Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Rimantui Čatrauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. C. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas netenkinamas.

Ginčas byloje kilo dėl mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų, kuriais pareiškėjui apskaičiuotas 111 825 Lt GPM, nurodyta sumokėti 77 946 Lt GPM delspinigių, 1 230 PSD įmokų, 421 Lt PSD įmokų delspinigių, 246 Lt PSD įmokų baudą, pagrįstumo ir teisėtumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad vietos mokesčių administratorius atliko tris pareiškėjo GPM apskaičiavimo bei sumokėjimo į biudžetą už 2006-01-01–2009-12-31 bei PSD įmokų už 2009-01-01–2009-12-31 laikotarpius mokestinius patikrinimus.

Inspekcija, atlikusi pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo ir PSD įmokų pakartotinį patikrinimą už 2006-2009 metus, nustatė, kad pareiškėjas, 2006–2009 m. iš fizinių asmenų į savo sąskaitas banke gavęs 437 497 Lt pajamų, jų metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nedeklaravo, neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM nuo šių pajamų, taip pat pareiškėjas kartu su sutuoktine, 2008-01-24 pardavę nekilnojamąjį turtą, nepagrįstai šio turto įsigijimo išlaidų sumą padidino 28 200 Lt (MGK byla, T. I, b. l. 57-74). Inspekcija 2013-04-29 surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-13 (MGK byla, T. I, b. l. 57-75), kuriame papildomai apskaičiavo 111 825 Lt GPM, 77 946 Lt GPM delspinigių, 1 230 PSD įmokų, 421 Lt PSD įmokų delspinigių, 246 Lt PSD įmokų baudą. Inspekcija 2013-07-01 sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-168 patvirtino 2013-04-29 patikrinimo aktą Nr. AU16-13. VMI 2013-10-08 sprendimu Nr. 68-162 patvirtino Inspekcijos 2013-07-01 sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-168. Komisija 2014-01-10 sprendimu Nr. S-6(7-220/2013) patvirtino VMI 2013-10-08 sprendimą Nr.68-162.

Tarp pareiškėjo ir atsakovės iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su į pareiškėjo sąskaitas gautomis piniginėmis lėšomis, tačiau nesutariama dėl jų pripažinimo pareiškėjo apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjas teigia, kad mokesčių administratoriai nepagrįstai į jo sąskaitą gautas pinigines lėšas vertino kaip kitas pajamas ir kreditoriams pervestas lėšas traktavo kitomis išlaidomis, kurių kilmė nenustatyta, ir nepripažino paskolos grąžinimo fakto. Pareiškėjo manymu, vien tai, kad nebuvo sudarytos rašytinės paskolų sutartys, negali būti pagrindas gautų piniginių sumų apmokestinimui.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio GPMĮ (originali 2002-07-02 įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) 5 str. 1 dalį GPM objektas yra gyventojo pajamos, pagal 3 straipsnį pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas. Pagal GPMĮ 2 str. 14 dalies (2008-12-23 įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008-12-30) nuostatas pajamos – pozityviosios pajamos, priskiriamos Europos ekonominių interesų grupės pajamos, nutraukus gyvybės draudimo sutartis ar išstojus iš pensijų fondo grąžinamos įmokos (ar jų dalis), atlygis už atliktus darbus, suteiktas paslaugas, už perduotas ar suteiktas teises, už parduotą ar kitaip perleistą, investuotą turtą ar lėšas ir (arba) kita nauda pinigais ir (arba) natūra, išskyrus, šios straipsnio dalies 1?8 punktuose išvardintas gyventojo gaunamas pinigines lėšas ar kitą naudą, kurios nėra laikomos gyventojo pajamomis ir nėra GPM objektas. GPMĮ 8 str. 1 dalyje (2008-12-23 įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008-12-30) nustatyta, kad pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, o to paties straipsnio 2 dalyje (2004-04-08 įstatymo Nr. IX-2103 redakcija, galiojanti nuo 2004-05-01) nustatyta, jog pajamų, išskyrus pozityviąsias pajamas bei priskiriamas Europos ekonominių interesų grupės pajamas, gavimo momentu laikomas momentas: 1) kai pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>. GPMĮ 22 str. 1 dalyje nustatyta, jog pagal mokesčio mokėjimo tvarką gyventojo pajamos (įskaitant pajamas, kurios pagal šio Įstatymo nuostatas yra neapmokestinamosios) skirstomos į dvi klases – A ir B, o to paties straipsnio 2 dalyje (2008-12-23 įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008-12-30) nustatyta, kad A klasės pajamoms priskiriamos: 1) iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos pajamos, išskyrus azartinių lošimų ir loterijų laimėjimus, neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamas, gautas iš šio neribotos civilinės atsakomybės vieneto, ir šiame punkte nenurodytas individualios veiklos pajamas, taip pat šiame punkte nenurodytas pajamas iš ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn. Iš Lietuvos vieneto, iš užsienio vieneto per jo nuolatinę buveinę ir iš nenuolatinio Lietuvos gyventojo per jo nuolatinę bazę gautos sporto veiklos, atlikėjo veiklos pajamos, kitos veiklos pajamos, kurias gyventojui išmoka su juo darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijęs asmuo, nenuolatinių Lietuvos gyventojų pajamos, gautos už parduotą ar kitaip perleistą nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje, arba kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, bei gyventojų individualios ir ne individualios veiklos pajamos už parduotą arba kitaip perleistą nuosavybėn nenukirstą mišką, apvaliąją medieną, netauriųjų metalų laužą, taip pat priskiriamos A klasės pajamoms, ir 2) iš nuolatinio Lietuvos gyventojo gautos su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos, sporto veiklos pajamos, atlikėjų veiklos pajamos, palūkanos ir honorarai. B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos (GPMĮ 22 str. 3 dalis). Pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, šio Įstatymo nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas arba jo įgaliotas asmuo (GPMĮ 25 str. 1 dalis).

Sistemiškai įvertinus išdėstytas GPMĮ nuostatas, darytina išvada, jog prievolė mokėti GPM kyla gyventojui, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra GPM objektas jų gavimo momentu. Pareigą deklaruoti B klasės pajamas, kokiomis yra pripažintos ir ginčo pajamos, ir, jei tokios pajamos priskiriamos apmokestinamosioms, – apskaičiuoti bei sumokėti atitinkamo dydžio GPM, GPMĮ nustato šias pajamas faktiškai gavusiam nuolatiniam Lietuvos gyventojui.

Atkreiptinas dėmesys, jog pagal bendrąją taisyklę, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.). Taigi nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-147/2011; 2011 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011).

Motyvuojamoji dalis

Iš MGK bylos medžiagos matyti, kad patikrinimo metu Inspekcija surinko informaciją apie pareiškėjo DNB banko ir UAB ,,Swedbank” asmenines sąskaitas iš kurių išrašų nustatė, kad K. C. 2006 metais iš fizinių asmenų į savo banko sąskaitas: R. M., G. J., L. B., A. P., R. S., K. J., G. D., A. Ž. ir R. C. gavo 162 023 Lt; 2007 metais iš fizinių asmenų: R. M., G. J., M. J., R. A., T. K. ir V. J. į savo banko sąskaitas gavo 180 072 Lt; 2008 metais iš fizinių asmenų: R. M., G. J., M. J., L. A. (Alksnienės) ir T. K. į savo banko sąskaitas gavo 74 902 Lt.; 2009 metais iš fizinių asmenų: G. J., M. J., K. T., G. Š., J. J. ir R. A. į savo banko sąskaitas gavo 20 500 Lt (MGK byla, T. II, b. l. 116-122, 126-159, 162-168).

Inspekcija, surinkusi asmenų ir pareiškėjo paaiškinimus, nustatė, kad visais atvejais, išskyrus R. M. pinigų pervedimo pareiškėjui atvejį (2006 m. 60 000 Lt), rašytinės paskolų sutartys nebuvo pateiktos. Dalis apklaustų asmenų paaiškino, kad su pareiškėju yra draugai, ar giminių draugai, verslo santykių neturėjo, kam pareiškėjui reikalingi pinigai pasakyti negalėjo, kadangi buvo draugais, pasitikėjo, todėl raštiškų paskolų sutarčių nesudarė, paskolos suteiktos be palūkanų ir delspinigių, grąžinamos buvo įvairiai, t. y. kai kurios dalimis, kitos visos, pervedant per banką arba grynais. Patikrinimo metu Inspekcija atliko R. M. patikrinimą ir nustatė, jog jis pats ginčo laikotarpiu skolinosi dideles pinigų sumas iš banko, fizinių asmenų, mokėjo dideles palūkanų sumas, tačiau, nepaisant to, neva skolino pareiškėjui nežinomam tikslui dideles pinigų sumas net nesiaiškindamas jų grąžinimo galimybių, todėl sprendė, kad tokie veiksmai neatitinka elementarių ekonominės logikos dėsnių. Panašios aplinkybės buvo nustatytos ir dėl G. J., A. P. (MGK byla, T. II, b. l. 106-109).

Inspekcija, išanalizavusi surinktą medžiagą, nustatė piniginių lėšų judėjimą, atliko fizinių asmenų, pervedusių pareiškėjui pinigus, apklausą, pagrįstai nustatė, kad anksčiau minėti asmenys, mokėjimo pavedimais sumokėję į pareiškėjo banko sąskaitas įvairias pinigines sumas, konkrečios sumos nenurodė, pats pareiškėjas nepateikė rašytinių sutarčių, pagrindžiančių gautų sumų paskirties, neteikė paaiškinimų apie gautus pinigus iš fizinių asmenų, pareiškėjas vengė konkrečių paaiškinimų apie gautus ir paties sumokėtus pinigus kitiems asmenims, atsakinėjo neapibrėžtai, nenuosekliai, nenurodydamas nei tikslių sumų, nei datų.

Inspekcija, įvertinusi aplinkybes, kad mokėjimų pavedimuose, kuriais fiziniai asmenys neva skolino pareiškėjui pinigines lėšas, visais atvejais, išskyrus 3 (nurodyta „už automobilius“), buvo nurodoma mokėjimų paskirtis – „sąskaitos papildymas“ arba „lėšų pervedimas“, todėl konstatavo, kad nors mokėjimo pavedimai kaip rašytiniai įrodymai patvirtina piniginių lėšų perdavimo faktą, tačiau nepatvirtina paskolų sutarčių sudarymo faktą.

Teismas įvertinęs mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, sutinka su Inspekcijos padaryta išvada, kad minėtos piniginių lėšų sumos yra pareiškėjo gautos kitos GPM apmokestinamosios pajamos, priskirtinos B klasės pajamoms, nuo kurių prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą GPM tenka pareiškėjui.

Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratoriai, turėjo atsižvelgti į CK 1.71 str., kuriame nustatyta, kad sandoris gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais. Pažymėtina, kad CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos sutarties samprata: paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.871 straipsnio nuostatos nustato, kad jei paskolos suma didesnė nei 2 000 Lt ir paskolos davėjas yra fizinis asmuo, paskolos sutarties forma turi būti rašytinė. Į pareiškėjo sąskaitą pervedamos sumos buvo didesnės nei 2 000 Lt, todėl jas skolindamasis pareiškėjas turėjo sudaryti rašytines paskolos sutartis.

Kaip minėta, įrodinėjimo našta šiuo atveju tenka pačiam pareiškėjui, nes būtent jis siekia paneigti mokesčių administratoriaus objektyviais duomenimis pagrįstas sumas (MAĮ 67 str. 2 d.). Tačiau pareiškėjas, jokių dokumentų, kurie pagrįstų fizinių asmenų jam pervestas pinigines lėšas ir pareiškėjo pervestas sumas kitiems asmenims, nepateikė, todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, minėtas pinigines lėšas priskyrė kitoms GPM apmokestinamosios pajamos, priskirtinoms B klasės pajamoms, ir apskaičiavo pareiškėjui mokėtinas į biudžetą GPM įmokas.

Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su patikrinimo metu padaryta išvada, kad dalis 28 200 Lt statybinių medžiagų pirkimo išlaidų nebuvo priskirtos prie patirtų gyvenamojo namo statybos išlaidų, kadangi pirkimo dokumentai buvo išrašyti kito fizinio asmens vardu - T. M.. Nurodo, kad pagal jungtinės veiklos sutartį sudarytą tarp T. M. ir jo, šalys susikooperavo perkant statybines medžiagas, siekdamos gauti didesnes nuolaidas ir sumažinti transportavimo išlaidas. Medžiagų pasidalinimą ir tarpusavio atsiskaitymą patvirtina medžiagų paskirstymo pažymos.

GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punktas įtvirtina, jog neapmokestinamos pajamos yra <...> ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn kilnojamąjį daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis daiktas yra nustatyta tvarka įregistruotas Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, arba nekilnojamąjį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje, jeigu jie įsigyti anksčiau negu prieš trejus metus iki šio turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

MGK byloje surinkta medžiaga, patvirtina, kad pareiškėjas 2006 m. įsigytą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą su sklypu, jį pardavė 20018 m. Atsižvelgus į nustatyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis GPMĮ 6, 16, 17 ir 19 straipsnių nuostatomis, pareiškėjo gautas gyvenamojo namo su žemės sklypu pardavimo pajamas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms, nes jis prieš parduodamas minėtus daiktus neišlaukė cituotoje teisės normoje įtvirtinto trijų metų termino.

Pažymėtina, jog iš GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų išplaukia, jog nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo teiginiams pagrįsti pateikė Inspekcijai statybų faktinės vertės suvestinę 190 059 Lt, T. M. vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, pinigų priėmimo kvitus, mokėjimo nurodymus, kuriuos, kaip pinigus mokėjęs asmuo, pasirašė T. M., medžiagų pasiskirstymo pagal pirkėjus pažymas (MGK byla, T. II, b. l. 40-56). Teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai ginčo nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidoms nepriskyrė nurodytosios išlaidų sumos, nes pateikti šias išlaidų sumas turintys pagrįsti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad pareiškėjas realiai patyrė šias išlaidas. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys negali būti laikomi tinkamais ir priimtinais GPMĮ 19 straipsnio nuostatų prasme, kad jų pagrindu būtų galima pagrįsti konkrečias ginčo nekilnojamojo turto statybos išlaidas. Mokesčių administratoriaus nurodytos aplinkybės, jog nustatyta, kad sąskaitų išrašymo metu T. M., bei jos sūnus statėsi gyvenamuosius namus, pareiškėjo skunde akcentuotos aplinkybės, jog pareiškėjo ir T. M. statomi namai buvo arti vienas kito, T. M. rengė pareiškėjo statomo namo projektą, namai buvo statomi tuo pačiu metu, teismo nuomone, vertintinos tik kaip papildomos aplinkybės, neturinčios esminės reikšmės sprendžiant pareiškėjo apmokestinimo klausimą.

Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju teritorinis ir centrinis mokesčių administratorius, taip pat Komisija, išsamiai ir visapusiškai įvertino visus byloje surinktus įrodymus, išnagrinėjo ir nustatė visas teisiškai reikšmingas aplinkybes ir pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, pagrįstas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir naikinti skundžiamų sprendimų.

Remiantis išdėstytais motyvais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (LR administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo K. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.