- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-24
- Bylos Nr.
- eI2-4751-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02795-2020-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- V.S., K.S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V.S. (V.S) ir K.S. (K.S) skundą atsakovui atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai V.S. ir K.S (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su patikslintu skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2020-03-20 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-228 ,,Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V.S. atvykti į Lietuvos Respubliką” bei 2020-03-20 sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-229 ,,Dėl draudimo Ukrainos pilietei K.S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir Sprendimai).
Pareiškėjai skunde nurodo, kad skundžiamuose sprendimuose pareiškėjams uždrausta iki 2022-03-20 atvykti į Lietuvos Respubliką, nuspręsta įrašyti pareiškėjų duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą) (toliau – ir Sąrašas), taip pat nuspręsta įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti į apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2022-03-20. Pareiškėjams uždrausta atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje iki 2022-03-20.
Pareiškėjai nurodo, kad jiems keliaujant iš Ukrainos į Rumuniją buvo gautas pranešimas, kad pareiškėjai negali kirsti sienos dėl keliavimo apribojimų. Pranešimas buvo gautas 2020-07-31, po ko pareiškėjas nedelsiant kreipėsi į atstovą dėl informacijos sužinojimo apie draudimus.
Pareiškėjai teigia, kad nepažeidė įstatymo, todėl negali suprasti, kokiu pagrindu jiems yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Viso buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje laiku griežtai laikėsi Migracijos departamento nurodymų, elgėsi sąžiningai, atsakingai ir nė vienos dienos Lietuvos Respublikos teritorijoje nepraleido neteisėtai, ko pasekoje dėl nežinomų priežasčių gavo pranešimą apie skundžiamus sprendimus, su kurių tekstu netgi nebuvo supažindinti iki pat 2020-08-11 dienos, o pareiškėjo sutuoktinė iki 2020-09-17 dienos.
Pareiškėjai nežino, kokiais duomenimis remiantis jiems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodo, kad Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, tačiau konkrečiu atveju, pareiškėjai negavo jokios informacijos, kokiu pagrindu yra priimti Sprendimai. Pareiškėjai ne kartą buvo atvykę į Migracijos departamento skyrių, konsultuodavosi dėl nacionalinės vizos D suteikimo, tačiau konsultacijų metu nebuvo suteikta jokia papildoma informacija, kad pareiškėjai galimai pažeidžia Lietuvos Respublikos teritorijoje buvimo taisykles.
Nurodo, kad abu skundžiamus Sprendimus gavo ne tiesiogiai, o per pareiškėjų atstovą advokato padėjėją t. y. užklausus atstovo elektroniniu paštu pagal atskirą užklausą. Atkreipia dėmesį, jog paprastai tokio pobūdžio informacija ir procesiniai sprendimai privalo būti siunčiami registruotu paštu, ko pagrindu tiek atsakovas, tiek pareiškėjas galėtų tinkamai įrodyti dokumento gavimą ir tinkamai skaičiuoti dienas iki galimo skundo. Pareiškėjų manymu, Migracijos departamentas siekė procedūriškai sudaryti pareiškėjams įspūdį, kad jie gavo tiesiog paprastą bendro pobūdžio pranešimą, kad į jį nereaguotų, taip pat Migracijos departamentas piktnaudžiavo savo diskrecijos teise siekiant pareiškėjų neįleisti į Lietuvos Respublikos teritoriją ar į kitą Europos Sąjungos šalį tiksliai nenurodydamas neįleidimo pagrindo, todėl pareiškėjų teigimu, priimti skundžiami Sprendimai yra neteisėti ir prieštaraujantys Lietuvos Respublikos įstatymui dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) ir viešajai tvarkai. Pažymi, jog Migracijos departamento priemonės, kurių imtasi dėl valstybinės politikos ar visuomenės saugumo priežasčių, turi atitikti proporcingumo principą ir turi būti grindžiamos vien tik atitinkamo asmens elgesiu. Buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti tokių priemonių ėmimosi priežastis.
Pasak pareiškėjų, vadovaujantis Migracijos departamento direktorius 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 Kriterijų vertinimo tvarkos (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 50.3.2 punktu, t. y. Migracijos departamentas gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl mano, kad nesant jokio pagrindo atsakovas privalo išbraukti pareiškėjų duomenis iš šio Sąrašo.
Šalies argumentai
Pareiškėjai teigia, jog UTPĮ nustato, kad užsienietis, kuris yra vienos iš Europos Sąjungos valstybių narių pilietis, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos (UTPĮ 97 str. 1 d. 2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija), o asmens elgesys turi kelti realią ir akivaizdžią grėsmę. Vertinimas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, nesusijusiomis su konkrečiu atveju, bendrąja prevencija ar vien nusikalstamos veikos padarymu (UTPĮ 98 str. 1 d., 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Sprendimas, kuriuo Europos Sąjungos valstybės narės pilietis arba jo šeimos narys dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką ar jam panaikinama teisė gyventi Lietuvos Respublikoje, turi būti pagristas objektyviais duomenimis (faktais) ir būti proporcingas (UTPĮ 98¹ str. 2 d.. 2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija). Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 str. 5 d., 2014 gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija).
Nurodo, kad atsižvelgiant į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas, susijusias su Europos Sąjungos valstybių narių piliečių judėjimo laisve valstybių narių teritorijoje, ir jų turinį atskleidžiančių atitinkamų Direktyvos 2004/38/EB normų nuostatas, skundžiamų Sprendimų turinys neatitinka UTPĮ 98 straipsnio 1 ir 2 dalių, 133 straipsnio 21 dalies, 140 straipsnio 3 dalies, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi jame jokie, t. y. netgi bendriausi ir abstrakčiausi, faktai, pagrindžiantys išvadą, kodėl pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra nurodyti, todėl šie skundžiami sprendimai negalėjo būti pripažinti teisėti vien dėl šios priežasties (Lietuvos Respublikos asministracinių bylų teisenos įstatymo (otliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p. Taigi, dėl eilės Migracijos departamento procesinių pažeidimų yra pažeistos visos galimos procesinės pareiškėjų teisės, todėl skundžiami Sprendimai yra naikintini.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašo teismo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, kadangi atsakovas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimus, o pareiškėjai su skundu nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti ginčijamų Sprendimų išvadas.
Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams buvo atsisakyta išduoti vizas ir jie buvo grąžinti į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų, Migracijos departamentas, vadovaudamasi UTPĮ 133 straipsnio 1, 7, 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – Taisyklės) 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Migracijos departamento Kontrolės skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-96, 8.17, 8.18, 8.20 ir 11.4 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – Kriterijų vertinimo tvarka) 5 punktu, 2020-03-20 priėmė Sprendimus uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2022-03-20 ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įspėjimus dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II 24 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2022-03-20.
Teigia, jog pareiškėjai klaidingai interpretuoja UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nors užsienietis ir išvyko per jam numatytą grąžinimo į kilmės valstybę laikotarpį, tačiau įvertinus visas su užsieniečiu susijusias aplinkybes, gali būti uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Be to, įvertinus priežastis, dėl kurių pareiškėjams atsisakyta išduoti vizas, aplinkybę, kad pareiškėjai buvo grąžinti į užsienio valstybę, pareiškėjų neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką, aplinkybę, kad šių užsieniečių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, buvo nustatytas 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis buvo įvertintinas kaip proporcingas.
Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjams uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, bet kitu savarankišku UTPĮ įtvirtintu pagrindu – dėl to, kad pareiškėjams buvo atsisakyta išduoti vizas ir jie buvo grąžinti į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų.
Pagal Taisyklių 28 punktą, duomenys iš sąrašo išbraukiamai gavus institucijos teikimą arba motyvuotą užsieniečio prašymą. Atsakovo teigimu, pareiškėjai skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kuriomis motyvuotų šį savo prašymą išbraukti pareiškėjų duomenis iš Sąrašo, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vykdyti išbraukimo procedūros.
Pažymi, kad Migracijos departamentas vadovaudamasis Taisyklėse nustatyta tvarka 2020-03-20 pareiškėjų nurodytu gyvenamosios vietos adresu išsiuntė pranešimus dėl priimtų Sprendimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų teiginiai, kad Sprendimai turėjo būti atsiųsti registruotu paštu laikytini nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-03-20 sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-228 ,,Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V.S. atvykti į Lietuvos Respubliką” bei 2020-03-20 sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-229,,Dėl draudimo Ukrainos pilietei K.S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.
2020-02-10 Migracijos departamento Imigracijos skyrius, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad pareiškėjai į Šengeno erdvę atvyko 2019-06-16 su tikslu įsteigti bendrovę Lietuvoje, tačiau laiku iš Lietuvos neišvyko. Taip pat nustayta, kad nors pareiškėjai buvo pateikę prašymys nacionalinėms vizoms gauti, tačiau Migracijos deparatmentas, vadovaudamasis UTPĮ 19 str. 1 d. 2 ir 4 p. priėmė sprendimus pareiškėjams vizų neišduoti.
2020-02-21 Valstybinės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos pareigūnas patikrino pareiškėjų Ukrainos piliečių vykstančių iš Lietuvos Respublikos dokumentus ir tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad pareiškėjai nuo 2019-09-14 Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, 161 diena viršijus leistiną 90 dienų buvimo be vizos laikotarpį. Tuo pažeidė UTPĮ 23 straipsnio 1 punkto ir 124 straipsnio 2 punkto reikalavimus ir padarė nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 538 straipsnyje.
VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos 2020-02-21 nutarimais dėl administracinių nusižengimų Nr. 37324-ANR_N-360-2020 bei Nr. 37324-ANR_N-361-2020 pareiškėjams už administracinio nusižengimo numatyto ANK 538 str. padarymą, buvo skirtos administracinės nuobaudos – įspėjimai. Taip pat VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Padvarionių pasienio užkardos 2020-02-21 sprendimais Nr. (21/20)-159-155 bei Nr. (21/20)-159-156 „Dėl grąžinimo į Ukrainą“ pareiškėjai buvo įpareigoti savanoriškai per 7 dienas išvykti į Ukrainą, t. y. iki 2020-02-28. 2020-02-21 pareiškėjai išvyko iš Lietuvos Respublikos.
Migracijos departamento kontrolės skyriaus vedėja, vadovaudamasi UTPĮ 133 straipsnio 1, 7, 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 4, 5, 6, 15, 16 ir 20 punktais, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Migracijos departamento Kontrolės skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2019 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 3K-96, 8.17, 8.18, 8.20 ir 11.4 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 5 punktu, 2020-03-20 priėmė skundžiamus Sprendimus Nr. (15/5-9) 4U-228 bei Nr. (15/5-9) 4U-229, kuriuose nusprendė: uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2022-03-20 ir įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą įspėjimus dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II 24 straipsnio 1 ir 3 dalis iki 2022-03-20.
Kaip matyti iš ginčijamų Sprendimų turinio, draudimas atvykti pareiškėjams į Lietuvos Respubliką iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjams buvo atsisakyta išduoti vizas ir jie buvo grąžinti į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarkos, reikalavimų, t. y. pareiškėjai Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, 116 dienų viršijo leistiną 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Tuo tarpu pareiškėjai savo skunde nesutikdamis su ginčijamasi Sprendimais tvirtina, kad jie jokio pažeidimo nepadarė, Migracijos departamentas negalėjo priimti Sprendimų pagal UTPĮ 133 straipsnį, kadangi pareiškėjai išvyko iš Lietuvos Respublikos valstybės gavęs Migracijos departamento leidimą išvykti iš šalies ir nepraleisdami nustatyto išvyko iš Lietuvos teritorijos termino.
UTPĮ (redakcija, galiojusi nuo 2020-02-01) 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai nustato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, taip pat duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės.
UTPĮ 133 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priimti turi teisę Migracijos departamentas (ĮUTP 133 straipsnio 8 dalis), todėl ginčo santykiams, be kita ko, taikytinos Kriterijų vertinimo tvarkos nuostatos, kurios apibrėžia kriterijus, kurie turi būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį <...>, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio (1 punktas). Šios tvarkos 2 punkte nustatyta, kad ji taikoma priimant sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką ĮUTP 133 straipsnio 1, 2, 5 ar 6 nustatytu pagrindu. Šios tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant jos 2 punkte nurodytus sprendimus vertinami duomenys, nurodyti Migracijos departamentui pateiktuose arba Migracijos departamento gautuose dokumentuose atliekant teisės aktuose numatytas funkcijas, taip pat Migracijos departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo atvykti laikotarpiai (5 punktas).
Kriterijų vertinimo tvarkos pirmasis skirsnis nustato kriterijus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8 punktas). Sprendžiant klausimą dėl uždraudimo užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas privalo atsižvelgti į priežastį, dėl kurios buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.1 p.), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (8.2 p.), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti išduoti vizą ar ją panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti vizą ar ji buvo panaikinta (8.3.1 p.); užsienietis buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos ar bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos (8.3.2 p.).
Taigi, įvertinįs paminėtą teisinį reglamnetvaimą, teismas pažymi, kad sprendimą dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki tam tikro laiko Migracijos departamentas turėtų priimti įvertinęs aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ir kitų reikšmingų aplinkybių visumą, kartu įvertinęs, ar uždraudimas užsieniečiui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
Šiuo aspektu vertindamas atsakovo skundžiamų Sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius dėl pareiškėjų 2020-02-10 priėmė sprendimus, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti nacionalines vizas remiantis būtent UTPĮ 19 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais (nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, taip pat duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės). Šiuose sprendimuose konstatuota, kad pateikdami informaciją dėl nacionalinės vizos gavimo, pareiškėjai tik siekė įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą, t. y. de facto pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pažymėtina, kad šie sprendimai nėra nuginčyti, galiojantys, todėl jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos vertinimo objektas.
Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas priimdamas skundžiamus Sprendimus, be kita ko, vadovavosi ir Kriterijų vertinimo tvarkos 8.3.2 punktu. Iš byloje nustatytos informacijos matyti, kad 2020-02-21 VSAT sprendimai, kuriais pareiškėjai buvo savanoriškai įpareigoti grįžti į Ukrainą, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarkos, reikalavimų, t. y. pareiškėjai Šengeno erdvėje ir Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, 116 dienų viršijo leistiną 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, taip pat nėra ginčijami šioje byloje, Migracijos departamento duomenimis šie sprendimai yra įsiteisėję ir galioja. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai pasirašytinai patvirtino, kad jiems VSAT 2020-02-21 sprendimai dėl grąžinimo į Ukrainą yra perskaityti ir išaiškinti, sprendimai pareiškėjams įteikti 2020-02-21, o vertėjos parašas patvirtina, kad sprendimai buvo išversti į rusų kalbą. Atsižvelgiant į tai kas nurodyta, pareiškėjų teiginiai dėl to, kad jie nežinojo, kokiais duomenimis remiantis pareiškėjai buvo įpareigoti išvykti iš Lietuvos ir kodėl jiems buvo uždrausta atvykti į Lietuvą, laikytini nepagrįstais ir vertintini kritiškai.
Įvertinęs šioje byloje ginčijamų Sprendimų motyvus, t. y. nors pareiškėjai ir išvyko iš Lietuvos per jiems nustatytą grąžinimo į kilmės valstybę laikotarpį, tačiau įvertinus priežastis, dėl kurių pareiškėjams atsisakyta išduoti vizas, aplinkybę, kad pareiškėjai buvo grąžinti į užsienio valstybę, pareiškėjų neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką, aplinkybę, kad šių užsieniečių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, teismas konstatuoja, kad priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas pagrįstai taikė UTPĮ 133 straipsnio nuostatas, atsižvelgė į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo. Atsižvelgiant į UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 m.), skunžiamuose Sprendimuose pareiškėjams nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (2 m.) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
Pažymėtina, jog draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas skundžiamus Sprendimus priėmė ne formaliai nustatęs, kad yra UTPĮ įtvirtintas draudimo atvykti pagrindas, tačiau išnagrinėjęs ir įvertinęs individualias su pareiškėjų situacija ir jų elgesiu susijusias aplinkybes. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvados, kad priimdamas ginčijamus Sprendimus atsakovas būtų akivaizdžiai peržengęs jam suteiktos diskrecijos ribas. Be to, surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjai veikdami kaip sąžiningi ir rūpestingi asmenys, ketinantys plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, prašydami išduoti nacionalinę vizą, privalėjo susipažinti su teisės aktų, reglamentuojančių užsieniečių atvykimą ir buvimą Lietuvos Respublikoje, reikalavimais, todėl teismas negali sutikti su pareiškėjų teiginiu, jog pareiškėjai nežinojo, kad galimai pažeidžia Lietuvos Respublikoje teritorijoje buvimo taisykles. Todėl pareiškėjų argumentas, jog jie nepažeidė UTPĮ 133 straipsnio nuostatų yra atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.
Migracijos departamentas skundžiamuose Sprendimuose 2 punktu įrašė pareiškėjų duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Pareiškėjų teigimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 50.3.2 punktu, gali priimti sprendimą išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo, jeigu, įvertinus naujai paaiškėjusias aplinkybes nustatoma, kad dėl šių aplinkybių užsieniečiui nedraudžiama atvykti i Lietuvos Respubliką.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 28.1 punkte nurodyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kuriomis motyvuotų šį savo prašymą, taip pat iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjai neginčija faktinės aplinkybės, kad prieš kreipdamiesi į teismą jie nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymais išbraukti juos iš minėto sąrašo.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Pareiškėjai Taisyklių nustatyta tvarka nesikreipė į Migracijos departamentą dėl jų išbraukimo iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, todėl nėra pagrindo teigti, kad Migracijos departamentas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme atsisakė atlikti veiksmus, ir atitinkamai, nesant atsisakymo atlikti veiksmus nėra administracinio teismo vertinimo objekto. Vertinant situaciją priešingai, susidarytų ydinga situacija, nes teismas turėtų įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, nors jis jų neatsisakė atlikti. Nors pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamentas privalo išbraukti pareiškėjų duomenis iš minėto sąrašo, tačiau akivaizdu, kad teismo įpareigojimas Migracijos departamentą tai padaryti negali būti laikomas pareiškėjo prašymu Migracijos departamentui Taisyklių pagrindu, todėl pareiškėjų argumentai dėl pareiškėjų duomenų išbraukimo iš Sąrašo yra atmetami kaip nepagrįsti.
Teismo vertinimu, pareiškėjų skunde cituojamos 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičianti Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau - Direktyva 2004/38/EB) nuostatos dėl keliamos grėsmės saugumui ir viešajai tvarkai vertinimo yra nesusijusios su ginčijamais Sprendimais, nes iš skundžiamų Sprendimų turinio matyti, jog pareiškėjams uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne dėl grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, bet kitu savarankišku UTPĮ įtvirtintu pagrindu, t. y. pareiškėjams buvo atsisakyta išduoti vizas ir jie buvo grąžinti į užsienio valstybę, nes nesilaikė teisės aktų, nustatančių trečiųjų šalių piliečių atvykimo, buvimo ir išvykimo tvarką, reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje pateiktos medžiagos darytina išvada, kad pareiškėjai nei Migracijos departametui, nei teismui nepateikė duomenų, jog yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, arba pas jį, todėl skundo argumentai, dėl Direktyvos 2004/38/EB/ nuostatų taikymo yra atmestini.
Pareiškėjai nurodo, kad jie nežinojo, kokiu pagrindu yra priimti ginčijami Sprendimai, o apie skundžiamus Sprendimus, kurie buvo išsiųsti paprastu paštu, sužinojo tik 2020-08-11 ir 2020-09-17 iš savo atstovo, todėl teigia, kad Migracijos departamentas atliko grubius procesinius pažeidimus pareiškėjų atžvilgiu.
VAĮ (galiojuųsio ginčijamų Sprendimų priėmimo metu) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnyje nustatytų pagrindų dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad Migracijos departamento sprendimai, kuriais nustatomas draudimas užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, turi atitikti VAĮ 8 stripsnio reikalavimus, t. y. jie turi būti pagrįsti ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, turi būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją.
Vadovaujantis Taisyklių 20 punktu, užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, kuris ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio sprendimo priėmimo užsieniečiui išsiunčiamas paštu arba elektroninėmis priemonėmis, jeigu yra žinoma užsieniečio gyvenamoji vieta ar jo elektroninio pašto adresas ir nėra įstatymo 133 straipsnio 10 dalyje nurodytų priežasčių, dėl kurių informacija užsieniečiui neteikiama. Raštiškame pranešime užsieniečiui nurodoma sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priėmimo data, numeris, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas, sprendimą priėmęs subjektas, draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas ir sprendimo apskundimo tvarka.
Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog Migracijos departamentas vadovaudamasis Taisyklėse nustatyta tvarka pareiškėjų nurodytu gyvenamosios vietos adresu išsiuntė pranešimus dėl priimtų sprendimų. Šį faktą patvirtina 2020-03-23 nurodytos skundžiamų Sprendimų išsiuntimo datos ant vokų. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai Užsieniečių registro vizų modulyje yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Ukrainoje, taip pat ši gyvenamoji vieta yra užfiksuota 2020-02-21 VSAT nutarimuose dėl administracinio nusižengimo pareiškėjams skiriant administracines nuobaudas – įspėjimus. Todėl įvertinęs byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes teismas daro išvadą, kad kitokio pareiškėjų informavimo būdo apie skundžiamus Sprendimus Migracijos departamentas negalėjo pasirinkti, todėl darytina išvada, kad atsakovas vadovaudamasis teisės aktais tinkamai informavo pareiškėjus išsiųsdamas pranešimus Taisyklėse nustatyta tvarka, todėl pareiškėjų teiginiai, jog sprendimai turėjo būti atsiųsti registruotu paštu bei tai, kad atsakovas pažeidė pareiškėjų procesines teises yra nepagrįsti.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamuose Sprendimuose Migracijos departamentas nurodė faktinius duomenis, kurie sudaro pagrindą jį priimti, pateikė jų vertinimą, t. y. taikomas poveikio priemones ne tik pagrindė objektyviais faktiniais duomenimis, bet ir motyvavo jų taikymą. Teismo vertinimu, skundžiami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Įvertinęs tai, kad pareiškėjai buvo grąžinti į užsienio valstybę, pareiškėjų neteisėtai Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno erdvės valstybėse būtą laiką, aplinkybę, kad šių užsieniečių šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, 2 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nustatytas laikotarpis yra įvertintinas kaip proporcingas.
Teismo vertinimu, skundžiami Sprendimų motyvai yra iš esmės aiškūs, pagrįsti priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Teismas nenustatė kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020-03-20 sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-228 ,,Dėl draudimo Ukrainos piliečiui V.S. atvykti į Lietuvos Respubliką” bei 2020-03-20 sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-229 ,,Dėl draudimo Ukrainos pilietei K.S. atvykti į Lietuvos Respubliką“ yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti pareiškėjų skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų V.S. ir K.S. skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.