Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-785-719/2014

Teisėjas Virginijus Skaraitis Teisminio proceso Nr. 1-71-1-00478-2013-5

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2014 m. spalio 16 d.

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko (pranešėjas), teisėjų Valdo Meidaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. J. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams; pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 4 mėnesiams; pagal BK 290 str. laisvės atėmimu 8 mėnesiams; pagal BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimu 6 mėnesiams; pagal BK 145 str. 1 d. laisvės atėmimu 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., šios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir L. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams.

Taip pat L. J. buvo išteisintas iš kaltinimo pagal BK 234 str., nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. J. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. spalio 26 d. apie 2 val., viešoje vietoje – daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nukentėjusiuosius L. J., N. J. ir į iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus S. J. bei J. J. išvadino įvairiais necenzūriniais ir žeminančiais žodžiais, grasino nukentėjusiesiems L. J. ir N. J., šiais tyčiniais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. spalio 26 d., laikotarpiu nuo 2 val. iki 3.50 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), ir VšĮ (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), intensyviai ir ilgą laiko tarpą triukšmavo, šūkavo necenzūrinius žodžius, sakydamas ir šaukdamas savo pareigas einančių policijos pareigūnų J. J., S. J., O. T., T. L. garbę ir orumą žeminančius žodžius juos įžeidė ir (duomenys neskelbtini) patalpose atliekant asmens kratą grasindamas S. J. tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, jam pasipriešino.

Be to, L. J. 2013 m. gruodžio 12 d. apie 23.30 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su žmona N. J. metu, griebdamas N. J. už kairės rankos ir ją spausdamas, po to suduodamas kumščiu po vieną kartą į nugaros sritį, į dešinį skruostą, į galvos sritį, sukėlė fizinį skausmą šeimos nariui – žmonai N. J. ir tuo pačiu metu sakydamas N. J. žodžius „gyvenimo tau nebėra, nužudysiu, pakarsiu“, grasino ją nužudyti, dėl ko nukentėjusioji N. J. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas neigia savo kaltę tik dėl fizinio skausmo sukėlimo žmonai ir grasinimo ją nužudyti (BK 140 str. 2 d., 145 str. 1 d.), todėl kitoje dalyje skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismas netikrina.

Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland ir kt.).

BPK 20 str. 2 d. ir 5 d. įtvirtinta, kad ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinai tik teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Be to, įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – teisėjo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą.

BK 140 str. 2 d. numato atsakomybę asmeniui, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, o BK 145 str. 1 d. – asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, baudžiamąją bylą ir patikrinusi byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teisiamajame posėdyje patikrinti įrodymai (nukentėjusiosios tuoj po įvykio duoti parodymai, liudytojų S. J., O. T. parodymai, asmens, įvykio vietos ir daiktų apžiūrų protokolai, garso įrašai ir kt.) iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir papildo vieni kitus. Apylinkės teismas visiškai teisingai įvertino įrodymus ir skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai bei aiškiai išdėstė visus savo argumentus, susijusius su aptariamų L. J. veikų įrodytumu, jų kvalifikavimu, bausmių skyrimu ir kitais nuosprendžiu išspręstais klausimais. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įrodymų rinkimą, jų fiksavimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų.

Nuteistasis nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai neigė įvykio metu sumušęs nukentėjusiąją ir jai grasinęs. Po įvykio praėjus keturioms dienoms, o taip pat ir apylinkės teismo teisiamajame posėdyje nukentėjusioji taip pat paneigė, kad įvykio metu ją sumušė nuteistasis, kad jis jai grasino ir tvirtino, kad ji susižalojo pati, o nuteistąjį apkalbėjo norėdama atkeršyti jam. Tačiau tokią minėtų proceso dalyvių poziciją iš esmės paneigia, visų pirmiausiai, pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Antai, netrukus po įvykio surašytame protokole-pareiškime nukentėjusioji nurodė, kad konflikto metu L. J. griebė ją už kairės rankos ir spaudė, trenkė jai po vieną kartą kumščiu į nugaros sritį, į dešinį skruostą, į galvos sritį, griebė už kaklo ir sukėlė jai fizinį skausmą, taip pat grasino susidoroti su ja, dėl ko ji labai išsigando. Iš esmės tas pačias aplinkybes nukentėjusioji patvirtino ir apklausos metu (1 t., 3, 67–68 b. l.). Liudytojai S. J. ir O. T. nurodė, kad jie matė po įvykio sumuštą nukentėjusiąją, ji ir kartu buvę vaikai buvo išsigandę, jiems bendraujant su nukentėjusiąja jai skambino L. J. ir prašė, kad ji nerašytų pareiškimo, grasino jai susidorojimu, matėsi, kad nukentėjusioji iš tiesų patyrė smurtą, jie suteikė jai socialinę pagalbą ir paguldė nukentėjusiąją su vaikais į (duomenys neskelbtini) ligoninę, kad ten ji būtų saugi ir ramiai išsimiegotų (1 t., 74, 75 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu šie liudytojai patvirtino ikiteisminio tyrimo duotus savo parodymus (2 t., 51–53 b. l.). Be to, iš įvykio suvestinės matyti, kad policijai buvo pranešta būtent apie smurto artimoje aplinkoje atvejį – apie vyro smurtą prieš savo žmoną (1 t., 63–66 b. l.). Apie tai, kad prieš nukentėjusiąją įvykio metu iš tiesų buvo panaudotas smurtas, patvirtina asmens apžiūros protokolas, kuriame užfiksuoti ant N. J. kūno – nugaros, dešinio skruosto, kairės rankos srityse – buvę paraudimai, sumušimai ir patinimai (1 t., 80–84 b. l.) ir pačios nukentėjusiosios pranešimo apie patirtą smurtą pagalbos telefonu garso įrašas, o tai, kad nukentėjusiajai buvo grasinta – nukentėjusiosios telefoninio pokalbio su nuteistuoju garso įrašas. Įvykio vietos apžiūros protokolas patvirtina, kad N. J. namuose iš tiesų vyko konfliktas, kurio metu buvo sudaužyti ir išmėtyti bute buvę daiktai (1 t., 59–62 b. l.), o pagal daiktų pateikimo ir jų apžiūros protokolus seka, kad netrukus po įvykio N. J. pateikė policijos pareigūnams palaidinę, kurią L. J. suplėšė įvykio metu (1 t., 102–104 b. l.). Visi šie duomenys iš esmės yra nuoseklūs, jie tarpusavyje neprieštarauja, papildo vieni kitus ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, todėl įvertinus visa tai netikėti šiais duomenimis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Tuo tarpu visi nuteistojo ir vėlesni nukentėjusiosios duoti parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Pažymėtina, kad vėliau nukentėjusioji nurodė, jog susižalojo pati griūdama, tačiau jos nurodytas susižalojimo mechanizmas nėra įtikinamas – neįtikėtina, kad griūdama nukentėjusioji galėjo tuo pačiu metu susižaloti dešinį skruostą ir kairę ranką, nesužalojant kitų dešinės kūno pusės sričių. Čia būtina pažymėti, kad ant kairės nukentėjusiosios rankos matyti aiškūs stipraus suspaudimo rankos pirštais pėdsakai (1 t., 82 b. l.), todėl neįtikėtina, kad pati nukentėjusioji dešine ranka taip sužalojo savo kairę ranką. Apie tai nenurodė ir pati nukentėjusioji. Būtina paminėti ir nukentėjusiosios bei kartu su ja buvusių vaikų būseną iškarto po L. J. panaudoto smurto – pagal liudytojų S. J. ir O. T. parodymus seka, o taip pat iš garso įrašų matyti, kad iškart po įvykio nukentėjusioji ir vaikai buvo išsigandę, jie bijojo pasilikti namuose, todėl buvo patalpinti į gydymo įstaigą tam, kad galėtų jaustis saugiai ir išsimiegoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokios savo būklės ir išgąsčio nei nukentėjusioji, nei kartu su ja buvę vaikai suvaidinti negalėjo – tai buvo L. J. prieš nukentėjusiąją panaudoto smurto ir jo grasinimų pasekmė. Įvertinus nuteistojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus bei vėlesnius nukentėjusiosios parodymus ikiteisminiame tyrime ir teisiamajame posėdyje akivaizdu, kad šie parodymai prieštarauja kitiems ikiteisminio tyrimo metu surinktiems bei teisiamojo posėdžio metu patikrintiems įrodymams. Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas pagrįstai juos vertino kaip nuteistojo L. J. pasirinktą gynybinę poziciją bei abiejų proceso dalyvių norą palengvinti nuteistojo padėtį, todėl priimdamas skundžiamą nuosprendį minėtais nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais iš esmės nesirėmė.

Taigi, pirmiau paminėti byloje esantys įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės iš esmės patvirtina, jog ne kas nors kitas, o būtent nuteistasis L. J. įvykio metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo žmoną N. J., sukėlė jai fizinį skausmą ir grasino ją nužudyti. Tokia nuteistojo veika atitinka BK 140 str. 2 d. bei 145 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų sudėtis, todėl apylinkės teismas visiškai teisingai nuteistojo veikas kvalifikavo pagal nurodytas teisės normas.

Apie įrodymų patikimumą – policijos pareigūnų parodymų objektyvumą ir kt., apylinkės teismas pasisakė skundžiamame nuosprendyje (2 t., 66 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas su apylinkės teismo pozicija tuo klausimu sutinka, todėl išsamiau dėl minėtos apeliacinio skundo dalies nepasisako.

Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas atsižvelgė į visas byloje nustatytas esmines tinkamam bausmių individualizavimui reikšmės turinčias bylos aplinkybes, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę ir esant vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei pagrįstai paskyrė L. J. griežčiausias BK 140 str. 2 d. ir 145 str. 1 d. sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes, artimas minimaliai BK 50 str. 2 d. įtvirtintai šios bausmės rūšies trukmei. Skirdamas bausmes ir jas subendrindamas apylinkės teismas BK 41 str., 54 str., 63 str. ir kitų reikalavimų, reglamentuojančių bausmių skyrimą, nepažeidė. Todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį taip, kaip to prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Nuteistojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.