Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. Z. ir J. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas civilinėje byloje Nr. 2-1224-343/2005 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams I. P., J. P. ir R. Z., trečiajam asmeniui notarei Danutei Valaitienei dėl paskolos, delspinigių, sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustat ė:

Atsakovė R. Z. ir atsakovas J. P. apeliaciniais skundais prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria pripažintos negaliojančiomis 2004 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartis Nr. 637 bei 2004 m. balandžio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 5165; atsakovė R. Z. taip pat prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija ir priteista R. Z. iš atsakovo J. P. 40 000 Lt bei namo, (duomenys neskelbtini), ½ dalis grąžinta atsakovui I. P. Atsakovai savo apeliacinius skundus grindžia šiais argumentais:

1) teismas neteisėtai pripažino pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, remdamasis CK 6.66 straipsniu, nes nei J. P., nei R. Z. nebuvo ieškovo skolininkais. Jie nieko nežinojo apie I. P. skolą ieškovui, apie I. P. turtinę padėtį, R. Z. yra sąžininga įgijėja, todėl teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, pažeidė CK 6.66 straipsnio antrosios dalies nuostatas;

2) teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovai esą nepaaiškino, kodėl taip skubiai formino sandorį, kodėl pinigai buvo mokami per du kartus, nes atsakovai teismui išsamiai paaiškino, jog pinigus per du kartus mokėjo todėl, kad tokios sumos apeliantė namuose neturėjo, dalį sumokėjo kai sutarė dėl namo ½ dalies pardavimo, kitą dalį – kai pinigus pasiėmė iš savo sūnaus, gyvenančio Panevėžyje;

3) teismas, nurodydamas, kad pirkimo – pardavimo sandorio kaina yra labai maža, nevertino aplinkybės, jog rasti pirkėją dalies namo pirkimui yra žymiai sudėtingiau, be to, J. P. 2004 m. vasario mėnesį skubiai buvo reikalingi pinigai, sandoris buvo sudarytas tarp anūko ir močiutės su sąlyga, kad anūkas toliau galės gyventi name, o močiutė yra pažadėjusi šį savo turtą testamentu palikti anūkui;

4) teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį negaliojančiu, neįvertino, kad J. P. iš R. Z. realiai gavo 40 000 Lt, šiuos pinigus skubiai investavo į UAB ,,Odrina“, todėl sandoris yra ne tariamas, o tikras ir neprieštarauja gerai moralei, nėra niekinis, todėl turi būti paliktas galiojančiu

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Atsakovas I. P. iš ieškovo pagal 2002 m. birželio 24 d. paskolos sutartį pasiskolino 56 000 Lt, pagal 2003 m. vasario 17 d. – 800 000 Lt. Suėjus paskolų grąžinimo terminui, ieškovui skolų negrąžino. Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimu iš I. P. ieškovo naudai priteisė negrąžintą skolą ir delspinigius viso 156 730 Lt. Teismo sprendimas šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas ir yra įsiteisėjęs.

Ieškovas, kaip atsakovo I. P. kreditorius, CK 6.66 str. pagrindu ginčija 2004 m. sausio 20 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią I. P. savo sūnui J. P. padovanojo ½ namo dalį (duomenys neskelbtini). CK 6.66 str. 1 d. pasakyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actia Pauliana). Aplinkybę, kad I. P. apie tai, kad dovanojimo sutartis pažeidžia ieškovo teises, patvirtina tas faktas, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu I. P. skolos ieškovui nebuvo grąžinęs, nors skolos grąžinimo terminas jau buvo suėjęs. Atsakovas I. P. ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo pripažino ir nurodė, kad žlugus jo verslui yra nepajėgus skolą grąžinti. Nagrinėjant bylą teisme atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo mokumą. Atsakovė R. Z. teigia, kad atsakovas I. P. turi kito turto ir yra pajėgus skolą grąžinti. Tačiau šios atsakovės pateiktas pažymėjimas apie atsakovo 0,787 ha žemės sklypą sodų bendrijoje išduotas 2003 m. kovo mėn. (b.l. 75 t. 1). Įrodymų, kad I. P. šį žemės sklypą šiuo metu dar turi nuosavybės teise, atsakovas teismui nepateikė. Teismui pateikta pažyma apie atsakovo garažą rodo, kad jo vertė lygi 4909Lt (b.l. 75 t. 1). Tačiau turtas, kurio vertė lygi 490 Lt nepatvirtina, kad atsakovas I. P. yra pajėgus grąžinti ieškovui 156 730 Lt skolą. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas I. P., padovanojęs jam nuosavybės teise priklausančią namo dalį savo sūnui, tapo nepajėgus grąžinti ieškovui skolą, t.y. tapo nemokus.

Actio Pauliana numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.6 str. 3 d.). Ieškovas nurodė, kad apie tai, kad I. P. nebeturi nuosavybės teise dalies namo sužinojo, kai pateikė Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl įsakymo priteisti negrąžintą skolą išdavimo ir teismas 2004 m. lapkričio 9 d. nutartimi skolos išieškojimo užtikrinimui areštavo I. P. turtą. Ieškovas nurodė, kad tuomet ir sužinojo, kad atsakovas turto nebeturi. Tą ieškovo nurodytą aplinkybę, kad apie ginčijamų sandorių sudarymą sužinojo 2004 m. pabaigoje, patvirtinus Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 9 d. nutartis areštuoti I. P. turtą užtikrinant teismo įsakymo išieškoti iš I. P. pinigus, įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą per vienerius metus pareiškė actio Pauliana ieškinį, t.y. nepraleido CK 6.66 str. 3 d. nustatyto termino.

Dvišalį sandorį pripažinti actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai tretysis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį buvo nesąžiningas, t.y. žinojo arba turėjo žinoti, kad skolininkas pažeidžia kreditoriaus interesus (CK 6.66 str. 2 d.). Įstatymu nustatyti atvejai, kada nesąžiningumo nereikia įrodinėti, nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str.). Vienas iš atvejų yra tas, kai skolininkas sudaro sandorį su savo vaiku. Skolininkas I. P. dovanojimo sutartį sudarė su savo sūnumi J. P. Be to, dovanojimo sandoris yra neatlygintinis, todėl jis pripažįstamas negaliojančiu nepaisant J. P. sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.).

Pripažinus dalies namo dovanojimo sutartį actio Pauliana pagrindu negaliojančia, turi būti taikoma restitucija (CK 6.66 str. 4 d.). Tačiau jos taikyti pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia nebėra galimybės, nes atsakovas J. P. minėtą turtą, gautą dovanojimo sutarties pagrindu, pardavė atsakovei R. Z.

Dovanojimo sutarties pripažinimas negaliojančia reiškia, kad J. P. nuosavybės teisės įsigijimo pagrindas buvo neteisėtas, tai yra jis neturi teisių į namo dalį (duomenys neskelbtini). Vadinasi J. P. negalėjo perleisti kitam asmeniui to, ką neteisėtai valdė. Tačiau jeigu asmuo pagal pripažintą sutartį negaliojančia įgytą turtą yra perleidęs pagal kitą sutartį kitam asmeniui, tai paimti šį turtą iš šio asmens galima tik tuo atveju, jeigu tas asmuo žinojo ir galėjo žinoti, kad jam asmuo, perleidžiantis turtą, neturi į jį teisės (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d., 6.153 str. 1 d.). Taigi, iš atsakovės R. Z., kuri įsigijo nekilnojamąjį turtą (dalį namo) iš J. P., kuriam dėl jau išdėstytų argumentų turto valdymas pagal dovanojimo sutartį buvo neteisėtas, turto paėmimas galimas tik tuo atveju, jeigu ji žinojo ar galėjo žinoti, kad J. P. turto valdymas yra neteisėtas (nesąžininga įgijėja).

Sprendžiant sutarties dalyvio sąžiningumo klausimus reikia teisingai nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes: sutarčių sudarymo laiką, sutarčių dalyvių gyvenamosios vietas, jų giminystės ryšius, taip pat vadovautis CK 1.5 str. 3 dalies nuostatomis, sprendžiant sutarties dalyvio sąžiningumo klausimą.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad atsakovai I. P. ir R. Z. po ½ dalį namo Birutės g. 5 Kauno mieste įsigijo tos pačios 1997 m. spalio 31 d. dovanojimo sutarties pagrindu (b.l. 21-22 t. l.). Kaip nurodė atsakovė R. Z., namo dalį jai padovanojo duktė J. P., tą patvirtina ir nekilnojamojo turto registro duomenys. J. P. yra atsakovo I. P. sutuoktinė, atsakovo J. P. motina ir atsakovės R. Z. duktė. Taigi, ginčijamų sandorių dalyviai yra artimi giminaičiai: dovanojimo sutarties – tėvas ir sūnus, pirkimo-pardavimo – anūkas ir senelė. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad name (duomenys neskelbtini) gyvena atsakovas I. P. ir jo sutuoktinė bei jų sūnus atsakovas J. P. Atsakovė R. Z. nurodė, kad be namo (duomenys neskelbtini) turi dar butą (duomenys neskelbtini). Atsakovas I. P. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovė gyveno savo bute(duomenys neskelbtini), o įsigijusi kitą namo dalį apsigyveno name. Tuo tarpu atsakovė R. Z. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena tik vasarą. Pati R. Z. nuolatinę savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi Kauno (duomenys neskelbtini) (b.l. 39, t. 1). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad I. P. šeima (sutuoktinė, sūnus) turėtų kitą (be to ką turėjo name (duomenys neskelbtini) gyvenamąjį plotą ir kad po sandorių sudarymo šiame name nebegyventų. Priešingai, šalys nurodo, kad jie kaip gyveno name(duomenys neskelbtini), taip ir iki šiol tebegyvena.

Pažymėtina, kad dviejų sandorių pagrindu iš atsakovo I. P. perėjo P. šeimos artimai giminaitei už labai žemą 40 000 Lt kainą. Pagal nekilnojamojo turto registro duomenis viso namo vidutinė rinkos kaina 210 198 Lt. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad reali šio namo rinkos kaina nuo 800 000 Lt iki vieno milijono litų. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ji apskritai apie jokias I. P. skolas nežinojusi, yra nepagrįsti, nes ji 1995 m. lapkričio 17 d. teismo posėdyje nurodė ,,kad apie žento skolas girdėjusi, kad žada atiduoti seną skolą“ (b.l. 166 t. 1).

Taigi išvardintos aplinkybės parodo, kad R. Z. buvo žinoma, kad jos dukters vyras turi skolų, kad jis savo namo dalį padovanojo sūnui, jos anūkui, o pastarasis gautą dovaną po 3 mėnesių parduoda jai ir taip netenkama nuosavybės į gyvenamąjį namą, kuriame P. šeima kaip gyveno, taip ir toliau lieka gyventi po ginčijamų sandorių sudarymo. R. Z. yra tas asmuo, kuris turi patirtį nekilnojamojo turto reikaluose, nes yra įsigijusi Kauno mieste nemažai turto: ½ namo (duomenys neskelbtini), 2001 m. pardavusi butą (duomenys neskelbtini), įsigijusi butą (duomenys neskelbtini). Todėl šioje konkrečioje situacijoje atsakovė, būdama P. šeimos artima giminaitė, kai jai buvo žinoma apie I. P. skolą, elgdamasi rūpestingai ir teisingai, galėjo žinoti ir suprasti ginčijamų sandorių sudarymu siekiamą tikslą – netekti nuosavybės ir taip išvengti skolų išieškojimo iš atsakovo I. P. turėto turto.

Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovė R. Z. yra nesąžininga įgyto pagal pirkimo-pardavimo sutartį turto valdytoja. Todėl ½ namo (duomenys neskelbtini) privalo grąžinti (CK 4.97 str. 1 d.). Kadangi CK 6.66 str. 4 d. turtas yra perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimams patenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl ½ namo (duomenys neskelbtini) yra patikslinama, nurodant, kad minėto namo dalis yra grąžinama ne I. P., o skiriamas ieškovo kreditoriniams reikalavimams patenkinti.

Iš atsakovų valstybės naudai priteisiamos išlaidos (iš kiekvieno po 6 Lt), susijusius su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu,

n utaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį, kad iš R. Z. išreikalautą ½ dalį namo (duomenys neskelbtini) skirti A. K. kreditoriniam 156 730,37 Lt reikalavimui patenkinti.

Priteisti iš J. P. ir R. Z. valstybės naudai iš kiekvieno po 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų išsiuntimu.