Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnis). Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatos nustato viešosios civilinės atsakomybės specifiką, kuri pasižymi tuo, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, kurios civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Taigi, tam, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos: Panevėžio AVPK pareigūnų neteisėti veiksmai arba neteisėtas neveikimas, pareiškėjo patirta žala ir priežastinis ryšys tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų arba neteisėto neveikimo ir pareiškėjo patirtos žalos. Vadinasi, sprendžiant pareiškėjo keliamo ginčo ir formuluojamo reikalavimo pagrįstumo klausimą, pirmiausia, teismui kyla pareiga nustatyti, ar Panevėžio AVPK ir jo pareigūnų veiksmai (arba neteisėtas neveikimas) deliktinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo prasme laikytini neteisėtais.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, visų pirma, savo teisių pažeidimą kildina iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalis įtvirtino nuostatą, kad asmenys, kuriems paskirtas suėmimas iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras, suderinęs su teisingumo ministru. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr.V-820patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009). Higienos normos HN 37:2009 6 punktas nustatė, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 (ginčui aktuali 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-70 redakcija) 7 punktas nustatė, kad areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, (ginčui aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo redakcija) bei nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse (toliau – ir policijos areštinės) uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 80 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Be to, pagal minėtojo punkto nuostatą, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiuo aspektu teismas pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą bylojeTrepashkinpriešRusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą bylojeLogothetis ir kt. priešGraikiją).

Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. M. 2017 m. sausio 27d. tarnybiniame pranešime „Dėl I. B. laikymo areštinėje“ nurodyta, kad pareiškėjas Panevėžio AVPK Areštinėje buvo laikomas: 2014 m. gegužės 26 d. – 28 d. kameroje Nr. 17 (10,05 kv. m.) su vienu asmeniu; 2014 m. birželio 18 d. – 19 d. laikomas kameroje Nr. 4 (20,29 kv. m) su trimis asmenimis; 2014 m. birželio 20 d. toje pačioje kameroje su vienu asmeniu; 2014 m. birželio 21 d. – 22 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 9 (11,70 kv. m) su vienu; 2014 m. birželio 22 d. kameroje Nr. 4 – su vienu asmeniu; 2014 m. birželio 23 d. kameroje Nr. 8 (19,90 kv. m) su dviem asmenimis; 2014 m. liepos 23 d. – 25 d. kameroje Nr. 12 (12,17 kv. m) –su vienu asmeniu; 2014 m. rugsėjo 8 d. – 10 d. kameroje Nr. 2 (21,38 kv. m) – su trimis asmenimis; 2014 m. spalio 1 d. – 3 d. kameroje Nr. 4 – su trimis asmenimis; 2014 m. spalio 22 d. – 24 d. kameroje Nr. 13 (10,20 kv. m) – su vienu asmeniu (b. l. 13). Tai patvirtina, atsakovės atstovo pateiktoje Ataskaitoje apie policijos areštinėje laikomus asmenis bei jų apsaugos organizavimą (toliau – ir Ataskaita) nurodyti duomenys (b. l. 44-70). Atkreiptinas dėmesys, jog Panevėžio AVPK pateiktoje 2014 m. gegužės 26 d. – 28 d. Ataskaitoje pareiškėjo vardas nurodytas klaidingai (b. l. 44-49). Panevėžio AVPK Areštinės vyriausiasis specialistas 2017 m. balandžio 18 d. tarnybiniame pranešime paaiškino, kad pareiškėjo vardas nurodytas neteisingai dėl suklydimo (b. l. 43). Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis dėl pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje minėtuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. gegužės 26 d. iki 28 d.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, susijusiais su kamerų užstatymu baldais, jų dydžiu bei sanitarinio mazgo užimamu plotu, nustatyta, kad kameroje Nr. 8 esančio sanitarinio mazgo plotas yra 1,3 kv. m.; kameroje Nr. 2 – 1,29 kv. m; kameroje Nr. 13 – 1,35 kv. m; kameroje Nr. 9 – 1,39 kv. m; kameroje Nr. 17 – 1,05 kv. m; kameroje Nr. 4 – 1,31 kv. m; kameroje Nr. 12 – 1,29 kv. m (b. l. 10).

Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas sprendžia, kad skirtingais laikotarpiais, iš viso 7 dienas, pareiškėją laikant Panevėžio AVPK Areštinėje, jam tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m, tris dienas pareiškėjui teko 4,5 kv. m; vieną dieną – 4,75 kv. m; tris dienas - 4,43 kv. m, t. y. buvo nežymiai mažesnis nei nustatytas teisės aktuose. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Panevėžio AVPK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, tačiau pareiškėjo teiginiai, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinėje vienam asmeniui teko 1,8 kv. m, atmestini kaip nepagrįsti.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.

Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio AVPK atsiliepime nurodytais duomenimis, Panevėžio AVPK Areštinės kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis byloje pateiktais rašytiniais duomenimis, Panevėžio AVPK Areštinės antrame korpuse 2005 m. buvo atliktas kapitalinis remontas, kurio metu pakeisti baldai, langai, durys, sumontuota moderni vėdinimo sistema, sumontuoti nauji unitazai, kriauklės; 2013 m. suremontuotas areštinės pirmasis postas. Visose areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kurį nuo gyvenamosios paskirties ploto skiria 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (b. l. 11-12). Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akte Nr. H5-341 nustatyta, kad visose Panevėžio AVPK Areštinės kamerose, išskyrus Nr. 6 vienvietę kamerą ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir virš 120 cm aukščio mūrinės pertvaros. Sanitariniuose mazguose įrengti turkiško tipo tualetai, praustuvės su šaltu tekančiu vandeniu; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga (b. l. 21).

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl to, jog Panevėžio AVPK Areštinės kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 37:2009 20 punktas įtvirtino reikalavimą policijos areštinės kamerose esančiame sanitariniame mazge įrengti šalto vandens tiekimo sistemą. Atkreiptinas dėmesys, kad nei minėtoji higienos norma, nei kiti teisės aktai ginčo laikotarpiu nenustatė reikalavimo areštinės kamerose įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Be to, ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai taip pat nenustatė jokių reikalavimų tualetų, esančių areštinės kamerų sanitariniuose mazguose, įrengimui. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendžia, kad turkiško tipo tualetų įrengimas areštinės kamerų sanitariniuose mazguose atitiko Higienos normos HN 37:2009 20 punkte nustatytą reikalavimą, o Panevėžio AVPK Areštinės kamerose esančio sanitarinio įrenginio konstrukcija negali būti vertinama kaip neužtikrinanti pareiškėjo teisės pasinaudoti sanitariniu įrenginiu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių paaiškinimų, kurie patvirtintų, jog dėl tokio sanitarinio įrenginio grindyse pareiškėjas objektyviai negalėjo juo pasinaudoti. Vertindamas pareiškėjo teiginį dėl sanitariniame įrenginyje blogai nusileidžiančio vandens, teismas vadovaujasi byloje surinktais rašytiniai įrodymais bei tai, jog pareiškėjas šio reikalavimo nedetalizavo, t. y. nepaaiškino, kuriose Panevėžio AVPK Areštinės kamerose ir kuriuo laikotarpiu pasireiškė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, todėl jos laikytinos nepagrįstomis.

Vertinant pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu nuo kartu su pareiškėju kameroje laikomų asmenų, visų pirma, atkreipiamas dėmesys, kad asmenų, laikomų policijos areštinėje, teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas, ginčo laikotarpiu įtvirtino Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas, tačiau nei minėtųjų Areštinių veiklos taisyklių nuostatos, nei kiti ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto izoliuoti, atskirti durimis ar kitokiomis pertvaromis. Minėta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio AVPK Areštinės antrojo korpuso (kameros Nr. 11- Nr. 26), o 2013 m. pirmojo korpuso (kameros Nr. 1- Nr. 10) kapitalinį remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių asmenys, atlikdami gamtinius reikalus, sanitariniame mazge gali užkabinti audeklus (b. l. 14). Panevėžio AVPK nurodė, kad asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau naudodamiesi tualetu, jie sanitarinius mazgus užsidengia jiems išduodamomis arba savo turimomis paklodėmis (b. l. 14). Nurodytai aplinkybei patvirtinti Panevėžio AVPK byloje pateikė fotomedžiagą (b. l. 27). Šią aplinkybę taip pat patvirtino ir Panevėžio AVPK Areštinės vyriausiasis specialistas tarnybiniame pranešime „Dėl areštinės kamerų stebėjimo langelių“ nurodydamas, kad kamerose laikomi asmenys, atlikdami gamtinius reikalus, sanitarinį mazgą užsidengia audeklu tam tikslui pasinaudodami sienose įrengtais specialiais kabliukais (b. l. 15), taip pat ir pareiškėjas teismo posėdžio metu.

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog vertinant areštinėje laikomo asmens teisę kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą, o taip pat ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas bei garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-320/2015). Įvertinus tai, kad sanitariniai mazgai yra įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomi asmenys turi galimybę sanitarinius mazgus uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio AVPK Areštinės kamerose ginčo laikotarpiu buvo sudarytos sąlygos areštinėje laikomiems asmenims, taip pat ir pareiškėjui, sanitariniais mazgais naudotis privačiai. Pareiškėjas skunde nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais kartu su pareiškėju kameroje laikomi asmenys turėjo tikslą stebėti ir (ar) tam tikrais atvejais stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti sanitarinį mazgą, atliekant gamtinius reikalus, taip pat tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK pareigūnus ar administraciją dėl audeklo išdavimo ir kad pareiškėjo prašymai nebūtų tenkinami. Teismas taip pat pažymi, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas kamerose buvo laikomas su vienu asmeniu, todėl ši aplinkybė iš esmės laikytina kaip turinti įtakos privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimui. Remdamasis šiais duomenimis, teismas daro išvadą, kad nagrinėjant bylą, nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio AVPK būtų pažeidęs Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto ir Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimus.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš jo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje sąlygų, susijusių su tinkamos ventiliacijos neįrengimu gyvenamojoje patalpoje, drėgme, netinkamu dieniniu bei naktiniu apšvietimu, šalčiu bei jo sąlygotu kamerų vėdinimo per langus apribojimu žiemos metu. Pareiškėjas teigė, kad kamerose sienos buvo supelijusios, byrėjo tinkas, grindų paviršius buvo iš betono, grubus, sunkiai valomas.

Remiantis Higienos normos HN 37:2009 V skyriuje policijos areštinių įrengimui nustatytais reikalavimais, policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %; areštinių kamerų dirbtinė apšvieta – ne mažesnė kaip 200 lx, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta 10 lx – 20 lx. (21 ir 22 punktai). Pagal minėtosios higienos normos 23 punkto nuostatas, policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pagal Higienos normos HN 37:2009 24 punkte pateiktoje lentelėje policijos areštinės kamerų klimatinėms sąlygoms nustatytus reikalavimus, oro temperatūra šaltuoju metų periodu areštinės kameroje turi būti 18-26 °C, santykinė drėgmė šiltuoju ir šaltuoju metų periodu turi būti 30–75 proc., oro judrumas šiltuoju metų periodu turi būti 0,15-0,5 m/s, šaltuoju metų periodu – 0,05-0,2 m/s.

Panevėžio AVPK pateiktais duomenimis, atliekant policijos areštinės kamerų remontą, buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema, pakeisti langai, kamerų langai darinėjami; visose Panevėžio AVPK Areštinės kamerose sienos tvarkingos, tinkas nebyra (b. l. 11). Vadovaujantis Panevėžio AVPK Areštinės pareigūno rašytiniais paaiškinimais, visi į Panevėžio AVPK Areštinę pristatyti asmenys yra uždaromi į švarias kameras, iš jų reikalaujama švaros ir tvarkos laikymosi areštinės kamerose, šiam tikslui jie aprūpinami valymui skirtomis priemonėmis ir švariais audeklais kameros grindims valyti (b. l. 12).

Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistai, atlikę Panevėžio AVPK Areštinės periodinę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, nustatė, kad visose Panevėžio AVPK Areštinės kamerose yra skaidraus stiklo langai; sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), visi kamerų langai atsidaro (areštinės I korpuse – iš lauko pusės, II – iš vidaus). Dirbtiniam apšvietimui II korpuse naudojamos kaitrinės lempos, I korpuse – liuminescencinės. Patikrinimo metu visi kameroje įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikė. Kamerose yra talpos buitinėms atliekoms, šepečiai tualetui valyti, kempinėlės valymui; areštinėje laikomi asmenys švaros bei tvarkos palaikymui kamerose yra aprūpinti valymo inventoriumi ir valikliais (b. l. 21-22). Byloje nėra duomenų apie ginčo laikotarpiu Visuomenės sveikatos centro atliktus natūralaus ir dirbtinio apšvietimo matavimų duomenis, taip pat areštinės kamerose vyraujančios temperatūros, santykinės drėgmės, oro judrumo matavimus šiltuoju ir šaltuoju metų periodu.

Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų reikalavimų pagrįstumo, visų pirma, pažymi, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinės kamerose pareiškėjas iš viso buvo laikomas šešis kartus: penkis kartus po tris dienas ir vieną kartą šešias dienas trijose skirtingose kamerose su dviem – trimis asmenimis, tačiau nė vienu iš pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu, kaip teigė skunde pareiškėjas, jis nebuvo laikomas žiemos metu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl šalčio žiemos metu ir dėl to apribotų galimybių vėdinti kameras per langus, atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pareiškėjas skunde nurodydamas, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias laikymo sąlygas, jų išsamiai nedetalizavo bei nenurodė, kuriuo konkrečiu jo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu ir kurioje kameroje pasireiškė galimai netinkamos laikymo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas dėl nurodytų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK administraciją ar pareigūnus ir šie būtų atsisakę spręsti pareiškėjo keliamus reikalavimus ar nusiskundimus. Kaip pažymėjo atsakovės atstovas atsiliepime, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiu jokių skundų nepateikė (b. l. 9), šią aplinkybę pareiškėjas taip pat patvirtino teismo posėdyje. Įvertinęs nustatytuosius duomenis ir juos patvirtinančius įrodymus, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą nustatyti duomenys nesudaro pagrindo pareiškėjo teiginius dėl netinkamų laikymo sąlygų laikyti pagrįstais, todėl jie atmestini.

Vadovaujantis Areštinių veiklos taisyklių 81 punktu, kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui skiriama lova, įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti, stalas, suolas arba taburetės, kabliukai drabužiams, sanitarinis mazgas, praustuvė.

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad Panevėžio AVPK Areštinės kamerose įrengti suolai. Remiantis byloje atsakovės atstovo pateiktais rašytiniais paaiškinimais, Panevėžio AVPK Areštinės kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, t. y. Nr. 2, Nr. 4, Nr. 8, Nr. 9, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 17, be kitų baldų, buvo įrengta po vieną stalą ir du suolus (b. l. 10). Remdamasis šiais duomenimis, teismas sprendžia, jog toks kamerų įrengimas atitiko ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Be to, įvertinus tai, kad iš 21 dienos, kurias skirtingais ginčo laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas Panevėžio AVPK Areštinėje, 13 dienų Panevėžio AVPK Areštinės kamerose jis buvo laikomas su vienu asmeniu, o likusias 8 dienas – su dviem – trimis asmenimis, sprendžiama, kad tokios laikymo sąlygos negalėjo apriboti pareiškėjo galimybių pavalgyti prie stalo. Konstatuotina, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų laikomas trumpalaikio sulaikymo patalpose. Panevėžio AVPK Areštinės vyriausiojo specialisto tarnybiniame pranešime nurodytais paaiškinimais, į Panevėžio AVPK Areštinę pristatyti asmenys nėra laikomi laikino sulaikymo patalpose, visi jie uždaromi į gyvenamąsias kameras. Remiantis šiais duomenimis, nėra pagrindo jį pripažinti pagrįstu.

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje MeiluspriešLietuvą, pareiškimo Nr.53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr.A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A756-143/2012ir kt.). Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytas pareiškėjo teisės būti laikomam policijos areštinės kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 5 kv. m ploto, neįskaičiavus sanitarinio mazgo užimamo ploto, pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį ( iš viso - 7 dienas), pažeidimas nebuvo nepertraukiamas (2 kartus po tris dienas, ir vieną kartą – vieną dieną), pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito ir visą pažeidimo laikotarpį buvo tik gana nežymiai mažesnė nei 5 kv. m. (nuo 4,43 kv. m iki 4,75 kv. m); byloje taip pat nenustatyta, jog Panevėžio AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, teismas sprendžia, kad šiuo atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo Konvencijos 3 straipsnyje nustatytam draudžiamam elgesiui. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Panevėžio AVPK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų, be to šią aplinkybę patvirtino ir pats pareiškėjas. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK Areštinėje nenustatyti, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija dėl pareiškėjo laikymo sąlygų, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigine išraiška, taip pat netenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo I. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.