- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-12
- Bylos Nr.
- 1S-2003-238/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00106-2015-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Lietuvos Respublikos, Danguolė Šiugždinytė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danguolė Šiugždinytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. S. skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. S. skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
V. S. privataus kaltinimo tvarka pateikė teismui skundą, kuriame prašė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 154 straipsnio 1 dalį pradėti baudžiamąjį procesą A. L. atžvilgiu dėl to, kad ji 2015 m. kovo 31 d. Vilijampolės policijos nuovadai pateikė pareiškimą, kuriame nurodyta, jog V. S. yra psichiškai nestabilus, alkoholikas, kuris gydėsi nuo alkoholizmo, agresyvus, neva jai grasinęs. Pareiškime taip pat nurodoma, kad jam ir jo žmonai gyvenimas nepasisekęs, šeima nenormali, abu jie yra psichiniai ligoniai. A. L. nurodo, kad ji, turinti medicininį išsilavinimą, padarė išvadą, jog V. S. yra psichiškai nesveikas ir tą sprendžia iš jo akių. Nurodo, kad jis kelia grėsmę visuomenei ir aplinkiniams, ir jei kažkas atsitiktų A. L. ar jos turtui, reikėtų kaltinti V. S.. Skunde nurodoma, kad A. L. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl turėtų būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį, taip pat prašoma priteisti 3000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Kauno apylinkės teismas 2015 m. spalio 7 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo procesą pagal V. S. pareiškimą. Nutartyje konstatuojama, kad A. L. veiksmuose, kuomet ji parašė pareiškimą teisėsaugos institucijai – Kauno apskrities VPK Kauno m. Santakos PK Viešosios policijos skyriaus Vilijampolės PN dėl galimai priešingų teisei V. S. veiksmų, nėra veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismas nurodė, kad pats kreipimasis į policijos įstaigą rodo, jog kreipiamasi siekiant apginti galimai pažeistas teises, o ne turint tikslą apšmeižti kitą asmenį.
Šalies argumentai
Skunde V. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį panaikinti ir priimti nutartį dėl baudžiamosios bylos iškėlimo A. L. pagal LR BK 154 straipsnio 1 dalį. Skunde nurodoma, kad 2015 m. kovo 31 d. pareiškime A. L. neviešai niekino jo prestižą, bandė sulyginti jį su nusikaltėliu, taip pat teigė, kad jis yra psichiškai nestabilus, tuo siekė, kad jam kiltų kuo daugiau neigiamų padarinių, t. y. būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, suvaržytos jo laisvės. Pareiškime yra nurodomos melagingos ir prasimanytos žinios, kurios yra susijusios su jo garbe ir orumu, jo asmenybės vertinimu, o nurodyti teiginiai paniekina, pažemina ir pakerta pasitikėjimą juo. Tokie apibūdinimai yra niekaip nesusiję su A. L. teisių pažeidimu, nes ji pareiškime nekaltina jo jokia nusikalstama veika, tačiau šmeižiančiu būdu skleidžia apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, neaišku kokiu tikslu siekdama pakirsti pasitikėjimą juo pareigūnų ir visuomenės akivaizdoje. Būtent tokiais veiksmais pasireiškė A. L. veika, todėl jos veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.
V. S. skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Pažymėtina tai, kad BPK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tada, kai surenkama pakankamai duomenų, įrodančių, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.
Iš skundo turinio matyti, kad V. S. prašo patraukti baudžiamojon atsakomybėn A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 154 straipsnio 1 dalyje. Skunde nurodoma, kad ji apie pareiškėją paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Motyvuojamoji dalis
LR BK 154 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šis nusikaltimas yra padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę, ir to siekia.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. Viena iš šių aplinkybių – tai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Būtent šiuo pagrindu apylinkės teismas ir atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal V. S. skundą. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. L. veiksmuose nenustatyta nusikaltimo, numatyto LR BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių.
Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad A. L. pareiškimo pateikimas teisėsaugos institucijai negali būti laikomas šmeižimu. Pareiškimą dėl V. S. elgesio A. L. pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, o dokumento pateikimas kompetentingai institucijai, kuomet jis yra skiriamas ne plačiai visuomenės daliai, siekiant paskleisti informaciją apie asmenį, bet pateikiant savo nuomonę dėl esamos situacijos, negali būti laikomas asmens šmeižimu. Nuomonės išsakymas kompetentingai institucijai nėra nusikalstama veika net ir tuo atveju, kai paaiškėja, kad ją išsakęs asmuo klydo, tokie veiksmai negali būti laikomi tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu pagal LR BK 154 straipsnį. Pagal subjektyviuosius požymius šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl tikrovės neatitinkanti informacija turi būti paskleista ją paskleidusiam asmeniui suvokiant, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo, ir to siekiant. Vien subjektyvus pareiškėjo įsitikinimas, kad, jo manymu, šios žinios buvo paskleistos, negali savaime sudaryti pagrindo baudžiamajam procesui pradėti.
Kaip matyti iš skundo turinio, žinios (pareiškimas) apie V. S. buvo paskleistos ne tretiesiems asmenims, o pateiktos ikiteisminio tyrimo institucijai, todėl darytina išvada, kad A. L. neturėjo tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančias, šmeižikiško pobūdžio žinias apie V. S., taigi tai nėra tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimas ir tai nepatenka į LR BK 154 straipsnio dispoziciją.
Šmeižimo – nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tačiau pagal nuosekliai vystomą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijos dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytas ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu ir BK 154 straipsnio taikymo prasme.
Daroma išvada, kad A. L. kreipimasis į policiją dėl galbūt jos pažeistų teisių gynimo – informacija apie V. S. veiksmus, nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu. Pagal nustatytas aplinkybes matyti, kad ji siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie V. S., o tik teisės aktų nustatyta tvarka norėjo, kad būtų ištirtos jos nurodytos aplinkybės apie neva galbūt prieš ją padarytas ar galimas padaryti nusikalstamas veikas. Šią informaciją priėmė ir BPK numatyta tvarka ištyrė kompetentingi policijos pareigūnai, tik jiems ši informacija ir buvo skirta. Ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas nepradėtas, nesudaro pagrindo kvalifikuoti A. L. veiksmus pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis. Tokią teisminę praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis teismas (nutartis 2K-91/2015).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, tenkinti V. S. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra. Todėl skundas atmetamas, o teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis paliekama galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
V. S. skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartį palikti galioti.
Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.