- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-30
- Bylos Nr.
- I-736-279/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04934-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- D. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 1.16.2Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. skundą dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. G. skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovų priteisti 11 856,53 Eur (40 938,21 Lt) neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis susidarė jam dirbant teisėju Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme (šiuo metu – Vilniaus miesto apylinkės teismas) dėl nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažintų apylinkių teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientų ir dėl nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. sumažinto teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 3 straipsnyje įtvirtinta norma reiškia, kad mažinti pareiginės algos koeficientą negalima. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas), pareiškėjas teigė, kad jam be jokio konstituciškai pagrįsto pagrindo ir pažeidžiant jo konstituciškai pagrįstus lūkesčius, buvo sumažintas teisėjo atlyginimas, kuris pareiškėjui buvo apskaičiuotas pagal neteisėtu pripažintą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje numatytą pareiginės algos koeficientą (b. l. 1-4, 31).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu teismui (b. l. 15-18) prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovės atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kuriuo pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamas sumas. Atsakovės atstovė teigė, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo reikalavimą, atsakovės atstovė prašė teismo sprendimo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsakovas Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimu (b. l. 14) nurodė, kad apskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais. Teigė, jog atsakovui, kaip asignavimų valdytojui, nekyla abejonių dėl Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams nustatymo. Atsakovas nurodė, kad pagal galiojusį teisinį reguliavimą pareiškėjui sumokėjo visas su darbo santykiais susijusias išmokas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo.
Nagrinėjamoje byloje atsakovas pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.
Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi, šis terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Ieškinio senaties terminas yra civilinės teisės institutas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso VII skyriuje įtvirtintų teisės normų. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi ieškinio senaties taikymo taisyklė: „ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja“. Šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2014 m. lapkričio 11 d., prašydamas priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir pareiginės algos bazinio dydžio už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. spalio 30 d. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas reikalavimui priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą. Pareiškėjui praleidus ieškinio senaties terminą, ir atsakovui reikalaujant šį terminą taikyti, pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už nurodytąjį laikotarpį atmestina. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas (toliau – Teisėjų atlyginimų įstatymas). Šio įstatymo 2 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) įtvirtinta nuostata, kad Teisėjų atlyginimų įstatymu nustatyti atlyginimai taikomi ir bendrosios kompetencijos teisėjams.
Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnis (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) nustato, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš: pareiginės algos; priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnis (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-83 redakcija) nustato, kad teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis (toliau – bazinis dydis), kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją <...> ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė.
Teisėjų atlyginimų įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) nustato, kad teisėjų atlyginimo priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai teisėjo pareiginės algos už kiekvienus trejus metus <...>.
2008 m. gruodžio 19 d. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo Nr. XI-85 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis 2009 metais yra 475 litai.
2009 m. liepos 17 d. Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-360 nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. yra 475 litai, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 450 litų. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2010 metais, įstatymu, priimtu 2009 m. gruodžio 2 d., Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2011 metais, įstatymu, priimtu 2010 m. birželio 30 d., Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2012 metais, įstatymu, priimtu 2011 m. lapkričio 29 d., ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2013 metais, įstatymu, priimtu 2012 m. gruodžio 20 d., 2010–2013 metais bazinis dydis nebuvo keičiamas, palyginti su nustatytuoju laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., t. y. išliko 450 litų.
Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1771 redakcija) buvo įtvirtintas apylinkės teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,2, o apylinkės teismo pirmininko ar jį pavaduojančiojo, kai nėra etatinio pavaduotojo – 16,7. Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymu (2009 m. balandžio 28 d. įstatymo Nr. XI-235 redakcija) nuo 2009 m. gegužės 1 d. pakeitus Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlį, buvo nustatytas naujas apylinkės teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 12,5, o apylinkės teismo pirmininko ar jį pavaduojančiojo – 14,7. Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymu (2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-362 redakcija) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pakeitus Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlį, buvo nustatytas naujas apylinkės teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 11,56, o apylinkės teismo pirmininko ar jį pavaduojančiojo – 13,6. Lietuvos Respublikos Seimui, įstatymu (2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-518 redakcija) nuo 2013 m. rugsėjo 28 d. pakeitus Teisėjų atlyginimų įstatymų priedėlį, buvo atstatyti iki 2009 m. gegužės 1 d. galioję teisėjų pareiginės algos baziniai dydžiai ir nustatyta, kad apylinkės teisėjų pareiginės algos koeficientas yra 14,2.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. G. Lietuvos Respublikos Prezidento 2011 m. balandžio 15 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo paskirtas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėju. Lietuvos Respublikos apylinkių teismų reorganizavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir šio įstatymo 3 priedeliu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas buvo reorganizuotas ir kartu su kitais Vilniaus miesto apylinkės teismais sujungtas į Vilniaus miesto apylinkės teismą, kuriame pareiškėjas dirba iki šiol.
Dėl aukščiau minėtų, teisėjų atlyginimą reguliuojančių teisės aktų pakeitimų, apskaičiuojant pareiškėjo pareiginės algos dydį už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui buvo taikytinas sumažintas apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientas – 11,56. Atsakovo Vilniaus miesto apylinkės teismo parengtos darbo užmokesčio pažymos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo neišmokėta 11 856,53 Eur (40 938,21 Lt) teisėjo atlyginimo dalis (b. l. 5-6). Byloje nėra ginčo dėl fakto, jog nurodyta teisėjo atlyginimo dalis pareiškėjui buvo neišmokėta dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų dalių nuostatų taikymo.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d., pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“,109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“,109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas prašė priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto teisėjo atlyginimo pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir teisėjo atlyginimo, kurį nuo 2011 m. balandžio 15 iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintą pareiginės algos dydžio koeficientą ir 475 Lt pareiginė algos bazinį dydį. Pareiškėjas teigė, kad pareiginės algos koeficiento sumažinimas nuo 475 Lt iki 450 Lt buvo nepagrįstas.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad toks bazinio dydžio mažinimas buvo konstituciškai pateisinamas siekiu užtikrinti svarbų viešąjį interesą, – garantuoti viešųjų finansų stabilumą, neleisti susidaryti pernelyg dideliam biudžeto deficitui valstybėje dėl ekonomikos krizės susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, – lemiančiu skubių ir veiksmingų sprendimų būtinybę. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimų mažinimo mastas buvo neproporcingas ar diskriminacinis, nes valstybės politikų, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų pareiginės algos, Konstitucinio Teismo teisėjų atlyginimai ir karių tarnybiniai atlyginimai, vertinant procentais, sumažinti vienodu mastu (proporcingai) ir tam pačiam laikotarpiui. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti teisėjo atlyginimo skirtumą susidariusį taikant sumažintą pareiginės algos bazinį dydį.
Taip pat svarbu pažymėti, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad kol įstatymų leidėjas, nepažeisdamas reikalavimo be nepagrįsto delsimo nustatyti minėtų praradimų kompensavimo mechanizmą, dar nėra įvykdęs šios savo pareigos, nėra aišku, kiek šie praradimai turi būti teisingai kompensuoti, kad atitiktų reikalavimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį; nuo kada pradedant, kokiomis dalimis ir per kiek laiko realiai (įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu) įmanoma kompensuoti minėtus praradimus. Todėl praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, kaip išaiškino Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime, įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Kaip matyti iš šio įstatymo 1 straipsnio, jo nuostatos inter alia yra taikomos neproporcingai sumažinto teisėjų atlyginimo dalies grąžinimui. Taigi teisėjų patirtų praradimų dėl neproporcingai sumažintų pareiginės algos koeficientų taikymo teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.) yra sureguliuoti įstatymu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, be kita ko, pažymėjo, jog atsižvelgdama į tai, kad šiuo konkrečiu atveju Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, institucijai, kurioje pareiškėjai dirba, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir priteisti visą teisėjo atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp faktiškai priskaičiuoto teisėjo atlyginimo pagal sumažintą pareiginės algos koeficiento dydį ir teisėjo atlyginimo, kurį nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo privalu priskaičiuoti ir išmokėti taikant nesumažintą pareiginės algos koeficientą dydį, nėra – pareiškėjo patirti praradimai kompensuotini remiantis įstatymų leidėjo nustatytu kompensavimo mechanizmu, t. y. jame nustatyta apimtimi ir terminais.
Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir aptartu teisiniu reguliavimu, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.VIII-1029 pakeitimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
D. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.