- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-10-01
- Bylos Nr.
- A-756-819-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Artūras Drigotas, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
- Pareiškėjas
- B. M. A. R.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. A. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos B. M. A. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja B. M. A. R. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos pilietei B. M. A. R.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą jos bylą išnagrinėti bei sprendimą priimti iš naujo. Pareiškėja skunde nurodė, kad skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas atsižvelgiant į Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. balandžio 2 d. išvadą ir motyvuojamas tuo, kad: 1) kilmės valstybėje pareiškėja nebuvo persekiojama dėl išstojimo iš politinių organizacijų; 2) Kubos Respublikoje yra sekami visi gyventojai, todėl tai nėra tiesiogiai prieš pareiškėją nukreiptas individualizuotas persekiojimas; 3) pareiškėja nebuvo aktyvi politinė oponentė, nepriklausė kitoms nuolatinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus patiriančioms grupėms, todėl kilmės valstybėje jai grėsmės nėra. Pareiškėjos nuomone, tokie sprendimo priėmimo motyvai yra nepagrįsti. Išstojusi iš politinių organizacijų ir tuo aiškiai parodydama savo antivyriausybines politines pažiūras, pareiškėja tapo valstybės institucijų persekiojimo auka. Migracijos departamento sprendime nurodoma, kad pareiškėjos pasakojimas apie išstojimą iš Revoliucijos gynybos komiteto (CDR) ir Kubos moterų federacijos (FMC) bei dėl to patirtą persekiojimą yra prieštaringas: apklausų metu pareiškėja negalėjo nurodyti šių organizacijų detalių, tokių kaip lyderių pavardės, emblema ar nario mokesčio dydis. Tačiau, pareiškėjos nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ji iš Kubos išvyko 2005 metais ir turi psichikos sutrikimų, yra visiškai suprantama, kad gali nebeprisiminti visų su kilmės valstybėje vykdyta veikla susijusių smulkmenų. Savo paaiškinimuose pareiškėja buvo nurodžiusi, kad po išstojimo ją ėmė stebėti policijos pareigūnai, jos nepilnametis sūnus mokykloje buvo kelis kartus pareigūnų apklaustas, pareiškėjai ne kartą buvo grasinta, jos namuose atliktos kratos. Prieš ją ir jos šeimą naudotas psichologinis smurtas ir nepagrįstai taikytos policijos priemonės. Visa tai atitinka persekiojimo veiksmus, nurodytus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2007 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. IV-169 pakeisto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 66.1 punkte. Aprašo 66.1 punkte nurodyta, kad jei prieglobsčio prašytojas jau patyrė persekiojimą arba jam buvo tiesiogiai grasinama persekioti, prieglobsčio prašytojo baimė laikoma visiškai pagrįsta, nebent yra pagrindo manyti, kad toks persekiojimas nebesikartos. Kadangi prieš pareiškėją nukreipto persekiojimo priežastys – išstojimas iš politinių organizacijų bei antivyriausybinės politinės pažiūros – nėra išnykusios, pareiškėjos baimė būti persekiojamai kilmės valstybėje yra visiškai pagrįsta. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą. Pareiškėja skunde taip pat nurodė, kad Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės stacionare jai buvo nustatytas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais. Kuboje yra galimybė gauti psichikos sveikatos priežiūrą, tačiau visa sveikatos apsaugos sistema yra kontroliuojama Vyriausybės, todėl labai tikėtina, kad valdžiai nelojaliems asmenims nebūtų suteikta reikiama medicinos pagalba. Grąžinimo atveju pareiškėjai nebūtų suteikta galimybė gauti valstybinę sveikatos priežiūrą ir tokiu būdu būtų pažeistos jos pagrindinės žmogaus teisės į sveikatą bei gyvybę. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą. Migracijos departamento 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 „Apie bendrą politinę ir socialinę padėtį Kubos Respublikoje; žmogaus teisių pažeidimus; vidinio persikėlimo alternatyvą ir asmenų judėjimą; Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktiką ES šalyse; prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybes ir grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą“ pateikiama informacija apie Kubos Respublikoje galiojančius ribojimus leidžia daryti išvadą, kad grąžinimo atveju būtų pažeistos ir kitos pareiškėjos pagrindinės teisės bei laisvės. Pažymoje nurodoma, kad Kubos piliečiams, išbuvusiems užsienyje ilgiau nei 11 mėnesių ir vėliau norintiems sugrįžti į šalį, laikinai atvykti į ją ar iš naujo joje apsigyventi, yra privaloma gauti Kubos valdžios leidimą. Taip pat pateikta nuoroda į Kubos imigracijos įstatymą, kuriame pažymėta, kad asmenys, norintys sugrįžti į šalį, turi turėti visus reikalingus dokumentus, tačiau šių dokumentų išdavimo tvarką reglamentuoja atskiri poįstatyminiai aktai, skirti tik vidaus naudojimui, su kuriais viešai susipažinti negalima. Tokiu būdu, galimybė gauti minėtą leidimą yra iš esmės apsunkinta. Tuo tarpu asmenys, grįžtantys į šalį be leidimų, gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir nubausti laisvės atėmimu. Be to, grąžintiems į Kubą prieglobsčio prašytojams neatmestinos neigiamos pasekmės, kylančios ieškant darbo, patiriant įvairių trukdžių kasdieniame gyvenime. Pareiškėja užsienyje praleido daugiau nei 11 mėnesių, todėl jai gali būti iš viso neleidžiama įvažiuoti į šalį arba ji gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už leidimo sugrįžti neturėjimą. Paminėtoje Migracijos departamento pažymoje taip pat teigiama, kad teisiamiems asmenims Kuboje neužtikrinamas teisingas ir nešališkas sprendimas, teisė į gynybą ar tinkamas baudžiamasis procesas, plačius įgaliojimus šalyje turi policija. Šalis yra autoritarinė valstybė, joje ribojama žodžio ir spaudos laisvė, susidorojama su politiniais oponentais, persekiojami žmogaus teisių gynėjai, teisingumo sistema yra priklausoma nuo valdžios, šalies Vyriausybė tiesiogiai kontroliuoja ekonomiką ir riboja piliečių verslo laisvę. Todėl grąžinimo į Kubą atveju pareiškėjai grėstų prieš ją, kaip grąžintą prieglobsčio prašytoją, nukreiptas persekiojimas. Visa tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalimi, yra papildomos apsaugos suteikimo pagrindas. Pareiškėjos nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra priimtas pakankamai neištyrus visų faktinių aplinkybių, priimant šį sprendimą neteisingai buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86, 87 ir 130 straipsnių nuostatos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamento 2009 m. balandžio 2 d. išvadoje, kurios pagrindu yra priimtas skundžiamas sprendimas, tik atkreipiamas dėmesys į tai, kad prieglobsčio prašytoja apklausų metu negalėjo įvardinti organizacijų, kurioms tvirtino priklausiusi, lyderių ir net tiesioginių savo vadovų, be to, nesugebėjo apibūdinti Revoliucijos gynybos komiteto (CDR) emblemos, nežinojo vėliavos spalvos, sakė neprisimenanti narystės mokesčio dydžio. Pareiškėjos pasakojimas apie patirtą persekiojimą laikytinas prieštaringu dėl kitų priežasčių: 2008 m. gruodžio 3 d. apklausos metu pateiktame papildytame prieglobsčio prašyme pareiškėja nurodė, kad dėl jos požiūrio į valstybės vykdomą politiką, jos vyriausiasis sūnus buvo pašalintas iš septintos vidurinės mokyklos klasės, kad jos namuose buvo atliekamos kratos. Tuo tarpu 2009 m. vasario 17 d. vykusios apklausos metu pareiškėja nurodė, kad jos sūnus du ar tris kartus buvo apklaustas policininko, tačiau apie jo pašalinimą iš mokyklos neužsiminė. Be to, minėtos apklausos metu pareiškėja sakė, kad susilaukė grasinimų atlikti jos namuose kratą, tačiau minėti grasinimai nebuvo įvykdyti. Pareiškėjos teiginys, kad prieš ją ir jos šeimą buvo naudotas psichologinis smurtas bei taikytos policijos priemonės, nėra pagrįstas jokiais įrodymais. O tai, kad pareiškėjos pateikta informacija buvo prieštaringa, neleidžia jos atžvilgiu taikyti abejonės privilegijos, numatytos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnyje. Be to, 2009 m. vasario 27 d. apklausos metu pareiškėja pripažino, kad nebuvo Kubos moterų federacijos (FMC) narė, o tik taip vadinama aktyvistė, todėl jokių funkcijų šioje organizacijoje neturėjo ir tik kartais padėdavo rengti šventes. Todėl abejotina, ar jos pasitraukimas iš šios organizacijos galėjo turėti rimtų pasekmių jos tolimesniam gyvenimui Kuboje. Tokia išvada darytina ir įvertinus faktą, kad po pasitraukimo iš CDR ir FMC ji nebuvo sulaikyta, tardoma ar nubausta, dar metus iki išvykimo iš Kubos dirbo valstybinėje institucijoje (Ryšių ministerijoje). Atsakovas taip pat nurodė, jog Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. pažymos Nr. CUB-15/6-9-13-4 duomenimis, 2005 metų Pasaulinės sveikatos priežiūros ataskaitoje apie psichikos sveikatos priežiūrą Kuboje pažymima, kad Kubos Konstitucija garantuoja kiekvienam piliečiui teisę gauti sveikatos priežiūrą ir apsaugą. Nacionalinė sveikatos priežiūra teikia medicinos pagalbą, laisvą preventyvią pagalbą ir reabilitacines paslaugas. Psichikos sveikatos priežiūra yra pirminės sveikatos priežiūros dalis. Pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą. Kiekviename 14 regionų pagrindinių ligoninių psichiatrijos skyriuje yra po 20-30 lovų. Veikia privačios psichiatrinės ligoninės. Psichikos sveikatos centrai yra atsakingi už visapusišką psichikos sveikatos priežiūrą, taip pat ir socialinę reabilitaciją. Įsteigti reabilitacijos centrai netoli pacientų įdarbinimo vietų pagal jų profesijas, lytį ir bendruomenės vietą. Nevyriausybinės organizacijos yra įtrauktos į psichikos sveikatos priežiūrą. Todėl nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjos teisė į sveikatos priežiūrą kilmės valstybėje nebūtų užtikrinta. Atsakovas taip pat nurodė, kad duomenų apie Kubos atstovybių atsisakymą išduoti specialų leidimą asmenims, kurie už kilmės valstybės ribų išbuvo ilgiau negu 11 mėnesių, nėra. Be to, pareiškėja net nebandė pasinaudoti tokia galimybe, nors Rusijos Federacijoje, kurioje prieglobsčio prašytoja gyveno 3 metus, yra Kubos Respublikos atstovybė. Todėl negalima teigti, kad pareiškėjai nebus išduotas grįžimo į Kubą dokumentas. Dėl nurodytų priežasčių, atsakovo nuomone, nėra pagrindo suteikti pareiškėjai papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad, įvertinus Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 pateiktą informaciją, darytina išvada, kad esminiai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai Kubos Respublikoje yra nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus, kovotojus už žmogaus teises bei žurnalistus. Pareiškėja savo kilmės valstybėje nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje. Po pasitraukimo iš CDR ir FMC, kuriose jos veikla buvo ribota, pareiškėja nebuvo sulaikyta ar tardoma. Visos šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėja savo kilmės valstybėje nebuvo aktyvi politinė oponentė ir nepriklausė kitoms asmenų, patiriančių nuolatinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, kategorijoms. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 nurodyta, jog neatmestinos neigiamos pasekmės prieglobsčio prašytojams, kurie yra grąžinami, o ne grįžta savo noru. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 68 straipsniu, informacija, susijusi su prašymo suteikti prieglobstį pateikimu ir nagrinėjimu, yra įslaptinama įstatymų nustatyta tvarka. Užsieniečio prašyme suteikti prieglobstį pateikta informacija bei prašymo nagrinėjimo metu gauta informacija užsieniečio kilmės valstybei neteikiama. Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog prieglobsčio bylos duomenimis, pareiškėja tiek savo prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, tiek apklausų metu tvirtino, kad kilmės valstybėje ji buvo persekiojama valstybės valdžios atstovų, nes nepritarė F. K. režimui, t. y. buvo persekiojama dėl politinių įsitikinimų. Savo nepalankumą valstybės valdžios vykdomai politikai ji išreiškė išstodama iš valstybės remiamų organizacijų – Revoliucinio gynybos komiteto (CDR) ir Kubos moterų federacijos (FMC). Dėl tokių savo veiksmų pareiškėja buvo laikoma kontrrevoliucioniere ir tėvynės išdavike bei buvo nuolat persekiojama. Tačiau apklausų metu pareiškėja negalėjo įvardinti minėtų organizacijų lyderių ir net tiesioginių savo vadovų, nesugebėjo apibūdinti CDR emblemos, nežinojo vėliavos spalvos, sakė neprisimenanti narystės mokesčio dydžio. Pareiškėjai nutraukus veiklą CDR ir FMC, iki išvykimo iš Kubos, t. y. daugiau nei metus, ji dirbo valstybinėje institucijoje (Ryšių ministerijoje) ir per tą laiką nubausta, sulaikyta ar tardoma už savo pažiūras nebuvo (prieglobsčio byla, b. l. 24-29, 38-41, 49-55). Byloje duomenų apie tai, kad pareiškėja dalyvavo kokios nors opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje, nėra. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnyje yra nustatytos trys prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo formos užsieniečiui: pabėgėlio statusas, papildoma apsauga ir laikinoji apsauga. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalį, pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvojo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje. Identiškos sąlygos yra nustatytos ir 1951 metų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalies 2 punkte. To paties įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams. Atsakovas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad skiriasi prieglobsčio prašyme ir apklausos metu pareiškėjos papasakotos tariamo persekiojimo aplinkybės. Tai, kad pareiškėjos elgesys buvo stebimas, nelaikytinas individualizuotais, prieš prieglobsčio prašytoją nukreiptais, persekiojimo veiksmais. Esminiai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai Kubos Respublikoje yra nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus, kovotojus už žmogaus teises bei žurnalistus. Pareiškėja savo kilmės valstybėje nedalyvavo jokios opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje. Jos veikla anksčiau nurodytose organizacijose buvo ribota, pareiškėja kilmės valstybėje nebuvo aktyvi politinė oponentė, nepriklausė kitoms asmenų, patiriančių nuolatinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, kategorijoms. Pareiškėjos grįžimo į kilmės šalį atveju grėsmė jos teisėms ir laisvėms nenustatyta. Nėra jokių priežasčių manyti, kad pareiškėjos teisė į sveikatos priežiūrą kilmės valstybėje nebus užtikrinta. Pažymoje nepateikiama jokių duomenų apie Kubos atstovybių atsisakymą išduoti specialų leidimą asmenims, kurie už kilmės valstybės ribų išbuvo ilgiau nei 11 mėnesių. Pareiškėja nebandė pasinaudoti tokia galimybe, nors Rusijos Federacijoje, kurioje gyveno 3 metus, yra Kubos Respublikos atstovybė. Todėl negalima teigti, kad jai nebus išduotas grįžimo į Kubą dokumentas. Kubos Respublikos piliečiams nereikia vizos atvykti į Rusijos Federaciją, todėl pareiškėjai neužkirsta galimybė gauti minėtą dokumentą. Pareiškėja turi galiojantį Kubos Respublikos piliečio pasą Nr. C739355, išduotą 2005 m. lapkričio 14 d. ir galiojantį iki 2011 m. lapkričio 13 d., kuriame 2005 m. gruodžio 5 d. įklijuotas leidimas išvykti iš Kubos, galiojęs iki 2006 m. kovo 5 d. (prieglobsčio byla, b. l. 16). Pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos individualaus persekiojimo kilmės valstybėje – Kubos Respublikoje – realaus egzistavimo faktą. Pareiškėjos prašyme, skunde ir teismo posėdyje nurodytos aplinkybės dėl politinės padėties jos kilmės šalyje savaime negali būti pripažintos pakankamu pagrindu tenkinti jos prašymą, nes šios aplinkybės neatskleidžia grėsmės pareiškėjai, t. y. pareiškėja nenurodė individualiai vertintinų aplinkybių, dėl kurių buvimo jai kilmės šalyje grėstų realus pavojus patirti jos, kaip žmogaus, teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje, 87 straipsnio 1 dalyje ir Konvencijoje nustatytų sąlygų. Atsakovo sprendimas yra priimtas laikantis tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Apraše ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 patvirtintose Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisyklėse. Atsakovo sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus: pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, yra pasirašytas jį priėmusio pareigūno, jame numatyta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjos teiginys, kad priimant šį atsakovo sprendimą buvo pažeistas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 130 straipsnis, yra nepagrįstas, kadangi byloje nenustatyta jokių faktų, sudarančių pagrindą manyti, jog kilmės šalyje pareiškėjos gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba ji gali būti persekiojama dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, kad ji bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jos orumas ar ji bus kokiu nors būdu baudžiama. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti. Atsakovas pagrįstai pareiškėjos atžvilgiu netaikė įstatymo 83 straipsnio nuostatų, nes pareiškėja pateikė prieštaringą informaciją apie jos patirtą persekiojimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atstovo teismo posėdyje nurodyti argumentai dėl įstatymo 128 straipsnio taikymo nėra reikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, nes sprendimas dėl pareiškėjos išsiuntimo nėra priimtas – ginčijamu atsakovo sprendimu pareiškėja įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja B. M. A. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą, panaikinti Migracijos departamento 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-74 ir perduoti jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo. Pareiškėja nurodo, jog bendro pobūdžio informaciją apie prastą žmogaus teisių padėtį Kubos Respublikoje ji pagrindė aplinkybėmis ir faktais apie jai realiai egzistuojantį persekiojimo pavojų: išreiškusi nepritarimą valdžios vykdomai politikai, pareiškėja pajuto spaudimą iš aplinkinių, Revoliucijos gynybos komiteto, pareiškėja buvo stebima policijos, jai buvo grasinta, jos nepilnametį sūnų keliskart apklausė policijos pareigūnai, kiekvienas pareiškėjos poelgis buvo ribojamas dėl jos išreikštų politinių įsitikinimų. Migracijos departamento 2009 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-9-13-4 „Apie Kubos Revoliucijos gynybos komitetus (CDR), Moterų federaciją (FMC) ir psichikos sveikatos priežiūrą“ cituojama Free People Agency narė nurodo, kad prievartos baimė ir bausmės yra esminis dalykas, kuris dažniausiai atima drąsą kubiečiams išstoti iš CDR. Pareiškėja, pasitraukusi iš šios organizacijos veiklos, patyrė teisių ir laisvių ribojimus. Bijodama dar stipresnio persekiojimo, ji pabėgo iš kilmės valstybės. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjai, grįžus į Kubos Respubliką, negrės jokie teisių ar laisvių pažeidimai, yra nepagrįsta. Pareiškėja taip pat nurodo, kad aukščiau nurodytoje pažymoje pateikta informacija apie sveikatos apsaugą Kubos Respublikoje neatskleidžia tikrosios padėties šalyje. Kuba, būdama autoritarinė valstybė, stengiasi nuslėpti nuo visuomenės jai nepalankią informaciją, todėl daugelis neigiamų atsiliepimų apie medicininę pagalbą ar sveikatos apsaugą gali būti likę nežinomi. Pavyzdžiui, JAV Valstybės departamento 2008 metų pranešime apie žmogaus teisių padėtį Kuboje nurodomas atvejis, kai gydytojas Visuomenės sveikatos ministerijai pasiskundė dėl sąlygų vietinėje medicinos klinikoje Artemisos mieste. Valdžia iš jo vėliau atėmė licenciją verstis medicinine praktika. Dėl tokių valdžios veiksmų dalis informacijos apie realias sveikatos apsaugos sąlygas lieka nežinoma ir neprieinama. Be to, dėl pareiškėjos politinių įsitikinimų kyla pavojus, kad šalies valdžios kontroliuojamos sveikatos apsaugos institucijos nesuteiks jos atveju reikalingos medicininės pagalbos ir priežiūros. Migracijos departamentas nėra surinkęs informacijos, ar tinkama medicininė pagalba teikiama valdžiai ir jos vykdomai politikai nelojaliems piliečiams. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad nėra priežasčių manyti, jog pareiškėjos teisė į sveikatos apsaugą Kubos Respublikoje nebus užtikrinta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos B. M. A. R. apeliacinį skundą atsakovas Migracijos departamentas prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 66 straipsnyje numatytos trys šio įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka suteikiamo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje formos: 1) pabėgėlio statusas; 2) papildoma apsauga; 3) laikinoji apsauga.
Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl Migracijos departamento 2009 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. (15/6-13)12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos pilietei B. M. A. R.“. Todėl byloje yra aktualios tik tos teisės normos, kurios reglamentuoja pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimą.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.
Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad suteikti pareiškėjai pabėgėlio statusą nėra pagrindo, dėl žemiau nurodytų priežasčių.
Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad Kubos Respublikoje ji buvo persekiojama dėl savo politinių pažiūrų. Pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 „Apie bendrą politinę ir socialinę padėtį Kubos Respublikoje; žmogaus teisių pažeidimus; vidinio persikėlimo alternatyvą ir asmenų judėjimą; Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktiką ES šalyse; prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybes ir grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą“ pateiktą informaciją, surinktą iš įvairių tarptautinių organizacijų ataskaitų, pranešimų ir kitokių šaltinių, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimai Kubos Respublikoje yra iš esmės nukreipti prieš aktyvius politinius oponentus (disidentus), žmogaus teisių gynėjus ir nepriklausomus žurnalistus. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja aktyviai reiškė antivyriausybines pažiūras, dalyvavo kokios nors opozicinės partijos ar žmogaus teises ginančios organizacijos veikloje arba tokioje veikloje dalyvavo jos artimi giminaičiai. Pareiškėjos teigimu, ji savo antivyriausybines pažiūras išreiškė išstodama iš Revoliucinio gynybos komiteto (CDR) ir Kubos moterų federacijos (FMC). Tačiau byloje nėra duomenų, kad po išstojimo iš CDR ir FMC pareiškėja buvo suimta ar tardoma. Išstojusi iš minėtų organizacijų, pareiškėja daugiau nei metus dirbo valstybinėje institucijoje – Ryšių ministerijoje. Pareiškėja išvyko iš Kubos Respublikos turėdama oficialų leidimą išvykti, galiojusį nuo 2005 m. gruodžio 5 d. iki 2006 m. kovo 5 d. Todėl vien ta aplinkybė, kad, pačios pareiškėjos teigimu, ji buvo stebima, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, jog pareiškėjai jos kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl politinių pažiūrų.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, jog su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jei prieglobsčio prašytojo paaiškinimai iš esmės neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja visuotinai žinomiems faktams. Tačiau Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jei prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti.
Pareiškėjos paaiškinimai apie jos patirtą persekiojimą Kubos Respublikoje, duoti prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo metu, yra prieštaringi. Be to, apklausų metu pareiškėja negalėjo įvardinti organizacijų, iš kurių ji išstojo ir dėl to, jos pačios teigimu, buvo persekiojama, lyderių, tiesioginių savo vadovų, negalėjo apibūdinti CDR emblemos, nežinojo vėliavos spalvos, negalėjo nurodyti narystės mokesčio dydžio. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 83 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2009 m. kovo 30 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-9-13-4 „Apie Kubos Revoliucijos gynybos komitetus (CDR), Moterų federacija (FMC) ir psichikos sveikatos priežiūrą“ pateiktą informaciją, parengtą pagal Pasaulinės sveikatos priežiūros ataskaitas, Kubos Respublikoje yra teikiama psichikos sveikatos priežiūra. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad pareiškėja savo kilmės valstybėje – Kubos Respublikoje buvo persekiojama dėl savo politinių pažiūrų arba kad toks persekiojimas jai gali grėsti. Todėl nėra ir pagrindo pripažinti, kad Kubos Respublikoje pareiškėjai būtų atsisakyta teikti sveikatos priežiūros paslaugas dėl jos politinių pažiūrų.
Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo suteikti pareiškėjai pabėgėlio statuso. Tačiau tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas neįvertino visų aplinkybių, susijusių su Kubos Respublikos piliečių grįžimu ar grąžinimu į šią šalį, galinčių turėti reikšmės sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. sprendime, priimtame panašioje administracinėje byloje Nr. A822-1525/2009, yra pažymėta, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.4 punktas perkelia 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų 5 straipsnio nuostatas dėl sur place atsirandančio tarptautinės apsaugos poreikio, pagal kurias pagrįsta persekiojimo baimė ar realus smurto pavojus gali būti grindžiamas įvykiais, įvykusiais po to, kai prašytojas išvyko iš kilmės šalies. Pagal minėto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.4 punktą, Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas tyrimą, turi nustatyti ne tik aplinkybę, ar prieglobsčio prašytojui jo išvykimo iš jo kilmės valstybės momentu grėsė persekiojimas, bet ir aplinkybę, ar šis persekiojimo pavojus dėl objektyvių priežasčių atsirado jam būnant už valstybės, iš kurios jis atvyko, ribų ir dėl šios priežasties prieglobsčio prašytojas negali grįžti į šią valstybę.
Pareiškėjos teigimu, ji nebūtų įleista į savo kilmės šalį, kadangi išbuvo užsienyje ilgiau nei tai leidžia Kubos Respublikos įstatymai. Pagal Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje Nr. CUB-15/6-11-12-174 „Apie bendrą politinę ir socialinę padėtį Kubos Respublikoje; žmogaus teisių pažeidimus; vidinio persikėlimo alternatyvą ir asmenų judėjimą; Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktiką ES šalyse; prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybes ir grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą“ pateiktus duomenis, Kubos piliečiams gali būti išduodamas leidimas 11 mėnesių išvykti į kitą šalį. Būdami užsienyje, per pirmąsias 30 dienų, Kubos piliečiai privalo susisiekti su artimiausiu konsulatu, sumokėti nurodytą mokestį už kiekvieną norimą užsienyje praleisti mėnesį. Kubos piliečiai, būdami užsienyje, taip pat gali pratęsti savo išvykimo vizitą iki 11 mėnesių nuo išvykimo datos iš Kubos. Tačiau Kubos piliečiai, buvę užsienyje ilgiau nei 11 mėnesių, turi teisę grįžti į šalį tik gavę oficialų leidimą. Negavusieji leidimų gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pagal Kubos baudžiamąjį kodeksą Nr. 62 215 straipsnį į Kubos teritoriją atvykę asmenys, kurie neįvykdė būtinųjų teisinių formalumų arba imigracijos reikalavimų, gali būti nubausti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų arba bauda nuo 1 iki 3 tūkstančių cuota. Minėtoje pažymoje taip pat pateikta nuoroda į Kubos imigracijos įstatymą, kuriame pažymėta, kad asmenys, norintys sugrįžti į šalį, turi turėti visus reikalingus dokumentus, tačiau šių dokumentų išdavimo tvarką reglamentuoja atskiri poįstatyminiai aktai, skirti tik vidaus naudojimui. Norintiems gauti leidimą asmenims nesuteikiama galimybė susipažinti su šio leidimo gavimo procedūra, tokiu būdu iš esmės apsunkinant galimybę minėtą leidimą gauti. Minėtoje pažymoje taip pat teigiama, kad asmenys, kurie buvo išvykę iš Kubos ilgiau nei 11 mėnesių ir neturi leidimo grįžti į šalį arba išduoto leidimo gyventi užsienyje, neturėtų stengtis grįžti į Kubą.
Pareiškėja, išvykusi iš Kubos, užsienyje praleido daugiau nei 11 mėnesių. Ji turėjo leidimą būti užsienyje tik 3 mėnesius: nuo 2005 m. gruodžio 5 d. iki 2006 m. kovo 5 d. Byloje nėra duomenų apie tai, ar pareiškėja už praleistus užsienyje mėnesius mokėjo mokesčius. Ji neturi Kubos valdžios leidimo grįžti į šalį po daugiau nei 11 mėnesių gyvenimo užsienyje. Ginčijamo Migracijos departamento sprendimo 3 punktu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centrui pavesta, įsigaliojus šiam sprendimui, įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 1 dalį sprendimas, kuriuo užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo sprendimo užsieniečiui įteikimo dienos. Atsižvelgiant į tai, darytina prielaida, kad pareiškėja būtų įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos be Kubos valdžios leidimo grįžti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas nesurinko pakankamai informacijos apie oficialų Kubos valdžios leidimų grįžti į kilmės valstybę teikimo tvarką, kuri leistų spręsti apie pareiškėjos realią galimybę gauti oficialų leidimą grįžti į kilmės valstybę. Ta aplinkybė, kad nei Migracijos departamentas, nei pati pareiškėja neturi informacijos apie tai, kokia tvarka Kubos valdžia išduoda oficialų leidimą grįžti asmenims, kurie užsienyje yra praleidę daugiau kaip 11 mėnesių, turi būti vertinama kaip reiškianti, jog pareiškėja nėra ir niekada nebuvo užtikrinta, kad ji galėtų gauti tokį leidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad analogiškomis aplinkybėmis tokie oficialūs leidimai apskritai yra išduodami. Kadangi pareiškėja yra pažeidusi Kubos įstatymų draudimą būti užsienyje daugiau nei 11 mėnesių ir kitus su tuo susijusius reikalavimus, darytina išvada, kad pareiškėjai, grįžus į Kubą, gali kilti reali grėsmė būti nubaustai pagal minėtas Kubos baudžiamojo kodekso nuostatas. Tačiau Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatsižvelgė į prieglobsčio prašytojos, kuri yra už savo kilmės valstybės ribų, baimę, kad ji kilmės valstybėje bus baudžiama ar jos, kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl šio Migracijos departamento sprendimo.
Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas naikintini ir Migracijos departamentas įpareigotinas išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos B. M. A. R. apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. (15/6-13)12PR-74 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos pilietei B. M. A. R.“ panaikinti ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjos B. M. A. R. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėti iš naujo.
Sprendimas neskundžiamas.