įgyti nekilnojamąjį turtą, todėl ji laikytina turtine teise. Nurodė, jog tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, o vienas iš būdų, kada įpėdinis yra laikomas priėmusiu palikimą, yra, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti. Teismas konstatavo, kad po sutuoktinio mirties pareiškėja ir pareiškėjos bei jos mirusio sutuoktinio vaikai liko gyventi bute adresu (duomenys neskelbtini), ir jame gyvena iki šiol, pareiškėja toliau rūpinosi butu, jį valdė, mokėjo už komunalines paslaugas, todėl pareiškėja turi teisę perimti mirusio sutuoktinio teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – R. J. pareiškimą atmesti. Nurodė, kad teismas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą, išėjo už pareiškimo ribų. Pažymėjo, kad net pati pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose pripažįsta, kad šioje byloje teismas turi išspręsti klausimą dėl to, ar pareiškėja priėmė R. J. palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, o ne detaliai išnagrinėti visus teisės į buto privatizaciją klausimus. Pažymėjo, kad teisė privatizuoti butą nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, reikalavimas pripažinti teisę privatizuoti butą nenagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka. Nurodė, kad šiuo atveju, net ir tenkinus pareiškėjos pareiškimą, nebuvo jokio pagrindo detalizuoti, jog pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties perėmėjo teisę į buto privatizavimą. Taip pat apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, ne bet koks konkretaus daikto paėmimas ar net naudojimasis daiktu yra laikomas palikimo priėmimu. Nurodė, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog butas, kuriame ji gyvena, nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei ir kad minėtas butas nebuvo privatizuotas. Iš byloje pateiktų dokumentų negalima padaryti išvados, kad pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties (2012-01-02) ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kuriais siektų įgyvendinti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, užbaigti buto privatizavimą ar pan. Pareiškimas šioje civilinėje byloje pareikštas praėjus daugiau nei metams po sutuoktinio mirties. Pagal CK 5.50 straipsnį įpėdinis savo valią priimti palikimą turi išreikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atliko kokius nors aktyvius veiksmus (pvz., siekė užbaigti buto privatizavimą ar ėmėsi kokių nors aktyvių veiksmų, kuriais siektų įgyvendinti nuosavybės teisę į paveldimą turtą), todėl pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turėjo būti atmestas. Pažymėjo, kad paveldėta gali būti tik ta subjektinė teisė privatizuoti butą, kuri buvo palikėjo įgyta. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. Nr. I- 1374), įtvirtinta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Šis įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Nurodė, kad teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą, visiškai neanalizavo ir nevertino, ar pareiškėjos sutuoktinis, būdamas gyvas, įgijo teisę privatizuoti butą pagal LR butų privatizavimo įstatymą, ar buvo visos įstatyme nustatytos tokio privatizavimo sąlygos, ar pareiškėjos sutuoktinis įstatymo nustatyta tvarka ir terminais tinkamai išreiškė savo valią nuomojamas gyvenamąsias patalpas pirkti (privatizuoti), todėl priėmė visiškai nepagrįstą bei nemotyvuotą sprendimą. Apeliantas pažymėjo, kad nuo 1999 m. gruodžio mėnesio, kai sumokėjus mokesčius už buto privatizavimą, bei nuo 2000 m., kai buvo pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis, R. J. daugiau nei 10 metų į teismą nesikreipė, todėl yra pagrindas konstatuoti ieškinio senaties praleidimo faktą. Kadangi asmuo laiku nereiškė pretenzijų dėl buto pirkimo - pardavimo sutarties notarinio patvirtinimo, remiantis protingumo principu, šiuo atveju nesielgta apdairiai, rūpestingai, atidžiai, nesidomėta savo teisėmis ir pareigomis, todėl darytina išvada, kad asmuo neišreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valios įsigyti nuosavybėn privatizuojamo turto, bei galiojant butų privatizavimo įstatymui, subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą neįgijo, todėl ši teisė šiuo atveju negali būti paveldėta. Be to, į bylą pateikta 2000 m. sausio 13 d. sutartis nebuvo notariškai patvirtinta bei registruota įstatymų nustatyta tvarka, todėl laikytina nesudaryta dėl formos trūkumų.

Atsiliepimas

Pareiškėja R. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei pritesiti 1244,98 Lt bylinėjimos išlaidų. Pažymėjo, kad nors pareiškimo reikalavimas buvo bendrai nustatyti juridinį faktą, jog po R. J. mirties pareiškėja priėmėjo palikimą faktiškai pradėdama jį valdyti, o pirmosios instancijos teismas 2013-06-05 sprendime jį patenkino susiaurindamas iki teisės privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) perėmimo, tai nekeičia esmės ir pareiškėja vis tiek laikoma priėmusi ne tik R. J. turėtą teisę į buto privatizavimą, bet ir visą kitą jo palikimą, taip įgijo teisę kreiptis į atitinkamas institucijas dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad jokio registruotino ar kito didesnės vertės turto R. J. neturėjo, todėl dėl palikimo priėmimo į teismą ir notarą nesikreipė, o jo turtą bei įsipareigojimus priėmė faktiškai pradėdama juos valdyti. Be to, R. J. palikimo priėmimą pareiškėja motyvavo ne tik jo kompiuterio perėmimu, bet ir kitomis, kur kas svarbesnėmis, aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos pareiškime, t. y. kad po R. J. mirties pareiškėja su vaikais toliau gyveno bute, perėmė visus vyro įsipareigojimus buto atžvilgiu ir moka visas buto išlaikymo išlaidas, taip pat perėmė jo įsipareigojimus TEO LT, AB ir toliau moka už šios bendrovės teikiamas paslaugas, ką patvirtino prie pareiškimo pridėti priedai. Pažymėjo, kad visi šie veiksmai buvo atlikti per palikimui priimti LR CK 5.50 str. 3 d. nustatytą terminą. Nurodė, kad dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo pareiškėja į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją kreipėsi, tačiau administracijos specialistams žodžiu pareiškėjai paaiškinus, kad be oficialių R. J. paveldėjimo dokumentų ji buto privatizavimo procedūros užbaigti negalės, jokių prašymų raštu pareiškėja Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nebeteikė, o kreipėsi į teisininkus. Pažymėjo, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo ne detaliai išanalizuoti visus teisės į buto privatizaciją klausimus (įskaitant, ar pareiškėja galės užbaigti buto privatizavimo procedūrą), o tik išsiaiškinti, ar nustačius šioje byloje pareiškėjos prašomą nustatyti juridinį faktą, yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis pareiškėjai sukels tam tikras teisines pasekmes. Be to, analizuojant R. J. teisės privatizuoti butą turėjimą, šioje byloje yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog R. J. turėjo įgijęs teisę privatizuoti butą, todėl šią teisę pareiškėja galėjo paveldėti. Tai, kad R. J. buvo buto privatizavimo subjektas, o pats butas galėjo būti privatizavimo objektu, patvirtina visi už būtų privatizaciją atsakingų institucijų veiksmai, atlikti buto privatizacijos metu: R. J. prašymo priėmimas, buto įkainojimo procedūrų vykdymas ir nurodymų sumokėti buto kainą davimas, 1999-11-25 R. J. informavimas apie tai, kad jis turi teisę privatizuoti butą įstatymų nustatyta tvarka bei galiausiai pats 2000-01-13 Buto pirkimo - pardavimo sutarties pasirašymas. Šie Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmai taip pat patvirtina, jog R. J. buvo tinkamai išreiškęs savo valią buto privatizacijai, nes kitu atveju buto privatizacijos procedūra nebūtų buvusi vykdoma. Nurodė, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ji apibrėžiama tuo, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į LR CK 1.127 str. nuostatas ir tai, kad už butų privatizaciją atsakingos institucijos niekada nebuvo atsisakiusios leisti R. J. privatizuoti butą, iki pat mirties jis nelaikė ir neturėjo laikyti, jog jo teisės pažeidžiamos, todėl ieškinio senaties terminas jo atžvilgiu net nebuvo prasidėjęs. Pozicijos, kad ieškinio senaties terminas butų privatizavimo bylose prasideda tik nuo tada, kai asmuo sužino, jog jam atsisakoma leisti privatizuoti tam tikrą butą ar kitą gyvenamąją patalpą, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pažymėjo, kad apeliaciniame skunde Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat įrodinėja, kad su R. J. pasirašyta Buto pirkimo - pardavimo sutartis yra negaliojanti, nes nepatvirtina notarine tvarka. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ji ir neįrodinėja, jog ši sutartis yra galiojanti. Šiai dienai Buto pirkimo - pardavimo sutartis vertintina kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis, jog R. J. praktiškai buvo atlikęs visus Buto privatizavimui reikalingus veiksmus - buvo likę tik patvirtinti sutartį notarine tvarka, o pareiškėja būtent ir siekia Buto privatizavimo procedūrą užbaigti ir atlikti tuos veiksmus, kurių nespėjo atlikti jos vyras R. J.. Dar kartą pažymėjo, kad visi buto privatizavimo klausimai, įskaitant ir tai, ar pareiškėja galės užbaigti buto privatizavimo procedūrą detaliai bus išsiaiškinti kitoje byloje, kurioje pareiškėja reikštų teisme reikalavimą dėl jos teisės privatizuoti butą pripažinimo. Pareiškėjos prašomo juridinio fakto nustatymas šioje byloje sukels jai atitinkamas teisines pasekmes, nes ji galės kreiptis į atitinkamas institucijas ar teismą dėl buto privatizavimo procedūros užbaigimo.

Suinteresuotasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimas keistinas, patikslinant jo rezoliucinę dalį.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo ribose.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė paveldėjimo teisės normas, reglamentuojančias palikimo priėmimą, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos nurodytų teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, išėjo už pareiškimo ribų, todėl prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinto ir pareiškėjos R. J. pareiškimą atmesti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 1985-11-22 R. J. su R. J. sudarė santuoką, kuri buvo įregistruota Vilniaus miesto civilinės metrikacios skyriuje (b. l. 4). Santuokoje susilaukė vaikų V. J. ir M. J. (b. l. 5, 6). 2012-01-02 R. J. mirė (b. l. 7). Po sutuoktinio mirties likusį kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą faktiškai pradėjo valdyti pareiškėja, t. y. ir toliau gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), juo rūpinosi, mokėjo mokesčius. Iki mirties R. J. buvo pradėjęs buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūrą, tačiau jos užbaigti nespėjo, todėl butas šiuo metu priklauso Vilniaus miesto savivaldybei (b. l. 8-9, 10, 11, 12-13). Buto privatizavimo užbaigimui R. J. buvo sumokėjęs buto pardavimo kainą ir kitus privalomus mokesčius, tačiau buto pirkimo – pardavimo sutartis pasirašyta nebuvo (b. l. 16-17, 18, 19, 20, 21). Pareiškėja siekia užbaigti buto privatizavimo procedūrą, o tai gali padaryti tik pateikusi Vilniaus miesto savivaldybei dokumentus, patvirtinančius teisės privatizuoti butą paveldėjimo dokumentus, todėl kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto, jog ji po savo mirusio sutuoktinio mirties priėmė jo palikimą pradėjusi faktiškai jį valdyti, nustatymo.

CPK 13 str. nustatyta, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šis įstatyme įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys turi teisę laisvai disponuoti procesinėmis teisėmis, t. y. procesinės teisės turėtojas sprendžia, kaip jomis naudotis ir pats pasirenka pažeistos teisės gynimo būdą. Asmuo, pasirinkdamas pažeistos teisės gynimo būdą, nustato ginčo nagrinėjimo ribas, kurias apibrėžia pareikšti reikalavimai. Teismas negali keisti ar plėsti ieškinio dalyko ir sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK nurodytus atvejus (CPK 265 st. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2011). Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po vyro R. J. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškimą tenkino, tačiau sprendime nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio šv. Ignoto 3-3, Vilniuje, privatizavimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliaciniame skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą, išėjo už pareiškimo ribų ir taip pažeidė CPK 265 str. 2 d. nuostatas. Todėl teismo sprendimas dalyje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo keistinas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po vyro R. J. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti, o ne juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja po sutuoktinio R. J. mirties perėmė jo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimą. Pažymėtina, kad teisė privatizuoti butą nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku, reikalavimas pripažinti teisę privatizuoti butą nenagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka (CPK 444 str. 2 d.). Šioje byloje teismas turi išspręsti klausimą dėl to, ar pareiškėja priėmė R. J. palikimą, faktiškai pradėdama jį valdyti, o ne detaliai išnagrinėti visus teisės į buto privatizaciją klausimus. Pažymėtina, kad teismo sprendimas, kuriuo būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėja po vyro R. J. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti, leistų pareiškėjai būti ieškove byloje dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas, šioje ypatingosios teisenos byloje konstatuodamas, kad pareiškėja perėmė teisę į ginčo buto privatizavimą, peržengė byloje pareikšto reikalavimo ribas, pažeidė CPK 265 str. 2 d. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pasisakyti dėl pareiškėjos teisės paveldėti teisę privatizuoti butą, nes tai išeina už pareiškimo reikalavimo ir pačios bylos ribų ir tokiu būdu pasisakyta dėl kito reikalavimo, kas yra neleistina.

Palikimo priėmimo faktas nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo dėl palikimo priėmimo, nėra kreipęsis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto aprašo, bet faktiškai pradėjo palikimą valdyti, tokie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 str. 2 d., 3 d.). Pagal CK 5.51 str. 1 d. įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis (CK 5.50 str. 1 d.).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja ne tik priėmė mirusiojo vyro daiktus, bet ir rūpinosi bei disponavo nuomojamu butu - tebemoka mokesčius už į minėtą butą teikiamas komunalines paslaugas (b. l. 26-30). Pažymėtina ir tai, kad po sutuoktinio mirties pareiškėja ir pareiškėjos bei jos mirusio sutuoktinio vaikai liko gyventi bute adresu (duomenys neskelbtini), ir gyvena iki šiol, prižiūri jį ir tvarko, todėl nebuvo praleistas įstatymų nustatytas trijų mėnesių terminas. Teismas konstatuoja, kad šių aplinkybių ir įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja po vyro R. J. mirties pradėjo faktiškai valdyti jo turtą (CK 5.51 str. 1 d., CPK 178 str.). Konstatavus, kad pareiškėja priėmė palikimą faktiškai jį valdydama ir toks faktas nustatytinas paveldėti R. J. palikimą, nėra pagrindo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyti, kad pareiškėja perėmė teisę į buto privatizavimą.

Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija sprendimą iš esmės dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bei taip pat skunde nurodo, kad teismas šioje byloje turėjo išnagrinėti ir ištirti ar pareiškėjos vyras R. J., galiojant Butų privatizavimo įstatymui, įgijo subjektinę teisę privatizuoti butą ir ar buvo visos įstatyme nustatytos tokio privatizavimo sąlygos, ar pareiškėjos sutuoktinis įstatymo nustatyta tvarka ir terminais tinkamai išreiškė savo valią nuomojamas gyvenamąsias patalpas pirkti (privatizuoti) ir tik tada pasisakyti, ar subjektinė teisė privatizuoti butą galėjo būti paveldima. Su tokiu apelianto argumentu teismas nesutinka. Kaip jau nurodyta aukščiau, pareiškėja CPK 444 str. 2 d. 8 p. pagrindu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po savo vyro R. J. mirties priėmė palikimą faktiškai pradėdama turtą valdyti. Jokių kitų reikalavimų pareiškėja nagrinėjamoje byloje nereiškė. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pasisakyti skundžiamame sprendime dėl konkrečių teisių paveldėjimo, t. y. dėl paveldimo turto ir teisių apimties, nes tai nėra šios bylos dalykas, kur nustatinėjamas tik pats palikimo priėmimo faktas.

Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes teismo vertinimu, jie neturi įtakos teismo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Pagal CPK 93 str. 1 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pareiškėja prašė priteisti 1 244,98 Lt išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, bylos aplinkybes, į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, sprendžia, prašoma priteisti suma yra pagrįsta, todėl atmetus apeliacinį skundą, nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidų suma priteistina iš apelianto pareiškėjos naudai (CPK 98 str. 1 d.).

Taigi, apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. keistinas, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. po sutuoktinio R. J. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 5 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos R. J. pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja R. J. po sutuoktinio R. J. mirties priėmė jo palikimą, pradėjusi faktiškai jį valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tikslu.“

Priteisti pareiškėjai R. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, j. a. k. (duomenys neskelbtini), 1 244,98 Lt (tūkstantį du šimtus keturiasdešimt keturis litus, 98 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Asta Radzevičienė