- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-01
- Bylos Nr.
- P-556-24-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- G. M.
- Atsakovas
- Utenos rajono policijos komisariatui
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 66.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005 pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. M. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Utenos rajono policijos komisariatą išmokėti jam priklausančią nuo 2003 m. kovo mėnesio iki 2004 m. gruodžio 17 d. neišmokėtą pareiginės algos dalį – 4 977,84 Lt, kuri nebuvo išmokėta dėl to, kad, apskaičiuojant jo darbo užmokestį, pagal Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 686 ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53 buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Pareiškėjas nurodė, kad šie Vyriausybės nutarimai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir Valstybės tarnybos įstatymui, ką pripažino Konstitucinis Teismas, todėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas buvo taikomas nepagrįstai.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Utenos rajono policijos komisariato 172,95 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2004 m. gruodžio mėnesį. Teismas padarė išvadą, kad Utenos rajono policijos komisariatas, dėl piniginių lėšų darbo užmokesčiui trūkumo taikydamas indeksavimo koeficientus, veikė teisėtai. Minėti komisariato įsakymai nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismo teigimu, kadangi pareiškėjui už 2004 m. gruodžio mėnesį priklausantis gauti darbo užmokestis buvo visiškai išmokėtas tik 2005 m. sausio mėnesio pradžioje, atsakovo sprendimas nemokėti pareiškėjui viso už 2004 m. gruodžio mėnesį priklausančio darbo užmokesčio nebuvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį šioje dalyje (už 2004 m. gruodžio mėnesį) yra pagrįstas.
III.
Atsakovas Utenos rajono policijos komisariatas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo dalį, kuria priteista pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas. Pažymėjo, jog sprendimas apie kiekvienos dienos darbo užmokestį yra priimamas kiekvieną dieną (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 patvirtintos Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos 2 p.). Teismas klaidingai suprato teisėje galiojančią ir Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime įtvirtintą nuostatą, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigė, jog pareiškėjams darbo užmokestis, nors ir buvo apskaičiuojamas jau įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimui, turėjo ir galėjo būti skaičiuojamas dviem etapais, t. y. iki 2004 m. gruodžio 18 d., taikant indeksavimo koeficientą, ir nuo 2004 m. gruodžio 18 d., netaikant indeksavimo koeficiento. Šiuo atveju nėra svarbu, kada buvo apskaičiuotas ir išmokėtas galutinis darbo užmokestis. Tai patvirtina Konstitucijos aiškinimo mokslinės doktrinos nuostatos, kad Konstitucinio Teismo nutarimų padariniai yra erga omnes (bylos šalims) ir ex nunc (tik ateičiai).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. kovo 15 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Teismas konstatavo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Kolegija pažymėjo, kad ši byla apeliacine tvarka tikrinama aspektais, kurie yra nurodyti atsakovo pateiktame apeliaciniame skunde. Nesant pareiškėjo apeliacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, nėra teisinio pagrindo peržengti paduoto (atsakovo) apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, nes priešingu atveju atsakovo atžvilgiu būtų pažeistas teisėtų lūkesčių bei teisinio tikrumo principai.
V.
Pareiškėjas G. M. 2006 m. kovo 17 d. išsiuntė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą.
Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, teismo prašo:
atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005; panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005; perduoti administracinę bylą Nr. I-525-379/2005 nagrinėti iš naujo Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Šalies argumentai
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad proceso atnaujinimo pagrindas yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurią savo prašyme pareiškėjas cituoja. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjamo pobūdžio ginčuose Lietuvos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma tol, kol išlieka galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Mano, kad administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005 Panevėžio apygardos administracinis teismas neteisingai taikė Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 yra akivaizdus įrodymas, kad padarytas esminis materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant, turėjęs įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Be to, procesą administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005 būtina atnaujinti, kad būtų suformuota vienoda administracinių teismų praktika (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Pareiškėjo G. M. prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2006 m. kovo 17 d., t. y. dar nepraėjus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytam trijų mėnesių terminui nei nuo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 18 d. sprendimo įsiteisėjimo (pagal ABTĮ 96 straipsnio 2 dalį sprendimas įsiteisėjo 2006 m. kovo 15 d. kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė atsakovo apeliacinį skundą), nei nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A1‑638/2005 paskelbimo. Todėl terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nepraleistas.
ABTĮ numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas iš esmės remiasi 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio “sprendimo įvykdymu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma “įvykdytu sprendimu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog Utenos rajono policijos komisariato sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos (išskyrus sprendimą dėl pareiginės algos už 2004 m. gruodžio mėnesį) buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo ir todėl nagrinėjamu atveju netaikytina Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis, priimta neįvertintus paminėtų aplinkybių, galimai netinkamai pritaikius paminėtas materialinės teisės normas ir galimai prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte nurodytais pagrindais, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo G. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-525-379/2005 pagal pareiškėjo G. M. skundą atsakovui Utenos rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Bylą perduoti iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.