- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-28
- Bylos Nr.
- e2A-42-259/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė, Raimondas Buzelis
- Ieškovas
- A. Ž.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Kauno energija“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.8.11Sutarčių pabaiga
- 2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas
- 3.3.1Apeliacinis procesas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Raimondo Buzelio, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-577-451/2018 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Kauno energija“, trečiajam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, išvadą byloje teikianti institucija - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijai, dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovo A. Ž. butas, esantis (duomenys neskelbtini) yra teisėtai atsijungęs nuo namui teikiamo centralizuoto šildymo sistemos. Ieškovas teigia, jog 2010 m. spalio 5 d., surašius deklaraciją apie statybos užbaigimą, buvo įteisintas ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimas nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir pasibaigė šilumos energijos tiekimo ir vartojimo (pirkimo-pardavimo) santykiai.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje prašė pripažinti ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, ir įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia paleisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja LR Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog Civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo- pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimo „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo” Nr. 03-19 6.2.1, ir 6.2.2 punktai, nustatantys, kad šilumos energija, suvartota karšto vandens temperatūros palaikymui, skirstoma lygiavos principu pagal butų skaičių (n), o ne jų plotą, neprieštarauja LR civilinio kodekso 4.76 straipsnio nuostatai, kad kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovė nuo vartojimo sutarties nutraukimo iki šiol nepagrįstai ir neteisėtai yra ieškovui priskaičiavusi tariamą 4165,89 Eur įsiskolinimą už tariamai patiektą šilumos energiją ir 1867,47 Eur už tariamai suteiktą karštą vandens temperatūros palaikymo paslaugą už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., nors ginčo laikotarpiu jokia šilumos energija realiai ir faktiškai nebuvo patiekta dėl ieškovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo tinklų. Ieškovas remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymu (toliau – Statybos įstatymas) ir jį reglamentuojančiais statybos techniniais reglamentais, o atsakovė remiasi Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. patvirtintų ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių teisės normomis, kurias administraciniai teismai yra pripažinę neteisėtomis. Nurodo, kad šildymo būdo pakeitimo statybos darbai buvo teisėtai užbaigti užpildžius 2010 m. spalio 5 d. deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, numatytą Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje ir Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje. Nuo 2010 metų spalio mėnesio butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemų, ir šildomas autonomiškai. Ginčo laikotarpiu ieškovo atliktas buto šildymo būdo pakeitimas yra teisėtas pagal Statybos įstatymą nuo 2010 m. spalio mėnesio, o pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles jis tapo teisėtu nuo 2010 m. spalio 5 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012 ir 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I858-13/20 1 4 panaikino atitinkamas Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas.
Atsiliepimas
4. Atsakovė AB „Kauno energija“ su ieškovo ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovas pagal ieškinio pateikimo metu galiojusią LR energetikos įstatymo redakciją ir 34 straipsnį nesikreipė į AB „Kauno energija“ su LR energetikos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatytais reikalavimais, todėl laikytina, kad ieškovas nesilaikė išankstinės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Šilumos įrenginių teisėtą atsijungimą, ieškovo remonto darbų vykdymo metu, reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (patvirtintos 2008-12-04 LR ūkio ministro įsakymo Nr. 4-617), Šilumos ūkio įstatymas (2008-01-01 redakcija Nr. X-1329), Šilumos vartotojų įrenginių atjungimo nuo šilumos tiekimo sistemos ir patalpų ar pastato šildymo būdo pakeitimo šilumos vartotojų iniciatyva tvarkos aprašas (patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009-04-09 sprendimu Nr. T-244). Ieškovas nepateikė jokios dokumentacijos, kuri patvirtintų teisėtą buto šildymo įrenginių atjungimą nuo namo šildymo sistemos, todėl laikytina, kad atsijungimas yra neteisėtas ir ieškovas išlieka šilumos vartotoju iki tol, kol pagal galiojančius teisės aktus nebus atlikti visi teisėtam atsijungimui numatyti veiksmai ir pateikta tai patvirtinanti dokumentacija.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, iš ieškovo valstybės naudai priteisė 6,71 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
9. Teismas dalyje dėl išankstinės ginčo nagrinėjimo tvarkos konstatavo, kad ieškovas pasinaudojo numatyta išankstine tvarka kreiptis į energetikos įmonę, dėl jo pažeistų teisių ir interesų gynimo. Gavus atsakovo atsakymą ir atsisakius tenkinti ieškovo reikalavimą, ieškovui suteikiama teisė kreiptis į teismą (LR Energetikos įstatymo 34 str. 3 d.).
10. Teismas konstatavo, jog 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo - pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Ieškovas neįrodė, jog deklaracijos surašymo dieną buvo gavęs Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, buvo pasirašytas trišalis (ieškovo, daugiabučio namo, kuriame yra ginčo patalpa, administratoriaus ir atsakovės, kaip šilumos tiekėjos) atjungimo aktas. Ieškovui neįrodžius šių faktinių aplinkybių, nėra pagrindo pripažinti, jog jis 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Kartu nėra pagrindo konstatuoti, jog 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Ieškovas pateikė įrodymus, kad ginčo patalpos šildymo sistema deklaracijos surašymo dieną buvo faktiškai atjungta nuo centralizuotos namo šildymo sistemos tačiau tai nereiškia, jog tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Suformuota Kasacinio teismo praktika patvirtina, jog vartotojai, neteisėtai atjungę buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.
11. Vertinant ieškovo nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimą (bylos numeris I858-13/2014), kuriuo administracinis teismas pripažino, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatuotina, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, kurios pripažintos neteisėtomis, įsigaliojo vėliau, negu ieškovo A. Ž. buvo surašyta deklaracija apie statybos užbaigimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) numatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Pagal to paties straipsnio antrąją dalį administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas. Vadinasi, tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti.
12. Konstatavo, kad pagal nuosekliai formuojamą Kasacinio teismo praktiką, kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos tinklų teisėtumo. Nekilnojamo turto registro ir kadastro duomenų tvarkytojo funkcija tik duomenų išviešinimas, netikrinant pateiktų dokumentų teisėtumo.
13. Teismas taip pat sprendė, jog pagal CK 4.82 str. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė – techninė ir kita įranga. Kadangi ieškovas atjungdamas buto šildymą daro įtaką viso namo šilumos tiekimo sistemai, todėl jis privalo savo veiksmus derinti su namo bendraturčiais ir gauti jų sutikimą pertvarkyti šilumos tiekimo sistemą. Tokio sutikimo ieškovas į bylą nepateikė.
14. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, atmetė ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010-10-05 d. iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo, nes neįrodytas pagrindas tokiam perskaičiavimui atlikti.
15. Dėl ieškovo prašymų kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą pirmosios instancijos teismas papildomai nepasisakė, nurodė, kad šie prašymai buvo nagrinėjami 2017 m. rugsėjo 26 d. ir šios dienos nutartimi buvo atmesti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo LR šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies pagrindu laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, bei įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Ieškovas teisėtai įteisino savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį, laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų. Nors ieškovas šildymo būdo pakeitimo darbus užbaigė 2010 m. spalį, užpildydamas 2010-10-05 deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, o 2012 m. užpildė deklaraciją dėl buto ploto pasikeitimo, atkreipia teismo dėmesį, kad net jei statybos darbai būtų buvę užbaigti iki 2010 m. spalio, ginčui taikytinos LR statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010-10-01. Byloje esanti ieškovo 2010-10-05 deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2012¬01-19 buto kadastriniai matavimai, 2012 m. deklaracija dėl buto ploto pasikeitimo, ir 2016-09-01 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovo buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Ieškovo nuomone, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis turėtų būti taikoma mutatis mutandis, pripažįstant, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys, nes pagal Statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 23(1) straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 28(1) straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu įstatymą (Nr. XI-992, 2010-07-02, Žin., 2010, Nr. 84-4401 (2010-07- 15) iki 2010 m. spalio 1 d. vietoj šio įstatymo 13 straipsnyje vartojamos sąvokos „statybos užbaigimo aktas“ vartojama sąvoka „statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas“, vietoj šio įstatymo 13, 14 ir 15 straipsniuose vartojamos sąvokos „statybą leidžiantis dokumentas“ vartojama sąvoka „statybos leidimas“ (nesudėtingo statinio atveju - „normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas “).
16.2. Ieškovas pranešė atsakovui apie energijos tiekimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio. Ieškovas gavo atsakovės 2010-10-18 ir 2010-11-04 raštus apie atsisakymą nuo atsakovės paslaugų dėl ieškovo buto šildymo būdo pakeitimo nutraukiant ieškovo ir atsakovo sutartį. Ieškovas tvirtina, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimo, nes Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalis šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties nutraukimo momentą sieja su šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimo pripažįstant statinio dalį tinkama naudoti. Ieškovo ir atsakovo sutarties nutraukimo momentas nuo 2010 m. spalio 5 d. turi būti vertinamas tik pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes ieškovo butas pakeitus šildymo būdą buvo pripažintas tinkamu naudoti 2010 m. spalio 5 d. deklaracija, atsakovas buvo 2010 m. spalį ir lapkritį informuotas apie ieškovo atsisakymą nuo atsakovo teikiamų paslaugų.
16.3. Ieškovas nurodo, kad teisėtai ir laikydamasis visų teisės aktų reikalavimų pakeitė savo buto šildymo būdą 2010 m. spalį. Tai patvirtina Vilniaus valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros inspekcijos pateiktos išvados analogiškose bylose, kuriose nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (Žin., 2001, Nr. 101-3597; 2010, Nr. 84-4401) (toliau - Įstatymas) 2 straipsnio 21 dalimi ir statybos techninio reglamento STR 1.01.05:2002 „Statinio statybos rūšys" (Žin., 2010, Nr. 116-5942) 12.11 punktu, statinio bendrųjų, atskirųjų, vartotojų inžinerinių sistemų įrengimas, keitimas, šalinimas yra statinio paprastojo remonto darbai. Statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti 2010-10-01 - 2011-06-30 laikotarpiu pagal Įstatymo 20 straipsnio 9 punktą nereikėjo rengti statinio projekto (paprastojo remonto aprašo), o pagal statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai" (Žin., 2010, Nr. 116-5944) 6 priedą nereikėjo rašytinio pritarimo paprastojo remonto aprašui, t. y. statybą leidžiančio dokumento.
16.4. Ginčui šioje byloje spręsti negali būti taikomos atsakovo nurodytos LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų „Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis“ (Žin. 2003-07-16, Nr. 70-3193, negalioja nuo 2010-11-10) 250, 255,260, 261 ir 263 punktais) nes šie punktai ginčo laikotarpiu nuo 2011-11-01 iki 2016-03-31 negaliojo. Ginčui taikytinas tik 2010 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.8 punktas, kuris nustatė, kad vartotojas privalo atlyginti juridinių ar fizinių asmenų patirtą žalą, o ne mokėti už negautą šilumos energiją.
16.5. Ieškovas tvirtina, kad bylą nagrinėjantis teismas šioje byloje negali remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 panaikintais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1 -297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktais kaip prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovė negali remtis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse reglamentuotos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, nes Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Atsakovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė ieškovui centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą, kurį ieškovas reikalauja perskaičiuoti.
16.6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo ir prievolės mokėti už negautą šilumos energiją, negali vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, suformuota praktika, nes minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, taip pat teismas turtėtų tinkamai įvertinti ir kasacinio teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010, išaiškinimus, kuriais kasacinis teismas grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad bylose dėl neteisėto atsijungimo nuo centralizuoto šildymo turi būti įrodytas ne tik neteisėto atsijungimo faktas, suteikiantis teisę reikalauti žalos atlyginimo, bet turi būti įrodinėjamas ir dėl neteisėto atsijungimo patirtos žalos dydis, kurios atsakovė šioje byloje apskritai neįrodinėjo, nors ir sutiko, kad šilumos energija į ieškovo butą nebuvo faktiškai patiekta.
Žemesnės instancijos teismas
16.7. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad atsakovė nebuvo karšto vandens tiekėja ieškovo name, nes į civilinę bylą atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, jog gyvenamo namo (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010-03-23 balsavimo metu (apklausos raštu) išreiškė valią, kad name pasirinktas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią ieškovas į bylą nepateikė. Ieškovas su šiais teismo argumentais nesutinka, kad atsakovė nėra karšto vandens tiekėja name, kadangi gyventojai nebuvo užbaigę karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo. Ieškovas nurodo, kad atsakovė į jam skirtas sąskaitas už buto šildymą įtraukdavo nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ginčo namo karšto vandens skaitikliai butuose neturėjo galiojančių metrologinių patikrų, nes tokių patikrų atsakovė į bylą nepateikė iki šiol (CPK 178 str.). Ieškovas tvirtina, kad atsakovė buvo karšto vandens tiekėja. Taip patvirtina į bylą pateiktas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2016-08-16 sprendimas R2 (ŠP)-2129, kuriame pripažinta, kad atsakovė visada buvo karšto vandens tiekėja Kaune.
16.8. Atsakovė ne tik netinkamai vykdė šilumos ir karšto vandens apskaitą ir paskirstymą ieškovo name, nes ginčo name šilumos ir karšto vandens tiekėjas nebuvo tinkamai sutvarkęs šilumos ir karšto vandens apskaitos, bet ir nuo 1999-12-31 neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-12¬31 nutarimo Nr. 1504 1.2 punkto, reikalaujančio, kad apskaitos prietaisai, pagal kuriuos atsiskaitoma, turi būti metrologiškai patikrinti. Atsakovės veiksmai (neveikimas) įrodo didelį jos aplaidumą tiekiant šilumą ir karštą vandenį ginčo namui.
16.9. Iš į bylą pateikto ginčo namo šilumos apskaitos žurnalo matyti, kad ginčo name 2011 m. rugsėjį pagal į karšto vandens pašildytuvą tiekiamo šalto vandens skaitiklio rodmenis name faktiškai suvartota 289 m3 (2787-2498 = 289 m3) karšto vandens, tačiau pagal atsakovės pateiktus apskaitos duomenis name deklaruota tik 197,8 m3 karšto vandens, todėl rugsėjį susidarė 92 m3 neapskaityto karšto vandens kiekis, kuriam paruošti buvo suvartota 4,69 MWh - tai sudaro trečdalį 2011 m. rugsėjį suvartoto karšto vandens, kurio pašildymui suvartota šilumos energija buvo įtraukta į butų ir kitų patalpų šildymą, pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio l dalį, nes ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo įvykdžiusi visų savo prievolių sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Analogiškai pasisakytina dėl viso ginčo laikotarpio nuo 2010 m. iki dabar.
16.10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas privalo mokėti už karšto vandens temperatūros palaikymą, nors ieškovas nėra karšto vandens vartotojas. Ieškovas nurodo, kad ginčo bute (virtuvėje, pagalbinėse patalpose) nėra jokio karšto vandens cirkuliacijos stovo, nes karšto vandens stovas yra įrengtas bendro naudojimo patalpose (šachtoje), todėl šio stovo skleidžiama šilumos energija yra suvartojama ne ieškovo bute, o bendro naudojimo patalpose.
16.11. Teismas šioje byloje turėtų išsiaiškinti, ar atsakovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitinka namo šildymo įrenginius, nes atsakovė tvirtina, kad pakeitus ieškovo buto šildymo būdą, atsakovė nuo 2010 m. spalio privalėjo taikyti metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, ieškovo butui nepriskirdamas jokio centralizuotos šilumos energijos kiekio už laikotarpį, taip pat teismas privalo įvertinti į šilumos paskirstymą neteisėtą įtrauktą neapskaitytą karštą vandenį ir į šilumos paskirstymą neteisėtą neįtrauktas tam tikras asmeninio naudojimo patalpas.
16.12. Ieškovo butas yra šildomas vietiniu būdu nuo 2010 m. spalio mėnesio. Atsakovė tokiu atveju turėjo taikyti metodus nepriskiriant ieškovo butui centralizuotos šilumos dalies. Ieškovo nuomone, visa name suvartota centralizuota šilumos energija turėjo būti paskirstyta tik tarp butų, kurie šildomi centralizuotai. Teismas turi įvertinti, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal 5 metodą, taikomą kartu su 4 metodu.
16.13. Atsakovė reikalauja iš ieškovo apmokėjimo už ieškovo kaimynams, o ne pačiam ieškovui faktiškai patiektą šilumos energiją, nes atsakovės nuomone ieškovas 2010 m. spalį „neteisėtai“ pakeitė patalpų šildymo būdą, o Komisijos metodai nenumato jokių išimčių tokiais atvejais. Atsakovė pripažindama, kad ieškovo kaimynai sumokėjo už mažesnį šilumos kiekį, nei jie faktiškai suvartojo, reikalauja likusio atmokėjimo iš ieškovo kaip subsidiaraus skolininko deliktinės atsakomybės pagrindu, remdamasis LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11-11) 263 p., nustatančiu, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 2 62 punkte nurodytų veiksmų.
Šalies argumentai
16.14. Ieškovas prašo apeliacinio teismo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar LR ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo” (redakcija, galiojusi nuo 2009-12-25 - 2010-11¬11) 263 p., nustatantis, kad buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas Taisyklėse ir teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatytą tvarką išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis šilumos vartotojas tol, kol neatlieka Taisyklių 262 punkte nurodytų veiksmų, neprieštarauja LR Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, jog subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį, CK 6.246 straipsnio 1 dalies normai, numatančiai, kad civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų, 6.248 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, jog civilinė atsakomybės būtina sąlyga yra kaltė, 6.247 straipsnio 1 dalies normai, įtvirtinančiai, kad gali būti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu, 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad atlyginama žala atsiradusi dėl neteisėtų veiksmų, taip pat CK 6.388 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį, CK 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo- pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui.
16.15. Ieškovas buvo visiškai atsiskaitęs atsakovei už šilumos energiją, patiektą iki ieškovo buto atjungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos 2009 m. ir šių darbų deklaravimo 2010m. spalį. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovas savo veiksmais padarė žalą namo bendraturčiams. Tariamos žalos padarymas atsakovei CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nėra numatytas, todėl tai negali riboti ieškovo teisės vienašališkai nutraukti šilumos tiekimo sutartį, o atsakovė turi teisę kreiptis į teismą dėl patirtos žalos atlyginimo, jei įrodys, kad realiai patyrė žalą. Akivaizdu, kad šilumos vartojimo sutarties nutraukimo metu buvo aplinkybės, kurioms esant įstatymas leidžia vartotojui vienašališkai nutraukti arba pakeisti šilumos energijos į jo butą tiekimo sutartį.
Atsiliepimas
9. Atsakovė atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Atsakovė nesutinka su ieškovo argumentu, kuriuo teigiama, kad užpildydamas 2010 spalio 5d. deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo, šilumos tiekimo – vartojimo sutartis su atsakovu buvo nutraukta. Atsakovė nurodo, kad atsakovės ir ieškovo santykius reguliavo LR ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, kurios galiojo iki 2010 m. lapkričio mėnesio. Vadovaujantis šiomis taisyklėmis ieškovo atsijungimas atliktas neteisėtai, nes: nebuvo nurodytas dokumentas, kuris patvirtintų, kad pastatas pripažintas tinkamu naudotis, nėra bendraturčių sutikimo, nėra dokumento, patvirtinančio, kad nebus padaryta žala kitiems namo butų gyventojams, neturėjimas valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo akto-pažymos. Taip pat atjungiant buto įrenginius, atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą, o tokio akto ieškovas neturi.
17.2. Atsakovė laikosi pozicijos, kad atsijungimas yra savavališkas, atliktas ne pagal norminių aktų reikalavimus, todėl yra neteisėtas. Kol ieškovas neįteisins buto šildymo įrenginių atjungimo, AB „Kauno energija“ ieškovui skaičiuoja mokesčius pilna apimtimi. Ieškovui neįteisinus atsijungimo, kyla pareiga atsiskaityti už priskirtą šilumos energiją ir laikoma, kad sutartis su vartotoju nėra nutraukta.
Šalies argumentai
17.3. Ieškovas nurodo, kad VĮ Registrų centro išraše, buto (duomenys neskelbtini) šildymo būdas yra įregistruotas kaip „Vietinis centrinis šildymas“. AB „Kauno energija“ laiko, kad VĮ Registrų centro išrašas neįrodo, kad ieškovas yra atlikęs visus veiksmus, kad būtų galima laikyti jį kaip teisėtai atsijungusiu vartotoju nuo namo šildymo sistemos. Registrų tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo.
17.4. Ieškovas teigia, kad atsakovė skaičiuodama mokesčius už šilumą į šildomą plotą neįtraukė namo rūsyje gyventojams priklausančių sandėliukų plotų. Ieškovo motyvai, kad atsakovė netinkamai skirsto šilumą, pažeisdama proporcingumo principą, nes nepriskiria namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų plotų į šildomą plotą yra atmestinas. Byloje nėra nurodyta informacija apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, Registrų centre sandėliukai nėra padalinti į atskirus kadastrinius vienetus ir pan. Ieškovas tik nurodo bendrą frazę, kad atsakovas netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys dėl sutarties pripažinimo nutraukta teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, argumentuodamas netinkamai aiškintomis ir taikytomis teisės nuostatomis.
4. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
5. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 2010 m. spalio 18 d. raštu informavo atsakovę, kad jo bute buvo atlikti smulkūs remonto darbai – demontuoti radiatoriai, vonios šildytuvas, prašė sudaryti komisiją faktinėms aplinkybėms konstatuoti. Atsakovė 2010 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 4745 kreipėsi į ieškovą, prašydama pateikti įrenginių atjungimo nuo bendros pastato šilumos tiekimo dokumentus. 2010 m. lapkričio 17 d. rašte ieškovas atsakovei nurodė, kad 2010 m. lapkričio 12 d. atliktus darbus jo bute apžiūrėjo UAB „Būsto valda“ ir AB „City Service“ atstovai. Nurodė atsakovei, kad nuo šios datos nebeskaičiuotų jo butui mokesčių už buto šildymą ir karšto vandens palaikymą, paliekant mokestį už šilumą suvartotą tik bendrų patalpų šildymui. 2010 m. gruodžio 14 d. raštu AB „Kauno energija“ informavo ieškovą, kad teisėtas šilumos įrenginių atjungimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo ir Lietuvos Respublikos Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymą Nr. 1-297. 2012 m. vasario 9 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ieškovui nurodė, kad paprastojo remonto darbams atlikti (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. laikotarpiu nereikėjo statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsijungimą reglamentavo Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2010 m. spalio 5 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. 1 , kurioje nurodyta, kad atliktas paprastas remontas - šildymo sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos ir įrengtas vietinis šildymas. Buto techninės apskaitos byloje, 2012 m. sausio 19 d. atliktas buto kadastrinių dalių tikslinimas. 2012 m. sausio 20 d. pateikta deklaracija apie statybos užbaigimą ir buto ploto pasikeitimą. 2016 m. rugsėjo 1 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymas nurodytas - vietinis centrinis šildymas. 2017 m. gruodžio 14 d. AB „Kauno energija“ į bylą pateikė 2010 m. kovo 23 d. gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų apklausos raštu rezultatų skaičiavimo protokolą Nr. 182 iš kurio matyti, kad minėtas namas pasirinko 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą t. y. kai iš geriamojo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo ir iš šilumos tiekėjo perkama šiluma vandeniui pašildyti.
6. Deklaracijos surašymo dieną (2010 m. spalio 5 d.) galiojusi Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalies redakcija numatė, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Šio straipsnio 3 dalis numatė, kad rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys.
7. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, o 2008-12-04 įsakymu Nr. 4-617 šios taisyklės buvo pakeistos ir nauja taisyklių redakcija galiojo iki 2010 m. lapkričio mėnesio (redakcija galiojusi 2010 m. spalio 5 d., kai buvo surašyta deklaracija). Šių taisyklių 250-264 punktai numatė, kaip turi būti vykdomas daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių. Taisyklėse buvo detaliai įvardinta kokie veiksmai turi būti atliekami: 250 punktas nustatė daugiabučio namo valdytojo (administratoriaus), jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui (administratoriui) leisti keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, arba buto ir kitų patalpų savininko – buitinio šilumos vartotojo, pageidaujančio atjungti buto ar kitų patalpų šildymo ar karšto vandens sistemų įrenginius nuo daugiabučio namo šildymo ar karšto vandens sistemos ir pakeisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, pareigą pateikti savivaldybės institucijai prašymą gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto ar kitos patalpos šildymo būdą, be to, nustatė, kokie dokumentai turi būti pridėti prie prašymo; savivaldybės institucijos veiksmus, gavus minėtą prašymą, šilumos tiekėjo veiksmus, gavus iš savivaldybės institucijos paraišką išduoti projektavimo sąlygas nustatė 251-254 punktai; pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo projektavimo, įrengimo ir kitus su atjungimu susijusius darbus atlikti pagal šiame punkte nurodytų teisės aktų reikalavimus, išduotas projektavimo sąlygas ir jas atitinkantį projektą savo lėšomis 255 punktas; buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo ir susijusių su atjungimu pastato šildymo ir karšto vandens sistemų rekonstravimo projekto turinį 256 punktas; pareigą minėtus darbus atlikti, nepažeidžiant kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, pagal šių taisyklių 175-184 punktų reikalavimus bei daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko lėšomis 257 punktas; pareigą šilumos ar karšto vandens tiekėjui pranešti raštu apie numatomą atjungimą 258 punktas; pareigą, baigus taisyklių 255 punkte nurodytus darbus, gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, pastato šildymo ir karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo, įrenginių bei buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginių jungčių su pastato šildymo ar karšto vandens sistema išardymo, kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekimo ir (ar) kitų įrenginių ir statinių įrenginių ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui 259 punktas; įrenginių atjungimą bei atjungimo akto surašymą 260-261 punktai; buto ar kitų patalpų, kurių šilumos vartojimo įrenginiai atjungti, savininkų – buitinių šilumos vartotojų su šilumos tiekėjais sudarytų šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimą bei jų pareigą apmokėti šilumos tiekėjui už daugiabučio namo bendrosioms reikmėms tenkinti tenkančią šilumos dalį 262 punktas; įrenginių atjungimo pažeidžiant šiose taisyklėse bei Šilumos ūkio įstatyme nustatytą tvarką pasekmes 263-264 punktai.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 pripažino, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti projektavimo sąlygų sąvadą siekiant atjungti įrenginius, 251-254 punktai, taip pat 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus įrenginių atjungimo darbus atlikti pagal išduotas projektavimo sąlygas, 256 punktas, taip pat 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą rekonstravimo darbus atlikti vadovaujantis taisyklių 175-184 punktuose nustatyta tvarka, bei 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą, prieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 255 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą atitinkamus atjungimo darbus atlikti pagal kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus vartotojo lėšomis, 257 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą nepažeisti kitų butų ir kitų patalpų savininkų teisių bei teisėtų interesų, 258 punktas, taip pat 259 punktas ta apimtimi, kiek nustato pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, ir 260-263 punktai neprieštaravo, be kita ko, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai (tiek, kiek nustatyta, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka) ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Pagal galiojančius įstatymus buto ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka (Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalis). Tačiau Statybos įstatymas ir šio įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai yra aktualūs tiek, kiek reguliuoja šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos šildymo sistemos, kaip tokį, tai yra statybos procesą.
9. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu pripažinta, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos, nustatančios daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tiek, kiek jomis reguliuojami statybos teisiniai santykiai, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 daliai ir Statybos įstatymo 20 straipsnio 11 daliai. Kitų nuostatų, reglamentuojančių daugiabučio namo butų ir kitų patalpų šilumos sistemos atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų ar daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos įrenginių tvarką, tarp jų – ir tų, kurios numato, pirma, buitiniam šilumos vartotojui pareigą gauti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą (259 punktas), antra, šildymo sistemos atjungimą dalyvaujant pastato administratoriaus ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams ir trišalio atjungimo akto pasirašymą (260 punktas), prieštaringumas įstatymų normoms atmestas.
10. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia argumentais, jog šildymo būdo pakeitimą jis įteisino laikydamasis 2010 m. liepos 2 d. redakcijos Statybos įstatymo nuostatų, užpildydamas deklaraciją dėl šildymo būdo pakeitimo. Taip pat nurodo, kad ieškovas pranešė atsakovei apie energijos tiekimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, o sutarties nutraukimo momentas turi būti vertinamas tik pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka.
11. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą nėra laikoma pakankamu pagrindu įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos ir kartu pripažinti šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių tarp šalių pabaigą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu vertinimu. Kaip nustatyta iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis deklaracijos surašymo dieną buvo įgyvendinęs reikalavimus, kurie būtini, siekiant įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Kaip nurodyta Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punkte, ieškovas turi turėti Valstybinės energetikos inspekcijos techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, taip pat pagal šių taisyklių 260 punktą, atjungiant buto įrenginius atjungimas vykdomas dalyvaujant namo administratoriui ir šilumos tiekėjui, o atjungimo procedūra užbaigiama surašant atjungimo aktą. Ieškovas, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes sutinkinta su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui neįrodžius šių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovas 2010 m. spalio 5 d. įteisino ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad 2010 m. spalio 5 d. pasibaigė šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis. Iš byloje pateiktos ieškovo 2010 m. spalio 5 d. deklaracijos matyti, kad ieškovo bute buvo atlikti smulkūs remonto darbai, įrengtas vietinis (centrinis) elektrinis šildymas, tačiau tai nereiškia, kad tą dieną pasibaigė centralizuotai tiekiamos šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis.
12. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007).
13. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjantis teismas negali remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-31 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 panaikintais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1 -297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr.1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktais kaip prieštaraujančiais konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinės instancijos teismas šį apelianto argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Vertinant šį apelianto teiginį, nustatyta, kad ieškovo deklaracija apie statybos užbaigimą buvo pasirašyta ankščiau, nei Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės buvo pripažintos neteisėtomis. Nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kuriuo buvo konstatuota, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi 2014 m. spalio 31 d.) numatė, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šio straipsnio 2 dalyje administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimu nenustatytas retrospektyvus šio sprendimo pasekmių taikymas, todėl tiek Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas, kuriuo atitinkamos taisyklių nuostatos pripažintos neteisėtomis, yra neaktualūs klausimui dėl ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimo įteisinimo (ieškovui 2010 m. spalio 5 d. surašant deklaraciją apie statybos užbaigimą) spręsti. Be to, šio klausimo išsprendimas nekistų, jeigu ir būtų nustatytas retrospektyvus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo pasekmių taikymas. Kitaip tariant, jeigu Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 redakcija) 104-112, 114, 115, 117-124 punktai būtų netaikomi nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dienos.
14. Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (redakcija, galiojusi 2012 m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. 1-187 įsigaliojimo dieną) 6 priedo 6.3 punktas numatė, jog statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui (Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas) – yra privalomas, įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato (išskyrus vienbutį ir dvibutį gyvenamąjį pastatą) šildymo ir elektros bendrąsias inžinerines sistemas. Byloje nenustatyta, kad ieškovas būtų pateikęs statybas leidžiantį dokumentą, todėl deklaracija apie statybos užbaigimą nėra pakankama įteisinti ginčo patalpos šildymo sistemos atjungimą nuo centralizuotos namo šildymo sistemos.
15. Apeliantas nurodo, kad atsakovė, skaičiuodama mokesčius už šilumą į šildomą plotą, neįtraukė namo rūsyje gyventojams priklausančių sandėliukų plotų. Ieškovo motyvai, kad atsakovė netinkamai skirsto šilumą, pažeisdama proporcingumo principą, nes nepriskiria namo butų savininkams priklausančių asmeninio naudojimo sandėliukų plotų į šildomą plotą yra atmestini. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas taip pat ir kiti namo (duomenys neskelbtini) savininkai yra pateikę informaciją apie ieškovo minimus sandėliukus. Byloje nėra nurodyta informacija apie jų plotą, tūrį, asmeninę priklausomybę, Registrų centre sandėliukai nėra padalinti į atskirus kadastrinius vienetus ir pan. Ieškovas tik nurodo abstrakčią aplinkybę, kad atsakovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už šilumą, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų.
16. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo pripažinus ieškovo ir atsakovės šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartį nutraukta nuo 2010-10-05 d., įpareigoti atsakovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nepriskiriant ieškovui jokių mokėjimų už ieškovo buto šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, tačiau priskiriant mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą, į paskirstymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas, įskaitant pagalbines patalpas (sandėliukus, palėpes ir pan.) nuo 2010-10-05 d. iki sprendimo šioje civilinėje byloje įsiteisėjimo. Vertinant aukščiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra pagrindo tarp ieškovo ir atsakovės sudarytą sutartį pripažinti teisėtai nutraukta nuo 2010 m. spalio 5 d. Todėl vertinant šį apelianto reikalavimą, jis yra atmetamas, kadangi ieškovas ir toliau išlieka tiekiamos šilumos vartotoju. Byloje nustatyta, kad atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriais pagrindė aplinkybę, kad gyvenamojo namo – (duomenys neskelbtini) vartotojai 2010 m. spalio 23 d. balsavimo metu išreiškė valią, kad name pasirinktas 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, kuris reiškia, kad iš geriamo vandens tiekėjo yra perkamas vanduo, o iš šilumos tiekėjo perkama šiluma tam vandeniui pašildyti. Kitokių įrodymų, kurie paneigtų namo gyventojų išreikštą valią ieškovas į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovė netinkamai skirstė šilumos energiją, todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovo reikalavimą dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją.
17. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisinės reikšmės skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
18. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias byloje faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.