Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-1006-113/2011

Teisėja Adolfina Simaitienė Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00436-2010-2

2011 m. gruodžio 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valentino Janonio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-09-20 nuosprendžio, kuriuo D. K. nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Pritaikius BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Nukentėjusiosios E. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkintas iš dalies ir iš D. K. E. J. naudai priteista 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. K. nuteistas už tai, kad jis 2010-11-12, apie 22.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Statybininkų pr. 22 namo kieme, Klaipėdoje, tyčia iš chuliganiškų paskatų kumščiu smogė E. J. vieną kartą į dešinę veido pusę, dėl to, jai nugriuvus veidu į asfaltą, buvo padaryta muštinė žaizda kaktos dešinėje pusėje ir didelė poodinė dešinės veido pusės minkštųjų audinių kraujosruva. Taip D. K. nukentėjusiajai E. J. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų.

D. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, yra padarytos netinkamai įvertinus ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu nustatytas aplinkybes (įrodymus). Be to, apelianto teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei neteisingai paskyrė bausmę. Teismas neįvertino ir to, kad šioje byloje yra BK 40 str. numatyti pagrindai atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad jam inkriminuotos veikos kvalifikacija yra tinkama, konstatavo, jog nusikaltimą jis padarė dėl chuliganiškų paskatų, kadangi padarytais veiksmais siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, kaip pretekstą savo veiksmams panaudodamas mažareikšmę dingstį. Teismo vertinimu, toks jo elgesys parodė elementarių elgesio normų nepaisymą, visuomenės tvarkos nesilaikymą, aiškią nepagarbą žmogui. Apelianto nuomone, šios teismo išvados yra nepagrįstos, kadangi yra padarytos netinkamai įvertinus byloje esančius, ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu surinktus įrodymus. Teismas nepašalino jų prieštaringumo, nesivadovavo baudžiamojoje teisėje galiojančiu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principu.

D. K. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, jam, D. K., nepalankius liudytojų parodymus įvertinęs kaip patikimus ir neprieštaringus, suabejojo jam palankių liudytojų parodymų patikimumu. Teismas nuoseklius ir neprieštaringus liudytojo L. K. parodymus, kad jis matė, kaip jis, tarytum norėdamas atstumti nuo savęs, staigiai atsisukęs vieną kartą trenkė už nugaros buvusiam asmeniui, vertino kaip nepakankamai patikimus, plačiau neaptardamas tokio vertinimo motyvų. Teismas neatsižvelgė į svarbią šiai bylai teisingai išnagrinėti aplinkybę, kad pati nukentėjusioji buvo stipriai apsvaigusi nuo alkoholio (jai buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis – 2,84 prom. alkoholio), ir tai padarė įtaką nukentėjusiosios elgesiui konflikto metu. Specialisto išvados Nr. G 1839/10 (03) tiriamojoje dalyje nurodyta, kad E. J., atvykus į priėmimą, nevykdė paliepimų, vartojo necenzūrinius žodžius, iš burnos jautėsi alkoholio kvapas, ji buvo agresyviai nusiteikusi, savavališkai pasišalino. Nukentėjusiosios agresija ir girtumas galėjo sąlygoti jos netinkamą elgesį viešoje vietoje iki susidūrimo su juo, D. K., bei po to.

Apeliantas taip pat nurodo, kad jo veiksmai nebuvo nukreipti į elgesio taisyklių viešoje vietoje nepaisymą, nebuvo iššaukiantys ar provokuojantys, kadangi buvo atlikti ne dėl jo kaltės jau vykusio konflikto metu. Savo veiksmais jis nerodė nepagarbos visuomenei ir elgesio viešoje vietoje taisyklėms, o siekė apsaugoti savo nuosavybę nuo galimo sužalojimo. Būtent privačios nuosavybės apsauga buvo pagrindinis ir vienintelis jo elgesio motyvas. Toks motyvas nelaikytinas prieštaraujančiu visuomenės moralei bei jos puoselėjamoms vertybėms ir tradicijoms, nėra nukreiptas prieš jas, viešąją tvarką ar kitą asmenį. Šios aplinkybės rodo, kad jo veiksmuose nebuvo tokių tyčios elementų, kurie pagrįstų chuliganiškų paskatų jo elgesyje buvimą. Todėl jo veika kvalifikuotina ne pagal BK 138 str. 2 d. 8 p., bet pagal to paties straipsnio 1 d., o teismas, nuosprendžiu neperkvalifikavęs veikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

Nuteistasis pažymi, jog BK 40 str. numato galimybę teismui atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pirmą kartą teisiamą, apysunkį nusikaltimą padariusį asmenį, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Nusikaltimas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p., pagal BK 11 str. yra apysunkis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis yra teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas. Jis dėl padarytos nusikalstamos veikos (nesutinka tik su veikos kvalifikavimu) kaltu prisipažino ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl to nuoširdžiai gailisi. Jį charakterizuojanti bylos medžiaga patvirtina, kad smurtiniai veiksmai jam yra nebūdingi, suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad ateityje jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Jis yra pasirengęs atlyginti nukentėjusiajai padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Jis šito siekė nuo pat proceso pradžios, tačiau nepagrįstai dideli turtiniai nukentėjusiosios reikalavimai ir nenoras juos mažinti žalos atlyginimą padarė neįmanomą. Jis yra dirbantis ir jo gaunamos pajamos yra pakankamos turtinės bei neturtinės žalos atlyginimui. Teismui nusprendus, jog yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nuteistasis laiduotoju prašo paskirti jo sutuoktinę J. K.. Jie yra susituokę 4 metus, augina mažametį vaiką. Žmona dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ audito bendrovėje auditorės padėjėja, yra charakterizuojama teigiamai ir yra verta teismo pasitikėjimo. D. K. prašo atsižvelgti ir į aplinkybę, kad jis eina Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje pamainos vado pareigas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas ir jo užtraukiamo teistumo buvimas sąlygos jo atleidimą iš užimamų pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo. Netekęs darbo, jis praras būtinas šeimai išlaikyti pajamas bei galimybę per maksimaliai trumpą laiką atlyginti nukentėjusiajai nusikaltimu padarytą žalą.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo D. K. veikos kvalifikavimo

Iš nuteistojo D. K. apeliacinio skundo spręstina, kad jis, nors ir nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jo pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, tačiau pripažįsta sudavęs smūgį nukentėjusiajai E. J. ir padaręs jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, kvalifikuojamą pagal BK 138 str. 1 d., nesutinka tik, jog tai padarė dėl chuliganiškų paskatų, ir su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis įvykio aplinkybėmis ir D. K. padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Pagal formuojamą teismų praktiką BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytos nusikalstamos veikos kvalifikuojantis požymis – chuliganiškos paskatos – inkriminuojamas tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų nesilaikymo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, juo siekiama priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-75/2005, 2K-324/2005, 2K-716/2007, 2K-136/2008). Nagrinėjamoje byloje, nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir nurodo, jog yra prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, jog teismas jų neaptarė ir neįvertino, surinktais ir ištirtais įrodymais yra patikimai nustatyta, kad namo kieme vyko jaunuolių susistumdymas, muštynės, D. K., pamatęs muštynes, norėdamas besimušančius nuvaryti nuo kieme stovėjusio automobilio, išėjęs į lauką, smogė vieną kartą kumščiu iki tol nepažįstamai kieme stovėjusiai E. J. į veidą, dėl to ji nugriuvo veidu į asfaltą. Taip jai buvo padaryta muštinė žaizda kaktos dešinėje pusėje ir didelė poodinė dešinės veido pusės minkštųjų audinių kraujosruva, tai sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Dėl to ginčo nekyla. Byloje nenustatyta, kad E. J. ir D. K. anksčiau būtų sieję kokie nors santykiai (asmeniniai, dalykiniai, tarnybiniai ar pan.), iš jų kilęs priešiškumas, nulėmęs smurto pavartojimą, priešingai, byloje nustatyta, kad jie nebuvo pažįstami, taip pat nenustatyta, kad prieš smūgio sudavimą E. J. būtų sukonfliktavusi su D. K., atlikusi kokius nors neteisėtus veiksmus prieš jį ar kitus asmenis, apgadinusi jo ar kitų asmenų kieme stovėjusius automobilius ar savo veiksmais būtų tokią grėsmę sukėlusi. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas, taip pat ir pats nuteistasis to neparodė. Vien tai, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio, nekeičia įvykio situacijos vertinimo. Esant aptartoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą, nustatytas faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad D. K. be jokio preteksto sudavė smūgį E. J., taip parodydamas aiškų asmens negerbimą, elementarių elgesio normų niekinimą, siekdamas priešpastatyti save aplinkiniams, kieme besistumdantiems ir besimušantiems jaunuoliams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos. Būtent tai ir sudarė pagrindą konstatuoti, kad D. K. smurtinį veiksmą prieš nukentėjusiąją nulėmė chuliganiškos paskatos, ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, nuteistojo veika pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. kvalifikuota teisingai, todėl nėra teisinio pagrindo ją perkvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d.

Dėl BK 40 str. nuostatų taikymo

Nuteistasis klysta teigdamas, jog šioje byloje yra BK 40 str. numatyti pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 40 str. 1 d. asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, ir tik esant BK 40 str. 2 d. nustatytų būtinų sąlygų, apibūdinančių nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką, visumai. Nors vienos iš jų nesant, negalimas ir atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės šiuo pagrindu. D. K. pirmą kartą padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, yra jo žmonos prašymas perduoti jį jos atsakomybei pagal laidavimą, tačiau nėra BK 40 str. 2 d. 2 p. numatytos būtinosios sąlygos – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką. Ši nuostata reiškia, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. D. K. nepripažįsta vieno iš svarbiausių teismo nustatytų padarytos veikos požymių, specifinio nusikalstamo elgesio motyvo – chuliganiškų paskatų, o savo nusikalstamą elgesį jis teisina tariama gynyba, siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę. Taigi jau vien dėl šios priežasties D. K. BK 40 str. įtvirtintu pagrindu negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. BK 40 str. 2 d. 3 p. nustatyta, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti, o šio straipsnio 4 p. numato, kad turi būti nustatyti faktai ir aplinkybės, duodantys pagrindą manyti, jog kaltininkas visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą. Tokie įstatymo reikalavimai taip pat sudaro prielaidas manyti, kad jau iki nuosprendžio nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo turi būti išspręstas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimas arba pasiektas kaltininko ir nukentėjusiojo susitarimas dėl tokio atlyginimo dydžio ir būdo ateityje. Nagrinėjamoje byloje D. K. nėra atlyginęs E. J. nusikaltimu padarytos turtinės ir neturtinės žalos, dėl jos atlyginimo su nukentėjusiąja nesusitarė, tą pats patvirtina ir apeliaciniame skunde, be to, jis nesutinka su nukentėjusiosios naudai priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, prašo jį sumažinti. Taigi neįvykdyta ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, numatyta BK 40 str. 2 d. 3 p.

Kolegija pažymi ir tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, net ir esant visoms BK 40 str. nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu. Tik įvertinęs bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, teismas prieina prie išvados dėl BK 40 str. nuostatų taikymo kaltininkui galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319/2008). Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti D. K. baudžiamąją atsakomybę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, motyvus, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę. Įvertinus šiuos dalykus, iš BK numatytų teisinės atsakomybės formų laisvės atėmimo bausmės skyrimas, atidedant bausmės vykdymą, yra teisingas, nes atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarinius, nesumenkina nukentėjusiojo interesų ir užtikrina bausmės paskirtį, numatytą BK 41 str. 2 d.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pagrįsti BK 40 str. nuostatų taikymą, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Nuteistasis D. K. apeliaciniu skundu ginčija iš jo nukentėjusiosios naudai priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį (priteista 5000 Lt), prašo jį sumažinti iki 2000 Lt, tačiau nenurodo jokių tokio savo prašymo motyvų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistiną neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 str., 6.251 str. normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, tinkamai jas pritaikė ir savo sprendimą išsamiai bei tinkamai motyvavo. Teismas atsižvelgė į visus reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui kriterijus, įvertino su tuo susijusias šios bylos aplinkybes. Todėl teismo nustatytas ir nukentėjusiosios E. J. naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis nelaikytinas pažeidžiančiu sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Jis realiai pamatuotas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, nuostatomis. Teismas išlaikė skirtingų nukentėjusiosios ir nuteistojo interesų pusiausvyrą, kartu nenukrypo ir nuo teismų praktikos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo analogiško pobūdžio bylose. Todėl mažinti nukentėjusiajai šioje byloje priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį, kuris yra analogiško pobūdžio bylose priteisiamų neturtinės žalos atlyginimo sumų ribose, bei dėl to keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. K. apeliacinį skundą atmesti.