Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-01-10 · Civilinė byla Nr. 2-63/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-10
Bylos Nr.
2-63/2013
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02501-2011-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Rimvydas Norkus, Algirdas Gailiūnas, Kazys Kailiūnas
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“
Ieškovas
E. B.
Kategorijos
  • 110.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-63/2013Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02501-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: 110.3. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 10 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, civilinėje byloje Nr. 2-1397-640/2012 pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Tysart“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas E. B. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Tysart“ 356 460 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, o jų nesant ar esant nepakankamai, areštuoti kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą 364 460 Lt sumai. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 18 d. nutartimi ieškovo prašymą patenkino ir areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant jį parduoti, mainyti įkeisti ar kitais būdais perleisti tretiesiems asmenims, o esant šio turto nepakankamai, nutarė areštuoti pinigines lėšas, priklausančias atsakovui, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis 364 460 Lt sumai, leidžiant atsakovui atsiskaityti su darbuotojais, mokėti privalomus mokėjimus valstybės biudžetui ir valstybinio socialinio draudimo biudžetui, taip pat leidžiant atsakovui atsiskaityti su ieškovu.

2012 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovui UAB „Tysart“ ieškinį tenkino pilna apimtimi bei išdėstė sprendimo vykdymą dvejiems metams, įpareigojant atsakovą mokėti ieškovui po 14 852,50 Lt per mėnesį.

2012 m. gegužės 18 d. atsakovas UAB „Tysart“ pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą pakeisti 2012 m. sausio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria atsakovo turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, leidžiant atsakovui atsiskaityti su AB „SEB lizingas“ pagal finansinio lizingo sutartį, mokant 8 819 Lt dydžio mėnesines įmokas, taip pat leidžiant kas mėnesį nurašyti po 5 000 Lt būtiniausioms veiklos sąnaudoms padengti. Atsakovas nurodė, kad dėl 2012 m. sausio 18 d. nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis nebegali mokėti bankui mėnesinių įmokų, dėl to, atsakovui sustabdžius mokėjimus, lizingo davėjas įgyja teisę nutraukti finansinio lizingo sutartį. Priverstinai sustabdžius iki šiol sėkmingai vykdytą veiklą ir negaunant apyvartinių lėšų, taip pat lizingo davėjui nutraukus finansinio lizingo sutartį dėl laiku nemokamų įmokų, neabejotinai sektų įmonės nemokumas. Atsakovas nurodo, kad palikus galioti laikinąsias apsaugos priemones visa apimtimi, atsakovas patirtų didelių nuostolių, jo vykdoma veikla būtų paralyžuota, o tai neišvengiamai nulemtų atsakovo bankrotą, tuo pačiu ir ieškovo bei visų kitų atsakovo kreditorių interesų pažeidimą. Atsakovo teigimu, jis sėkmingai vykdo veiklą ir yra finansiškai pajėgus atsiskaityti tiek su ieškovu, tiek su AB „SEB lizingas“ bei kitais kreditoriai, todėl pakeitus taikomas laikinąsias apsaugos priemones ir leidus atsakovui mokėti kasmėnesinius mokėjimus AB „SEB lizingas“ bei gauti lėšas būtiniausioms atsakovo įmonės veiklos sąnaudoms padengti, ieškovo interesai nenukentėtų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gegužės 29 d. nutartimi atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo netenkino.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tai, kad atsakovas prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus, kurių įvykdymo ar neįvykdymo atsiradimo rizika tenka jam, savaime nesudaro pagrindo pritaikyti atsakovo pageidaujamos apimties laikinąsias apsaugos priemones. Teismas pripažino, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės negali trukdyti įmonės normalios ūkinės–komercinės veiklos, t. y. taikant laikinąsias apsaugos priemones turi būti siekiama palikti galimybę iš esmės netrikdomai vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, tačiau įvertinęs atsakovo per mėnesį kreditoriams mokėtinas sumas (apytiksliai 28 000 Lt) ir atsakovo per tris 2012 m. mėnesius gautą pelną (5 300 Lt), sprendė, kad atsakovas nepagrindė, jog turi finansinių galimybių disponuoti minėta pinigų sumą, todėl prašymo netenkino. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovui neturint lėšų vykdyti teismo sprendimo, kurio vykdymas išdėstytas dvejiems metams, nėra pagrindo pakeisti taikomas laikinąsias apsaugos priemones, kadangi patenkinus atsakovo prašymą nukentėtų ieškovo interesai, o teismo sprendimo įvykdymas taptų nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Tysart“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo patenkinti.

Atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį iš esmės grindė būtinybe vykdyti 2012 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys patenkintas, tačiau minėtas teismo sprendimas nėra įsiteisėjęs, taigi nėra ir vykdytinas. Be to, atsakovo vertinimu, yra pakankamai pagrindo teigti, kad minėtas teismo sprendimas bus panaikintas, kadangi jis pažeidžia abiejų bylos šalių interesus. Atsakovo teigimu, taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja atsakovo galimybę atsiskaityti už teikiamas paslaugas, prekes, ir taip yra žlugdoma atsakovo vykdoma veikla, o neleidus vykdyti privalomų mokėjimų lizingo įmonei bei neleidus naudotis pinigais, siekiant padengti būtiniausias veiklos sąnaudas, atsakovas yra vedamas prie nemokumo. Atsakovo teigimu, įmonei iškėlus bankroto bylą įmonės turto nepakaktų atsiskaityti su visais kreditoriais, jų tarpe ir su ieškovu, todėl akivaizdu, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia ne tik atsakovo, bet ir ieškovo interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, neleisdamas iš areštuotų lėšų atsakovui atsiskaityti pagal finansinio lizingo sutartį bei dengti kai kurias veiklos sąnaudas.

Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Taigi, laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Spręsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų tiek ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pakeistos, bei į padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų taikomos nepakeitus jų mąsto, o ieškinys – atmestas. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis iš esmės visuomet susijęs su asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymu (CPK 145 str. 1 d.), įstatymas numato teisę šalims, kurių atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės apriboja, pažeidžia ar suvaržo jų teises ar teisėtus interesus, teikti prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo (CPK 148 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas kreipėsi į teismą prašydamas leisti iš areštuotų lėšų atsiskaityti su lizingo bendrove pagal finansinio lizingo sutartį, taip pat leidžiant kas mėnesį nurašyti sumas būtiniausioms veiklos sąnaudoms padengti. Atsakovas teigia, kad pritaikius nagrinėjamoje civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones ir areštavus atsakovo lėšas, stabdomas atsiskaitymas su finansinėmis įstaigomis ir kitais kreditoriais, įmonė neturi galimybių vykdyti įprastos ūkinės – komercinės veiklos, o tai veda įmonę prie nemokumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonės lėšų areštas yra labiausiai įmonės veiklą ribojanti ir varžanti laikinoji apsaugos priemonė, todėl sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kurių pagrindu pritaikytas įmonės lėšų areštas, pakeitimo, visais atvejais turi būti atsižvelgiama į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės turi ne tik apsaugoti ieškovo interesus ir užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet ir negali trukdyti įmonės normalios ūkinės–komercinės veiklos. Juolab teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės neturėtų tapti nemokumo ar įmonės veiklos pabaigos priežastimi.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo prašymą, sprendė, kad leidus atsakovui naudotis prašomomis sumomis, jis blogintų savo turtinę padėtį, dėl to būsimo teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas ir nukentėtų ieškovo turtiniai interesai. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir pažymi, kad atsakovas mokėdamas kasmėnesines lizingo įmokas, mažintų savo įsipareigojimus lizingo įmonei ir tuo pačiu didintų turto dalies, už kurią jis yra sumokėjęs, vertę. Sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą, lizingo sutarties dalykas pereis lizingo gavėjo nuosavybėn (CK 6.567 str. 1 d.). Todėl mokėdamas lizingo įmokas atsakovas nemažintų savo mokumo ir neblogintų turtinės padėties, nes kartu mažintų savo įsipareigojimus lizingo bendrovei, tuo pačiu artėdamas prie daikto nuosavybės teisės įgijimo.

Iš byloje esančios Finansinio lizingo sutarties matyti, kad turto išpirkimo data numatoma 2015 m. vasario 15 d. (b.l. 34-36), t.y. jau beveik po dviejų metų. Sumokėjus visas privalomas įmokas turtas pereitų atsakovo nuosavybėn, kuris prireikus galėtų būti parduotas, siekiant atsiskaityti su kreditoriais, jų tarpe ir su ieškovu. Priešingu atveju, nutraukus mokėjimus pagal lizingo sutartį, atsakovo finansinis įsiskolinimas (kartu su baudomis ir delspinigiais) didėtų, tuo pačiu mažėtų atsakovo galimybės ieškovui įvykdyti teismo sprendimą visa apimtimi, todėl neleidus iš areštuotų lėšų mokėti kasmėnesinių įmokų ir nutraukus lizingo sutartį, būtų pasiektas priešingas rezultatas nei siekiama taikant laikinąsias apsaugos priemones (atsakovo turtinė padėtis nebūtų išsaugota tokia pati, o ji pablogėtų), ir tai būtų nenaudinga nei ieškovui, nei atsakovui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo prašymas leisti iš areštuotų lėšų mokėti kasmėnesines įmokas lizingo bendrovei yra pagrįstas ir turi būti tenkinamas. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas atsiliepimo į atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir į atskirąjį skundą nepateikė, prieštaravimų dėl atsakovo prašymo nereiškė, todėl galima daryti netiesioginę išvadą, kad jis neprieštarauja byloje taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimui.

Atsakovas taip pat prašė leisti iš areštuotų lėšų dengti veiklos sąnaudas, kurios, atsakovo paskaičiavimu, sudaro 5 000 Lt per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 str.) suteikia teisę ir kartu procesinę pareigą šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Savo ruožtu teismas byloje esančius įrodymus vertina vadovaudamasis CPK reglamentuotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Nagrinėjamu atveju atsakovas, nurodydamas, kad patiriamos minėto dydžio veiklos išlaidos privalėjo įrodymais pagrįsti savo teiginius. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateikta atsakovo įmonės veiklos apžvalga yra surašyta vienasmeniškai paties atsakovo, ji neparemta įrodinėjimo priemonėmis, todėl neįrodo realiai patiriamų išlaidų ir jų būtinumo (b.l. 37). Teisėjų kolegija atsakovo prašymo leisti iš areštuotų lėšų dengti veiklos sąnaudas 5 000 Lt sumai netenkina.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo taip pat pažymėjo, kad atsakovui negalint mokėti iš karto jam teismo sprendimu priteistų sumų, kyla pagrindo abejoti dėl jo galimybių įvykdyti teismo sprendimą. Šiuo klausimu teisėjų kolegija sutinka su atsakovu ir pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas neįsiteisėjo, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis atsakovas jį apskundė, o neįsiteisėjęs teismo sprendimas nėra privalomai vykdytinas (CPK 18 str.), nebent teismas jį nukreipia skubiai vykdyti. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys yra patenkintas, apeliacinės instancijos teismo gali būti pakeistas, todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo klausimą, nepagrįstai aplinkybę, jog atsakovas prašė išdėstyti teismo sprendimo vykdymą siejo su grėsme teismo sprendimo vykdymui ir ieškovo turtinių interesų pažeidimu.

Teisėjų kolegija iš dalies tenkina atsakovo atskirąjį skundą ir pakeičia Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį, leidžiant iš atsakovo areštuotų lėšų vykdyti kasmėnesinius mokėjimus pagal 2009 m. sausio 27 d. Finansinio lizingo sutarties Nr. SPSPSP2006-120199-01 mokėjimo grafiką.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartį pakeisti.

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo patenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1397-640/2012 atsakovui taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir leisti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Tysart“ vardu atidarytose banko sąskaitose esančias lėšas naudoti mokant mėnesines įmokas pagal 2009 m. sausio 27 d. tarp atsakovo ir akcinės bendrovės „SEB lizingas“ sudarytos Finansinio lizingo sutarties Nr. SPSPSP2006-120199-01 mokėjimo grafiką.

Išsiųsti šią nutartį Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.

Teisėjai Algirdas GailiūnasKazys KailiūnasRimvydas Norkus