- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-05-13
- Bylos Nr.
- 1A-341-348/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-1-00269-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svetlana Jurgaitienė (pirm.), Albinas Antanaitis, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- R. P.
- Nukentėjusysis
- T. D.
- Advokatai
- Marius Endzinas
Teisėjas Rimantas Grigas Baudžiamoji byla Nr. 1A-341-348/2015;
Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00269-2012-6;
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. gegužės 13 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Albino Antanaičio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui J. V., nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Mariui Endzinui,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Mariaus Endzino apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d., 290 str. ir nuteisė jį: už nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 1 d. - 20 (dvidešimties) MGL dydžio, t.y. 2600 (dviejų tūkstančių šešių šimtų) Lt bauda; už nusikaltimą, numatytą BK 290 str. – 15 (penkiolikos) MGL dydžio, t.y. 1950 (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties) Lt bauda. Paskirtąsias bausmes, vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., subendrino jas iš dalies sudedant ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę – 32 (trisdešimt dviejų) MGL dydžio, t.y. 4160 (keturių tūkstančių vieno šimto šešiasdešimties) Lt baudą. Į bausmės laiką įskaitė laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2012-03-10 13.20 val. iki 2012-03-11 10.40 val., t.y. 1 (vieną) parą ir laikė, kad paskirtoji bausmė – 30 (trisdešimties) MGL dydžio, t.y. 3900 (trijų tūkstančių devynių šimtų) Lt bauda. Taikė R. P. baudžiamojo poveikio priemonę - uždraudimą naudotis specialia teise, uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams. Nukentėjusiojo T. D. civilinį ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš kaltinamojo 3500 (tris tūkstančius penkis šimtus) Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
R. P. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2012-03-10 apie 13.20 val. automobiliu „MB C300“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ties sankryža su (duomenys neskelbtini) kryptyje link (duomenys neskelbtini) nepaisė Kaziuko dienos prekybos mugės metu laikinai pastatyto kelio ženklo „Įvažiuoti draudžiama“, ir uniformuotam tarnybos metu Kauno apskritis vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 3-iojo būrio patruliui T. D. nurodžius, kad mugės dieną praleidžiami važiuoti tik vietiniai gyventojai ir subjektai, turintys nustatyta tvarka išduotą leidimą, ir reikalaujant šiuo keliu nevažiuoti, o pastatyti automobilį (duomenys neskelbtini) laisvoje vietoje, pradėdamas važiuoti pažeidė KET 9, 106 punktų reikalavimus tuo, kad prieš pradėdamas važiuoti neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, ir jis nekliudys kitiems eismo dalyviams, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, staigiai startavo priekin ir automobilio dešine puse kliudė ir sužalojo patrulį T. D., padarydamas jam kraujosruvas kairėje alkūnėje su kairio alkūnės sąnario minkštųjų audinių patinimu ir jos funkcijos sutrikimu, o taip pat poodinę kraujosruvą dešiniajame kelyje, t.y. sukeldamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, R. P. 2012-03-10 apie 13.20 val, viešoje vietoje, (duomenys neskelbtini) sankirtoje, sustabdytas už kelių eismo taisyklių pažeidimą R. P. vartojo necenzūrinius, įžeidžiančius, garbę ir orumą žeminančius žodžius jį sustabdžiusio policijos pareigūno - Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės mobilaus būrio patrulio T. D. atžvilgiu, tuo įžeidė valstybės tarnautoją.
Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Marius Endzinas skundžia Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir R. P. išteisinti; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. P. taikyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria tenkintas T. D. civilinis ieškinys ir civilinį ieškinį atmesti.
Šalies argumentai
Skunde gynėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, neteisingai nurodė, esą kaltinimą pagrindžiantys liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl nuosprendį pagrindė prielaidomis bei abejotinais duomenimis, dėl ko nepagrįstai konstatavo, esą kaltinamojo kaltė įrodyta. Visi byloje sutrinkti duomenys bei liudytojų parodymai (kurių teismas detaliai nevertino) patvirtina priešingą išvadą - byloje nėra nedviprasmiškai nustatyta, kad R. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str. Gynėjo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme nebuvo nustatytos aplinkybės, kurios nuosekliai patvirtintų, jog R. P. įžeidė pareigūną, kaip kad tai konstatuota nuosprendyje. Skunde teigiama, kad parodymai dėl įžeidimo fakto yra prieštaringi, dalies liudytojų (kurių parodymais teismas rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį) parodymai yra nenuoseklūs ir nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kito kelis kartus.
Apelianto įsitikinimu, priimant apkaltinamąjį nuosprendį vadovautis nukentėjusiojo parodymais kaip pagrindiniais kaltinimą pagrindžiančiais įrodymais negalima, kadangi šie parodymai nėra objektyvūs ir dėl savaiminio nukentėjusiojo suinteresuotumo (šiuo atveju - ir ekonominio, ką rodo baudžiamojoje byloje pareikšti turtiniai civilinio ieškinio reikalavimai) bylos baigtimi net ir nesąmoningai gali būti netikslūs. Nukentėjusiuoju pripažintas asmuo dažnai linkęs pervertinti situaciją, linkęs nutylėti savo paties netinkamus veiksmus, galėjusius nulemti kitų asmenų elgesį. Skunde taip pat pažymėta, kad vertindamas nukentėjusiojo parodymus teismas neįvertino, jog nukentėjusysis buvo suinteresuotas kaltinamojo nuteisimu, kadangi R. P. išteisinimas suponuotų paties nukentėjusiojo neteisėtus veiksmus to paties inkriminuojamo incidento sekoje sulaikant R. P. ir liudytoją S. B.. Gynėjas taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai kardinaliai priešingi tiek R. P., tiek S. B. parodymams.
Gynėjo teigimu, liudytojo A. R. parodymai negali būti laikomi patikimais, kadangi jie proceso metu ne kartą kito: ikiteisminio tyrimo metu A. R. teigė, kad įžeidi frazė T. D. buvusi pasakyta jo pokalbio su automobilyje esančiais asmenimis metu, t.y. T. D. tebestovint ties dešiniuoju priekiniu automobilio valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langu (t. 1 b. 1. 7). Tik vėlesnėje proceso eigoje atsiranda A. R. pozicija, jog tiek inkriminuojamas įžeidimas, tiek sveikatos sužalojimas įvyko T. D. atsitraukus link automobilio priekio (t. 1, b. 1. 30, t. 5, b. l. 31). Taigi, gynėjo teigimu, A. R. parodymai nebuvo nuoseklūs. Taip pat teigiama, kad nesutampa A. R. bei paties nukentėjusiojo pozicija dėl pokalbio. Be to, skunde nurodoma, kad tai, jog A. R. negalėjo girdėti pokalbio taip tiksliai, kaip jis pats nurodo, patvirtina ir byloje surinkti duomenys apie buvusias oro sąlygas įvykio metu, t.y. pokalbio metu oras buvo vėsus, darganotas, „su pertraukomis silpnai lijo“ (t. 1, b.1.130).
Skunde teigiama, kad tiek kaltinamojo, tiek liudytojo S. B. parodymai, jog paties įžeidimo fakto nebuvo ir pareigūnui nebuvo pasakyta jokia įžeidžianti frazė, ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio proceso metu buvo nuoseklūs. Gynėjas taip pat teigia, kad Liudytojo S. B., kaip R. P. draugo, parodymai turi būti vertinami lygiaverčiai, kaip ir liudytojų A. R. ar D. R. parodymai (papildomai įvertinus byloje nustatytą aplinkybę, kad D. R., kaip ir nukentėjusysis, prisiekęs melavo teismui), kadangi šie asmenys yra susiję su nukentėjusiuoju iš esmės tokiais pat santykiais, kaip kad liudytojas S. B. su R. P., t.y. šiuos asmenis sieja draugystės ryšiai.
Skunde taip pat teigiama, kad nėra nustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, gynėjo teigimu, neteisingai išaiškino ir pritaikė BK 290 str., kadangi nepagrįstai netyrė R. P. motyvo savo iniciatyva sustoti prie policijos pareigūnų, nors būtent motyvas tiesiogiai atspindi asmens psichinį santykį su veika (subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę). Gynėjo teigimu, kaltinamasis savo iniciatyva sustojo prie pareigūnų ir nuvažiavo namų link suvokdamas, jog gavo tam leidimą. Tai, kad kaltinamasis sustojo savo iniciatyva prie policijos pareigūnų, patvirtina ir patys pareigūnai. Atsižvelgiant į tai, gynėjo nuomone, kitų priežasčių sustojimui, kaip tik pranešimas apie norėjimą pravažiuoti į namus, nebuvo. Taigi, tuo atveju, jei kaltinamasis suvokė, kad pareigūnas leidžia jam pravažiuoti namo, jam neliko jokio motyvo pykti ant pareigūno ar tuo labiau jį įžeisti. Apie tai, koks galėjo būti R. P. motyvas padaryti nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str., bei ką rodo jo elgesys savanoriškai sustojant prie policijos pareigūnų pranešti apie norą pravažiuoti į namus, nuosprendyje nenurodyta ir nenagrinėta, nors tai ir yra vienas iš būtinų nustatyti nusikalstamos veikos (subjektyviosios pusės) požymių. Nuosprendyje taip pat nebuvo ištirta bei nurodyta BK 290 str. numatytos veikos tyčios forma. Skunde teigiama, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas konstatavo tyčią ją tiesiog preziumuodamas, ko nenumato nei BK, nei teismų praktika, ir neišdėstydamas jokių motyvų dėl tyčios nustatymo. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamasis suvokė, jog gavo leidimą pravažiuoti į namus, galima spręsti ir iš to fakto, jog kaltinamasis, nuvažiuodamas nuo pareigūnų, pasuko ne į Kęstučio gatvę, tačiau nuvažiavo toliau Maironio gatve (kuria dėl vykstančios mugės akivaizdžiai nebuvo įmanoma nuvažiuoti toliau nei Laisvės ai. ir taip pasprukti), sustojo prie įvažiavimo į savo kiemą (tuo pačiu adresu, kur prieš tai ir nurodė gyvenantis), laukė kol atsidarys automatiniai kiemo vartai, tvarkingai pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje. Visi šie faktai patvirtina, jog kaltinamasis ne spruko nuo pareigūnų, bet tvarkingai nuvažiavo suvokdamas tam gavęs leidimą, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nėra pasisakoma nei apie šiuos R. P. veiksmus, nei apie jo paties iniciatyvą sustoti prie pareigūnų ir pranešti apie kelionės tikslą.
Šalies argumentai
Skunde gynėjas taip pat nurodo, kad byloje nustatytas faktas, kad net ir prisiekęs bei būdamas policijos pareigūnu, nukentėjusysis T. D. (kaip ir liudytojas D. R.) teismui melavo. 2014 m. birželio 4 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis T. D. parodė nepažįstantis nei liudytojo D. R., nei J. R.: „R. man pažįstamas tik per šį posėdį. Aš su juo visiškai nebendrauju." (t. 5, b. l. 28). Kad nepažįsta D. R., nukentėjusysis buvo nurodęs ir 2013 m. kovo 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu: „Liudytojo R. nepažįstu" (t.2, b. l. 200). Tuo tarpu byloje (t.3 b. l. 39) esantis Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo, jog abu šie asmenys, prisiekę nurodydami vienas kito nepažįstantys, teismui melavo, nes iš tiesų yra draugai ir bendrauja šeimomis. Paminėtina, kad Facebook socialinio tinklo duomenys Lietuvos teismų praktikoje yra laikomi tinkamais įrodymais, patvirtinančiais asmenų bendravimo faktą. Aplinkybė, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas D. R. melavo teismui (esą vienas kito nepažįsta) yra itin reikšminga, nes leidžia konstatuoti, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas sulaužė savo duotas priesaikas, o tai leidžia pagrįstai suabejoti ir šių asmenų parodymais apie visas kitas jų parodytas faktines bylos aplinkybes. Tuo tarpu skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės skundžiamame nuosprendyje apskritai neaptarė, iš kitos pusės, nepasisakė ir minėto Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo nelaikantis įrodymu - tačiau nukentėjusiojo parodymus patikimais laikė vien dėl jų davimo prisiekus.
Gynėjo teigimu, priimtu nuosprendžiu duomenų patikrinimas buvo atliekamas tik vienu aspektu - subjektyviai (atsižvelgiant tik į nukentėjusiojo parodymus ir jais tikint, o kaltinamojo parodymus atmetant kaip suinteresuotus), o ne objektyviai, lyginant R. P. ir T. D. parodymų turinį. Toks metodas yra vienpusiškas ir neatskleidžia asmenų motyvacijos duoti vienokius ar kitokius parodymus, todėl nepakankamas ir neatkleidžiantis faktinių įvykio aplinkybių. Skunde gynėjas konstatuoja, jog teismo nuosprendis dėl R. P. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str. yra paremtas prielaidomis, neištyrus bei nenustačius šios nusikalstamos veikos sudėties ir tinkamai nemotyvavus tokio teismo sprendimo, ir todėl naikintinas.
Skunde taip pat teigiama, kad nuosprendis paremtas tendencingai atrinktais duomenimis (pripažintais įrodymais): patikimais įrodymais pripažinti tik tie duomenys, kurie patvirtina nukentėjusiojo poziciją ir be pagrįstų motyvų atsisakyta duomenis, pagrindžiančius kaltinamojo poziciją, pripažinti patikimais įrodymais. Gynėjas taip pat nurodo, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai nepasisakė dėl gynybos pateiktų įrodymų apie A. R. suinteresuotumą bylos baigtimi bei D. R. ir nukentėjusiojo melagingai teiktus parodymus ir rėmėsi šių liudytojų parodymais kaip įrodymais, patvirtinančiais R. P. kaltę. Skunde taip pat pažymėta, jog lygiagrečiai šiai bylai vyko ikiteisminis tyrimas pareigūno A. R. atžvilgiu dėl BK 228 str. numatytos nusikalstamos veikos, kuomet jis, viršydamas įgaliojimus, ėmėsi neteisėtos prievartos prieš S. B. bei R. P.. S. B. šiame ikiteisminiame tyrime buvo pripažintas nukentėjusiuoju. Gynėjo teigimu, tai patvirtina, jog pareigūnų elgesys nebuvo tinkamas ir buvo padaryta žala būtent S. B., o ne policijos pareigūnams. Gynėjo teigimu, akivaizdu, jog liudytojas A. R., siekdamas išvengti asmeninės drausminės atsakomybės, buvo suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi ir, tikėtina, liudijo tendencingai.
Advokatas skunde teigia, kad byloje nesurinkta įrodymu visuma, kuri neginčytinai patvirtintu visą nusikalstamos veikos sudėti, t.y. kad 2012 m. kovo 10 d. (duomenys neskelbtini) R. P. automobiliu kliudė T. D., kad T. D. sveikatos sutrikdymas kilo būtent minėto kontakto rezultate ir kad T. D. sveikata buvo sutrikdyta būtent baudžiamojo įstatymo numatytu mastu. Visus savo motyvus dėl R. P. kaltės padarius nurodytą nusikalstamą veiką teismas grindė prielaidomis. Skunde pažymėta, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek abu kartus nagrinėjant bylą teisme R. P. nuosekliai parodė, kad nukentėjusiojo savo vairuojamu automobiliu nekliudė. Analogiškai parodė ir tiesioginis įvykio liudytojas S. B.. Taip pat teigiama, kad teismas R. P. kaltei pagrįsti vadovavosi A. R. ir T. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolais, tačiau visiškai ignoravo kardinaliai priešingus kaltinamojo bei S. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolus. Gynėjo teigimu, teismas nuosprendyje nepaaiškino, kodėl jis atmeta liudytojo A. D. parodymus ir kodėl jis laiko šio liudytojo parodymus patvirtinančiais R. P. kaltę; pastarasis policijos pareigūnas kaip tik patvirtino, kad nesimatė jokio automobilio apgadinimo bei ratų vėžių, kas būtų neabejotinai atsiradę R. P. vairuojamam automobiliui staigiai startuojant ir prasisukant ratams. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pirmąjį kartą šis liudytojas nurodė, jog nesimatė jokio automobilio apgadinimo bei ratų vėžių, kas būtų neabejotinai atsiradę prasisukus ratams ir staigiai startuojant. Pastarosios aplinkybės akivaizdžiai paneigia teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl eismo įvykio fakto, tačiau teismas tai paprasčiausiai ignoravo. Gynėjas taip pat teigia, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo masto - liko nepaneigtos abejonės, kad T. D. nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas nesant tam pakankamo pagrindo. Skunde pažymėta, kad byloje liudiję medikai parodė, kad paprastai T. D. atveju aprašyti sužalojimai (atitinkamo dydžio kraujosrūva) lemia trumpesnį nei 10 dienų nedarbingumą. Skunde atkreipia dėmesį, kad nei specialisto tyrimas, nei ekspertizė nekvestionavo T. D. sveikatos istorijoje fiksuotų įrašų apie skausmą tikrumą, o tiesiog rėmėsi šiais įrašais preziumuodami juos teisingais ir tikrinant išimtinai tik nedarbingumo trukmę. Gynėjas taip pat teigia, kad byloje nėra neabejotinai nustatytas priežastinis ryšys tarp inkriminuojamo automobilio kontakto su T. D. ir T. D. nustatytu pasekmių. Ši abejonė dėl priežastinio ryšio išlieka (nors jos pašalinimui ir atlikti visi veiksmai - apklausti ekspertas, specialistė, liudytojai, atlikta ekspertizė) ir turėjo būti interpretuojama kaltinamojo naudai.
Skunde taip pat pažymėta, kad byloje surinkti duomenys leidžia vienareikšmiškai teigti, kad hematomų spalvos ir išlikimo laikas kinta priklausomai nuo individualių asmens savybių ir yra aprašomas ne konkrečiomis dienomis, bet intervalais. Tuo tarpu aptartos individualios asmens savybės, lemiančios hematomos rezorbcijos ir spalvos kitimo greičius, T. D. atveju nebuvo tirtos. Specialių žinių turinčių asmenų tyrimų išvados (nei specialisto išvada, nei ekspertizės aktas) vienareikšmiškai nepatvirtina, kad T. D. dokumentuoti sužalojimai (kraujosruva) yra būtent kontakto su T. P. vairuojamu automobiliu pasekmė ir apskritai atsirado būtent 2012 m. kovo 10 d. Skunde teigiama, kad iš specialistų parodymų seka vienareikšmė išvada, kad pagal byloje surinktus duomenis, T. D. fiksuoti sužalojimai vienodai tikėtinai galėjo kilti ir visai kitu metu ir kitomis aplinkybėmis, nei inkriminuojama.
Gynėjo teigimu, teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, teismas neišanalizavo visų byloje surinktų įrodymų, nenustatė visų aplinkybių, reikšmingų teisingam sprendimui priimti. Nuosprendis grindžiamas iš esmės tik nukentėjusiojo ir kitų suinteresuotų asmenų parodymais bei tik kaltinimą pagrindžiančiais duomenimis, todėl, advokato teigimu, toks nuosprendis yra neteisėtas bei naikintinas. Taip pat teigiama, kad teismas visiškai neįsigilino į byloje esančius įrodymus, kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Vertinant nuosekliai visų liudytojų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamųjų posėdžių metu užfiksuotus parodymus akivaizdu, jog jie nebuvo nuoseklūs bei vienodi, kaip kad tai nurodoma nuosprendyje. Skunde pažymėta, kad kitų asmenų (be su nukentėjusiuoju susijusio A. R. ir su kaltinamuoju susijusio S. B.), betarpiškai mačiusių inkriminuojamo įvykio aplinkybes, byloje nėra, o S. B., neabejotinai mačiusio inkriminuojamo įvykio aplinkybes, parodymai yra palankūs kaltinamajam, galima konstatuoti, kad, atmetus nepatikimo liudytojo D. R. bei melavusio T. D. (pareikštu ieškiniu dar ir siekiančio byloje konkrečių materialių tikslų), jokių įrodymų, neabejotinai patvirtinančių kaltinamajam inkriminuojamos veikos padarymą, byloje nebuvo. Skunde teigiama, kad dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių akivaizdu, jog teismas pažeidė BPK 20 str. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kaltinamojo R. P. ir liudytojo S. B., tiesiogiai dalyvavusių įvykyje, parodymais, nesivadovavo. Vadovavosi R. P. kaltę tariamai įrodančiais įrodymais ir aplinkybėmis, t. y. pripažino tik nukentėjusiojo T. D. ir liudytojų A. R. bei D. R. duotus parodymus.
Skunde pažymėta, kad nagrinėjamos bylos kontekste turėjo būti įvertinta, kad R. P. inkriminuojama veika nėra įrodyta, jokių kitų veikų R. P. niekada nebuvo inkriminuojama, be to, nuo inkriminuojamo įvykio jau praėjo daugiau kaip 2,5 metų ir visą tą laiką R. P. teisę vairuoti automobilį turėjo neribotą ir ja naudojosi protingai bei atsakingai. R. P. charakterizuojamas teigiamai, turi pastovų darbą. Todėl tariama grėsmė, esą netaikius baudžiamojo poveikio priemonės, R. P. gali daryti naujas nusikalstamas veikas yra absoliučiai nepagrįsta, jau nekalbant apie tai, kad teismas niekaip nemotyvavo, kodėl jis laiko tokią (būtent „naujų“ ir „nusikalstamų“ veikų) grėsmę egzistuojant.
Šalies argumentai
Skunde taip pat pažymėta, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys yra nepagrįstas, kadangi nukentėjusysis ieškinyje taip ir nenurodė, kuo konkrečiai grindžia būtent savo prašoma atlyginti būtent jam padarytos neturtinės žalos dydį. Padarytos neturtinės žalos dydžio pagrindimas teismu praktika kitose bylose (pagal kitu procesu dalyvių patirta žala, nepatogumus ar išgyvenimus) negali būti vertinamas kaip tinkamas, kadangi neturtinė žala - tai kiekvieno asmens vidiniai išgyvenimai, kurie negali būti identiški net ir įvykus analogiškiems įvykiams. Be to, skunde pažymėta, kad apklausiamas 2014 m. birželio 4 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis paklaustas net neprisiminė, kokio dydžio yra pareikštas jo civilinis ieškinys. Tai rodo, jog nukentėjusysis pats negali paaiškinti kokio dydžio jam yra padaryta neturtinė žala ir kokiais kriterijais jis žalą vertina. Skunde taip pat teigiama, jog nukentėjusiajam žala dėl patirto sveikatos sutrikdymo jau yra atlyginta. Byloje yra pateikti duomenys, jog nukentėjusiajam buvo išmokėta 1 mėnesio jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija pagal LR Vidaus tvarkos tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 40 str. 3 d. normos nuostatas, t.y. pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Gynėjas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos VRM Medicinos centro CMEK teismui atsiųstuose dokumentuose nurodyta, jog T. D. jokių sveikatos pakitimų neliko, tolesnei vidaus tarnybai nukentėjusysis tinkamas, pats T. D. nurodė laikantis save sveiku ir sveikatos problemų neturinčiu. Tai aktualu sprendžiant ir dėl T. D. reikalaujamos žalos pagrįstumo - bylos duomenys rodo, kad T. D. jokių ilgalaikių pasekmių nėra kilę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė skundą atmesti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. P. gynėjo advokato Mariaus Endzino apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Pagal BK 290 straipsnį atsako tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį. Šiame straipsnyje nustatyto draudimo paskirtis sudaryti galimybes valstybės tarnautojams ar kitiems viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims vykdyti savo pareigas ir taip užtikrinti normalią jų veiklą. Be to, šia BK norma saugoma ir minėtų asmenų garbė bei orumas jiems atliekant viešojo administravimo pareigas. Straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos objektyvioji pusė pasireiškia savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu. Įžeidimu laikytini žodžiai ar veiksmai, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, pakenkti jo moraliniam prestižui. BK 290 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. kaip būtinas bei pakankamas baudžiamajai atsakomybei objektyvusis požymis joje nurodyta veika, o nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-32/2013).
Kaip nurodė nukentėjusysis T. D., jam tik užėjus iš automobilio priekio, vairuotojas riktelėjo keiksmažodį ir greitai pradėjo važiuoti bei užkabino jo koją, bamperis trinktelėjo į kojos kelį. Tada jis sukosi šonu, o veidrodėlis jam trinktelėjo per ranką. Įžeidžiantys žodžiai buvo dviejų žodžių junginys - „necenzūriniai žodžiai“.Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir liudytojo A. R. parodymai, kad jo kolegai kaltinamasis pasakė, jog graužtų lytinį organą ir bandė pravažiuoti, kolegą sužeisdamas. Tikrai buvo pasakyta frazė „necenzūriniai žodžiai“ prieš automobiliui pradedant važiuoti, ją pasakė automobilio vairuotojas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ta aplinkybė, kad įžeidimas buvo išsakytas tik pareigūnams, o kiti asmenys jo negirdėjo, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui pagal BK 290 straipsnį. Nors viešas įžeidimas įžūliau ir šiurkščiau pažeidžia nusikaltimo objektą, tačiau atsakomybė pagal šį straipsnį kyla nepriklausomai nuo to, ar įžeidimas pasireiškia viešu ar neviešu valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-303/2015).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo atitiktį BPK reikalavimams (BPK 20 straipsnio), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nuteistojo R. P. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 290 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuteistojo veikoje yra nustatyti visi nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai: veika – įžeidžiant pareigūną žodžiu, išvadinus jį jo orumą žeminančiais ir užgauliais žodžiais; kaltė – tiesioginė tyčia, nes R. P. suvokė, kad pareigūnas atlieka teisėtus veiksmus – pareigūnas prašė dokumentų, leidimo, o išsakydamas pareigūnui dėl jo teisėtų veiksmų atlikimo įžeidžiančius žodžius, norėjo taip elgtis ir siekė jį įžeisti; motyvas – siekis įskaudinti, įžeisti ir pakenkti savo pareigas atliekančio pareigūnui autoritetui.
Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, T. D. ir liudytojo A. R. duoti parodymai yra išsamūs, nuoseklūs, neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, sutampa su jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, todėl teismui jais netikėti nėra pagrindo. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas prieš duodami parodymus teisme, BPK 277 str. numatyta tvarka buvo įspėjami dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) ir atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus bei prisiekė duoti teisingus parodymus. Taip pat pažymėtina, jog nukentėjusysis T. D. ir liudytojas A. R. yra policijos pareigūnai, valstybės tarnautojai, vykdę įstatymu jiems pavestas viešosios tvarkos užtikrinimo užduotis, veikę teisėtai ir savo įgaliojimų ribose, todėl jie nėra suinteresuoti nepagrįstai ir melagingai apkaltinti R. P.. Byloje taip pat nenustatyta, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo bei liudytojo anksčiau būtų buvę kokių nors konfliktų, todėl nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusysis T. D. ir liudytojas A. R., duodami teisme parodymus, turėtų pagrindą ir norėtų nepagrįstai apkalbėti ir apkaltinti R. P., norėtų pakenkti jam. Remiantis tuo kas išdėstyta, aukštesniosios instancijos teismas atmeta skundo argumentus, jog nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir negali būti laikomi patikimais, atmetami kaip objektyviai nepagrįsti.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog remiantis socialinio tinklo ,,Facebook” duomenimis, matyti, kad liudytojai T. D. ir D. R. yra draugai, tačiau toks skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad iš baudžiamojoje byloje pateiktų duomenų negalima nustatyti, ar minėto socialinio tinklo anketas administruoja liudytojai, taip pat remiantis socialinio tinklo anketos duomenimis negalima neabejotinai teigti, kad minėti liudytojai yra draugai ar iki įvykio bendravo.
Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Ši nusikalstamos veikos sudėtis yra blanketinė, t. y. kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklės, kurių pažeidimas užtraukia ir baudžiamąją atsakomybę, yra įtvirtintos kituose teisės aktuose taip pat ir Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse.
Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, šioje byloje nustatyti padariniai - kito žmogaus nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad T. D. konstatuota poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje su kairio alkūnės sąnario minkštųjų audinių patinimu ir jos funkcijos sutrikimu, poodinė kraujosruva dešiniame kelyje. Poodinė kraujosruva kairėje alkūnėje su kairio alkūnės sąnario minkštųjų audinių patinimu ir jos funkcijos sutrikimu atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1. b. l. 45, 46). Iš 2013-10-17 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-1955(13) (Kompleksinis teismo medicinos - eismo įvykio tyrimas) matyti, kad: 1) sužalojimų mechanizmas - automobiliui MB C300 pradėjus važiuoti buvo kliudytas T. D. dešinysis kelias, padarant kelio sąnario srities sumušimą su poodine kraujosruva ir odos nubrozdinimais, automobiliui toliau judant, nukentėjusiojo kūnas buvo sukamas laikrodžio rodyklės kryptimi, ir kaire alkūne kontaktavo su dešinės pusės automobilio veidrodėliu, padarant alkūnės sąnario srities sumušimą su poodine kraujosruva ir minkštųjų audinių patinimu - yra galimas (t. 3, b. l. 136-140).
Apygardos teismas nesutinka su skundo argumentais, jog apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, patikimais įrodymais pripažino tik nukentėjusiojo parodymus, o kaltinamojo parodymus atmetė kaip suinteresuotus. Išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, teismas pažymi, jog priimant apkaltinamąjį nuosprendį buvo remiamasi ne tik nukentėjusiojo parodymais, bet ir kita bylos medžiaga, kuri minėtus parodymus patvirtino, t. y. kelių eismo įvykio vietos planu, transporto priemonės apžiūros protokolu, fotonuotraukomis (t. 1. b. l. 9-12), Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1. b. l. 45, 46), T. D. asmens sveikatos istorijos apžiūros protokolu (t. 2. b. l. 11-74), Valstybinė teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus pažyma (t. 2. b. l. 8), automobilio „MB C300“, v. n. (duomenys neskelbtini), apžiūros protokolu (t. 1. b. l. 88-92), nukentėjusiojo T. D. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 2, b. l. 85-93), liudytojo A. R. parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 2. b. l. 94-102), 2013-10-17 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 136-140).
Priešingai nei teigiama skunde, aplinkybė, jog nagrinėjant šią baudžiamąją bylą vyko ikiteisminis tyrimas pareigūno A. R. atžvilgiu, nepatvirtina, jog pareigūnų elgesys buvo netinkamas ir žala padaryta S. B.. BPK 2 str. įpareigoja prokurorą bei ikiteisminio tyrimo pareigūnus reaguoti į kiekvieną informaciją apie galimai padarytą nusikalstamą veiką ir atlikti visus reikalingus proceso veiksmus bei priimti reikalingus sprendimus, kad nusikalstama veika būtų atskleista. Pažymėtina ir tai, kad tik apkaltinamasis teismo nuosprendis patvirtintų, jog A. R. elgesys buvo netinkamas.
Apeliantas taip pat teigia, jog įvykio vietoje nesimatė jokių automobilio ratų vėžių ir tai paneigia teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus dėl eismo įvykio fakto. Kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (Kompleksinis teismo medicinos - eismo įvykio tyrimo) matyti, kad ant šlapios asfaltuotos kelio dalies ratų praslydimo pėdsakai gali neišlikti. Šioje byloje specialisto išvada bei ekspertizės aktas buvo įvertinta teismo tiek atskirai, tiek kartu su kitais įrodymais, dėl specialistės kompetencijos ar specialisto išvados išsamumo bei atitikties baudžiamojo proceso įstatymų keliamiems reikalavimams abejonių teismui pagrįstai nekilo.
Apeliaciniame skunde plačiai analizuojami byloje esantys įrodymai, jie atitinkamai vertinami, keliamos įvairios versijos, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl R. P. kaltės sutinka, jo kaltė yra įrodyta byloje esančių įrodomų visuma, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. įtvirtintų bendrųjų įrodomų vertinimo principų ir taisyklių. Aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva ir nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Vien tai, kad byloje surinkti įrodymai buvo įvertinti kitaip, negu juos vertina nuteistasis ir jo gynėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonės.
Baudžiamojo poveikio priemonės – tai teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnis). BK 68 straipsnyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Taigi, vienintelė būtina nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo sąlyga yra tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise. Jokių kitų būtinų šios priemonės taikymo sąlygų baudžiamasis įstatymas nenumato. Kita vertus, nurodyta įstatymo formuluotė reiškia tai, kad uždraudimo naudotis specialia teise paskyrimas nėra privalomas: tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro naudodamasis specialia teise, teismas privalo apsvarstyti šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo klausimą ir motyvuotai nuspręsti taikyti ją ar ne.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. P. buvo taikyta baudžiamojo poveikio priemonė - uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant jam vairuoti transporto priemones dvejiems metams.
Šioje byloje nustatyta, kad R. P. anksčiau neteistas, neturi galiojančių nuobaudų už KET pažeidimus, dirba, BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė būdamas blaivus, neapsvaigęs nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo jau praėjo daugiau kaip du metai. Įvertinus šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti pakanka taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės, todėl Kauno apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl uždraudimo naudoti specialia teise keistinas.
Dėl civilinio ieškinio.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nes nukentėjusysis negali paaiškinti, kokio dydžio neturtinė žala jam yra padaryta, jokių ilgalaikių pasekmių jam nėra kilę.
Pažymėtina, kad nukentėjusysis T. D. civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jis kentė fizinį skausmą, buvo įžeistas ir pažemintas, po įvykio taip pat jautė psichologinį sukrėtimą, patyrė dvasinius išgyvenimus. Jis buvo pažemintas viešoje vietoje, kuomet atliko teisėtas valstybės tarnautojo pareigas, siekiant sumenkinti jo asmeninį ir profesinį autoritetą, jo garbę ir orumą. Dėl patirtų sužalojimų, psichologinio streso, ikiteisminio tyrimo eigos išgyvena ir jo šeima.
Iš skundžiamos nutarties matyti, kad joje teismas aptarė padarytos neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, nuteistojo asmenybę, jos turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taikė sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Teismas į visus įstatyme nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus atsižvelgė tinkamai, pagrindinį dėmesį paskirdamas žalos pasekmėms.
Patikrinusi skundžiamą procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes aktualios teisės normos pritaikytos tinkamai. Kolegija pažymi, kad teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pagal kurią nukentėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą, priteisiama iki 2896 Eur (kas atitiko 10 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-64/2009, 2K-401/2009, 2K-215/2010, 2K-280/2010 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti R. P. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę - draudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones dvejiems metams.
Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.