Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-05-26 · Administracinė byla Nr. eI2-9846-644/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-05-26
Bylos Nr.
eI2-9846-644/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01060-2025-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Šarka, Audrius Grauželis, Asta Vailionė
Pareiškėjas
N. E. O.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-9846-644/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01060-2025-9Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.1 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. gegužės 26 d.Kaunas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. E. O. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. vasario 24 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) Nr. 25S54885, kuriuo pareiškėjui neišduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas formaliai, neobjektyviai ir paviršutiniškai, remiantis vien subjektyviomis prielaidomis ir abejonėmis apie tariamai nesąžiningai 2024 m. išlaikytus lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus. Darydamas tokią išvadą, kuri absoliučiai prieštarauja rašytiniams įrodymams, patvirtinantiems, kad jis tinkamai išlaikė egzaminus, atsakovas ne tik, kad nepateikia jokių priešingų įrodymų apie tai, kad minėti egzaminai buvo ar galėjo būti išlaikyti nesąžiningai, tačiau ir remiasi tuo, kad „Įtarimus dėl sąžiningai išlaikyto valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų kelia ir sustiprina Migracijos departamento gauta informacija dėl galimai ir kitų užsieniečių nesąžiningai laikytų valstybinės kalbos egzaminų. Migracijos departamente nagrinėjant prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi nustatyta, jog ir kiti užsieniečiai (dažniausiai Nigerijos bei Kamerūno piliečiai), laikę egzaminus, visiškai negebėjo suprasti ir kalbėti lietuviškai.“

Pareiškėjas pažymėjo, jog jis nėra ir negali būti atsakingas dėl kitų užsieniečių veiksmų laikant egzaminus, ir kitų užsieniečių atitinkami veiksmai nėra ir negali būti susiję su jo atveju ir negali turėti įtakos atsakovo sprendimui vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis. Tokia atsakovo išvada ne tik niekuo nepagrįsta, tačiau ir aiškiai diskredituoja ne tik pareiškėją, bet ir įstaigą, kurioje buvo laikomi egzaminai, kadangi pareiškėjas (o taip pat ir įstaiga) tokiu būdu yra kaltinamas rimtu nusikaltimu – nesąžiningu egzaminų laikymu ir net dokumentų klastojimu, nors nėra jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.

Pareiškėjas abejoja ar atsakovo darbuotojai, pakvietę jį į apklausą, turi tinkamą kompetenciją ir reikiamus gebėjimus savarankiškai įvertinti jo lietuvių kalbos ir Konstitucijos žinias, todėl mano, kad atsakovo daroma išvada pagrįsta tik subjektyviomis prielaidomis, situaciją vertinant išimtinai jo nenaudai, iš anksto susidarius klaidingą neigiamą įspūdį bei remiantis vien tik kitų užsieniečių nesąžiningai atliktais veiksmais laikant egzaminus. Be to, atsakovas neatsižvelgė į tai, kad jis lietuvių kalbą primiršo dėl sveikatos būklės – depresijos, o sukeltas stresas paveikė jo galvą, dėl to jis pamiršo išmoktą lietuvių kalbą.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad pateikė tikrovės atitinkančius duomenis ir jo tikslas buvo integruotis į visuomenę išmokstant valstybinę kalbą ir tokiu būdu atitinkant vieną iš būtinų integravimosi ir ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygų, o ne sudaryti šių sąlygų atitikimo regimybę, kaip klaidingai yra įsitikinęs atsakovas. Jis pateikė įstatyme nustatytus dokumentus, kurie yra nenuginčyti, galiojantys, ir kurie išduoti jam teisėtai ir pagrįstai, todėl nesupranta, kodėl atsakovas kvestionavo esamus įrodymus bei siekė iš naujo „pervertinti“ jo gebėjimus ir žinias, Be to, tai, kad asmuo tam tikru laikinu momentu, įtakojamas svarbių priežasčių - savo sveikatos būklės, neįprastos situacijos apklausos metu, patiriamo streso, dvasinių išgyvenimų, laikinai gali primiršti kai kurias turimas žinias ir gebėjimus, nereiškia ir negali reikšti, kad asmuo nurodytas žinias įgijo nesąžiningai ir, kad jis jų apskritai neturi.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad 2024 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamente pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų laikymą. Priimant pareiškėjo prašymą pareiškėjas bendravo tik anglų kalba. Patikrinus duomenis Nacionalinio egzaminų centro informacinėje sistemoje nustatyta, jog pareiškėjas iš pirmo karto išlaikė valstybinės lietuvių kalbos egzaminą (2024 m. gegužės 20 d.) ir Konstitucijos pagrindų egzaminą (2024 m. birželio 4 d.).

Pažymėjo, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti ar nėra pagrindų, nustatytų Įstatyme, dėl kurių išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, suorganizavo pareiškėjo apklausą žodžiu. 2024 m. vasario 10 d. Migracijos departamente vykusios apklausos metu buvo bandoma bendrauti lietuvių kalba ir jam buvo užduoti keli paprasti klausimai lietuvių kalba (pvz.: ar suprantate lietuvių kalbą, kaip čia atvykote, ar autobusu ir kt.), tačiau pareiškėjas nesuprato nei vieno užduoto klausimo ir į juos atsakyti negebėjo. Anglų kalba paklausus ar moka kalbėti lietuviškai, pareiškėjas anglų kalba atsakė, kad moka pagrindinius žodžius tokius kaip koks tavo vardas, kiek tau metų, kiek laiko esi Lietuvoje. Tačiau viso pokalbio metu nevartojo nei vieno lietuviško žodžio, nepasisveikino, neatsisveikino. Apklausos metu pareiškėjas visiškai nebendravo lietuvių kalba, tad galima daryti išvadą, kad pareiškėjas neturi net minimalių valstybinės lietuvių kalbos žinių.

Atkreipė dėmesį, kad pažymėjimai apie valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų išlaikymą neturi būti vertinami kaip vien formalus reikalavimas. Priešingai, minėta Įstatymo nuostata reikalaujama, kad asmuo, norintis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, siektų integruotis į Lietuvos visuomenę, t. y., mokėtų lietuvių kalbą ir jos pagrindus, žinotų Konstitucijos pagrindus. Pažymėtina, kad sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškia, jog Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui, galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo. Asmuo, turėdamas leidimą nuolat gyventi, savo teisėmis yra priartinamas prie Lietuvos Respublikos piliečio su iš to išplaukiančiomis teisėmis.

Pažymėjo, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 10 d. apklausoje nesuprato ir nesugebėjo atsakyti į elementarius lietuviškus klausimus „atvykote autobusu?“, „Jūs nesuprantate kai aš kalbu lietuviškai?“. Pareiškėjas skunde nepateikia jokių įtikinamų ir svarių argumentų bei paaiškinimų dėl šios aplinkybės. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad jis negebėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus dėl patiriamo streso, depresijos, tariamos neįprastos situacijos apklausos metu ir todėl jis negalėjo pademonstruoti lietuvių kalbos žinių, vertinami kaip jo gynybinė pozicija. Be to, pareiškėjo nurodytos priežastys, jog dėl Covid-19 ir jo sukeltos tariamos depresijos jis pamiršo lietuvių kalbą, yra ne tik deklaratyvūs, bet ir nesutampa chronologiškai. Pareiškėjas Valstybės kalbos egzaminą laikė 2024 m. gegužės 20 d., t. y. po Covid-19 pandemijos, dėl kurios išsivystė tariama depresija, kuri pagal pareiškėją, prasidėjo jam atvykus į Lietuvos Respubliką.

Nurodė, kad Migracijos departamentas turi teisę ir pareigą įsitikinti, jog užsieniečio pateikti duomenys atitinka tikrovę. Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti ar nėra pagrindų, nustatytų įstatyme, dėl kurių išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, suorganizavo pareiškėjo apklausą žodžiu. Pareiškėjui neturint minimalių valstybinės lietuvių kalbos žinių (nesupranta ir negeba pasisveikinti ar atsisveikinti, atsakyti į elementarius klausimus lietuvių kalba) pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (pareiškėjo tikslas buvo ne integruotis į visuomenę išmokstant valstybinę kalbą ir tokiu būdu atitinkant vieną iš būtinų integravimosi ir ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygų, bet tik sudaryti šių sąlygų atitikimo regimybę) ir jis neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo (pareiškėjas negali būti laikomas tinkamai išpildęs integracijos į Lietuvos visuomenę sąlygą dėl valstybinės kalbos mokėjimo). Užsieniečio integracija į Lietuvos visuomenę yra svarbi ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo dalis, o jam neįrodžius, kad jis sugebėjo tinkamai integruotis, ilgalaikio gyventojo statusas neturėtų būti suteikiamas. Priimtas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Migracijos departamentas 2020 m. kovo 30 d., 2021 m. kovo 25 d., 2023 m. kovo 21 d., 2023 m. gruodžio 4 d., 2024 m. gegužės 16 d. išdavė pareiškėjui leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas 2024 m. gruodžio 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Su prašymu pateikė Valstybinės kalbos mokėjimo pažymėjimą Nr. VKE-388, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas yra egzaminuotas pagal Valstybinės kalbos egzamino programą ir pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame nurodyta, kad jis yra egzaminuotas pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino programą.

Ginčijamu sprendimu, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dokumentus, patvirtinančius, kad jis išlaikė lietuvių kalbos egzaminą, t. y. kad lietuvių kalbą moka A2 lygiu), kad moka lietuvių kalbą.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas šiame Įstatyme nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi, išduodamas šio straipsnio 1 dalies 8–8² punktuose nustatytais pagrindais, gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą. Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir pažymėjimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. To paties straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Jau minėta, kad Migracijos departamentas leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakė išduoti tuo pagrindu, jog pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. pažymėjimus apie išlaikytus Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, žinodamas, kad lietuvių kalba prašymo pateikimo metu kalbėti nemoka. Migracijos departamentas teismui pateikė 2025 m. vasario 10 d. apklausos garso įrašo transkripcijos vertimą iš anglų kalbos į lietuvių kalbą. Iš garso įrašo transkripcijos matyti, kad pareiškėjui uždavus paprastus klausimus lietuvių kalba jis jų nesuprato ir į juos atsakyti negebėjo, todėl pokalbis vyko anglų kalba. Pareiškėjas skunde nurodė, kad lietuvių kalbos egzaminą laikė 2024 m. gegužės 20 d., tačiau vykusios apklausos metu negebėjo atsakyti į kai kuriuos klausimus dėl to, kad apklausos metu patyrė stresą, dėl kurio jis negalėjo tinkamai susikaupti ir pademonstruoti savo kalbos žinių. Be to, jis lietuvių kalbą primiršo dėl savo sveikatos būklės – depresijos, kuri jam atsirado COVID-19 pandemijos metu dėl izoliacijos ir vienišumo, sukeltas stresas paveikė jo galvą, dėl to jis pamiršo išmoktą lietuvių kalbą, tačiau mano, kad jo būklė gali būti gydoma, sveikata gerės ir laikui bėgant jis vėl gebės suprasti lietuviškai.

Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde pripažįsta, jog apklausos, vykusios 2025 m. vasario 10 d., metu jis nesuprato lietuvių kalbos. Nors skunde teigė, kad lietuvių kalbą pamiršo dėl savo sveikatos būklės, tačiau jokių įrodymų apie tai, kad jam diagnozuota depresija, dėl ko jis pamiršo mokėtą lietuvių kalbą, teismui nepateikė. Be kita ko, pareiškėjas skunde nurodo, kad jo būklė gali būti gydoma ir bėgant laikui jis vėl gebės suprasti lietuvių kalbą, tačiau duomenų, kad yra pradėjęs gydymą į bylą nepateikė.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais dėl atsakovo darbuotojų, vykdžiusių jo apklausą. kompetencijos ir reikiamų gebėjimų savarankiškai įvertinti jo lietuvių kalbos ir Konstitucijos žinias.

Aktualios ginčui redakcijos Valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų nustatymo ir jų taikymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1688, numato, kad valstybinės kalbos mokėjimo kategorija ir (arba) lietuvių kalbos mokėjimo lygis asmeniui nustatomas švietimo, mokslo ir sporto ministro nustatyta tvarka. Asmeniui nustačius valstybinės kalbos mokėjimo kategoriją ir (arba) lietuvių kalbos mokėjimo lygį išduodamas pažymėjimas, kurio turinį, formą ir išdavimo tvarką nustato švietimo, mokslo ir sporto ministras (4 punktas). Lietuvių kalbos mokėjimo A2 lygis „Pusiaukelė“ (pradedantis vartotojas) reiškia, kad asmuo geba suprasti trumpus, aiškios sandaros sakytinius ir rašytinius tekstus ir dažnai vartojamus posakius įprastomis kasdienio gyvenimo temomis (pavyzdžiui, apie asmenį, šeimą, pirkimą, vietos geografiją, darbą); geba kalbėti apie konkrečius žinomus dalykus, pildyti tipinių dokumentų formas, rašyti neoficialius trumpus tekstus (pavyzdžiui, skelbimus, laiškelius), paprastomis kalbos priemonėmis geba papasakoti apie savo išsilavinimą, artimiausią aplinką, būtiniausius poreikius; taip pat geba suprasti sakytinį ir rašytinį tekstą, naudotis mažiausiu pareigų terminijos kiekiu (Aprašo 5.2 punktas). Asmenys, išlaikę valstybinės kalbos egzaminą Lietuvos Respublikos pilietybei gauti, laikomi įgiję pirmąją valstybinės kalbos mokėjimo kategoriją ir ne žemesnį kaip lietuvių kalbos mokėjimo A2 lygį (12 punktas).

Ginčui aktualios redakcijos Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir jų išlaikymą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 1687, numato, kad Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir jų išlaikymą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarkos aprašas nustato valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų, kuriuos laiko asmenys, siekiantys pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 95-4087; 2008, Nr. 83-3293) nuostatas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ar Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (Žin., 2004, Nr. 73-2539; 2006, Nr. 137-5199) 53 straipsnio 6 dalyje numatytu atveju gauti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Bendrijoje (toliau vadinama – leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje), organizavimą ir pažymėjimų apie išlaikytus egzaminus išdavimą (1 punktas). Asmuo, siekiantis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ar gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pirmiausia laiko valstybinės kalbos egzaminą. Valstybinės kalbos egzaminą sudaro dvi dalys – testas ir pokalbis (5 punktas). Siekiantis įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ar gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje asmuo, išlaikęs valstybinės kalbos egzaminą, laiko Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą (7 punktas). Asmeniui, išlaikiusiam valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus ir siekiančiam įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ar gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Komisija per 5 darbo dienas nuo egzaminų išlaikymo dienos išduoda švietimo ir mokslo ministro nustatytos formos pažymėjimą apie išlaikytus egzaminus (10 punktas).

Kaip jau minėta, Lietuvių kalbos mokėjimo A2 lygis „Pusiaukelė“ (pradedantis vartotojas) reiškia, kad asmuo geba suprasti trumpus, aiškios sandaros sakytinius ir rašytinius tekstus ir dažnai vartojamus posakius įprastomis kasdienio gyvenimo temomis (pavyzdžiui, apie asmenį, šeimą, pirkimą, vietos geografiją, darbą); geba kalbėti apie konkrečius žinomus dalykus, pildyti tipinių dokumentų formas, rašyti neoficialius trumpus tekstus (pavyzdžiui, skelbimus, laiškelius), paprastomis kalbos priemonėmis geba papasakoti apie savo išsilavinimą, artimiausią aplinką, būtiniausius poreikius; taip pat geba suprasti sakytinį ir rašytinį tekstą, naudotis mažiausiu pareigų terminijos kiekiu. Iš byloje esančios 2025 m. vasario 10 d. apklausos garso įrašo transkripcijos vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą matyti, kad pareiškėjas nesuprato nei vieno jam užduoto paprasto klausimo pvz. „ar suprantate lietuvių kalbą?”, „Atvykote autobusu?”. Paklausus ar moka kalbėti lietuviškai anglų kalba atsakė, kad moka pagrindinius žodžius tokius kaip koks tavo vardas, kiek tau metų, kiek laiko esi Lietuvoje. Viso pokalbio metu nevartojo nei vieno lietuviško žodžio, nepasisveikino, neatsisveikino. Pareiškėjas ne tik apklausos metu pripažino mokantis vos kelis lietuviškus žodžius, tačiau ir teismui pateiktame skunde neneigė nemokantis lietuvių kalbos. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, dėl atsakovo darbuotojų, vykdžiusių jo apklausą kompetencijos ir gebėjimų savarankiškai įvertinti jo lietuvių kalbos žinias, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. Įstatymo 53 straipsnio 6 dalyje nustatytas reikalavimas dėl valstybinės kalbos egzamino nėra formalus reikalavimas. Jeigu asmuo išlaikė valstybinės kalbos egzaminą iš jo pagrįstai tikimasi, kad jis geba kalbėti lietuvių kalba ne žemesniu lygiu, nei jis išlaikė egzaminą.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – LNG aprašas) 16.5.2 papunktis numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, išskyrus Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje nustatytus atvejus.

Teismas pažymi, kad valstybinės kalbos egzamino ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino išlaikymas yra tik vienas iš Įstatyme (53 str. 6 d.) numatytų formalių pagrindų, leidžiančių nagrinėti klausimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, bet tai nereiškia, kad asmeniui, atitinkančiam kitus Įstatymo 53 straipsnio 8 dalyje išvardintus reikalavimus bei pateikusiam duomenis apie išlaikytus egzaminus, Migracijos departamentas privalo išduoti leidimą nuolat gyventi.

LNG aprašas 45 punktas numato, kad Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nustatytų Įstatyme, dėl kurių išduoti leidimą nuolat gyventi užsieniečiui atsisakoma, prireikus gali organizuoti užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu.

Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas, gavęs 2024 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su dokumentais, patvirtinančiais valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų laikymą, neapsiribojo vien pareiškėjo pateiktais egzaminų išlaikymą patvirtinančiais pažymėjimais, o atliko visapusišką pareiškėjo padėties analizę, siekdamas objektyviai įvertinti ar nėra pagrindų, dėl kurių išduoti leidimą nuolat gyventi atsisakoma pareiškėjo integracijos į Lietuvos visuomenę aspektu. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas, spręsdamas dėl ilgalaikio gyventojo statuso užsieniečiams suteikimo ir leidimo nuolat gyventi išdavimo turi ne tik teisę, bet ir pareigą įsitikinti, jog užsienietis ne tik formaliai atitinka keliamas sąlygas, bet ir realiai išpildė teisės aktų nustatytus reikalavimus ilgalaikio gyventojo statusui suteikti ir atitinkam dokumentui išduoti.

Įstatymo 107 straipsnis numato, kad Lietuvos Respublika sudaro sąlygas užsieniečių, kurie turi leidimą gyventi, integracijai į valstybės politinį, socialinį, ekonominį ir kultūrinį gyvenimą įstatymų nustatyta tvarka. Tuo pačiu Direktyva 2003/109/EB pabrėžia, jog trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Valstybės narės gali pareikalauti, kad trečiųjų šalių piliečiai laikytųsi integracijos priemonių pagal nacionalinės teisės aktus. Reikalavimas mokėti valstybinę kalbą (pradedančiojo vartotojo A2 lygiu) yra vienas pagrindinių sėkmingos integracijos požymių, o užsieniečių sėkminga integracija į šalies socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą yra svarbus valstybės ir visuomenės saugumo uždavinys. Lietuvos Respublikos vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarime Nr. 79 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“ vienu iš migracijos politikos tikslų ir perspektyvumo principu nurodoma, kad tik tie užsieniečiai, kurie įvykdę įsipareigojimus ir sėkmingai integravęsi į Lietuvos visuomenę, įgyja teisę siekti nuolat gyventi Lietuvoje (III sk. 11.4 p.), o palankios sąlygos gyventi ir dirbti Lietuvoje turėtų būti sudaromos užsieniečiams, kurie siekia integruotis į Lietuvos visuomenę (IV sk. 12.2.3 p.)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad leidimas nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2021 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eI-11-556/2021).

Nagrinėjamu atveju, teismo sprendimo priėmimo metu nėra jokių objektyvių duomenų ar pagrįstų argumentų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes apie pareiškėjo lietuvių kalbos žinias, todėl teismas neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas atitinka Įstatyme nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo sąlygas. Priešingai, į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nors ir pateikė Migracijos departamentui duomenis apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus, tačiau faktiškai lietuvių kalbos nemoka.

Teismo vertinimu, pripažinus, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjo tikslas buvo ne integruotis į visuomenę išmokstant valstybinę kalbą ir tokiu būdu atitinkant vieną iš būtinų integravimosi ir ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo sąlygų, bet tik sudaryti šių sąlygų atitikimo regimybę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad N. E. O. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes negali būti laikomas tinkamai išpildęs integracijos į Lietuvos visuomenę sąlygą dėl valstybinės kalbos mokėjimo. Pažymėtina, kad užsieniečio integracija į Lietuvos visuomenę yra svarbi ilgalaikio gyventojo statuso suteikimo dalis, o jam neįrodžius, jog jis sugebėjo tinkamai integruotis, ilgalaikio gyventojo statusas neturėtų būti suteikiamas.

Dėl išvardintų priežasčių, teismas konstatuoja, kad kreipdamasis dėl nuolatinio leidimo gyventi pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (duomenis, kad moka lietuvių kalbą), todėl atsakovas turėjo teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 14 punkto nuostatas ir atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, pareiškėjo ir atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ginčijamo Sprendimo turinį, daro išvadą, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti 2025 m. vasario 24 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 25S54885, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo N. E. O. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Audrius GrauželisRamūnas ŠarkaAsta Vailionė