- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-01
- Bylos Nr.
- e2S-749-603/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-43394-2016-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- B. U.
- Atsakovas
- A. K.
- Kategorijos
- 3.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Bujokaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės (apeliantės) B. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės B. U. ieškinį atsakovui A. K., išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimu patvirtintos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
teisme gautas ieškovės B. U. ieškinys atsakovui A. K., kuriuo ieškovė prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-1504-897/2015 nustatytą nepilnametės dukters K. K. bendravimo su A. K. tvarką bei pakeisti (padidinti) nepilnametei K. K. priteistą išlaikymo dydį. Taip pat ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną nepilnametės dukters bendravimo su tėvu tvarką bei priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą dukrai po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Savo prašymą ieškovė motyvavo tuo, jog pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, staigūs bendravimo su nepilnamete dukra tvarkos pokyčiai gali neigiamai paveikti vaiką emociškai. Iki šiol atsakovas nedėjo pastangų tam, kad įrodytų, jog turi pakankamus įgūdžius vienas bendrauti su vaiku, kad gali užtikrinti saugią aplinką ir adekvatų elgesį su vaiku. Be to, atsakovo atžvilgiu vykdomas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų dukters atžvilgiu. Taip pat ieškovė teigė, jog teismo priteistas išlaikymas šiai dienai negali užtikrinti net minimalių vaiko poreikių, todėl atsižvelgiant į nustatytą minimalią mėnesio algą, kuri siekia 380 Eur, reikalinga iš atsakovo priteisti laikiną išlaikymą po 190 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškovės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsiliepime atsakovas nurodė, jog tėvo galimybės bendrauti su dukra, tuo labiau dalyvauti jos auklėjime, ja rūpintis, yra minimalios. Ieškovės teiginiai, jog dukrai bendrauti su tėvu yra nesaugu, yra nepagrįsti. Ikiteisminį tyrimą, neva dėl dukters sužalojimo, atsisakyta pradėti, nustačius, kad atsakovas jokio smurto prieš dukrą nenaudojo, kitų duomenų, kad dukrai būtų nesaugu bendrauti su tėvu, ar kad dukrai daroma žala, ieškovė į bylą nepateikė. Taip pat atsakovas nurodė, jog jam atvykus pas ieškovę į namus, ieškovė dažnai jo neįsileidžia, arba nepraneša, kad nebus galimybės bendrauti, arba nurodo, jog vaikas serga, arba ieškovė nurodo vietą, į kurią atsakovui atvykti sudėtinga, arba nesudaro tinkamų sąlygų bendrauti, arba atsakovas turi bendrauti su dukra prie pašalinių asmenų ir panašiai. Atsakovo nuomone, ieškovės prašoma bendravimo su dukra tvarka yra neįmanoma be ieškovės bent minimalių pastangų: geranoriškumo, kantrybės, bendradarbiavimo ir pagalbos. Atsakovas prašė nustatyti laikiną bendravimo su dukra tvarką dalyvaujant psichologui ar kitam specialistui. Taip pat atsakovas nesutiko su prašomu priteisti laikinu išlaikymu, kadangi ieškovė nepagrindė, kad padidėjo vaiko poreikiai.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016-12-27 Nr. A104-4355/16(2.13.2.6-AD15) išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodoma, jog galiojant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, vaiko teisė bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu užtikrinama minėtu teismo sprendimu. B. U. nepateikė įrodymų, kad tėvo bendravimas su dukra kenktų vaiko interesams. VTAS nuomone, šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-12-29 nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-04-21 sprendimu nutraukė B. K. ir A. K. santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu bei patvirtino pareiškėjų pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Sutartyje, be kitų joje numatytų sąlygų, sutuoktiniai susitarė dėl A. K. ir dukters bendravimo tvarkos, nustatydami pereinamąjį vienerių metų ir šešių mėnesių (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) laikotarpį, kurio metu tėvo ir dukters susitikimų metu dalyvauja vaiko motina B. K. (Sutarties 1.3, 1.3.1., 1.3.2., 1.3.3., 1.3.7.). Teismo patvirtintos sutarties 1.3.8 punkte nustatyta, jog „Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui A. K. su dukra aukščiau nurodyta tvarka bendrauja nedalyvaujant vaiko motinai. A. K., pasibaigus pareinamajam laikotarpiui, įsipareigoja pranešti vaiko buvimo vietą B. K. visais atvejais“. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimas apskųstas nebuvo, sprendimas įsiteisėjo 2015-05-22, todėl privalo būti vykdomas (CPK 18 str.). 2016-11-22 pasibaigė pereinamasis laikotarpis, tokiu atveju A. K. turi teisę bendrauti su nepilnamete dukra pagal teismo patvirtintą tėvo ir dukters bendravimo tvarką, tačiau nedalyvaujant vaiko motinai B. K..
Kartu teismas įvertino ieškovės prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nurodytus motyvus, jog pereinamasis laikotarpis pasibaigė, tačiau atsakovas nedėjo pastangų įrodyti, kad turi pakankamus įgūdžius vienas bendrauti su vaiku, be to atsakovas jau daugiau kaip 3 mėnesius apskritai nėra išreiškęs noro ir pageidavimo bendrauti su dukra. Taip pat ieškovė ieškinyje nurodė, jog atsakovo atžvilgiu vyksta ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų dukters atžvilgiu dėl mažametės sužalojimo. Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas A. K. ne kartą kreipėsi į antstolę dėl ieškovės B. U. trukdymo bendrauti su dukra, kas patvirtina atsakovo teiginius, kad ieškovė pati trukdo arba sudaro priežastis atsakovui neleisti bendrauti su dukra. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto ketvirtojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2016-05-18 nutarime nurodoma, jog A. K. jokio smurto prieš savo dukrą K. K. nenaudojo ir savo veiksmais jai skausmo sukelti nenorėjo ir negalėjo, tokiu būdu A. K. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto LR BK 140 str. 3 d. požymių, todėl ikiteisminis tyrimas negali būti pradėtas.
Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, o ieškinio teismui padavimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo nesudaro pagrindo stabdyti teismo sprendimu nustatytos bendravimo tvarkos, tuo tarpu ieškovės prašyme nurodyti motyvai dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo nepagrįsti jokiais įrodymais, ieškovė nepateikė teismui jokių duomenų, pagrindžiančių atsakovo (tėvo) daromą neigiamą įtaką bendraujant su dukra, dėl ko atsirastų pagrindas skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti minimalią tėvo su dukra bendravimo tvarką, kartu dalyvaujant vaiko motinai.
Teismas pažymėjo, kad šioje byloje keliamas reikalavimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, todėl teismas bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos pakeitimą spręs tik iš esmės išnagrinėjus civilinę bylą, ištyrus įrodymus, nustačius nepilnamečio vaiko interesus ir priėmus sprendimą byloje. Kartu teismas pažymėjo, jog atsakovo atsiliepime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktas prašymas nustatyti laikiną bendravimo su vaiku tvarką, nėra sprendžiamas kartu su šiuo ieškovės pateiktu reikalavimu. Atsakovas turi teisę teikti teismui priešieškinį su savarankiškais reikalavimais arba teikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 143 str., 144 str.).
Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nepilnametės dukters naudai laikiną išlaikymą po 190 Eur sumą, mokamą periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimu teismas patvirtino šalių susitarimą, kad A. K. įsipareigoja kiekvieną mėnesį pervesti į B. K. nurodytą asmeninę sąskaitą 175 Eur sumą nepilnametei dukrai K. K. išlaikyti (sutarties 2.1 punktas). Ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog atsakovas vengia pareigos išlaikyti dukrą, taip pat nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų vaiko poreikių padidėjimą bei būtinybę taikyti padidintą laikiną išlaikymą. Teismas pažymi, jog ieškovės nurodytas motyvas, jog pasikeitus minimaliai mėnesio algai, kuri siekia 380 Eur, teismo sprendimu pagal galiojančią tvarką nepilnametei priteistas išlaikymas negali tinkamai užtikrinti net minimalių vaiko poreikių, laikytinas nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, teismas vertina, jog nėra pagrindo taikyti laikinąją apsaugos priemonę dėl laikino išlaikymo pakeitimo (padidinimo).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė (apeliantė) B. U. atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
Nurodo, kad teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė itin formaliai, neanalizuojant konkrečių susiklosčiusios situacijos aplinkybių visumos. Šiuo atveju netenkinus šio prašymo, buvo ir ateityje bus grubiai pažeisti mažametės dukters interesai. Vaikas ilgą laiką nematęs savo tėvo (atsakovo) staiga privalo pagal jo pareikalavimą ir teismo nustatytą tvarką jų pasimatymo metu leisti laiką su žmogumi, kuris neturi jokių socialinių įgūdžių bendrauti su tokio amžiaus vaiku, yra jai svetimas, nežino nei jos poreikių nei realių kitų gyvenimiškų aplinkybių (kada mergaitė eina miegoti, ką mėgsta valgyti, kuo užsiimti ir kt.), tokiuose pasimatymuose / susitikimuose nedalyvaujant vaiko mamai. Atkreipia dėmesį, kad dukra šiuo metu yra pripratusi būti išimtinai tik su ieškove, todėl jos susitikimuose su tėvu jai nedalyvaujant, vaikas neabejotinai patirs didelį stresą, baimę, nesaugumo jausmą ir tai gali atsiliepti jos sveikatai bei tolimesnei emocinei būklei (raidai). Tam tikrą laiką po santuokos su atsakovu nutraukimo, įvertinus visas reikšmingas atsakovo turimų įgūdžių ir jo tuometinio bendravimo su vaiku ypatumus bei poreikį sukurti atsakovo ir nepilnametės dukters ryšį, teismo sprendimu buvo nustatytas atitinkamas pereinamasis laikotarpis, tačiau per pastarąjį laikotarpį šio siekio taip ir neįgyvendinus (atsakovui nesilankant pas dukrą ir ja nesidomint), šiuo atveju teismui netenkinus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo — iš esmės netenkinus prašymo dėl pereinamojo laikotarpio pratęsimo, neįgyvendinus juo siektų tikslų, net ir ankstesnio pereinamojo laikotarpio (dėl kurio nustatymo ir apskritai poreikio jį nustatyti tarp šalių ginčo nebuvo) nustatymas nebetenka prasmės. Akivaizdu, jog esant susiklosčiusių aplinkybių visumai, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, teismas pirmiausiai turėjo įvertinti ar nustatant laikiną periodą jo nustatymu iškelti tikslai buvo įgyvendinti. Norii atkreipti dėmesį į tai, jog netgi bylos inicijavimo tikslas, įvertinant susiklosčiusias aplinkybes ir galimą grėsmę nepilnametės dukters interesams, yra būtent šių aplinkybių įvertinimas. Šiuo atveju akivaizdu, jog konkrečią bendravimo tvarką teismas nustatys tik visapusiškai išnagrinėjęs šią civilinę bylą, tuo tarpu laikinąsias apsaugos priemones buvo prašoma taikyti kaip prevencinę priemonę — pasibaigus pereinamajam laikotarpiui, tačiau neišnykus sąlygoms ir neįgyvendinus tikslų, dėl kurių toks laikotarpis buvo nustatytas. Akivaizdu ir tai, jog tarp šalių ginčas dėl ankstesnės teismo sprendimu nustatytos bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarkos yra realiai kilęs, kas tik darsyk patvirtina, jog tokia teismo nustatyta tvarka nėra tinkama ir turi būti sprendžiamas klausimas dėl jos pakeitimo. Išnagrinėjus šią civilinę bylą, 2015-04-21 priimtu teismo sprendimu nustatyta šalių (atsakovo) bendravimo su nepilnamete dukterimi tvarka, teismui nusprendus ją pakeisti, tokia, kokia ji buvo nustatyta, gali būti niekuomet realiai nevykdoma, tuo tarpu teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, iki naujo teismo sprendimo priėmimo šalių bendravimas de facto turėtų vykti pagal sprendime nustatytą tvarką, pasibaigus pereinamuoju laikotarpiu nustatytoms sąlygoms. Esant tokiai situacijai, neabejotinai bus sutrikdyta mažametė dukra, kuri iki šiol su tėvu bendravo viena tvarka, dabar tuo tarpu turėtų bendrauti kita, o teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus sprendimą, galimai laikantis dar kitos tvarkos. Toks bendravimo sąlygų ir aplinkybių pasikeitimas per trumpą laiką neabejotinai įvestų chaosą, taip elgiantis nebūtų formuojami nuoseklūs socialiniai įgūdžiai, vaikas būtų išbalansuotas. Tuo tarpu reiškiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, išimtinai siekiant apsaugoti nepilnametę dukrą ir buvo prašoma tik laikinai palikti teismo pereinamuoju laikotarpiu nustatytą tvarką, kad dėl staigių pokyčių mergaitei nebūtų padaroma žala. Tokia laikina bendravimo tvarka niekaip neigiamai nebūtų įtakojusi atsakovo ir nebūtų suvaržiusi jo teisių bendrauti su dukterimi.
Mano, kad teismas netikslingai atmetė ir reikalavimą dėl laikino išlaikymo priteisimo. Minėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo klausimu yra suformulavęs aiškią praktiką, kuria seka žemesnės instancijos teismai ir šiuo atveju nuo jos nukrypti taip pat nėra teisinio pagrindo. Konkretų priteistino išlaikymo/mergaitės poreikius atitinkantį dydį teismas nustatys tik iš esmės išnagrinėjęs šią civilinę bylą tuo tarpu esamu momentu prašymo tenkinimo pagrindu buvo jau vien minėta kasacinio teismo kategoriškai suformuluota praktika, be kita ko ir pačių ginčo šalių susitarimo (kuris buvo patvirtintas 2015-04-21 teismo sprendimu) turinys ir aplinkybės į ką toks susitarimas buvo orientuotas ir iš ko kilo. Pastarųjų aplinkybių teismas net nevertino.
Teismas skundžiamoje nutartyje nurodo, jog atsakovas ne kartą kreipėsi į antstolę dėl to, kad ieškovė tariamai neleidžia jam bendrauti su dukra, tačiau nori pažymėti, jog Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla dėl tokių ieškovės tariamų veiksmų teisinio įvertinimo. Iki šiol, iki kreipiantis į teismą, jokiais teismo sprendimais nebuvo nustatytas ieškovės negeranoriškumas ar teismo sprendimo nevykdymas. Atsakovui netgi kreipusis į teismą dėl baudos už teismo sprendimo tariamą nevykdymą, iki tol surašyti antstolės patvarkymai buvo surašyti išimtinai remiantis subjektyviais atsakovo paaiškinimais, antstolei savarankiškai niekuomet nesilankius namuose ir objektyviai nepatvirtinus tokios informacijos, jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovo bendravimas su dukterimi nevyko dėl to, kad ieškovė būtų sudariusi kliūtis, nebuvo pateikta, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis šiais argumentais. Teismo nutartyje nurodomas 2016-05-18 nutarimas, kuriuo ikiteisminį tyrimą dėl atitinkamų atsakovo veiksmų mažametės dukters atžvilgiu buvo atsisakyta pradėti, taip pat neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kita vertus, teismas netgi šiuo klausimu neatsižvelgė į tai, jog toks, nutartyje įvardintas nutarimas, įstatymo nustatyta tvarka buvo apskųstas ir atsakovo veiksmų teisinis vertinimas vyksta toliau. Ieškovė įsitikinusi, jog esamu atveju, esminė reikšminga aplinkybė yra ta, kad abi šalys sutinka, jog 2015-04-21 nustatyta bendravimo su mažamete dukterimi tvarka negali būti vykdoma, taigi jau vien ši aplinkybė sudarė pakankamą pagrindą siekiant apsaugoti nepilnametės dukters interesus ir užtikrinti stabilumą jos gyvenime, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai, tokiu būdu iki kol šis kilęs ginčas nebus išspręstas iš esmės, taikyti tokią bendravimo tvarką, kuri tiek šalims, tiek dukrytei yra įprasta. Tuo pačiu, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų išvengta tarpinių sprendimų tuo pačiu klausimu taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad pats teismas nutartyje nurodė, jog iš esmės klausimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo bus išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, kas tik patvirtina ir tai, jog aplinkybės, apibūdinančios atsakovą, jo turimus gebėjimus bendrauti su mažamete dukterimi ir kt. taip pat bus įvertintos tik nagrinėjant bylą iš esmės, esamu momentu, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių tokių aplinkybių nevertinant, vėliau nustačius, jog jos visgi objektyviai egzistuoja, mažametei dukrai padaryta žala (tiek fizinė, tiek emocinė) gali būti nebeatitaisoma. Taigi, aukščiau išdėstyti argumentai akivaizdžiai rodo, jog priimdamas skundžiamą nutartį, teismas laikinųjų apsaugos priemonių dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo netaikė formaliai, kai objektyviai pagal susiklosčiusių aplinkybių visumą, poreikis taikyti šią priemonę buvo ir yra akivaizdus (kaip minėta, šiuo klausimu, t. y., kad atsakovas negali bendrauti su dukra tokia tvarka, kokia yra nustatyta teismo sprendimu, nesant ginčo netgi tarp pačių šalių).
Dėl laikino išlaikymo priteisimo
Apeliantė nesutinka ir su tuo, kad teismas netaikė laikinosios apsaugos priemonės - nepriteisė laikino išlaikymo, ypatingai atsižvelgiant į tai, kokiais motyvais remiantis toks atsisakymas yra grindžiamas. Teismas nutartyje nurodė, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovas vengia pareigos išlaikyti dukrą, taip pat, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų padidėjusius vaiko
Žemesnės instancijos teismas
poreikius. Nutartyje nurodydamas, jog ieškovės motyvas, jog teismo sprendimu pagal galiojančią tvarką priteistas išlaikymas negali užtikrinti net minimalių vaiko poreikių, laikytinas nepagrįstu, teismas tokiu būdu iš esmės išsakė išankstinę savo poziciją ginčo klausimu, tokiu būdu leisdamas suprasti, jog teismo vertinimu 2015-04-21 sprendimu priteistas išlaikymas yra pakankamas ir pagrindo jį padidinti nėra. Tuo tarpu toks sprendimas galėtų būti priimtas tik išsamiai išnagrinėjus bylą - ištyrus šalių pateiktus įrodymus (kuriuos atsižvelgiant į tai, jog kilęs ginčas laikytinas šeimos ginču, galėsime pateikti proceso eigoje), išklausęs šalių paaiškinimų.
Priimdamas skundžiamą nutartį, laikino išlaikymo priteisimo klausimu teismas akivaizdžiai nukrypo ir nuo nuoseklios, per ilgą laiką suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kur aiškiai įvardijama, jog vieno mėnesio išlaikymo suma negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą (tokia praktika pradėta formuoti dar 2004 m., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 3-259/2004; Teismų praktika 22, p. 13-2; taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009).
Minimalios mėnesinės algos didinimas atspindi bendrą valstybėje vykdomą politiką, susijusią tiek su rinkoje vvkstančiais pokyčiais, kainų kilimu, tiek su dėl pastarųjų aplinkybių didėjančiais (finansine prasme) žmonių poreikiais. Pažymėtina, jog nuo 2015-04-21 kuomet buvo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai, praėjo 1 metai ir 8 mėn. (beveik du metai). Per pastarąjį laikotarpį tiek maisto, tiek drabužių, pramogų, paslaugų kainos ženkliai pasikeitė. Būdama sąžininga, ieškovė nereikalauja iš atsakovo nepagrįstai didelių sumų, o tik tiek, kiek minimaliu požiūriu yra būtina. Prašomo priteisti išlaikymo dydis, teismui ir (ar) atsakovui galbūt atrodo neženklus, dėl to jų vertinimu nėra skubos jį keisti, tačiau ieškovei, vienišai mamai, kuriai jau ir taip tenka didesnė vaiko nuolatinės priežiūros ir išlaikymo našta, toks nepilnametei teikiamo išlaikymo pokytis yra ženklus; kiekvienas euras prisideda prie nepilnametės dukters geresnio būtinųjų poreikių užtikrinimo, didesnių galimybių nupirkti kokybiškesnį maistą, drabužius, lavinimo priemones sudarymo. Atkreiptinas dėmesys, jog įvertinus dukters amžių, poreikis įsigyti naujus drabužėlius (turimus greitai išaugant) bei avalynę yra išties didelis, tuo tarpu mažamečiams skirtų drabužių ir avalynės kainos nuo suaugusiems skirtų tapačių prekių skiriasi tik labai neženkliai. Nori atkreipti dėmesį ir į tai, jog šiuo atveju atsakovas, būdamas jaunu, sveiku žmogumi, apskritai turėtų būti suinteresuotas teikti didesnį, negu minimalius poreikius tenkinantį išlaikymą, taigi šiuo atveju teismui netenkinus prašymo priteisti laikiną išlaikymą, mažametės dukters interesai akivaizdžiai buvo pažeisti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Civilinio kodekso (toliau CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones kol bus priimtas teismo sprendimas. Taigi, laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, prioritetiškai yra siekiama užtikrinti tinkamą nepilnamečių vaikų asmeninių neturtinių interesų apsaugą, taip pat nepažeisti vaiko tėvų ar vieno iš jų interesų, sprendžiant tokius svarbius klausimus kaip vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymas, jo išlaikymas ir kt.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – laikinos bendravimo tvarkos tarp nepilnamečio vaiko ir tėvo nustatymo bei dėl laikino padidinto išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2016-12-29 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
CK 3.170 straipsnio 1, 2, 3 d. nustatyta, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Abiejų tėvų teisės ir pareigos auklėjant vaiką yra lygios. Vaiko neįmanoma auklėti nebendraujant su juo. Be to, LR Konstitucijos 38 str. 6 d. yra įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Dėl įvairių priežasčių tėvai gali gyventi atskirai, tačiau jiems neatimama teisė ir pareiga bendrauti su vaikais ir dalyvauti jų auklėjime. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 24 str. nustatyta, kad vaikui turi būti užtikrinta galimybė bendrauti su motina, tėvu, negyvenančiu kartu su juo, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, kai toks bendravimas gali jam pakenkti. Lietuvos Respublikos CK 3.175 straipsnio, reglamentuojančio ginčų tarp skyrium gyvenančių tėvų dėl bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarkos nustatymo, 2 dalyje numatyta, kad teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Maksimalaus dalyvavimo auklėjant vaiką principas (CK 3.175 straipsnio 2 dalis) nustatant bendravimo tvarką reiškia, kad motinai (tėvui), negyvenančiai kartu su vaiku, neturi būti daromi apribojimai bendrauti su vaiku (dėl vietos, būdo, sąlygų ir pan.), jeigu tai nereikalinga vaiko interesams apsaugoti. Taigi, taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas).
Pažymėtina, kad viešojo intereso, taigi ir vaiko interesų, apsauga apima teisės aktuose įtvirtintas prevencines priemones bei jų įgyvendinimą, siekiant išsaugoti esamas socialiai reikšmingų vaiko poreikių tenkinimo galimybes, sudaryti sąlygas tolesnei plėtotei ir užkirsti kelią vaiko interesų pažeidimams. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, o jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma. (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-04-11 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).
Kaip minėta, teismas nustato skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, atsižvelgdamas į vaiko interesus ir sudarydamas galimybę skyrium gyvenančiam tėvui ar motinai maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Minimalus bendravimas gali būti nustatomas tik tuomet, jei nuolatinis maksimalus bendravimas kenkia vaiko interesams (CK 3.175 str. 2 d.), t. y. įstatymo leidėjas įtvirtino prezumpciją, kad labiausiai nepilnamečio vaiko interesams atitinka maksimalus, kiek tai įmanoma, bendravimas su abiem tėvais. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad teismas, atmetęs prašymą dėl laikinos bendravimo tvarkos nustatymo, kai yra galiojanti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimu patvirtinta pareiškėjų B. K. ir A. K. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria susitarta dėl tėvo A. K. ir nepilnametės dukters bendravimo tvarkos, nustatant pereinamąjį vienerių metų ir šešių mėnesių (nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo) laikotarpį, kurio metu tėvo ir dukters susitikimų metu dalyvauja vaiko motina (sutarties 1.3, 1.3.1, 1.3.2, 1.3.3 ir 1.3.7 p.), pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-21 sprendimas yra įsiteisėjęs ir vykdytinas, o vien ieškinio teismui padavimas dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, ir tuo labiau nepateikus jokių duomenų apie tėvo daromą negatyvią įtaką nepilnamečio vaiko interesams, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant minimalią tėvo su dukra bendravimo tvarką, kartu dalyvaujant vaiko motinai.
Laikinas išlaikymo priteisimas vaikui yra laikinoji apsaugos priemonė (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 3.196 straipsnio 2 dalis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas), skirta apsaugoti vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu, nes išlaikymas iš esmės skirtas kasdieniams poreikiams tenkinti, tuo tarpu civilinės bylos nagrinėjimas, kurioje sprendžiamas išlaikymo priteisimo klausimas, gali trukti tam tikrą laiką, kurio metu vaiko interesai turi būti apsaugoti. Šiai laikinajai apsaugos priemonei taikyti pakanka pagrįstų abejonių, kad gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties turinio, teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtent priteisti didesnį išlaikymo dydį, nei patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nustatė, jog atsakovas nevengia teikti išlaikymo. Ieškovė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, laikino išlaikymo priteisimo klausimu, akivaizdžiai nukrypo nuo nuoseklios, per ilgą laiką suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kur aiškiai įvardijama, jog vieno mėnesio išlaikymo suma negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje išlaikymo dydžio pagrįstumo klausimas nėra sprendžiamas, dėl jo bus pasisakyta tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Jau minėta, kad laikinam išlaikymui, ir būtent šiuo nagrinėjamu atveju prašant padidinti teismo sprendimu patvirtintą išlaikymą nepilnamečiam vaikui, išlaikymą kaip apsaugos priemonei, pakanka pagrįstų abejonių, jog gali būti pažeista vaiko išlaikymo teisė civilinės bylos nagrinėjimo metu. Taigi, taikant šią laikinąją apsaugos priemonę prioritetiškai ginami vaiko interesai, o tai reiškia, kad laikinas išlaikymas bet kokiu atveju turi būti tokio dydžio, jog vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo įgimtus ir įgytus gebėjimus, galėtų patenkinti minimalius, tačiau būtiniausius, savo poreikius. Apeliacinės instancijos vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo mažesnio dydžio nei 190 Eur, t. y. ½ dalis nustatytos minimalios mėnesio algos, nesudaro teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nes, visų pirma, pagal kasacinio eismo suformuotą praktiką, minimalios mėnesinės algos dydis sprendžiant klausimą dėl išlaikymo priteisimo, yra tik orientacinis kriterijus, be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų vaiko poreikių padidėjimą bei būtinybę taikyti padidintą išlaikymą.
Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-12-29 nutartį palikti nepakeistą.