- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-07
- Bylos Nr.
- 2K-398/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Gintaras Goda, Egidijus Bieliūnas (pran.)
- Nuteistasis
- T., A. L.
- Nukentėjusysis
- S. B., G. B.
- Advokatai
- Ipolitas Brazlauskas
- Kategorijos
- 1.2.3.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Gintaro Godos ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. (D.) M. ir A. L. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendžio, kuriuo:
T. (D.) M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį skirta bausme, ir paskirta galutinė subendrinta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
A. L. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš T. (D.) M. ir A. L. solidariai priteista nukentėjusiajai S. B. 4000 Lt turtinės ir 10000 Lt neturinės žalos atlyginimo.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartis, kuria atmesti nuteistojo T. (D.) M., nuteistojo A. L. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo T. (D.) M. gynėjo, prašiusio jo ginamojo kasacinį skundą patenkinti, ir prokuroro, prašiusio skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Tomas (D.) M. ir A. L. nuteisti už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 5 d. apie 19.30 val. Kaune, Linkuvos g. 58 kavinės „Mažoji svaja“ lauko terasoje, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrai, tyčia sudavė rankomis ir kojomis nenustatytą skaičių, bet mažiausiai septynis, smūgius nukentėjusiajam G. B. į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, padarydami jam nubrozdinimus ir kraujosruvą dešinėje alkūnėje, odos nubrozdinimą kairiame dilbyje, odos nubrozdinimus kairėje kaktos pusėje, nosyje, kraujosruvą ir minkštųjų audinių sumušimą kairės ausies kaušelyje ir aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose su kairiosios ausies būgnelio plyšimu bei kraujo išsiliejimu į vidinę ausį, kraujosruvą dešinėje pakaušio pusėje, apimančią kaklo viršutinio trečdalio minkštuosiuos audinius, kraujosruvą kairio momenkaulio gumburo projekcijos minkštuosiuose audiniuose, kraujosruvą kairio antakio išorinio trečdalio srities minkštuosiuose audiniuose, nuo ko G. B. išsivystė galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs difuziniu kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, smegenų kamieno, smegenėlių, smilkinių skilčių srityse, ir jis mirė, t. y. tyčia nužudė G. B.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. (D.) M. prašo panaikinti arba pakeisti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 17 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 29 d. nutartį. Šie teismų sprendimai naikintini arba keistini, jo teigimu, dėl esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nevisapusiškai išnagrinėtos bylos ir sprendimų nepagrįstumo bei neteisėtumo, taip pat neteisingai paskirtos pernelyg griežtos bausmės.
Kasatorius teigia, kad byloje padaryti BPK 20 straipsnio nuostatų, nustatančių, kas yra įrodymai ir jų vertinimo taisykles, pažeidimai, kurie yra esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, nes sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą, paveikė teisėtų ir pagrįstų sprendimų priėmimą. Abiejų instancijų teismai vadovavosi daugiausiai tik liudytojos R. U. parodymais, kurie nuo ikiteisminio tyrimo nuolat keitėsi, taip pat G. D., R. A., V. J. parodymais, bet nevertino specialisto išvados, specialisto teisme duotų parodymų, kad smūgių kojomis nebuvo, nes tada būtų likę batų žymių pėdsakai. Teismai įrodymus vertino tik pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris, nuteistojo manymu, nepagrįstas visapusišku aplinkybių išnagrinėjimu, kaip to reikalauja BPK; nesivadovavo nuteistojo duotais nuosekliais parodymais, jų nenagrinėjo ir nevertino. Kasatorius teigia, kad teismai pažeidė BK 59 straipsnio nuostatas, nes nepripažino jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nukentėjusiojo provokuojamo elgesio, taip pat to, jog kasatorius padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką ir nurodė joje dalyvavusius asmenis, sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu ir nevengė atlyginti žalą. Skunde kasatorius nurodo, kad ruošiasi įsidarbinti Marijampolės pataisos namuose ir iš gauto darbo užmokesčio atlyginti nukentėjusiajai turtinę ir neturtinę žalą, kurios anksčiau neatlygino dėl prastos šeimos materialinės padėties. Jo manymu, noras ir sutikimas atlyginti žalą turi būti vertinami kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl šių priežasčių, kasatoriaus manymu, teismas paskyrė jam pernelyg griežtą bausmę ir pažeidė BK 56 straipsnio nuostatas, kad tik pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą gali būti skiriama griežtesnė, negu atsakomybę už nusikaltimą numatančio straipsnio sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, bausmė.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo jį išteisinti arba perduoti bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nuteistasis nurodo, jog liudytoja R. U. patvirtino, kad G. B. smūgius rankomis sudavė ir spardė į įvairias kūno vietas, taip pat ir į galvą, T. (D.) M., kurį ji atpažino asmens parodymo atpažinti metu. Ji parodė, kad nuo T. (D.) M. suduoto smūgio į galvą G. B. krito ant žemės ir nesikėlė, o ekspertai nustatė, kad jis mirė toje pačioje vietoje, kur nukrito. Liudytojas G. D. parodė, jog vienas iš vaikinų, dėvintis pilkus (šviesius) drabužius, spyrė G. B. į krūtinę, nuo ko šis susilenkė, o tas vaikinas dar smogė keliu jam į galvą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje G. D. sudavusį smūgius vaikiną atpažino kaip T. (D.) M. Iš šių aplinkybių, kasatoriaus A. L. manymu, matyti, kad jo veiksmai nukentėjusiajam galėjo sukelti tik nežymų sveikatos sutrikdymą, o ne jo mirtį. Be to, kasatorius prašo apėmimo būdu subendrinti laisvės atėmimo bausmę, jam pagal BK 180 straipsnio 1 dalį paskirtą Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžiu.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl skundų nenagrinėtinų argumentų
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje priimti skundžiami teismų sprendimai, naujų faktų nenustatinėja, faktinių aplinkybių netiria, įrodymų iš naujo nerenka ir nevertina. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Todėl argumentai, kuriais kasatoriai, ypač nuteistasis A. L., aprašo ir vertina jų pačių bei liudytojų byloje duotus parodymus, specialistų išvadas ir pan., taip pat visų šių teiginių pagrindu teikia savaip apibendrintą buvusių įvykių traktuotę, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų ir paliktini nenagrinėti. Kasatoriaus A. L. prašymas spręsti bausmių, paskirtų skirtingais nuosprendžiais, subendrinimo klausimą taip pat nenagrinėtinas, nes šiuo konkrečiu atveju išeina už bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų.
Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo
Bylos dokumentai rodo, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti konfliktą mačiusieji asmenys, patys nuteistieji, ištirti jų parodymai ir byloje esančių dokumentų turinys. Nuosprendyje padarytos išvados grindžiamos ištirtais įrodymais. Priešingai kasatoriaus T. (D.) M. tvirtinimui, nuosprendyje tiek jo, tiek ir A. L. duoti parodymai aptarti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismo proceso metu įrodymų tyrimas dar papildytas apklausiant nuteistuosius, liudytoją G. D. bei specialistą Ą. S., kuris aiškiai patvirtino išvadą, kad mirtis įvyko nuo smūgių visumos. Apeliacinėje nutartyje patikslintas liudytojo G. D. parodymų vertinimas dėl du smūgius nukentėjusiajam sudavusio asmens atpažinimo. Visais esminiais klausimais, susijusiais su BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymių įrodinėjimu, teismų sprendimuose pasisakyta išdėstant daromų išvadų motyvus. Todėl kasatoriaus A. L. teiginys, kad pakanka įrodymų apie jo nekaltumą dėl padaryto nužudymo, ir kasatoriaus T. (D.) M. skundo argumentai dėl nevisapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo, taip padarant BPK 20 straipsnio pažeidimą, neturi pagrindo. Pagal tas faktines bylos aplinkybes, kurios konstatuotos skundžiamuose teismų sprendimuose, nuteistųjų padarytas nusikaltimas kvalifikuotas baudžiamąjį įstatymą taikius tinkamai.
Dėl BK 59 straipsnio nuostatų taikymo
BK 59 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į kurias atsižvelgiama individualizuojant bausmę. Kasatorius T. (D.) M. teigia, kad teismai pažeidė šio BK straipsnio nuostatas, nes nevertino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, kasatoriaus pagalbos išaiškinant nusikaltimą ir jį padariusius asmenis, jo sutikimo su civiliniu ieškiniu ir pripažinimo pareigos atlyginti žalą. Ši kasatoriaus pozicija nepagrįsta. Teismų sprendimuose konstatuota, jog liudytojų F. G., V. J., A. L. parodymai patvirtina, kad ne nukentėjusysis G. B. pradėjo konfliktą su asmenimis, kurie vėliau buvo nuteisti. G. B. ginčijosi su jais, tačiau dėl kaltinamųjų netinkamo elgesio, kai jie nekviesti priėjo prie stalo, kur sėdėjo G. B. su kitais asmenimis. A. L. savavališkai išgėrė stikliuką alkoholinio gėrimo ir nevykdė ten buvusių asmenų prašymo pasišalinti, o T. (D.) M. griebė nukentėjusįjį G. B. už krūtinės. Pradėję konfliktuoti T. (D.) M. ir A. L. sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, jį sužalojo ir dėl to nukentėjusysis mirė. Iš bylos dokumentų taip pat matyti, kad nuteistasis T. (D.) M. viso bylos proceso metu kaltu dėl nužudymo neprisipažino, veikos išaiškinti nepadėjo ir nusikaltimu padarytos žalos neatlygino. Todėl nėra jokio pagrindo skundo teiginiams, kad buvo bent viena iš trijų nuteistojo nurodytų aplinkybių, kurią, jo manymu, teismas galėjo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 6 punktuose numatyta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Dėl bausmės individualizavimo nuteistajam T. (D.) M.
Pirmosios instancijos teismas bausmę T. (D.) M. skyrė atsižvelgęs į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, tikslus, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes. Jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino nusikaltimo padarymą bendrininkų grupe ir apsvaigimą nuo alkoholio, turėjusį įtakos šios veikos padarymui.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, nutartyje konstatavo, kad bausmė T. (D.) M. dėl tyčinio G. B. nužudymo skirta taikant BK 129 straipsnio 1 dalies sankciją pagal tą šio įstatymo redakciją, kuri galiojo veikos padarymo metu. Sankcija numatė laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų, taigi jos vidurkis buvo 10 metų laisvės atėmimo. Vertinant T. (D.) M. paskirtą bausmę jos griežtumo požiūriu atsižvelgta į tai, kad yra dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgta į tai, kad jis pirmasis pradėjo muštynes ir aktyviai jose dalyvavo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiais motyvais, pritarė pirmosios instancijos teismo paskirtai bausmei, padaręs išvadą, kad ji yra ne per griežta ir nešvelnintina.
Nuteistojo argumentas dėl BK 56 straipsnio nuostatų pažeidimo atmestinas. BK 56 straipsnio 2 dalis nustato teismui įpareigojimą skirti pavojingam recidyvistui bausmę griežtesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, išskyrus BK 62 straipsnyje nustatytas išimtis, bet ne draudimą skirti tokio griežtumo bausmę kitiems kaltininkams, neturintiems pavojingo recidyvisto teisinio statuso.
Dėl nuteistojo A. L. skundo argumentų
Nuteistojo A. L. skundo argumentai dėl jo veiksmų priežastinio ryšio su G. B. mirtimi, o tuo pačiu ir dėl kaltės padarius nužudymą, nėra nauji ir bylą išnagrinėjusiems teismams buvo žinomi. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, ir apeliacinės instancijos teismas, palikęs šį nuosprendį galioti, daug dėmesio skyrė įrodymų dėl nuteistojo A. L. vaidmens nusikaltimo padaryme ištyrimui. Apeliacinėje nutartyje patikslintas liudytojo G. D. parodymų vertinimas ir konstatuota, kad šis liudytojas kaip du smūgius G. B. sudavusį asmenį atpažino T. (D.) M., o ne A. L. Nepaisant to, nuteistojo A. L. teiginys, kad nukentėjusysis mirė ne nuo jo suduotų smūgių, atmestas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusį į nuteistojo A. L. parodymus ir specialisto paaiškinimą konstatavo, kad A. L. smūgį G. B. sudavė ne į žandikaulį, bet į kitą galvos vietą. Kolegija įvertino specialisto išvados Nr. M 1126/06 (02) duomenis apie suduotus septynis smūgius, iš kurių keturi sukėlė mirtį, į apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialisto duotą šios išvados teiginių patvirtinimą, į nustatytas aplinkybes, kad abu nuteistieji sudavė į nukentėjusiojo galvą smūgius, sukėlusius mirtinus sužalojimus nukentėjusiajam. Teisės aiškinimo požiūriu atsižvelgta į susiklosčiusią į teismų praktiką, pagal kurią tais atvejais, kada smurtą prieš nukentėjusįjį naudoja keli asmenys ir šis miršta dėl padarytų sužalojimų visumos, pagal BK 129 straipsnį atsako visi sužalojimus padarę asmenys. Todėl teismai, kvalifikuodami A. L. padarytą nusikaltimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n utaria:
nuteistųjų T. (D.) M. ir A. L. kasacinius skundus atmesti.