Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-858-1810-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-06-23
Bylos Nr.: A-858-1810-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos, Migracijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, J. B., I. B., I., Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, J., Lietuvos
Pareiškėjas: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, J. B.
Advokatai: Adomas Liutvinskas, Vytautas Sirvydis

Kategorijos

Administracinė byla Nr. A858 – 1810/2010Procesinio sprendimo kategorija 3.3; 3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTA RTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,

dalyvaujant pareiškėjo ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Renatai Romančikienei,

pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovams Ramūnui Ramanauskui, Andžejui Žukauskui,

pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. atstovui advokatui Adomui Liutvinskui,trečiojo suinteresuoto asmens I. B. atstovui advokatui Vytautui Sirvydžiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. (Y. B.), trečiojo suinteresuoto asmens I. B., atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B., I. B. ir Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir pareiškėjo J. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B. ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) su prašymu (I tomas, b. 1. 2 – 3) kreipėsi į teismą prašydamas priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.

Migracijos departamentas paaiškino, kad 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15‑01)‑7K-81 neišduoti Rusijos Federacijos piliečiui J. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo (toliau – ir Nacionalinių saugumo pagrindų įstatymas) priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsniu, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalimi, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 127 straipsnio 4 dalimi. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir Valstybės saugumo departamentas) 2004 m. balandžio 1 d. raštu Nr. (03)-18-159-217, 2004 m. gegužės 11 d. ir 2004 m. birželio 21 d. raštais pateikė Migracijos departamentui informaciją apie J. B. veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 2 skyriaus 1 skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. B. su skundu (I tomas, b. 1. 25 – 32) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15‑01)‑7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas paaiškino, kad niekada nesikėsino į Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką. Manė, kad skundžiamame sprendime minima grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra tik samprotavimai, kurie neturi realaus pagrindo. Laikė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 138 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnio nuostatų. Pažymėjo, jog Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 144 straipsnyje numatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios nuostatos negu šiame įstatyme, taikomos tarptautinių sutarčių nuostatos. Paaiškino, kad, sprendžiant jo prašymą dėl leidimo nuolatiniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje išdavimo, prioritetą turi 1995 m. liepos 3 d. Seimo ratifikuota Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurią Seimas ratifikavo 1995 m. balandžio 27 d.

Atsiliepimas

Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo J. B. skundą (I tomas, b. l. 39 –42) prašė jį atmesti.

Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu jis atitinka šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 punktuose ir 26 straipsnyje nustatytas sąlygas. Viena iš šių sąlygų – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui. Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnyje numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Valstybės saugumo departamentas pateikė Migracijos departamentui išvadas apie J. B. veikas, keliančias grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, nurodė, kad J. B. veiksmai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedelio I dalies 2 skyriaus 1 skirsnyje įtvirtintam nacionalinio saugumo objektui – konstitucinei santvarkai. Migracijos departamentas, pakartotinai nagrinėdamas J. B. prašymą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, įvertino faktus, išdėstytus Valstybės saugumo departamento išvadose ir patvirtinančius J. B. keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Atsakovas taip pat įvertino Valstybės saugumo departamento išvadą, kad J. B. ir šiuo metu atlieka valstybės saugumui pavojų keliančius veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimu (II tomas, b. 1. 151 – 154) su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens J. B. skundu sutiko ir prašė jo skundą patenkinti, o su Migracijos departamento prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

I. B. teigė, kad 1977 m. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarė santuoką su J. B. ir nuo to laiko jos vyras nuolat gyvena šioje šalyje. Pažymėjo, kad J. B. išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos šiurkščiai pažeistų judviejų mažamečio vaiko teisę augti šeimoje. J. B. tėvai taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir jiems reikalingas sūnaus materialinis išlaikymas.

Atsiliepimas

Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą (III tomas, b. 1. 57 – 58) su pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens J. B. skundu nesutiko ir prašė jo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valstybės saugumo departamentas palaikė Migracijos departamento poziciją. Paaiškino, kad J. B. rengė planą „Strekoza“, kuriuo buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį ir padaryti įtaką šalyje vykstantiems politiniams procesams sau palankia linkme, panaudodamas psichinę prievartą reikalavo, kad Respublikos Prezidentas R. P. paskirtų jį vienu iš savo patarėjų, J. B. taip pat siekė sumažinti Respublikos Prezidento patarėjos D. K.-G. įtaką Respublikos Prezidentui, darė spaudimą Respublikos Prezidento patarėjui A. K., reikalaudamas surinkti ir jam pateikti D. K.-G. kompromituojančią informaciją bei per tarpininkus darė įtaką oficialiems užsienio valstybės pareigūnams, kad šie diplomatinėmis priemonėmis darytų spaudimą Lietuvos Respublikos institucijoms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 29 d. sprendimu (VI tomas, b. l. 100 – 156) pareiškėjo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymą dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją atmetė kaip nepagrįstą; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“; įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B.; priteisė pareiškėjui – J. B. iš atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 100 Lt sumokėtam žyminiam mokesčiui už Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2004 m. liepos 2 d. paduotą skundą atlyginti.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar Valstybės saugumo departamento prašymas Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo yra pagrįstas, taip pat sprendžiant, ar J. B. prašymas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje yra pagrįstas, būtina išanalizuoti, ar Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ yra pagrįstas ir teisėtas, įvertinant šiame sprendime išdėstytus argumentus, pasak Migracijos departamento ir Valstybės saugumo departamento, pagrindžiančius J. B. veiksmų keliamą grėsmę nacionaliniam saugumui. Akcentavo, jog Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 yra išdėstytos tokios aplinkybės, dėl kurių J. B. bei UAB „Avia Baltika“ veikos laikomos keliančiomis grėsmę nacionaliniam saugumui: J. B. rengė planus, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje; J. B. mainais už finansinę paramą, suteiktą per Prezidento rinkimų kampaniją, reikalavo išrinkto Prezidento R. P. vykdyti įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Prezidentą kompromituojančią informaciją; J. B. rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus; J. B. siuntė ir ruošėsi siųsti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detales į Sudano Respubliką, t. y. į valstybę, kuriai taikomas tarptautinis prekybos tokios paskirties prekėmis embargo režimas. Dėl J. B. rengiamų planų, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti poveikį politiniams procesams Lietuvoje, teismas pažymėjo, kad tiek Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 bei departamento atstovės 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės, tiek Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės įrodo, kad visos šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su J. B., suteikusio kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidento postą – R. P. finansinę ir kitokią svarią paramą, ir R. P., kaip nuo seno pažįstamų lakūnų, asmenybėmis, tarp jų, kaip pažįstamų iš senų laikų, be to, dar susisaisčiusių minėtais finansiniais santykiais, susiklosčiusiais ryšiais. Įvertinęs inter alia tai, kad Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 31 d. išvadoje (Žin., 2004, Nr. 49-1600), turinčioje erga omnes pobūdį, t. y. saistančioje visus asmenis, pateikė išvadą, be kita ko, kad Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. veiksmai 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 neteisėtai suteikus J. B. Lietuvos Respublikos pilietybę už šio suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas R. P. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją; kad Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. veiksmai, kuriais jis sąmoningai leido J. B. suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; kad šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas R. P. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją (teismas įvertino tai, kad dėl pastarųjų veiksmų atlikimo R. P. nebuvo nubaustas baudžiamąja tvarka), teismas padarė išvadą, kad R. P., einančiam Lietuvos Respublikos Prezidento, t. y. valstybės vadovo (Konstitucijos 77 str. 1 d.), pareigas, J. B. darė ir turėjo prielaidas bei sąlygas daryti didžiulę įtaką, taip pat ir politiniams procesams Lietuvoje. Teismo manymu, tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo daugiausia ekonominių interesų, jis darė ir turėjo prielaidas bei sąlygas daryti didžiulę įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje, turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pateikė analogišką išvadą, politinę, o ne teisinę, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122). Taip pat teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. balandžio 6 d. nutarimu Nr. IX‑2100 „Dėl pavedimo laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas ir pavedimo laikinai eiti Seimo Pirmininko pareigas“ (Žin., 2004, Nr. 51-1697), atsižvelgdamas į tai, kad R. P. 2004 m. balandžio 6 d. apkaltos proceso tvarka pašalintas iš Respublikos Prezidento pareigų, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 89 straipsnio 1 dalimi, minėto nutarimo 1 straipsnyje nutarė pavesti Seimo Pirmininkui A. P. laikinai eiti Respublikos Prezidento pareigas, kol įstatymų nustatyta tvarka prisieks naujai išrinktas Respublikos Prezidentas. Teismas konstatavo, kad tiek Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 bei departamento atstovės 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės, tiek Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės įrodo, kad visos šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su J. B., suteikusio kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidento postą – R. P. finansinę ir kitokią svarią paramą, ir R. P., kaip nuo seno pažįstamų lakūnų, asmenybėmis, tarp jų, kaip pažįstamų iš senų laikų, be to, dar susisaisčiusių minėtais finansiniais santykiais, susiklosčiusiais ryšiais. Teismo manymu, R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų daryti įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje. Atkreipė dėmesį, kad R. P. einant Respublikos Prezidento pareigas, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo garantijos užsienio politikos ir tarptautinių teisinių santykių plotmėje buvo labai trapios. Atsižvelgęs į tai, kad nuo 2004 m. kovo 16 d., kai Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas gynybiniu aspektu žymiai sustiprėjo, nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuvos Respublika tapo Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas ekonominiu aspektu žymiai sustiprėjo, kad minėtos datos brėžia ir Lietuvos nacionalinio saugumo politinio aspekto žymų sustiprėjimą, taip pat į tai, kad R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų daryti įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentui 2004 m. birželio 29 d. priimant sprendimą Nr. (15-01)-7K-81, aplinkybės, jog J. B. rengė planus, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje, nebekėlė realaus ir akivaizdaus pavojaus nacionaliniam saugumui. Juolab minėtos aplinkybės nebekelia grėsmių nacionaliniam saugumui nūdieną, nes, kaip nurodė Valstybės saugumo departamento atstovas R. Ramanauskas 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu, vėliau negu 2004 m. balandžio mėn., t. y. kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., J. B. veiksmų, kuriais būtų keliama grėsmė nacionaliniam saugumui, nenustatyta, jokių įrodymų į šią administracinę bylą nėra pateikta, o įslaptinta medžiaga, kurią 2010 m. sausio 20 d. posėdyje pateikė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas Andžejus Žukauskas, yra fragmentiška ir nepatvirtina minėtų aplinkybių. Dėl aplinkybių, kad J. B. mainais už finansinę paramą suteiktą per Prezidento rinkimų kampaniją, reikalavo išrinkto Prezidento R. P. vykdyti įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Prezidentą kompromituojančią informaciją, teismas pažymėjo, jog tiek Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 bei departamento atstovės 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės, tiek Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės įrodo, kad visos šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su J. B., suteikusio kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidento postą – R. P. finansinę ir kitokią svarią paramą, ir R. P., kaip nuo seno pažįstamų lakūnų, asmenybėmis, tarp jų, kaip pažįstamų iš senų laikų, be to, dar susisaisčiusių minėtais finansiniais santykiais, susiklosčiusiais ryšiais. Teismas taip pat vertino inter alia tai, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-792-35/2004, nustatęs inter alia tai, jog „J. B. 2003 metų kovo mėnesio 16 d. 17 val. 15 min. ir 17 val. 55 min. vykusių telefoninių pokalbių su A. D. metu ir 2003 m. kovo 17 d. jo namuose (duomenys neskelbtini), asmeninio susitikimo su A. D. metu, taip pat 2003 m. kovo 17 d. pas R. P. namuose (duomenys neskelbtini), įvykusio jo asmeninio susitikimo su Lietuvos Respublikos Prezidentu R. P. metu, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas pagarsinti Respublikos Prezidentą R. P. kompromituojančias žinias ir kitas žinias apie esamus susitarimus tarp jo ir Respublikos Prezidento R. P., apie vykdytą rinkiminę kampaniją, joje dalyvavusius asmenis ir rinkiminės kampanijos finansavimą, kurių atskleidimas nepageidautinas Respublikos Prezidentui R. P., reikalavo iš Respublikos Prezidento R. P. per A. D., taip pat tiesiogiai iš Respublikos Prezidento R. P., paskirti jį – J. B. – vienu iš Respublikos Prezidento etatinių patarėjų, suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę ir vykdyti kitus pažadus, R. P. duotus J. B. už finansinę, organizacinę ir intelektualinę paramą per 2002-2003 metų rinkimus į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, t. y. atlikti Respublikos Prezidento R. P. kompetencijoje esančius veiksmus J. B. naudai. Panaudojęs psichinę prievartą – pagrasinęs Respublikos Prezidentui R. P., tačiau sulaukęs tik dalies anksčiau pareikštų reikalavimų įvykdymo (Lietuvos Respublikos pilietybės J. B. suteikimas išimties tvarka ir apdovanojimas Lietuvos Liberalų demokratų partijos auksiniu ženkleliu), J. B. savo reikalavimų neatsisakė ir tęsė nusikalstamą veiką, o būtent: J. B. 2004 metų sausio-vasario mėnesiais ne mažiau kaip 5 jo asmeninių susitikimų su Respublikos Prezidento R. P. patarėju G. Š. metu, vykusių pas J. B. namuose (duomenys neskelbtini), pas G. Š. namuose (duomenys neskelbtini), ir kavinėje (duomenys neskelbtini), taip pat 2004 m. kovo 4, 10, 23 ir 24 d. vykusių susitikimų su Respublikos Prezidentu R. P. metu, vykusių (duomenys neskelbtini) mikrorajone esančiame sporto komplekse, panaudodamas psichinę prievartą – užsimindamas apie turimas Respublikos Prezidentą R. P. kompromituojančias žinias bei grasindamas šias žinias pagarsinti, reikalavo iš Respublikos Prezidento R. P. per G. Š., taip pat tiesiogiai iš Respublikos Prezidento R. P., paskirti jį – J. B. – vienu iš Respublikos Prezidento R. P. patarėjų, po ko Respublikos Prezidentas R. P. 2004 m. kovo 24 d. J. B. pakvietė visuomeniniu patarėju. Tokiais savo veiksmais J. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalyje, teismas J. B. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 287 straipsnio 1 dalyje ir skyrė jam 10 000 Lt (80 MGL) dydžio baudą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistojo – J. B. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. nuosprendžio bei Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, 2005 m. spalio 18 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-495/2005 iš esmės paliko galioti minėtą Vilniaus 1 apylinkės teismo nuosprendį. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad R. P., einančiam Lietuvos Respublikos Prezidento, t. y. valstybės vadovo (Konstitucijos 77 str. 1 d.), pareigas, J. B. grasino. Teismo vertinimu, tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo daugiausia ekonominių interesų, jis grasino valstybės vadovui R. P., turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme (Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pateikė analogišką išvadą, tiesa, politinę, o ne teisinę, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122)). Kartu teismas pažymėjo, kad tiek Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 bei departamento atstovės 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės, tiek Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės įrodo, kad visos šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su J. B., suteikusio kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidento postą – R. P. finansinę ir kitokią svarią paramą, ir R. P., kaip nuo seno pažįstamų lakūnų, asmenybėmis, tarp jų, kaip pažįstamų iš senų laikų, be to, dar susisaisčiusių minėtais finansiniais santykiais, susiklosčiusiais ryšiais. Laikė, kad R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų grasinti valstybės vadovui R. P.. Taip pat dar kartą akcentavo, kad nuo 2004 m. kovo 16 d., kai Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas gynybiniu aspektu žymiai sustiprėjo, o nuo 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuvos Respublika tapo Europos Sąjungos valstybe nare, Lietuvos Respublikos nacionalinis saugumas ekonominiu aspektu žymiai sustiprėjo; dar daugiau, minėtos datos brėžia ir Lietuvos nacionalinio saugumo politinio aspekto žymų sustiprėjimą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų grasinti valstybės vadovui R. P., teismas konstatavo, kad Migracijos departamentui 2004 m. birželio 29 d. priimant sprendimą Nr. (15- 01)-7K-81, aplinkybės, jog J. B. mainais už finansinę paramą, suteiktą per Prezidento rinkimų kampaniją, reikalavo išrinkto Prezidento R. P. vykdyti įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Prezidentą kompromituojančią informaciją, nebekėlė realaus ir akivaizdaus pavojaus nacionaliniam saugumui. Juolab minėtos aplinkybės nebekelia grėsmių nacionaliniam saugumui nūdieną, nes, kaip nurodė Valstybės saugumo departamento atstovas R. Ramanauskas 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu, vėliau negu 2004 m. balandžio mėn., t. y. kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., J. B. veiksmų, kuriais būtų keliama grėsmė nacionaliniam saugumui, nenustatyta, jokių įrodymų į šią administracinę bylą nėra pateikta, o įslaptinta medžiaga, kurią 2010 m. sausio 20 d. posėdyje pateikė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas A. Žukauskas, yra fragmentiška ir nepatvirtina minėtų aplinkybių. Dėl aplinkybių, kad J. B. rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus, teismas nurodė, kad tiek Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 bei departamento atstovės 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės, tiek Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. teismo posėdyje pateiktos aplinkybės įrodo, kad visos šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su J. B., suteikusio kandidatui į Lietuvos Respublikos Prezidento postą – R. P. finansinę ir kitokią svarią paramą, ir R. P., kaip nuo seno pažįstamų lakūnų, asmenybėmis, tarp jų, kaip pažįstamų iš senų laikų, be to, dar susisaisčiusių minėtais finansiniais santykiais, susiklosčiusiais ryšiais, taip pat su būtent R. P., o ne jokio kito Respublikos Prezidento, patarėja D. K.. Įvertinęs, kad J. B. rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus, teismas padarė išvadą, kad J. B. šiais veiksmais darė didžiulę įtaką Lietuvos Respublikos Prezidentui R. P.. Tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo ekonominių interesų, jis darė didžiulę įtaką valstybės vadovui R. P., turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme. Taip pat kartodamas anksčiau minėtus motyvus, teismas laikė, kad R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų daryti įtaką šiuo aspektu valstybės vadovui R. P.. Kartu akcentavo ir tai, kad Migracijos departamentui 2004 m. birželio 29 d. priimant sprendimą Nr. (15-01)-7K-81, aplinkybės, jog J. B. rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus, nebekėlė realaus ir akivaizdaus pavojaus nacionaliniam saugumui, minėtos aplinkybės nebekelia grėsmių nacionaliniam saugumui ir dabartiniu metu, duomenų, kad kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., J. B. atliko veiksmus, kuriais būtų keliama grėsmė nacionaliniam saugumui, nenustatyta, jokių įrodymų į šią administracinę bylą nėra pateikta, o įslaptinta medžiaga yra fragmentiška ir nepatvirtina minėtų aplinkybių. Dėl aplinkybių, kad J. B. siuntė ir ruošėsi siųsti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detales į Sudano Respubliką, t. y. į valstybę, kuriai taikomas tarptautinis prekybos tokios paskirties prekėmis embargo režimas teismas pažymėjo, kad Seimo laikinoji komisija kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės „Avia Baltika“ veiklai ištirti, ištyrusi uždarosios akcinės bendrovės aviacijos kompanijos „Avia Baltika“ veiklą, nustatė, kad uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija „Avia Baltika“ (vadovaujama J. B.) 2001 m. išvežė į Sudaną be licencijos sraigtasparnį „Mi-8T“. Komisija konstatavo, kad „4. veiksmai, kai 2001 m. į Sudaną buvo išvežtas sraigtasparnis Mi-8T, nepažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau neatitiko Europos Sąjungos embargo nuostatų ir JTO taikomų sankcijų“. Seimas 2003 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. IX-1380 „Dėl Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės „Avia Baltika“ veiklai ištirti“ (Žin., 2003, Nr. 32-1317) pritarė Seimo laikinosios komisijos kontroliuojamų prekių eksporto problemoms ir su tuo susijusiai bendrovės „Avia Baltika“ veiklai ištirti išvadoms ir šios komisijos veiklą nutraukė. Pažymėjo, kad šios Komisijos 4 išvada, t. y. kad „4. veiksmai, kai 2001 m. į Sudaną buvo išvežtas sraigtasparnis Mi-8T, nepažeidė tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau neatitiko Europos Sąjungos embargo nuostatų ir JTO taikomų sankcijų“ turi būti įvertinti ir 1 išvados, kad „1. Šiuo metu Lietuvoje veikianti ir nuolat tobulinama strateginių prekių kontrolės sistema iš esmės yra pakankama“ kontekste. Teismo manymu, įvertinus tai, kad Seimas 2003 m. kovo 20 d. nutarimu patvirtino, jog teisiniam reguliavimui (taigi ir nacionaliniam saugumui) Lietuvoje veikianti ir nuolat tobulinama strateginių prekių kontrolės sistema iš esmės yra pakankama, bei tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo laikinajai tyrimo komisijai dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, kurios išvadą Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122), neįžvelgus grėsmių nacionaliniam saugumui dėl to, kad 2001 m. buvo išvežtas malūnsparnis į Sudaną, Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 minėtų aplinkybių vertinti kaip keliančių grėsmes nacionaliniam saugumui neturėjo jokio teisinio pagrindo. Taip pat pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadoje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122)), be kita ko, nurodė, jog Komisija nustatė, kad J. B. vadovaujamo holdingo „Avia Baltika“ darbuotojai 2003 m. gegužės 21d. organizavo ir pasirašė sutartį dėl karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detalių tiekimo Sudano gynybos ministerijai, taip pat prekiavo karinių sraigtasparnių detalėmis su šalimis, įtrauktomis į terorizmą remiančių šalių sąrašą (Sudanas, Libija). Pažymėjo, kad šios aplinkybės gali ir turi būti vertinamos kaip tuo metu kėlusios grėsmę nacionaliniam saugumui įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme. Kartu pažymėjo, kad šios grėsmės nesutrukdė Lietuvos Respublikai tapti Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, Europos Sąjungos nare, būtent todėl, teismo vertinimu, Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 minėtų aplinkybių vertinti kaip realiai ir akivaizdžiai keliančių grėsmes nacionaliniam saugumui neturėjo jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad Valstybės saugumo departamentas savo prašymą teismui dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ dalį dėl kreipimosi į teismą dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo, taip pat į tai, kad minėtos aplinkybės šiame teismo sprendime pripažintos nekėlusiomis grėsmės nacionaliniam saugumui, kai Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15‑01)‑7K-81, o, juolab, nekeliančiomis grėsmės nacionaliniam saugumui dabar, teismas konstatavo, kad pareiškėjo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymas dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją atmestinas kaip nepagrįstas, o Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ta dalimi, kuria nuspręsta kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl sprendimo išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos priėmimo, panaikintinas. Teismas taip pat pažymėjo, kad Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendime Nr. (15-01)-7K-81 įvertinęs, jog J. B. keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui yra svaresnis veiksnys negu jo šeiminiai ryšiai (kurių Migracijos departamentas neneigė minėtame sprendime), nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B.. Šiame teismo sprendime konstatavus, kad J. B. ir jo įmonės „Avia Baltika“ veiksmai pripažintini nekėlusiomis grėsmės nacionaliniam saugumui aplinkybėmis tuomet, kai Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01)-7K-81, o, juolab, nekeliančiomis grėsmės nacionaliniam saugumui dabar, teismas laikė, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ta dalimi, kuria nuspręsta neišduoti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B., panaikintinas. Pabrėžė, kad dėl J. B. 2004 m. sausio 2 d. prašyme išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje nurodytų faktinių aplinkybių (nebent, kad jis yra nuolatinis Lietuvos gyventojas) nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo nėra. Tos aplinkybės, kad J. B. yra dažnai išvykęs iš Lietuvos Respublikos verslo reikalais, teismo nuomone, nereiškia, kad jis yra nesusijęs šeiminiais santykiais su žmona ir mažamete dukra V. (vaikas iki 14 metų), kuriai pareiškėjas J. B. yra itin svarbus asmuo. Pažymėjo, kad I. B. teismui 2010 m. sausio 14 d. raštu patvirtino, kad jų santuoka su J. B. yra tikra (priešingų įrodymų nėra). I. ir J. B. šeima gyvena (duomenys neskelbtini) (savininkas – J. B.), o J. B. pensininkai tėvai – A. B., H. B., 2002 m. lapkričio 7 d. deklaravo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, kad J. ir I. B. santuokoje gimusi dukra V. B. mokosi rusų dėstoma kalba (duomenys neskelbtini) vidurinėje mokykloje, kur dalis dėstomų dalykų dėstoma lietuvių kalba. I. B. 2004 m. gegužės 11 d. yra baigusi Aukštadvario žemės ūkio mokyklą, nuo 2002 m. rugpjūčio 7 d. dirba UAB „Avia Baltika“ sekretore. Be to, atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime konstatavo, jog nuo 1991 m. J. B. vadovaujamos įmonės sumokėjo per 17 mln. mokesčių į Lietuvos biudžetą, dar apie 6 mln. skyrė labdarai, padėjo organizuoti įvairius renginius; nuo 1999 m. sukurta daugiau negu 200 darbo vietų, dar apie 600 dirba įmonėse, aptarnaujančiose ar glaudžiai susijusiose su J. B. įmone. Pažymėjo, kad per laikotarpį nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo UAB AK „Avia Baltika“ sumokėjo dar daugiau mokesčių, suremontavo Lietuvos kariuomenės karinėms oro pajėgoms priklausančius sraigtasparnius, kas išimtinai palankiai traktuotina J. B. atžvilgiu. Šių aplinkybių visetas leido teismui konstatuoti, kad J. B. prašymas įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B. tenkintinas, nes atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Konstatavęs, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 panaikintinas, o J. B. prašymas įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B. tenkintinas, teismas konstatavo ir tai, kad pareiškėjas – J. B., remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę gauti iš kitos šalies, t. y. atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos savo išlaidų atlyginimą, be kita ko, sumokėtą žyminį mokestį už skundo teismui padavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas – J. B. dėl išlaidų atlyginimo prašymo teismui nepateikė. Atsižvelgęs į nurodytus faktus, teismas konstatavo, kad pareiškėjui – J. B. iš atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priteistina 100 Lt sumokėtam žyminiam mokesčiui už 2004 m. liepos 2 d. skundo teismui padavimą atlyginti.

III.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. bei trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. apeliaciniu skundu (VI tomas, 164 – 169) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, pašalinant iš sprendimo: 3.1 motyvo – teiginį „Tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo pagrinde ekonominių interesų, jis darė ir turėjo prielaidas daryti didžiulę įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje, turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme (Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pateikė analogišką išvadą, tiesa, politinę, o ne teisinę, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122)“; 4.1 motyvo – teiginį „Tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo pagrinde ekonominių interesų, jis darė ir turėjo prielaidas daryti didžiulę įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje, turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme (Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui pateikė analogišką išvadą, tiesa, politinę, o ne teisinę, kurią Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino 2003 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. IX-1868 (Žin., 2003, Nr. 114-5122)“; 5.1 motyvo – teiginį „Tokie J. B. veiksmai, kai dėl savo pagrinde ekonominių interesų, jis darė ir turėjo prielaidas daryti didžiulę įtaką valstybės vadovui R. P., politiniams procesams Lietuvoje, turi būti vertinami kaip kėlę grėsmę nacionaliniam saugumui Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme“; 6.2. motyvo – teiginį „Pažymėtina, kad šios aplinkybės gali ir turi būti vertinamos kaip tuo metu kėlusios grėsmę nacionaliniam saugumui Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties bei Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme“; kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, pasinaudodamas Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvada, kuri negalėjo turėti teismui jokios prejudicinės galios, iš esmės preziumavo pareiškėjo, esą, keltas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir tokią prezumpciją atkartojo motyvuodamas esą J. B. keltas grėsmes visiškai skirtingiems objektams ir veikimo būdams. Tapataus motyvo pritaikymas skirtingoms teisinėms situacijoms įrodo, jog teismas nesiekė tinkamai ištirti įrodymų, kurie paneigia bet kokias grėsmes, kurias J. B. bent teoriškai galėjo kada nors kelti valstybės nacionaliniam saugumui.

2. Vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, užtikrinančio tam tikras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau įtvirtintos Konvencijoje ir jos Protokole Nr. 1, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 3 straipsnio norma „Draudimas išsiųsti piliečius“, kuri reglamentuoja: „7. Niekas negali būti, ėmusis individualių ar kolektyvinių priemonių, išsiųstas iš tos valstybės, kurios pilietis jis yra, teritorijos. 2. Niekam negali būti atimta teisė atvykti į tos valstybės, kurios pilietis jis yra, teritoriją“, teismas privalėjo aiškintis, kuomet J. B. neteko turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi jokie J. B. tikrai ar tariamai atlikti veiksmai, jam būnant Lietuvos Respublikos piliečiu, negali būti aiškinami pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatas. Jeigu teismas nustato faktą, jog pareiškėjas ir tretysis suinteresuotas asmuo J. B. neteko Lietuvos Respublikos pilietybės 2003 m. gruodžio 31 d., tai grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui aspektu gali būti vertinami tik tokie pareiškėjo veiksmai, kurie padaryti po nurodytos datos, nes priešingas įstatymo aiškinimas pažeistų minėtą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 4, užtikrinančio tam tikras teises ir laisves, ne tik tas, kurios jau įtvirtintos Konvencijoje ir jos Protokole Nr. 1, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 3 straipsnio normą.

3. Dėl tokios priežasties visiškai atkrenta galimybė vertinti J. B. veiksmus dėl esą R. P., kaip tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo, kaip keliančius grėsmę nacionaliniam saugumui ne tik dėl to, kad tokių veiksmų pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. nėra atlikęs, bet taip pat ir dėl to, kad minėtoji Prezidento patarėja dirbo tuo metu, kuomet J. B. buvo Lietuvos Respublikos piliečiu, t. y. iki teismo nurodytos 2003 m. gruodžio 31 d. datos.

4. Tas pats pasakytina ir apie skundžiamo teismo sprendimo motyvą dėl holdingo „Aviabaltika“ darbuotojų 2003 m. gegužės 21 d. pasirašytos sutarties su Sudano gynybos ministerija. Šiuo aspektu aktualu yra tai, kad teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino aplinkybės, kiek tokios sutarties sudarymui ir pasirašymui įtakos turėjo pats pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B., nesiaiškino, ar iš tokios sutarties atsiradę ūkiniai-komerciniai santykiai kaip nors įtakojo Lietuvos Respublikos tarptautinius santykius, nesigilino, ar holdingas „Avia Baltika“ bei UAB „Aviabaltika“ yra tas pats juridinis asmuo, tačiau perrašė Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadą. Tačiau minima sutartis buvo sudaryta 2003 m. gegužės 21d., t. y. J. B. būnant Lietuvos Respublikos piliečiu, kas savaime užkerta kelią bet kokius jo veiksmus vertinti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos kontekste.

5. Nurodyta aplinkybė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo ir praradimo taip pat atitinkamai susiaurina skundžiamo sprendimo motyvo „Dėl J. B. rengiamų planų, kuriais buvo (ir yra) siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje“ ir motyvo „Dėl aplinkybių, kad J. B. mainais už finansinę paramą, suteiktą per Prezidento rinkimų kampaniją, reikalavo išrinkto Prezidento R. P. vykdyti įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Prezidentą kompromituojančią informaciją“ ribas laiko atžvilgiu, t. y. teismas privalėjo vertinti J. B. veiksmus nurodytu aspektu tik nuo 2003 m. gruodžio 31 d. Todėl iš šių motyvų šalintini teiginiai dėl esą J. B. keltų grėsmių, kuomet tokie veiksmai nepatenka į nurodytą laikotarpį po 2003 m. gruodžio 31 d.

6. Teismo motyvai, jog po 2004 m. kovo 10 d. Seimo priimto įstatymo „Dėl Šiaurės Atlanto sutarties ratifikavimo“ (Žin., 204, Nr. 40-1292) Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo garantijos užsienio politikos ir tarptautinių teisinių santykių plotmėje sustiprėjo, yra priimtini ir taikytini, tačiau ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas nesiejo J. B. veiksmų su minėto įstatymo priėmimu ar trukdymu tokį įstatymą priimti. J. B. niekuomet neužsiėmė politine veikla tokiu lygiu, kad galėtų tiesiogiai įtakoti bet kurio Lietuvos Respublikos Seimo įstatymo priėmimą, tačiau nurodytas įstatymas kaip tik ir buvo priimtas tuo metu, kada pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. prievartiniu būdu jau buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. po 2003 m. gruodžio 31 d. administracinėje byloje nėra nustatyta jokių faktų, kaip tokio įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo garantijų padidinimo priėmimą įtakojo kokie nors J. B. veiksmai.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas apeliaciniu skundu (VI tomas, b. l. 186 – 192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – J. B. 2004 m. liepos 2 d. skundą dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ atmesti bei patenkinti Valstybės saugumo departamento prašymą išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Tam, kad teismo sprendimas panaikinti Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 būtų teisėtas ir pagrįstas, jis turėjo būti pagrįstas išvada, kad Migracijos departamentui priimant šį sprendimą J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje negalėjo grėsti jos saugumui. Tačiau teismas J. B. gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės jos saugumui nevertino. Teismas vertino konkrečių aplinkybių, J. B. veiksmų realų ir akivaizdų pavojų nacionaliniam saugumui. Taigi teismas, priimdamas 2010 m. sausio 29 d. sprendimą, netinkamai pritaikė ir kartu pažeidė materialinės teisės normas – Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

2. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą nebūtina, kad užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje grėsmė valstybės saugumui būtų reali ir/ar akivaizdi, taip kaip aiškino ir atitinkamai pritaikė šią įstatymo nuostatą teismas. Atsisakymui išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pakanka tos aplinkybės, kad yra spėjama, įtariama, jog užsieniečio gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Teismas vertindamas J. B. gyvenimo, bet ne atskirų aplinkybių ar veiksmų, grėsmę nacionaliniam saugumui, turėjo vertinti, ar J. B. gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, o ne tai, ar grėsmė yra reali ir akivaizdi.

3. Teismas J. B. grėsmės nacionaliniam saugumui buvimą/nebuvimą sieja su Lietuvos naryste ES ir NATO bei atitinkamai sustiprėjusiu Lietuvos Respublikos nacionaliniu saugumu. Reiškia, Lietuvai tapus NATO ir ES nare, įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, susijusios su užsieniečių gyvenimo keliama grėsme nacionaliniam saugumui, tapo nebeaktualios, rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui ženkliai sumažėjo arba iš viso išnyko. Tačiau Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo politikos pagrindinius tikslus ir uždavinius, nacionalinius interesus ir jų įgyvendinimo priemones nustato Nacionalinio saugumo strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, kuri Lietuvai tapus ES ir NATO nare, buvo 2005 m. sausio 20 d. nutarimu išdėstyta nauja redakcija (toliau – ir Strategija) ir Strategijos 1.4 punkte nustatyta, kad tapusi NATO bei ES nare, Lietuvos Respublika savo nacionalinį saugumą suvokia kaip sudedamąją šių organizacijų saugumo politikos dalį ir remiasi NATO strateginės koncepcijos, Europos Saugumo strategijos, kitų NATO ir Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose išdėstytų grėsmių analize, strateginiais tikslais ir veiklos priemonėmis. Lietuvai tapus NATO ir ES nare, nors valstybės padėtis tarptautinio saugumo sistemoje ir tapo geriausia nuo nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Strategijoje numatyta dar daugiau rizikos veiksnių, pavojų ir grėsmių nacionaliniam saugumui, nei buvo numatyta iki tol. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris buvo priimtas Lietuvai tapus ES nare, yra net 16 straipsnių, jų dalių, punktų, kuriuose numatytos neigiamos pasekmės užsieniečiams, kurių buvimas ar gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti/kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Taigi taikant sisteminį bei istorinį, įstatymo leidėjo ketinimo teisės aiškinimo metodą, darytina išvada, kad įstatymo leidėjas, suvokdamas, kad Lietuvai netgi tapus ES ir NATO narėmis, išlieka galimybė, jog tam tikrų užsieniečių gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui, nustatė tokį reglamentavimą, pagal kurį atitinkamoms valstybės institucijoms atitinkamais sprendimais suteikta teisė tokių užsieniečių neįleisti į šalį, jiems neišduoti arba panaikinti išduotus leidimus gyventi, atsisakyti suteikti prieglobstį, išsiųsti tokius užsieniečius iš šalies ir pan. Todėl teismas teisiškai nepagrįstai J. B. atitinkamų veiksmų grėsmių nacionaliniam saugumui tariamą nebuvimą susiejo, pagrindė Lietuvos naryste ES ir NATO bei atitinkamai sustiprėjusiu Lietuvos Respublikos nacionaliniu saugumu.

4. Teismas J. B. grėsmių nacionaliniam saugumui nebuvimą pagrindė J. B. ir R. P. tarpusavio santykiais, jų specifiniu pobūdžiu, bei R. P. specifinio statuso –Respublikos Prezidento pareigų netekimu. Tačiau aukščiau nurodytos aplinkybės, J. B. veiksmai, įrodo ne tik tai, kad tie veiksmai ir aplinkybės buvo nulemti J. B. ir R. P. tarpusavio santykių, tačiau, pirmiausia įrodo tai, kad, jog J. B. siekė įtakoti politinius, privatizavimo ir kitus verslo procesus Lietuvos Respublikoje. Tai patvirtina prieš R. P. inauguraciją J. B. kompiuteryje sukurtas dokumentas, kuriame išdėstyti J. B. minimalūs pageidavimai, jeigu jis „pasitrauks į šalį“, nedalyvaus politikoje ir neteiks R. P. jokių patarimų, taip pat 2003 m. kovo 2 d. J. B. kompiuteryje rastas dokumentas – „2002 m. birželio mėn. sutartis tarp R. P. ir J. B.“.

5. Tai, kad J. B. siekė įtakoti politinius, privatizavimo ir kitus verslo procesus Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada dėl Lietuvos Respublikos Prezidento R. P., kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Seimo Laikinosios Tyrimo Komisijos 2003 m. gruodžio 1 d. išvada dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartimi paliktas galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendis. Dalį faktinių aplinkybių taip pat patvirtino Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu (dėl J. B. suteiktos Lietuvos Respublikos pilietybės). Minėti dokumentai šioje administracinėje byloje laikytini prejudicinę reikšmę turinčiais įrodymais, patvirtinančiais, kad J. B. prieš Respublikos Prezidentą R. P. naudojo psichinę prievartą, rengė planus, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus.

6. R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. prarado „priemonę“ savo tikslams pasiekti. Bet tai nereiškia, kad J. B. savo tikslų įtakoti politinius, privatizavimo ir kitus verslo procesus Lietuvos Respublikoje, atsisakė, tai nereiškia, kad J. B. nesuras kitos „priemonės“ savo tikslams pasiekti, ir tai reiškia, kad išlieka galimybė, kad J. B. ateityje vėl mėgins neteisėtais veiksmais įtakoti politinius ir/ar verslo procesus Lietuvos Respublikoje. Ta aplinkybė, kad 2004 m. balandžio 6 d. R. P. neteko Respublikos Prezidento pareigų, nepašalina J. B. grėsmės nacionaliniam saugumui. Nes J. B. galimą grėsmę nacionaliniam saugumui sudaro ne tik veiksmai, kuriais jis rengė planus, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje, naudodamas šantažą bei grasinimus reikalavo išrinkto Prezidento R. P. vykdyti įsipareigojimus J. B., kuriais rengė ir įgyvendino Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Prezidentui eliminavimo planus, ir kt., bet ir patys J. B. siekiai, tikslai neteisėtais veiksmais įtakoti politinius ir verslo procesus Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas sprendime nenurodė įrodymų ir teisės normų, kuriais grindžiama teismo išvada, kad J. B. atitinkami veiksmai kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, kai R. P. buvo Respublikos Prezidentu bei kai Lietuva nebuvo ES ir NATO nare, o R. P. netekus Respublikos Prezidento pareigų bei Lietuvai tapus ES ir NATO nare, J. B. jau nebekėlė grėsmės nacionaliniam saugumui.

Valstybės saugumo departamentas apeliaciniu skundu (VII tomas, b. l. 1 – 5) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, t. y. patenkinti Valstybės saugumo departamento prašymą „Dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. (Y. B.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos federaciją“, o J. B. 2004 m. liepos 2 d. skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas netyrė Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. (03)‑19-46s pateiktų susipažinti dokumentų, kurie patvirtina, jog J. B. siekdamas daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje naudojosi ne tik R. P., „kaip nuo seno pažįstamu lakūnu“, bet ir kitais asmenimis, galėjusiais įtakoti politinius procesus Lietuvoje ar prie to prisidėti. Be to, pastarąją informaciją patvirtina ir informacija, kaip pavyzdžiui tai, jog J. B. vadovaujama UAB „Aviabaltika“ tiesiogiai, o ne per specialią rinkimų sąskaitą, apmokėjo specialaus „Vakaro žinių“ 2003 m. sausio 3 d. numerio 300 000 egzempliorių tiražą, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo 6 straipsnio reikalavimus. „Vakaro žinių“ 2003 m. sausio 3 d. numeryje buvo pateikta informacija apie tariamą Vilniaus banko krizę, galėjusią sukelti ne tik finansinę krizę Lietuvoje, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui.

2. R. P. 2004 m. balandžio 6 d. netekus Respublikos Prezidento pareigų, J. B. neteko prielaidų bei sąlygų daryti įtaką tik R. P. kaip valstybės vadovui, bet ne politiniams procesams apskritai Lietuvoje. Tai patvirtina Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. (03)-19-46s teismui susipažinti pateikti dokumentai. Šiuose dokumentuose esanti informacija patvirtina, jog J. B. siekė daryti ir darė įtaką politiniams procesams Lietuvoje ir po R. P. nušalinimo nuo valstybės vadovo pareigų. Tačiau teismas apie tai savo 2010 sausio 29 d. sprendime neužsimena.

3. Klaidingų išvadų pagrindu teismas suformulavo klaidingas sprendimo išvadas. Tai, kad 2004 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – Europos Sąjungos valstybės nare, negali nei eliminuoti, nei sumenkinti grėsmės valstybės saugumui kilimo galimybės, o taip pat ir kilusios grėsmės. Lietuvos Respublikos tapimas Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare bei Europos Sąjungos valstybės nare ne tik, kad nesumenkina (neeliminuoja) J. B. veiksmais sukeltos grėsmės valstybės saugumui, o priešingai, įpareigoja Lietuvos valstybę imtis atsakingesnių ir ryžtingesnių veiksmų tokių įvykių atžvilgiu.

4. Įvertinant tai, jog J. B. kaip įrankį politiniams procesams Lietuvoje įtakoti naudojo ne tik Respublikos Prezidentą, bet ir jo aplinkos žmones (pvz., A. D., G. Š.), užsienio valstybės specialistus (pvz., „Almax“ darbuotojus) ir kitus asmenis, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ir po R. P. nušalinimo nuo Respublikos Prezidento pareigų J. B. neatsisakė savo ketinimų įtakoti Lietuvoje vykstančius politinius procesus, darytina išvada, jog J. B. siekimas įtakoti ir įtakojimas Lietuvoje vykstančius politinius procesus yra realus ir akivaizdus pavojus nacionaliniam saugumui ir šiuo metu.

5. Negalima sutikti su teismo argumentu, jog 2010 m. posėdžio metu nebuvo pateikta jokių duomenų, įrodančių, jog „[...] vėliau negu 2004 m. balandžio mėn., t. y. kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., J. B. veiksmų, kuriais būtų keliama grėsmė nacionaliniam saugumui, nenustatyta, jokių įrodymų į šią administracinę bylą nėra pateikta [...]“. Valstybės saugumo departamento atstovas pateikė tokius dokumentus 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. (03)-19-46s, su kuriais teismas pasirašytinai susipažino.

6. Valstybės saugumo departamento atstovo R. Ramanausko teismo posėdžio metu į teismo užduotą klausimą išsakytas paaiškinimas, kad vėliau negu 2004 m. balandžio mėn., t. y. kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., jam nėra žinomi J. B. veiksmai, kuriais jis keltų grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui, turėjo būti vertinamas tik į administracinę bylą pateiktų viešų duomenų kontekste. Atitinkamai kito Valstybės saugumo departamento atstovo A. Žukausko paaiškinimai turėjo būti vertinami į administracinę bylą pateiktų įslaptintų duomenų kontekste. Tačiau klausimas, susijęs su J. B. galimais veiksmais, keliančiais grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui po 2004 m. balandžio 6 d., A. Žukauskui posėdžio metu užduotas nebuvo, nors A. Žukauskas tokio pobūdžio informaciją teismui buvo pateikęs raštu.

7. Teismas, vertindamas jam Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. raštu Nr. (03)-19-46s pateiktus įslaptintus dokumentus apsiribojo abstraktaus pobūdžio teiginiu, kad „[...] Įslaptinta medžiaga, kurią 2010 m. sausio 20 d. posėdyje pateikė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas Andžejus Žukauskas, yra fragmentiška ir nepatvirtina minėtų aplinkybių“. Teismas atmetė įslaptintus įrodymus, nepateikdamas jokių motyvų, nors vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, 87 straipsnio 4 dalimi, teismas privalėjo pateikti argumentus, dėl kurių jis atmeta kuriuos nors įrodymus.

8. Teismas pripažino, jog Migracijos departamentui adresuotame Valstybės saugumo departamento 2004 m. balandžio 1 d. rašte Nr. (03)-18-159-217 nurodyta informacija apie J. B. veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui buvo pagrįsta, todėl darytina išvada, kad tuo metu, kai ši informacija buvo teikiama Migracijos departamentui, buvo Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nurodyti pagrindai išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 4 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Nepaisant teismo nustatytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, t. y. grėsmės nacionaliniam saugumui buvimo Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ bei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme, teismas taikė ne minėtas teisės normas, t. y. ne Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 127 straipsnio 4 dalį bei 140 straipsnio 3 dalies 2 punktą, o nepagrįstai taikė šio įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktą.

9. Nenustatinėdamas (netirdamas) aplinkybės, ar J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, ir pažeisdamas procesines teisės normas, užtikrinančias objektyvų visų bylos aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, teismas nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio nuostatas, nors pats pripažino faktą, jog J. B. savo veiksmais kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui.

Atsiliepimas

Migracijos departamentas atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą (VI tomas, b. l. 195 – 197) prašo apeliacinį skundą dėl motyvų pašalinimo iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo atmesti kaip teisiškai nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nurodyta, kad Rizikos veiksniai ir pavojai Lietuvos saugumui yra apibrėžiami Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 patvirtintoje Nacionalinio saugumo strategijoje. Nacionalinio saugumo strategijoje apibrėžtus pavojus nacionaliniam saugumui (pvz., terorizmas, organizuotas nusikalstamumas, prekyba žmonėmis, kontrabanda, nelegali prekyba ginklais, narkotikais, pavojingų ligų plitimas, šeimos instituto nuvertinimas, visuomenės sveikatos būklės blogėjimas, alkoholizmas ir kt.) gali sukelti tiek Lietuvos Respublikos piliečiai, tiek užsieniečiai. Pavojai, grėsmės, susijusios išimtinai su užsieniečiais, yra nelegali, nekontroliuojama migracija, kitų valstybių žvalgybos tarnybų veikla, nukreipta prieš Lietuvos Respubliką. Taigi priešingai, nei teigia J. B., grėsmę nacionaliniam saugumui – konstitucinei santvarkai J. B. savo veiksmais galėjo kelti ir kai buvo Lietuvos Respublikos pilietis, ir kai Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ir atitinkamai tapo užsieniečiu.

2. J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas pradėtas spręsti, tuo labiau skundžiamas teismo sprendimas dėl J. B. galimo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, priimtas, jam būnant užsieniečiu. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 18 d. nutartimi paliktu galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu J. B. buvo nuteistas kaip užsienietis, neatsižvelgiant į tai, kad didžiąją dalį nusikalstamų veiksmų atliko kaip Lietuvos Respublikos pilietis. Nors Lietuvos Respublikos piliečiai ir užsieniečiai baudžiamąja, administracine tvarka vienodai atsako už sukeltus pavojus Lietuvos saugumui, tačiau dėl sukeltų pavojų nacionaliniam saugumui užsieniečiai patiria daugiau neigiamų teisinių pasekmių: užsieniečiai, kurių buvimas gali kelti, kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytais pagrindais gali būti neįleisti į Lietuvos Respubliką, iš jos išsiųsti, įtraukti į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, jiems gali būti atsisakyta išduoti vizą, leidimą gyventi ir pan. Taigi J. B. veiksmų, kurių dalį jis atliko kaip Lietuvos Respublikos pilietis, kitą dalį – kaip užsienietis, vertinimas grėsmių nacionaliniam saugumui aspektu, yra pagrįstas Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme, o atsižvelgiant į tai, kad šis vertinimas atliekamas J. B. būnant užsieniečiu, tai atitinkamai šis vertinimas turi būti atliekamas ir įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ prasme.

3. Pašalinus teismo motyvus, teiginius apie J. B. keltą grėsmę nacionaliniam saugumui bei palikus motyvus, teiginius apie J. B. nebekeliamą grėsmę nacionaliniam saugumui, teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimas turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimu į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento apeliacinį skundą (VII tomas, b. l. 13 – 20) prašo apeliacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti tik toje dalyje ir tik tiek, kiek prašoma jų apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Migracijos departamentas turi teisę skųsti pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimą tik toje dalyje, kurioje trečiasis suinteresuotas asmuo ir atsakovas Migracijos departamentas turi teisinį suinteresuotumą, t. y. dalyje dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat dėl sumokėto žyminio mokesčio priteisimo. Ši aplinkybė reiškia, jog egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalyje nurodyta aplinkybė, nes, pakeitus šalių procesinę padėtį, prašymą išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos laikomas pateikusiu Valstybės saugumo departamentas, ir paduoto apeliacinio skundo požiūriu Migracijos departamentas neturi teisinio suinteresuotumo bei teisės kelti naują reikalavimą, kurio nepareiškė (ir pagal įstatymą neturėjo teisės pareikšti) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

2. Migracijos departamentas, neturintis procesinių įgaliojimų rinkti įrodymus, pagrindžiančius pareiškėjo J. B. esą keliamas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, pats nesurinko ir negalėjo surinkti jokių įrodymų, kuriais galėtų būti grindžiamos tikros ar tariamos šios kategorijos grėsmės. Visi įrodymai, kuriais savo sprendimą grindė Vilniaus apygardos administracinis teismas, buvo tinkamai ištirti.

Šalies argumentai

3. Apelianto nurodymas, jog lietuvių kalba Lietuvos Respublikoje yra valstybinė ir siūlymas remtis lietuvių kalbos žodynu, taikant lingvistinį teisės akto aiškinimą, yra deklaratyvūs bei pertekliniai argumentai, neturintys jokio teisinio pagrindo teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimui. Be to, nei Administracinių bylų teisenos įstatyme, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra nurodyta, jog turėtų būti suteikiamas prioritetas kuriam nors teisės aiškinimo metodui, juolab pirmosios instancijos teismas teisę taiko pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje pateikiamus reikalavimus, ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas tokiems reikalavimams nenusižengė.

4. Jeigu administracinės bylos dalyviui kyla tam tikrų neaiškumų dėl priimto administracinės kompetencijos teismo sprendimo, šiais atvejais šalis turi teisę pasinaudoti Administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalyje numatytu sprendimo išaiškinimo institutu. Migracijos departamentas šia procesine teise nepasinaudojo, tačiau tai nemenkina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo jo naikinti apeliacine tvarka.

5. Migracijos departamentas neturi įstatymais jam suteiktų funkcijų analizuoti nacionalinio saugumo dinamikos Lietuvos Respublikos narystės tarptautinėse organizacijose aspektu ar užsieniečių keliamų grėsmių tokiam saugumui požiūriu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, ir pirmosios instancijos teismas šiam reikalavimui nenusižengė.

6. Samprotavimas, kad įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, kuris buvo priimtas Lietuvai tapus ES nare, yra net 16 straipsnių, jų dalių, punktų, kuriuose numatytos neigiamos pasekmės užsieniečiams, kurių buvimas ar gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti/kelia grėsmę nacionaliniam saugumu, tik įrodo, jog apeliantas, neturėdamas jokių įrodymų dėl pareiškėjo kada nors keltos ar juo labiau keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, bando įrodyti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas tik dėl to, jog minėtame įstatyme yra teisės normų ar nuostatų, kurios nebuvo ir negalėjo būti taikytinos sprendžiant administracinę bylą.

7. Apeliantas klysta teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nurodyta įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados ir įstatymai, kuriais teismas vadovavosi. Visi teisiškai reikšmingi įrodymai yra išvardinti ir aptarti, taip pat nurodytos ir teisiškai reikšmingos tiek Lietuvos Respublikos įstatymų normos, tiek ir reikšminga Europos žmogaus teisių teismo praktika, apie kurią visiškai be pagrindo apeliantas nutyli.

Atsiliepimas

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į Migracijos departamento apeliacinį skundą (VII tomas, b. l. 24) sutinka su Migracijos departamento 2009 m. vasario 11 d. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo panaikinimo bei Migracijos departamento 2010 m. kovo 8 d. atsiliepime į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens J. B. 2010 m. vasario 8 d. apeliacinį skundą išdėstytais argumentais.

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. ir trečiasis suinteresuotas asmuo I. B. atsiliepimu į pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą (VII tomas, b. l. 25 – 33) prašo apeliacinį skundą atmesti; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimą pakeisti tik toje dalyje ir tik tiek, kiek prašoma jų apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Apeliacinio skundo reikalavimas, kuriuo prašoma panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. sprendimą (bylos numeris nenurodytas), negali būti tenkintas apeliacinės instancijos teisme ir papildomai įrodo apeliacinio skundo nepagrįstumą bei nemotyvuotumą.

2. Teismas iš esmės tiksliai laikėsi Administracinės teisenos bylų įstatymo reikalavimų, kas sudarė visas prielaidas priimti teisėtą, pagrįstą ir paliktiną galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Neesminės pirmosios instancijos administracinio teismo priimto sprendimo ydos ištaisytinos tik tiek, kiek yra prašoma jų apeliaciniu skundu, pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios dalies teiginius, neatitinkančius faktinių aplinkybių.

3. Iš Valstybės saugumo departamento Trečiosios valdybos 2010 m. sausio 20 d. rašto Nr. (03)-19-46s (be priedų neįslaptinta) matyti, jog visi pateikti teismo vertinimui slapti dokumentai datuoti 2002-2004 metais. Paskutinis dokumentas iš pateiktųjų slaptų įrodymų yra datuotas 2005 m. sausio 4 d. (sąrašo Nr. 3), be to, šis dokumentas liečia ne J. B. veiklą, o UAB „Aviabaltika“, kas matyti iš dokumento pavadinimo „Dėl UAB „Aviabaltika“ veiklos“. Iš tokių slaptų dokumentų, datuotų 2002-2004 metais, teismas negalėjo padaryti kitokios išvados, nei padarytoji sprendime: „vėliau negu 2004 m. balandžio mėn., t.y. kai Respublikos Prezidento pareigas paliko R. P., J. B. veiksmų, kuriais būtų keliama grėsmė nacionaliniam saugumui, nenustatyta, jokių įrodymų į šią administracinę bylą nėra pateikta, o įslaptinta medžiaga, kurią 2010 m. sausio 20 d. posėdyje pateikė Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovas Andžejus Žukauskas, yra fragmentiška ir nepatvirtina minėtų aplinkybių (Žr. Valstybės saugumo departamento 2010 m. sausio 20 d. raštas Nr. (03)-19-463 „Dėl įslaptintos informacijos pateikimo susipažinimui“ (t. 6, b.l. 82), kuriame naujausios pažymos data yra 2005 m. sausio 4 d.)“.

4. Apelianto atstovas R. Ramanauskas, nagrinėjant šią administracinę bylą, ne kartą yra pasisakęs, jog jokių duomenų apie tai, kad pačiam apeliantui keltų abejonių nacionalinio saugumo aspektu J. B. veikla po 2004 m. balandžio mėnesio, nėra, kaip ir nėra tokią veiklą patvirtinančių įrodymų. Kitam apelianto Valstybės saugumo departamento atstovui A. Žukauskui buvo suteikta teisė teikti paaiškinimus, pasisakyti visais administracinę bylą liečiančiais klausimais, tiek dėl fakto aplinkybių, tiek ir dėl teisinio tokių aplinkybių vertinimo, todėl priekaištauti pirmosios instancijos administraciniam teismui dėl to, jog teismas neuždavė kokio nors klausimo abiems apelianto atstovams, apeliantas neturi jokios teisės.

5. Vertinant paties apelianto veiksmus 2002-2004 metais, t. y. laikotarpiu, kuriuo tariamas grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, esą, galėjo kelti J. B., taip pat būtina įvertinti apelianto atstovo duotus paaiškinimus, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Valstybės saugumo departamento atstovas, užduodant jam klausimus apie būtent paties Valstybės saugumo departamento 2003 m. viešai spaudoje išplatintą pažymą apie negatyvias tendencijas ir keliamas grėsmes nacionaliniam saugumui, pasitarnavusią tolimesniems politiniams procesams ir nulėmusią, inter alia, šią administracinę bylą, paaiškino, kad pažyma apie negatyvias tendencijas lietė ne tik J. B., bet ir kitus asmenis, tačiau kitų asmenų atžvilgiu nebuvo imamasi priemonių išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, 2002-2003 m. tiems asmenims, kurie dirbo „Almax“, nebuvo apribotas patekimas į Lietuvos Respubliką.

6. Apeliantas nenurodo, kokie J. B. veiksmai, jau nekalbant apie tokių veiksmų pasekmes, apelianto nuomone, nulėmė Lietuvos Respublikos narystę minėtose tarptautinėse organizacijose ar, atvirkščiai, apribojo Lietuvos Respublikos galimybes vykdyti tarptautinę politiką, įskaitant ir galimybę tapti tarptautinių organizacijų nare. Valstybės saugumo departamentas, nagrinėjant šią administracinę bylą, ne kartą yra nurodęs, jog Valstybės saugumo departamentas nėra parengęs jokios teisiškai reikšmingos metodikos, kaip turėtų būti vertinami asmens, kurį ketinama išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, veiksmai, grėsmių nacionaliniam saugumui, aspektu. Tokios metodikos nesant pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo vertinti Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo (kurio sudedamoji dalis yra ekonominis saugumas) sustiprėjimą, Lietuvos Respublikai tapus Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare bei Europos Sąjungos nare. Taip pat svarbu yra ir tai, jog J. B. pagal galimybes visokeriopai prisideda prie Lietuvos Respublikos ekonominių bei gynybinių galių stiprinimo.

7. Teismas tinkamai taikė įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kadangi būtent šis punktas numato: „jeigu jo (užsieniečio) buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui ar viešajai tvarkai“ (2008 m. vasario 1 d. dienos įstatymo Nr. X-1442 redakcija, skelbtas: „Valstybės žinios“, 2008, Nr. 22-803). Įstatymų leidėjas numatė ne faktiškai ir teisiškai neapibrėžtą požymį „gali grėsti“, o realią ir egzistuojančią (o ne kada nors egzistavusią) grėsmę, kurios J. B. niekada nekėlė, nekelia ir nekels. Minėto įstatymo 127 straipsnio 4 dalis yra tiesiogiai susijusi su 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymu, taigi, Valstybės saugumo departamentui nepateikus jokių viešų ar slaptų įrodymų, kurie pagrįstų J. B. šiuo metu keliamas grėsmes, pirmosios instancijos administracinis teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo taikyti įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 127 straipsnio 4 dalį.

8. Nors Valstybės saugumo departamentas pasisako dėl netinkamo įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio taikymo, tačiau šioje dalyje apeliantas neturi nei reikalavimo, nei tuo pačiu, apeliacijos teisės, kadangi Valstybės saugumo departamentui nėra suteiktos teisės ir funkcijos išduoti leidimą užsieniečiui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje minėto įstatymo 53 straipsnio pagrindais. Tačiau net šios administracinės bylos nagrinėjimo metu jau yra gerokai viršytas terminas, reikalingas išduoti leidimą užsieniečiui nuolat gyventi įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 8 punktų pagrindais, reikšmingi taip pat ir minėto įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 punkto pagrindai.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas atsiliepimu į Valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą (VII tomas, b. l. 35 – 36) sutinka su Valstybės saugumo departamento apeliacinio skundo reikalavimais bei juos pagrindžiančiais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byloje yra ginčijamas Migracijos departamento sprendimas neišduoti J. B. leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kurio pagrindu kreiptasi į teismą dėl J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Administracinis aktas grindžiamas tuo, kad J. B. atliko (ir toliau atlieka) tam tikrus veiksmus, keliančius grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Taigi byloje iš esmės yra keletas reikalavimų: 1) prašymas priimti sprendimą išsiųsti Rusijos Federacijos pilietį J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją; 2) J. B. skundas (t. 1, b. 1. 25-32) dėl Migracijos departamento 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ (toliau – ir Sprendimas) ir su juo neatsiejamai susijęs J. B. prašymas įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija mano, kad visų prima šioje byloje būtina pasisakyti dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. nutartyje šioje byloje pažymėjo, kad svarstant skundą dėl Sprendimo, turi būti atsižvelgta į tą aplinkybę, kad yra skundžiamas 2004 m. birželio 29 d. sprendimas. Tai reiškia, jog vertinimas, visų pirma, turi būti atliktas dėl pagrindų, kuriais atsisakyta išduoti J. B. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. turi būti atliktas retrospektyvinis šio Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Paminėtos teismo išvados lemia, kad šiuo atveju turi būti patikrinta, ar skundžiamas Sprendimas gali būti laikomas teisiniu ir faktiniu požiūriu teisėtu būtent retrospektyviai, t. y. 2004 m. birželio 29 d. Todėl šiuo aspektu pirmiausia turi būti vertinamas teisinis reguliavimas ir faktinės aplinkybės, kurios realiai egzistavo būtent minėtą dieną, t. y. 2004 m. birželio 29 d.

V.

Nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu atvykti ir būti Lietuvos Respublikoje užsienietis galėjo įvairiais teisiniais pagrindais – turėdamas vizą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustatė kitaip, galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo (toliau – ir UTĮ) 7 str. 1 d. 2 p. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).

Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi) suteikė teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu (UTĮ 24 str. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Ginčui aktualiu laikotarpiu buvo išduodami: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi); leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas nuolat gyventi) (UTĮ 25 str. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija).

Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką (UTĮ 2 str. 14 d. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Paprastai leidimas laikinai gyventi buvo išduodamas vieneriems metams. Pagal UTĮ 28 straipsnio 1 dalį, pirmą kartą išduodant užsieniečiui leidimą gyventi, paprastai turėjo būti išduodamas leidimas laikinai gyventi, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus.

Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai (UTĮ 2 str. 15 d. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Leidimas nuolat gyventi užsieniečiui įforminamas 5 metams, o praėjus šiam terminui – keičiamas (UTĮ 53 str. 4 d.).

Žemesnės instancijos teismas

Kaip matyti iš aukščiau paminėto, leidimo laikinai gyventi ir leidimo nuolat gyventi išdavimas akivaizdžiai skyrėsi pagal savo pobūdį, turinį ir sukeliamas teisines pasekmes. Be kita ko, iš dalies skyrėsi ir jų išdavimo pagrindai. Leidimas nuolat gyventi suteikė užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškė, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo.

Pagrindai, kuriems esant galėjo būti išduotas leidimas nuolat gyventi, ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nustatyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 53 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Tačiau vien tik šioje teisės normoje numatytų pagrindų egzistavimas per se nereiškė, kad turi būti išduotas atitinkamas leidimas. Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustatė pagrindus, kuriems esant atsisakoma išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi J. B. grindė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame buvo nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad J. B. ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebekėlė realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui, o juolab jos nekelia šiuo metu, nusprendė panaikinti Migracijos departamento sprendimą atsisakyti išduoti J. B. leidimą nuolat gyventi. Migracijos departamentas pirmiausia nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu tuo aspektu, kad, pasak jo, sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, nebūtina vertinti grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo. Pakanka, kad ši grėsmė yra spėjama, įtariama.

Išties UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nėra numatyta, kad atsisakyti išduoti leidimą gyventi galima tik tuo atveju, jei grėsmė valstybės saugumui yra reali ir akivaizdi. Šioje teisės normoje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tačiau nei Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pastebi, kad nors, kaip teisingai pastebi Migracijos departamentas, pagal UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą leidimą gyventi galima atsisakyti išduoti dėl galimos grėsmės valstybės saugumui, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nereiškia, kad sprendžiant šį klausimą, neturi būti vertinamas tokios grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas.

UTĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) buvo nustatyta, kad užsienietis įleidžiamas į Lietuvos Respublikos teritoriją, jei užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal UTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), leidimas gyventi užsieniečiui galėjo būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis atitinka šio Įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 punktuose nustatytas sąlygas. Taigi, sistemiškai įvertinus minėtas nuostatas (UTĮ 26 str. 1 d. 1 p. ir 7 str. 1 d. 5 p. (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), darytina išvada, kad leidimas gyventi užsieniečiui galėjo būti išduodamas, jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje nekėlė grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tokia išvada logiškai suponuoja, kad pagal paminėtas nuostatas, leidimas gyventi užsieniečiui galėjo būti neišduodamas, jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje kėlė grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Atsižvelgiant į tai, UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) turėjo būti aiškinamas ir taikomas, be kita ko, atsižvelgiant į UTĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) ir 26 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija). Be to, aiškinant teisę, turi būti paisoma bendrųjų protingumo ir teisingumo principų.

Teisėjų kolegijos nuomone, negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Apibendrindama aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti. Jei grėsmės valstybės saugumui galimybė tikrovėje neegzistuoja (yra nereali) arba tokios grėsmės galimybė tik tariamai gali atsirasti kažkada ateityje (nėra akivaizdi laiko požiūriu), atsisakyti išduoti leidimą gyventi vadovaujantis UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu negalima. Bet kuriuo atveju būtina užtikrinti teisingą valstybės interesų ir užsieniečio teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (1999 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. VIII-1234 redakcija) buvo nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Iš šios teisės normos taip pat matyti, kad individualūs administraciniai sprendimai, kokiu pripažintinas ir ginčijamas Migracijos departamento sprendimas, negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis. Galima grėsmė valstybės saugumui kaip pagrindas atsisakyti išduoti leidimą turi būti įrodyta. Turint omenyje, kokias neigiamas pasekmes gali sukelti atsisakymas išduoti leidimą gyventi, įrodymų pakankamumo požiūriu, tokios grėsmės galimybė turi būti įrodyta tokiu tikėtinumo laipsniu, kad ji būtų akivaizdi. Taigi sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu).

Vis dėlto būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamos vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi.

VI.

Teisėjų kolegija pastebi, kad UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė atsisakymo išduoti arba pakeisti leidimą gyventi išdavimo pagrindą tiek leidimo nuolat gyventi, tiek leidimo laikinai gyventi atžvilgiu. Tačiau jau minėta, kad šie leidimai pagal savo teisines pasekmes nėra tapatūs. Teisėjų kolegijos manymu, išduodant leidimą nuolat gyventi gali būti reikalaujama, kad užsienietis tenkintų griežtesnes sąlygas, jam gali būti keliami aukštesni reikalavimai. Juolab kad iš UTĮ 28 straipsnio 1 dalies matyti, kad įstatymų leidėjas siekė, kad paprastai užsieniečiui pirmą kartą išduodant leidimą gyventi jam būtų išduodamas tik laikinas leidimas.

Tiek leidimas nuolat gyventi, tiek leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas įvairiais teisiniais pagrindais, o kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija), be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokią išvadą, nors ir netiesiogiai (nes ginčui aktualią 2004 m. birželio 29 d. nebuvo ir neturėjo būti perkelta į Lietuvos teisę), patvirtina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – ir Ilgalaikių gyventojų direktyva). Ji šiuo atveju naudotina kaip teisės aiškinimo šaltinis (žr., be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Pagal Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, valstybės narės gali atsisakyti suteikti ilgalaikio gyventojo statusą viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais. Tačiau pagal Ilgalaikių gyventojų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies antrą punktą, priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė turi apsvarstyti suinteresuoto asmens viešosios tvarkos arba visuomenės saugumo pažeidimo sunkumą ar rūšį, arba tokio asmens keliamą pavojų, šiuo aspektu deramai atsižvelgdama į jo buvimo trukmę ir ryšius su gyvenamąja šalimi.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčijamas leidimo nuolat gyventi neišdavimas J. B. UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) pagrindu pats savaime nereiškė, kad jam negalėjo būti išduodamas laikinas leidimas gyventi (pvz., UTĮ 40 str. 1 d. 8 p. pagrindu). UTĮ 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, negali būti aiškinama kaip kategoriškai draudžianti išduoti leidimą laikinai gyventi, kai buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi. Be to, tam tikrų aplinkybių, taip pat ir susijusių su grėsmėmis valstybės saugumui, svoris ir reikšmė išduodant vienos ar kitos rūšies leidimą gyventi nebūtinai turi būti vienodi. Juolab kad pagal UTĮ 35 straipsnio 2 dalį, atsisakius išduoti leidimą nuolat gyventi dėl to, kad užsieniečio gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, toks leidimas gali būti išduodamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti, t. y. galimai grėsmei valstybės saugumui. Šiuo aspektu pastebėtina, kad potencialus pavojus valstybės saugumui nėra statiška ir nekintanti būsena. Pavojus gali atsirasti, pasikeisti, taip pat ir išnykti, gali kisti galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas, atsirasti naujų, iki tol nežinomų aplinkybių. Taigi net jei ir būtų pripažinta, kad J. B. leidimas nuolat gyventi nebuvo išduotas pagrįstai 2004 m., tai dar kategoriškai nereiškia, kad jam iš naujo kreipusis su tokiu prašymu, toks leidimas negalėtų būti išduotas šiuo metu, t. y. įvertinus šiuo metu egzistuojančias aplinkybes. Be to, turint omenyje, kad atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi ginčijamo sprendimo priėmimo metu pats savaime neužkirto kelio gauti leidimą laikinai gyventi, pastebėtina, kad valstybė gali būti laikoma turėjusia tam tikrą diskreciją sprendžiant, ar išduoti J. B. būtent leidimą nuolat gyventi.

VII.

J. B. atstovai bylos nagrinėjimo metu akcentavo, kad J. B. tam tikrais ginčui aktualiais laikotarpiais buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl jo veiksmai esant piliečiu, negali būti vertinami šiame ginče. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.

Pagal UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, leidimą gyventi atsisakoma išduoti, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pagal UTĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos galima, jei jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad tiek sprendžiant leidimo gyventi išdavimo, tiek išsiuntimo klausimus yra teisiškai reikšmingas ne atitinkamų veiksmų atlikimo momentas, bet tai, kad aktualiu metu (t. y. kai priimamas atitinkamas sprendimas) užsieniečio buvimas (gyvenimas) Lietuvos Respublikoje kelia tam tikrą pavojų valstybės saugumui. Taigi neturi lemiamos reikšmės, kada buvo atlikti tam tikri veiksmai, bet yra svarbu, ar aktualiu metu užsieniečio buvimas (gyvenimas) Lietuvoje kelia atitinkamą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad nei atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi, nei užsieniečio išsiuntimas nėra sankcija, taikytina pagal baudžiamosios teisės nuostatas. Taigi atsisakymas išduoti leidimą gyventi ar sprendimas išsiųsti užsienietį negali būti prilyginamas asmens nubaudimui, atitinkamai taikant šiems sprendimams baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Be to, kaip konstatavo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, J. B. Lietuvos Respublikos pilietybė abu kartus (1991 ir 2003 m.) suteikta iš esmės neteisėtai. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 4 protokolo 3 straipsnis draudžia išsiųsti tik piliečius, bet nei ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, nei šiuo metu J. B. nebuvo ir nėra Lietuvos Respublikos pilietis. Atsižvelgiant į tai, minėta EŽTK nuostata nedraudžia svarstyti J. B. kaip užsieniečio, turinčio Rusijos Federacijos pilietybę, išsiuntimo klausimo.

VIII.

Migracijos departamentas 2004 m. birželio 29 d. sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi priėmė tuo pagrindu, kad J. B. buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Toks sprendimas grįstas Valstybės saugumo departamento pateikta medžiaga, pagal kurią grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui kilo dėl:

1) J. B. rengiamų planų, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje;

2) reikalavimo išrinktam Lietuvos Respublikos Prezidentui vykdyti įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudojant šantažą bei grasinimus perduoti priešiškoms tarnyboms Lietuvos Respublikos Prezidentą kompromituojančią informaciją;

3) rengiamų ir įgyvendinimų Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Lietuvos Respublikos Prezidentui eliminavimo planų;

Žemesnės instancijos teismas

4) J. B. siuntimo ir ruošimosi siųsti karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detales į Sudano Respubliką, t. y. į valstybę, kuriai taikomas tarptautinis prekybos tokios paskirties prekėmis embargo režimas.

Pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtas aplinkybes, išskyrus epizodą dėl sraigtasparnio „Mi-8T“ išvežimo į Sudaną, pripažino kėlusiomis grėsmę nacionaliniam saugumui Užsieniečių teisinės padėties ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo prasme. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad minėtos grėsmės (išskyrus epizodą dėl prekybos su Sudanu) buvo neatsiejamai susijusios su Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. asmenybe, jo ryšiais su J. B., o šių pareigų R. P. neteko 2004 m. balandžio 6 d., be to, nuo 2004 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos nare, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu J. B. grėsmės valstybės saugumui nebekėlė, o juo labiau nekelia jos šiuo metu. Dėl epizodo dėl prekyba su Sudanu 2003 m., pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustatytos aplinkybės jų atlikimo metu kėlė grėsmę nacionaliniam saugumui, tačiau kadangi jos nesutrukdė Lietuvai tapti Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso ir Europos Sąjungos nare, reiškia skundžiamame 2004 m. birželio 29 d. Sprendime jų vertinti kaip realiai ir akivaizdžiai keliančių grėsmę valstybės saugumui nebuvo pagrindo. Teismo sprendimu Vilniaus apygardos administracinis teismas, be kita ko, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento prašymą dėl Rusijos Federacijos piliečio J. B. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją atmetė kaip nepagrįstą; panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ ir įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B..

J. B. ir I. B. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad J. B. kėlė grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl prašo pašalinti iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies su tuo susijusius motyvus. Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas apskritai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija pastebi, kad daugelis apeliacinės instancijos teismui pateiktų argumentų yra susiję su byloje surinktų įrodymų vertinimu, siekiant nustatyti, ar J. B. gyvenimas Lietuvos Respublikoje galėjo kelti grėsmę valstybės saugumui, bei nustatytų aplinkybių teisiniu kvalifikavimu tuo požiūriu, ar ginčijamo Sprendimo priėmimo metu byloje nustatytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad galutinį sprendimą, kokios aplinkybės yra nustatytos, bei baigiamąjį jų teisinį įvertinimą atlieka tik teismas. Tai sudaro teisingumo, kurį vykdo teismas, esmę. Teismas nėra ir negali būti saistomas vienos ar kitos šalies nuomone, kokios aplinkybės egzistavo, o kokios ne, bei tai, kaip jos turi būti teisiškai kvalifikuojamos. Tai, kad proceso dalyvių pozicija šiais klausimais skiriasi nuo teismo daromų išvadų dar savaime nereiškia, kad teismas netinkamai taiko įstatymus, pažeidžia teisės normas. Proceso dalyvių ir teismo išvados bei pozicijos gali nesutapti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas vidiniu teismo įsitikinimu, kokios aplinkybės byloje yra įrodytos ir nustatytos, o kokios ne. Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 1 dalimi, aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti, o pagal minėto straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Be to, našta įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias ginčijamą Sprendimą ir užsieniečio išsiuntimą, šioje byloje tenka atitinkamai Migracijos departamentui ir Valstybės saugumo departamentui.

Teisėjų kolegija pagal aukščiau nurodytus įrodymų vertinimo principus ir taisykles įvertinusi šioje byloje (kartu su administracinės bylos Nr. III5-19/2004 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-553-07/04 medžiaga) surinktus įrodymus, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą, 2004 m. kovo 31 d. išvadą, Seimo laikinosios tyrimo komisijos dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui išvadą (Valstybės žinios, 2003, Nr. 114‑5122) sprendžia, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo normų taikymo kontekste pakanka duomenų daryti išvadą, jog J. B. rengė planus, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje; reikalavo, kad išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas vykdytų įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus paviešinti Lietuvos Respublikos Prezidentą kompromituojančią informaciją; rengė ir įgyvendino Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Lietuvos Respublikos Prezidentui eliminavimo planus. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šią išvadą ji daro remdamasi viešais duomenimis. Vis dar įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau lemiamos ir savarankiškos reikšmės šioje byloje jokiu būdu neturi. Pastebėtina, kad kokie įrodymai ir aplinkybės pagrindžia minėtas išvadas, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai išsamiai atskleista pirmosios instancijos teismo sprendime. Ginčo dėl konkrečių pirminių faktinių aplinkybių (pvz., J. B. pokalbių telekomunikacijų tinklais, pas jį namuose, taip pat kompiuteryje rastų dokumentų turinio ir pan.) apeliaciniame skunde J. B. iš esmės nekelia (išskyrus nebent epizodą dėl prekybos su Sudanu). Todėl šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas tik pabrėžia, kad:

1. pas J. B. rastame plane „Strekoza“ (turinys atskleistas pirmosios instancijos teismo sprendime) buvo kalbama apie būtinybę sukelti didžiulį viešą politinį‑ekonominį skandalą, kurio centre turėjo būti viena iš didžiausių Lietuvos įmonių „Mažeikių nafta“ (kuri, be kita ko, Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2002 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. IX-1132 redakcija) buvo priskirta prie nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių), taip pat svarbiausi Lietuvos politiniai veikėjai;

2. J. B. kompiuteryje buvo rasta „2002 m. birželio mėn. sutartis tarp R. P. ir J. B.“ (turinys atskleistas pirmosios instancijos teismo sprendime), kurioje nurodomi Respublikos Prezidento R. P. įsipareigojimai J. B. už jo finansinę ir kitą paramą;

3. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu J. B. nuteistas už tai, kad panaudodamas psichinę prievartą, grasindamas Respublikos Prezidentui R. P. reikalavo iš jo atitinkamų įsipareigojimų, pažadų vykdymo;

4. iš telefoninių pokalbių tarp J. B. ir A. Z. bei A. P. matyti, kad jis planavo ir siekė sukompromituoti D. K., Respublikos Prezidento patarėją, neigiamai paveikti jos ir Respublikos Prezidento santykius;

5. A. K. baudžiamojoje byloje parodė, kad J. B. jam siūlė pinigų už D. K., Respublikos Prezidento patarėją, kompromituojančios informacijos surinkimą (t. 2, b. l. 15; baudžiamosios bylos Nr. 1-792-35/2004, t. 11, b. l. 148).

Užsieniečių teisinės padėties įstatymas nenustato, kas gali būti laikoma grėsme valstybės saugumui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad EŽTK 8 straipsnis neįpareigoja valstybių priimti teisės aktus, detaliai apibrėžiančius elgesį, kuris gali suponuoti sprendimą išsiųsti asmenį iš šalies dėl nacionalinio saugumo. Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai pati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr. EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Aukščiau paminėti J. B. veiksmai (rengė planus, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje; reikalavo, kad išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas vykdytų įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus paviešinti Lietuvos Respublikos Prezidentą kompromituojančią informaciją; rengė ir įgyvendino Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Lietuvos Respublikos Prezidentui eliminavimo planus) iš esmės susiję su Respublikos Prezidento institucija, jo veikla, kai šias pareigas užėmė R. P.. Pas J. B. rastame plane „Strekoza“ taip pat kalbama apie būtinybę sukelti didžiulį viešą politinį-ekonominį skandalą, kuriame pagrindiniai neigiami veikėjai būtų Lietuvos politinių grupių atstovai, pirmiausia tuometinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. B. turėjo prielaidas ir sąlygas daryti įtaką valstybės vadovui R. P.. Byloje yra nenuginčijamų duomenų, kad jie tiek tiesiogiai, tiek per kitus asmenis bendravo. J. B. nuo 2002 m. birželio mėn. dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidento 2002 m. rinkimų kampanijoje, finansiškai, ir kitaip itin svariai paremdamas kandidatą į Respublikos Prezidentus R. P.. J. B. vadovaujama įmonė R. P. rinkimų kampanijai paaukojo 1 205 000 Lt. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimas išimties tvarka J. B. buvo ne kas kita, kaip Respublikos Prezidento R. P. atsilyginimas J. B. už paramą, kad „Respublikos Prezidentas R. P., išleisdamas 2003 m. balandžio 11 d. dekretą Nr. 40 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka“, kuriuo suteikė Lietuvos Respublikos pilietybę J. B., vadovavosi ne Lietuvos Respublikos Konstitucija, ne įstatymais, ne Tautos ir valstybės interesais, bet asmeniniais interesais“, kad „suteikdamas išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę J. B. šį asmenį, kaip asmenį, siekiantį įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, traktavo išskirtinai ir sąmoningai nepaisė Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, taip pat Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo, kad Respublikos Prezidentas turi būti visiems lygiai teisingas“. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime, be kita ko, pažymėta, kad J. B. per A. D. (jo ir Respublikos Prezidento R. P. bendrą pažįstamą) iki pat 2003 m. balandžio 11 d. ne kartą bandė paskubinti Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimą jam išimties tvarka – prašė A. D. perduoti Respublikos Prezidentui R. P. prašymą Lietuvos Respublikos pilietybę suteikti kaip galima greičiau. A. D. perdavė Respublikos Prezidentui R. P. minėtą J. B. prašymą Lietuvos Respublikos pilietybę jam suteikti kaip galima greičiau, idant J. B. galėtų su Lietuvos Respublikos piliečio pasu vykti į užsienį. Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje taip pat konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. veiksmai 2003 m. balandžio 11 d. dekretu Nr. 40 neteisėtai suteikus J. B. Lietuvos Respublikos pilietybę už pastarojo suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas R. P. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją. Nagrinėjamu aspektu pastebėtina ir tai, kad po vieno iš susitikimų su J. B. Respublikos Prezidentas R. P. pakvietė jį dirbti visuomeniniu patarėju, o Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvadoje, be kita ko, pažymėta, kad „konstatavus, kad Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. veiksmai, kuriais Respublikos Prezidentas R. P. per 2003 m. kovo 17 d. susitikimą su J. B. atskleidė jam informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, neužtikrino valstybės paslapties apsaugos, prieštarauja Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 3 straipsnio 7 dalies, 9 straipsnio 2 dalies, 14 straipsnio 1 dalies nuostatoms, kartu konstatuotina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. veiksmai, kuriais jis sąmoningai leido J. B. suprasti, kad dėl jo teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonu kontrolę, prieštarauja Konstitucijos 77 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas daro visa, kas jam pavesta Konstitucijos ir įstatymų, ir Konstitucijos 82 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Respublikos Prezidentas prisiekia Tautai būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai, sąžiningai eiti savo pareigas. Šiais veiksmais Lietuvos Respublikos Prezidentas R. P. šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstituciją ir sulaužė priesaiką“.

Pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra: žmogaus ir piliečio teisės, laisvės bei asmens saugumas; tautos puoselėjamos vertybės, jos teisės ir laisvos raidos sąlygos; valstybės nepriklausomybė; konstitucinė santvarka; valstybės teritorijos vientisumas; aplinka ir kultūros paveldas; visuomenės sveikata. Nacionalinio saugumo politikos tikslas – sutelktomis valstybės ir piliečių pastangomis plėtoti ir stiprinti demokratiją, užtikrinti Tautos saugų būvį ir valstybės vidaus bei išorės saugumą, atgrasyti kiekvieną potencialų užpuoliką, ginti Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Respublikos Prezidentas yra vienas iš nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektų, plėtojantis Lietuvos nacionalinio saugumo sistemą (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 str., 3 str. 1 d.). Respublikos Prezidentas taip pat vadovauja Valstybės gynimo tarybai, yra viena iš aukščiausiųjų vadovaujančių institucijų, kurios vadovauja nacionalinio saugumo užtikrinimui (Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio III dalies 12 skyrius, 16 skyrius).

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybė savo funkcijas vykdo per atitinkamų institucijų sistemą, apimančią visų pirma valstybės institucijas; valstybės institucijų sistema apima labai įvairias institucijas; šių institucijų įvairovę, teisinį statusą ir įgaliojimus lemia valstybės vykdomų funkcijų įvairovė; tam tikros valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Tokios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas.

Respublikos Prezidentas – vykdomosios valdžios dalis (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Valstybės vadovo statusą Konstitucijoje nustatytam laikui įgyja tik vienas asmuo, t. y. Respublikos Prezidentas, kurį išrenka Lietuvos Respublikos piliečiai. Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas yra individualus, jis skiriasi nuo visų kitų piliečių teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas); Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinis statusas skiriasi ir nuo visų kitų valstybės pareigūnų teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimai, 2004 m. kovo 31 d. išvada, 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidento, kaip valstybės vadovo, individualų, išskirtinį teisinį statusą atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos (Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 19 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gegužės 25 d. nutarimai). Paminėtina, kad dalis Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinių įgaliojimų yra susiję su galimybe formuoti kitas valstybės valdžią įgyvendinančias institucijas ir (arba) daryti poveikį jų veiklai, priimamiems sprendimams, teisėkūros procesui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas). Antai, turėdamas konstitucinius įgaliojimus pasirašyti ir oficialiai paskelbti įstatymus, Respublikos Prezidentas dalyvauja įstatymų leidybos procese (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 2002 m. birželio 19 d., 2008 m. vasario 22 d. nutarimai); Respublikos Prezidentas kartu su Seimu formuoja Vyriausybę; šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką, veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė (Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtinti Respublikos Prezidento įgaliojimai formuojant teisminę valdžią – reikšmingas valstybės vadovo konstitucinio statuso elementas; įgaliojimų šioje srityje pakeitimas ar apribojimas, taip pat toks įgyvendinimo tvarkos nustatymas, kad Respublikos Prezidento veiksmai būtų saistomi Konstitucijoje nenumatytų institucijų ar pareigūnų sprendimų, reikštų Respublikos Prezidento konstitucinės kompetencijos pasikeitimą (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2006 m. gegužės 9 d. nutarimai, 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas).

Taigi Respublikos Prezidentas turi ir tokius konstitucinius įgaliojimus, kuriuos įgyvendindamas jis gali daryti didelę įtaką kitoms valstybės valdžią vykdančioms institucijoms – Seimui, vykdančiam įstatymų leidžiamąją valdžią, taip pat Vyriausybei – vykdomosios valdžios institucijai; Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas taip pat turi reikšmingus konstitucinius įgaliojimus formuojant teisminę valdžią. Nuo to, kaip Respublikos Prezidentas – valstybės vadovas įgyvendina jam Konstitucijoje numatytus įgaliojimus, nemažai priklauso ir kitų valstybės valdžios institucijų funkcionavimas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentui, kaip valstybės vadovui, pagal Konstituciją kyla pareiga įgyvendinant jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus veikti taip, kad būtų palaikoma darni sąveika tarp valstybės valdžią vykdančių institucijų, kad Lietuvos Respublikos piliečiai – valstybinė bendruomenė galėtų pasitikėti Respublikos Prezidento – valstybės vadovo institucija, kad Lietuvos valstybei būtų tinkamai atstovaujama santykiuose su kitomis valstybėmis, su tarptautinėmis organizacijomis, kad Lietuvos valstybė galėtų deramai atlikti savo tarptautinius įsipareigojimus ir būtų užtikrinta, kad kiti tarptautinių santykių subjektai (užsienio valstybės, tarptautinės organizacijos ir kt.) galės deramai atlikti savo įsipareigojimus Lietuvos valstybei. Deramas šios Respublikos Prezidento – valstybės vadovo konstitucinės pareigos vykdymas yra būtina piliečių pasitikėjimo pačia Lietuvos valstybe, kaip bendru visos visuomenės gėriu, ir jos institutais sąlyga, kartu ir kitų tarptautinių santykių subjektų pasitikėjimo Lietuvos valstybe sąlyga (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimas).

Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytus įgaliojimus, turi vadovautis tik Konstitucija ir įstatymais, negali jų pažeisti, Respublikos Prezidentas turi veikti vadovaudamasis tik Tautos ir valstybės interesais, Respublikos Prezidentas negali veikti turėdamas tokių tikslų ir interesų, kurie nesuderinami su Konstitucija ir įstatymais, su Tautos ir valstybės interesais, su viešaisiais interesais, Respublikos Prezidentas negali asmeninių ar grupinių interesų iškelti aukščiau visuomenės ir valstybės interesų, negali veikti taip, kad būtų diskredituota valstybės valdžia (Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 31 d. išvada).

Atsižvelgiant į paminėtą, Respublikos Prezidento savarankiškumas, jo veiksmų laisvė vykdant pagal Konstituciją jam pavestas funkcijas ir duotą priesaiką, neabejotinai yra nacionalinio saugumo reikalas. Bandymai suvaržyti Respublikos Prezidento savarankiškumą, grasinimais ar šantažu priversti Respublikos Prezidentą atlikti tam tikrus veiksmus, juolab jei tokie veiksmai yra neteisėti, pažeidžia Konstituciją ir (arba) įstatymus, kelia realią ir akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui.

J. B. priklausančiame kompiuteryje buvo rasta dokumentų („2002 m. birželio mėn. sutartis tarp R. P. ir J. B.“, adm. bylos Nr. III5-19/2004 t. 2, b. l. 18-24), kuriuose kaip Respublikos Prezidento R. P. įsipareigojimai minimi ne tik pilietybės J. B. suteikimas, paskyrimas Respublikos Prezidento patarėju, bet ir kitos akivaizdžiai neteisėtos ir (arba) su Lietuvos kaip demokratinės ir teisinės valstybės principais nederančios veikos (pagerinti bendrovės „Avia Baltika“ verslo sąlygas, „įtaisyti“ J. B. žmogų į Civilinės aviacijos administraciją, sunaikinti konkurentą „Helisotą“, kviesti į J. B. vilą pareigūnus, su kuriais susitikti būtų suinteresuotas J. B. ir kt.). Savo ruožtu įsiteisėjusiu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartimi be pakeitimų paliktu galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu J. B. buvo baudžiamąja tvarka nuteistas už tai, kad 2003 m. kovo 16 d., 17 val. 55 min., vykusių pokalbių su A. D. metu, ir 2003 m. kovo 17 d., jo namuose Vilniuje, asmeninio susitikimo su A. D. metu, taip pat 2003 m. kovo 17 d. R. P. namuose, Vilniuje, įvykusio jo asmeninio susitikimo su Lietuvos Respublikos Prezidentu R. P. metu, panaudodamas psichinę prievartą – grasindamas pagarsinti Respublikos Prezidentą R. P. kompromituojančias ir kitas žinias apie esamus susitarimus tarp jo ir Respublikos Prezidento R. P. apie vykdytą rinkimų kampaniją, dalyvavusius asmenis ir rinkimų kampanijos finansavimą, kurių atskleidimas nepageidautinas Respublikos Prezidentui R. P., reikalavo iš Respublikos Prezidento R. P. tiesiogiai, taip pat per A. D., paskirti jį – J. B. – vienu iš Respublikos Prezidento etatinių patarėjų, suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę ir vykdyti kitus pažadus, R. P. duotus J. B. už finansinę, organizacinę ir intelektinę paramą per 2002–2003 metų rinkimus į Lietuvos Respublikos Prezidento postą, t. y. atlikti Respublikos Prezidento R. P. kompetencijoje esančius veiksmus J. B. naudai.

Panaudojęs psichinę prievartą – pagrasinęs Respublikos Prezidentui R. P., tačiau sulaukęs tik dalies anksčiau pareikštų reikalavimų įvykdymo (Lietuvos Respublikos pilietybės J. B. suteikimo išimties tvarka ir apdovanojimo Lietuvos liberalų demokratų partijos auksiniu ženkleliu), J. B. savo reikalavimų neatsisakė ir tęsė nusikalstamą veiką, būtent: J. B. 2004 metų sausio–vasario mėnesiais ne mažiau kaip penkių jo asmeninių susitikimų su Respublikos Prezidento R. P. patarėju G. Š. metu, vykusių J. B. namuose Vilniuje, G. Š. namuose (duomenys neskelbtini), ir kavinėje (duomenys neskelbtini), taip pat 2004 metų kovo 4, 10, 23 ir 24 dienomis susitikimų su Respublikos Prezidentu R. P. metu, vykusių Vilniuje, Naujininkų mikrorajone esančiame sporto komplekse, panaudodamas psichinę prievartą – užsimindamas apie turimas Respublikos Prezidentą R. P. kompromituojančias žinias bei grasindamas šias žinias pagarsinti, reikalavo iš Respublikos Prezidento R. P. per G. Š., taip pat tiesiogiai iš Respublikos Prezidento R. P. paskirti jį – J. B. – vienu iš Respublikos Prezidento R. P. patarėjų, po to Respublikos Prezidentas R. P. 2004 m. kovo 24 d. J. B. pakvietė dirbti visuomeniniu patarėju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-95/2005).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Respublikos Prezidentui įgyvendinti savo funkcijas, be kita ko, padeda jo patarėjai – asmeninio (politinio) pasitikėjimo valstybės tarnautojai. Todėl valstybės saugumo požiūriu neleistinas poveikis Respublikos Prezidentui gali būti daromas ne tik tiesiogiai, bet ir netiesiogiai, t. y. siekiant diskredituoti Respublikos Prezidento patarėją, daryti neigiamą įtaką jo ir Respublikos Prezidento santykiams. Respublikos Prezidento patarėjų diskreditavimas gali negatyviai atsiliepti visai Respublikos Prezidento institucijai, jos kaip valdžios institucijos autoritetui, suponuoti netinkamą Respublikos Prezidento kaip valstybės valdžios institucijos veiklą (priimamus sprendimus), sumenkinti pasitikėjimą valstybės valdžia ir tokiu būdu neigiamai paveikti nacionalinį saugumą.

Apibendrinant pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. B., rengdamas planus, kuriais buvo siekiama destabilizuoti Lietuvos Respublikos politinę padėtį, daryti įtaką politiniams procesams Lietuvoje, reikalaudamas, kad išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentas vykdytų įsipareigojimus J. B., tuo tikslu naudodamas šantažą bei grasinimus paviešinti Lietuvos Respublikos Prezidentą kompromituojančią informaciją, rengdamas ir įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos D. K. kompromitavimo bei jos įtakos Lietuvos Respublikos Prezidentui eliminavimo planus, kėlė grėsmę valstybės saugumui.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra ginčo, kad uždaroji akcinė bendrovė aviacijos kompanija „AviaBaltika“ (vadovaujama J. B.; toliau – ir UAB „AviaBaltika“) 2001 m. išvežė į Sudaną sraigtasparnį „Mi-8T“. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadomis šiuo klausimu. Kadangi nenustatyta, jog minėtais veiksmais buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, nėra pagrindo laikyti, kad tokiais veiksmais buvo sukelta grėsmė Lietuvos valstybės saugumui.

Nors byloje yra duomenų apie tam tikrus UAB „AviaBaltika“ darbuotojų ryšius su Sudanu 2003 m., UAB „AviaBaltika“ darbuotojo komandiruotę į Libiją 2001 m., tačiau šie duomenys yra neišsamūs, abstraktūs ir nekonkretūs. Byloje nėra duomenų, kada ir kokias draudžiamas prekes UAB „AviaBaltika“ ar kitos su J. B. tiesiogiai susijusios įmonės patiekė Libijai. Valstybės saugumo departamento 2004 m. balandžio 1 d. rašte Nr. (03)-18-159-217 pateikta informacija, kad 2003 m. vasario-balandžio mėn. buvo prekiaujama su Sudanu dvigubos paskirties sraigtasparniais iš esmės nedetalizuota. Byloje nėra tiesioginių įrodymų, kada, iš kur ir kur bei kaip buvo gabenamos (nugabentos) atitinkamos prekės, kas buvo jų siuntėju ir gavėju, kokie įrodymai patvirtina J. B. ryšius su prekių siuntėjais ir jo galimybes kontroliuoti ar kitaip reikšmingai daryti įtaką šiems prekių judėjimams. Iš esmės analogiška situacija ir su epizodu dėl „Helilift“ sutarties su Sudano gynybos ministerija. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad šioje byloje nėra pateikta pakankamai visapusiškų ir įtikinamų duomenų, kurie leistų daryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad J. B. siuntė ir ruošėsi siųsti, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detales į Sudano Respubliką 2003 m. ar Libiją, t. y. organizavo ar kitaip aktyviai dalyvavo šiuose procesuose, bei tokiu būdu sukėlė grėsmę Lietuvos saugumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp J. B. ir J. M. (adm. bylos Nr. III5-19/2004 t. 4, p. 7-9) minėtų išvadų nepaneigia. Šiuo aspektu pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra 2004 m. vasario 25 d. informavo Vilniaus apygardos administracinį teismą, kad Valstybės saugumo departamento 2003 m. lapkričio 28 d. rašte Nr. (03)-18-397-752 „Informacija dėl prekybos karinės paskirties detalėmis su Sudanu“ nėra duomenų apie J. B. veiklą (adm. bylos Nr. III5-19/2004 t. 2, b. l. 7). Be to, 2008 m. UAB „AviaBaltika“ buvo išduota ginklų gamybos licencija (t. 5, b. l. 25), ji remontuoja Lietuvos Karinių Oro Pajėgų sraigtasparnius (t. 5, b. l. 27-30). Teisėjų kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės sudaro pagrindą vertinti šią bendrovę kaip patikimą ir nekeliančią grėsmės Lietuvos saugumui.

Apibendrindama aukščiau išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. B. veikla kėlė grėsmę valstybės saugumui dėl prekybos sraigtasparnių detalėmis su Sudanu (2003 m.) ir Libija. Šie motyvai šalintini iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, tačiau, teisėjų kolegijos manymu, apie tai atskirai pasisakyti šio teismo baigiamojo akto rezoliucinėje dalyje nėra būtinybės.

IX.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padaręs išvadą, kad pirmiau nurodyti J. B. veiksmai kėlė grėsmę valstybės saugumui, bet šios aplinkybės buvo neatsiejamai susijusios su Lietuvos Respublikos Prezidento R. P. asmenybe, jo ryšiais su J. B., o šių pareigų R. P. neteko 2004 m. balandžio 6 d., be to, nuo 2004 m. kovo 16 d. Lietuvos Respublika tapo Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. Europos Sąjungos nare, konstatavo, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu J. B. grėsmės valstybės saugumui nebekėlė, o juo labiau nekelia jos šiuo metu.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Lietuvos Respublikos tapimas Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir Europos Sąjungos nare pats savaime galėjo pašalinti J. B. grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos valstybės saugumas yra susijęs ne tik su išorinėmis grėsmėmis, kurios išties gali būti tam tikru mastu sumažintos tapus atitinkamų tarptautinių ir viršnacionalinių organizacijų nare, bet ir su valstybės viduje vykstančiais procesais, tinkama valstybės valdžios institucijų, ypač tų, kurių vaidmuo užtikrinant nacionalinį saugumą yra itin reikšmingas, veikla. Pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo priedėlio I dalies 4 skyrių, vidaus politikos priemonės taip pat yra svarbios užtikrinant nacionalinį saugumą, o pagal minėto priedėlio II dalies 10 skyriaus pirmąjį skirsnį, viena iš nacionalinio saugumo užtikrinimo priemonių yra nacionalinį saugumą užtikrinančių institucijų veikla. Netinkama vidaus politika apskritai gali skatinti vidinius neramumus, pakenkti viešajam (visuomenės) saugumui, sukelti socialinę ir ekonominę ar kitokio pobūdžio įtampą, grėsmes valstybės ekonominiams ar kitiems interesams, menkinti valstybės valdžios kaip konstitucinės valstybės santvarkos elemento autoritetą ir visuomenės pasitikėjimą ja. Taigi neleistino poveikio atitinkamoms institucijoms ar politiniams procesams darymas ar tokio poveikio planavimas gali kelti grėsmę valstybės saugumui ir Lietuvos Respublikai tapus atitinkamų tarptautinių ir viršnacionalinių organizacijų nare. Juolab kad, kaip teisingai pastebi Migracijos departamentas, pagal Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907 (Lietuvos Respublikos Seimo 2005 m. sausio 20 d. nutarimo Nr. X-91 redakcija), 1.4 punktą, tapusi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos bei Europos Sąjungos nare, Lietuvos Respublika savo nacionalinį saugumą suvokia kaip sudedamąją šių organizacijų saugumo politikos dalį. Be to, pagal Nacionalinio saugumo strategijos 3.1 punktą, Lietuvos Respublikos gyvybiniai interesai yra: Lietuvos Respublikos suverenitetas, teritorinis vientisumas, demokratinė konstitucinė santvarka; pilietinė visuomenė, pagarba žmogaus ir piliečio teisėms bei laisvėms ir jų apsauga; taika ir gerovė valstybėje. Akivaizdu, kad šiems interesams gali būti sukelta grėsmė ir pakenkta net ir Lietuvai tapus Šiaurės Atlanto gynybinio aljanso nare, taip pat Europos Sąjungos nare.

Šioje nutartyje jau minėta, kad grėsmės valstybės saugumui galimybė nėra statiška būsena. Ji gali atsirasti, pasikeisti ar pranykti, gali pakisti jos realumas ir akivaizdumas, pavojingumo laipsnis (lygmuo), kuris, beje, taip pat privalo būti vertinamas priimant atitinkamus sprendimus, susijusius su užsieniečių teisinių statusu.

Iš tiesų pripažintina, kad 2004 m. balandžio 6 d. apkaltos tvarka pašalinus R. P. iš Respublikos Prezidento pareigų galimos J. B. grėsmės Lietuvos valstybės saugumui pobūdis iš esmės pasikeitė. Jos akivaizdumas, realumas ir pavojingumas sumažėjo. Kita vertus, teisėjų kolegijos nuomone, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo taikymo požiūriu pavojai valstybės saugumui dažniausiai nepranyksta iš esmės vos per keletą dienų. Norint įsitikinti, kad užsieniečio gyvenimu Lietuvoje keliamos grėsmės išnyko paprastai turi praeiti tam tikras laiko tarpas, per kurį nebūtų užfiksuota veiksmų, kuriais galėtų būti sukeliamas potencialus pavojus valstybės saugumui. Nebegalėdamas įgyvendinti savo siekių, nesuderinamų su valstybės saugumo interesais, vienu būdu, asmuo gali ieškoti kitų priemonių kaip juos pasiekti arba atlikti kitas veikas, keliančias naujas grėsmes valstybės saugumui. Todėl apie galimas grėsmes valstybės saugumui gali būti sprendžiama atsižvelgiant į tai, ką tam tikras asmuo padarė praeityje. Valstybės galios ginti savo nacionalinį saugumą neturėtų būti nepateisinamai varžomos ir susiaurinamos.

Taigi apibendrindama pirmiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną J. B. grėsmė valstybės saugumui nebuvo išnykusi. Atsižvelgiant į J. B. atliktų veiksmų turinį ir pobūdį, pavojaus galimybė vis dar buvo pakankamai reali ir akivaizdi. Tik tam tikras laiko tarpas galėjo parodyti, ar šios grėsmės išties išnyko. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad retrospektyviai įvertinus ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pagrindo jį panaikinti nėra.

Pastebėtina, kad minėtos išvados nepakeičia duomenys apie J. B. glaudžius šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius su Lietuva, jo integracija į Lietuvos gyvenimą, buvimo joje laikotarpį. Sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo šios aplinkybės yra vertintinos ir reikšmingos. Tačiau atsisakymas išduoti leidimą (būtent) nuolat gyventi UTĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu pats savaime nereiškia, kad užsienietis be jokių išlygų privalo būti išsiunčiamas iš Lietuvos. Kaip pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, trečiosios valstybės piliečio ar asmens be pilietybės išsiuntimas yra teisėtas, jeigu jis atitinka šiuos kriterijus: 1) išsiuntimas yra pagrįstas, t. y. sprendimas išsiųsti yra priimtas, remiantis įstatyme numatytais pagrindais; 2) sprendimas išsiųsti yra priimtas, nepažeidžiant žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių: užsienietis, kurį nuspręsta išsiųsti iš šalies, naudojasi tam tikromis garantijomis, t. y. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencijos, Konvencijos, EŽTK) 2 straipsnyje numatyta gyvybės apsauga, 3 straipsnyje numatytu draudimu žmogų kankinti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, 8 straipsnyje įvirtinta teise į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą; šių straipsnių pažeidimas taip pat gali būti nustatytas kartu su 13 straipsnio, numatančio teisę pasinaudoti efektyvia teisine gynyba, pažeidimu; 3) sprendimas išsiųsti užsienietį nepažeidžia proporcingumo principo; 4) išsiuntimas nepažeidžia procedūrinių taisyklių, numatytų tiek tarptautiniuose, tiek nacionaliniuose teisės aktuose, pvz., Tarptautinių pilietinių ir politinių teisių pakto 13 straipsnyje, numatyta, kad užsienietis, teisėtai esantis kurios nors valstybės, šio Pakto Šalies, teritorijoje, gali būti išsiųstas tik vykdant pagal įstatymą priimtą sprendimą, ir, jeigu imperatyviais valstybės saugumo sumetimais nereikalinga kitaip, jis turi galimybę pateikti argumentus prieš savo išsiuntimą ir kad kompetentinga institucija arba tokios institucijos specialiai paskirtas asmuo ar asmenys iš naujo peržiūrėtų jo bylą ir tam tikslui jis būtų atstovaujamas; Europos žmogaus teisių konvencijos Protokolo Nr. 7 1 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, jog užsienietis, teisėtai gyvenantis kurios nors valstybės teritorijoje, turi turėti galimybę pateikti argumentą prieš savo išsiuntimą; reikalauti, kad jo byla būtų peržiūrėta; reikalauti, kad būtų pristatytas kompetentingam valdžios organui arba tokio organo specialiai paskirtiems asmenims, išskyrus tuos atvejus, kai išsiuntimas būtinas viešajai tvarkai palaikyti ir grindžiamas nacionalinio saugumo sumetimais (minėto straipsnio 2 d.); 5) išsiuntimas nėra galimas, jeigu asmuo yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio suteikimo; 6) asmenį išsiųsti draudžiama dėl humanitarinių priežasčių arba jei išsiuntimas pažeistų kitus tarptautinius įsipareigojimus; 7) kiti įstatyme numatyti atvejai, pvz., užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba jam yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 130 str. 4 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1465/2008).

Taigi kaip matyti iš pirmiau nurodytų reikalavimų, sprendimas išsiųsti užsienietį gali būti priimamas tik patikrinus, ar užsieniečio išsiuntimas atitinka pirmiau paminėtus kriterijus, be kita ko, kruopščiai įvertinus UTĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes, taip pat tai, ar užsieniečio išsiuntimas nepažeistų Lietuvos Respublikos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl net ir neišdavus leidimo nuolat gyventi, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, užsienietis nagrinėjamam klausimu aktualiu laikotarpiu galėjo būti neišsiunčiamas ir, pavyzdžiui, UTĮ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) pagrindu jam galėjo būti išduodamas leidimas laikinai gyventi (kas, beje, šioje byloje ir buvo daroma), tokiu būdu iš esmės nepaveikiant užsieniečio teisių, garantuojamų EŽTK 8 straipsniu, bet kartu nesuteikiant jam išskirtinio statuso, plačiausių teisių, kurį lemia leidimo nuolat gyventi jam išdavimas. Toks sprendimas (atsisakymas išduoti nuolatinį leidimą, bet teisės laikinai gyventi suteikimas), be kita ko, gali sudaryti prielaidas valstybei per tam tikrą laiką (laikino leidimo galiojimo metu) įsitikinti, ar dėl su nustatytomis grėsmėmis valstybės saugumui susijusių aplinkybių pasikeitimo iš esmės prieš pat priimant sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo ir, atitinkamai, paties pavojaus nacionaliniams interesams pobūdžio pasikeitimo, neišnyko ir reali bei akivaizdi pačių grėsmių valstybės saugumui galimybė. Juolab kad, kaip minėta, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo normos apskritai orientavo į tai, kad pirmiausia užsieniečiui turėtų būti išduodamas laikinas leidimas gyventi. Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., be kita ko, EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Ilgalaikių gyventojų direktyvos 9 straipsnio 3 dalį, valstybės narės gali nustatyti, kad ilgalaikis gyventojas praranda teisę išlaikyti ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, jei jis ar ji kelia grėsmę viešajai tvarkai, atsižvelgiant į jo ar jos įvykdyto pažeidimo rimtumą, tačiau tokia grėsme negali būti grindžiamas išsiuntimas pagal direktyvos 12 straipsnį.

Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“, naikintina. Atitinkamai naikintina ir ta sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B.. Teismas šioje byloje negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą šiuo metu, t. y. pagal dabar egzistuojančią situaciją ir teisinį reguliavimą. Pastebėtina, nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip šešeri metai, todėl UTĮ 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas vienerių metų terminas nebėra aktualus. J. B., manydamas, kad leidimas nuolat gyventi jam šiuo metu jau gali būti išduotas turi teisę iš naujo kreiptis su prašymu išduoti tokį leidimą, o kompetentinga institucija turi priimti teisės aktais ir nustatytais faktais pagrįstą sprendimą dėl tokio prašymo.

X.

Šios bylos ginčo dalyku yra ir prašymas priimti sprendimą išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendimas šiuo klausimu turi būti priimamas šiuo metu. Taigi atsižvelgiant į pirmiau minėtus reikalavimus nagrinėjamam klausimui reikšmingos situacijos vertinimas negali būti vien retrospektyvus. Kitaip tariant, turi būti įvertinama ne tai, ar buvo pagrindas išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos 2004 m., kai Migracijos departamentas kreipėsi su atitinkamu prašymu, bet tai, ar tai galima padaryti šiuo metu, t. y. įvertinant sprendimo priėmimo dieną egzistuojančią padėtį ir su tuo susijusias faktines aplinkybes.

Pagal UTĮ 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pagal UTĮ 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Kaip minėta, sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti ir į tarptautinius teisės aktus. Šiuo aspektu ypač svarbios EŽTK 8 straipsnio nuostatos bei su tuo susijusi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurios turinys buvo atkleistas jau ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse šioje byloje (žr., ypač EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00).

Glaudžius J. B. ryšius su Lietuvos Respublika jau pakankamai atskleidė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas tik atkreipia dėmesį, kad J. B. kartu su šeima persikėlė gyventi į Lietuvą dar 1962 m., t. y. būdamas vaikas. Čia jis baigė mokyklą Šiauliuose, vedė, įkūrė įmonę. Jis turi nepilnametę dukrą, gimusią Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietę, besimokančią Lietuvoje veikiančioje mokykloje. J. B. tėvai, kiti du vaikai, sutuoktinė taip pat Lietuvos Respublikos piliečiai. Pasak I. B., J. B. sutuoktinės, Lietuvoje gyvena jos mama, brolis, Šiauliuose palaidoti tėvas ir močiutė. Pats J. B., kaip konstatavo Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, nors ir neteisėtai, tačiau, skaičiuojant nuo 1990 m. kovo 11 d., ilgą laiką buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, turėjo Lietuvos Respublikos piliečio pasą. Migracijos departamentas sutiko, kad J. B. yra integravęsis į Lietuvos visuomeninį ir socialinį gyvenimą, šeiminiai ryšiai, sietini su Lietuvos Respublika, yra glaudūs ir stiprūs (t. 5, p. 159).

Pažymėtina, kad aiškinant UTĮ nuostatas ir sprendžiant J. B. išsiuntimo klausimą yra svarbios Ilgalaikių gyventojų direktyvos nuostatos. Šiuo metu yra pasibaigęs jos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje terminas, ji yra perkelta į Lietuvos Respublikos teisę, įskaitant ir UTĮ (inter alia, žr. UTĮ priedą „Įgyvendinami Europos Sąjungos teisės aktai“). Pabrėžtina, kad ir teismai, ir kitos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos Lietuvos Respublikos teisės aktus, taip pat ir UTĮ, turi ir konstitucinę pareigą (žr. Lietuvos Respublikos konstitucinio akto Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus), ir iš Europos Sąjungos teisės kylančią pareigą (žr., inter alia, 1990 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimą Marleasing, C-106/89, Rink. p. I‑4135; 2008 m. birželio 24 d. sprendimą Commune de Mesquer, C-188/07, Rink. p. I‑4501) aiškinti Lietuvos Respublikos teisės aktus suderinamu su Europos Sąjungos teise būdu. Minėtos direktyvos preambulės 2 konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad Europos Vadovų Taryba savo specialiajame susitikime Tamperėje 1999 m. spalio 15 ir 16 d. pareiškė, kad trečiųjų šalių piliečių juridinis statusas turėtų būti derinamas su valstybių narių piliečių statusu, ir kad tam tikrą laikotarpį, kurį reikėtų nustatyti, valstybėje narėje teisėtai gyvenančiam ir turinčiam ilgalaikio gyventojo leidimą toje valstybėje narėje asmeniui būtų suteiktos tam tikros vienodos teisės, kurios kaip galima labiau atitiktų Europos Sąjungos piliečių turimas teises. Preambulės 4 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad trečiųjų šalių piliečių, kurie yra ilgalaikiai valstybių narių gyventojai, integracija yra esminis elementas skatinant ekonominę ir socialinę sanglaudą, kurią Sutartis nurodo pagrindiniu Bendrijos tikslu. Preambulės 16 konstatuojamojoje dalyje pažymima, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikomos sustiprintos apsaugos nuo išsiuntimo priemonės. Tokia apsauga grindžiama Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose nustatytais kriterijais. Norėdamos užtikrinti apsaugą nuo išsiuntimo, valstybės narės turi numatyti veiksmingą teisės gynimą teisine tvarka.

Ilgalaikių gyventojų direktyvos 12 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta, kad valstybės narės gali priimti sprendimą išsiųsti ilgalaikį gyventoją tiktai tuo atveju, jei jis ar ji kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Prieš priimdamos sprendimą išsiųsti ilgametį gyventoją, valstybės narės turi atsižvelgti į šiuos veiksnius: a) gyvenimo jų teritorijoje trukmę; b) suinteresuoto asmens amžių; c) to pasekmes suinteresuotam asmeniui ir jo šeimos nariams; d) ryšius su gyvenamąja šalimi arba ryšių su kilmės šalimi nebuvimą.

Europos Tarybos, kurios nare yra ir Lietuva, Parlamentinės Asamblėjos 2001 m. kovo 14 d. rekomendacijos Nr. 1504(2001) įžanginės dalies 2 punkte pabrėžiama, kad imigrantai, kurie ilgą laiką gyvena priimančioje šalyje, būna integravęsi į šios šalies visuomenę ir nei žmogiškuoju, nei sociologinio požiūriu paprastai nebėra užsieniečiai. Europos Tarybos narės šia rekomendacija kviečiamos užtikrinti, kad migrantai, kurie gimė arba išaugo priimančioje valstybėje, ir jų nepilnamečiai vaikai jokiais atvejais nebūtų išsiunčiami.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijos Nr. Rec(2000)15 „Dėl ilgalaikių migrantų gyvenimo saugumo“ 4 straipsnio c punkte nurodoma, kad ilgalaikiai imigrantai, kurie gimė arba buvo įleisti į valstybę prieš sueinant jiems 10 metų bei teisėtai ir nuolat gyveno joje, po to kai jiems sukako 18 metų neturėtų būti išsiunčiami. Kita vertus, šioje rekomendacijoje pabrėžiama, kad valstybė narė bet kuriuo atveju turi teisę nustatyti, kad ilgalaikis imigrantas gali būti išsiųstas, jei jis sukelia didelę grėsmę nacionaliniam saugumui arba viešajai tvarkai.

Apibendrinant aukščiau paminėtą, darytina išvada, kad tokiu atveju koks yra nagrinėjamas šioje byloje, J. B. galėtų būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos tik nustačius, kad jis šiuo metu kelia tokią rimtą grėsmę, kuri nusvertų jo akivaizdžius ir nekvestionuotinus ryšius bei santykius su Lietuvos Respublika (įvertinant ir jų trukmę), būtų proporcinga ir adekvačia teisinio poveikio priemone, užtikrinant Lietuvos valstybės saugumą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įrodymų, patvirtinančių tokios grėsmės egzistavimą, byloje nėra. Galimi pavojai Lietuvos saugumui kildinami iš 2003-2004 m. įvykių ir nėra jokių įtikinamų duomenų, kad po to, t. y. jau daugiau kaip 5 metus, J. B. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie galėtų liudyti jo keliamą grėsmę valstybei šiuo metu. Valstybės saugumo departamento 2007 m. liepos 5 d. raštas Nr. (03)-18-530-806, kad Valstybės saugumo departamentas turi naujos nepatikrintos operatyvinės informacijos apie galimai neteisėtą J. B. ir UAB „AviaBaltika“ veiklą, kuria galima būtų pagrįsti J. B. keliamą grėsmę valstybės saugumui, yra nekonkretus ir jokių reikšmingų aplinkybių neatskleidžia (t. 4, b. l. 50). Savo ruožtu grėsmės valstybės saugumui nėra amžinos. Kaip minėta, jos gali tiek atsirasti, tiek pasikeisti, tiek išnykti. Apeliaciniuose skunduose šiuo aspektu teikiami argumentai yra abstraktūs, nekonkretūs ir nepakankami daryti kitokias išvadas. Apeliacinės instancijos teismui pateikta naujausia neišslaptina medžiaga yra 2005 m. sausio mėn. pradžios. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos pagal šioje byloje surinktą medžiagą pažeistų tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas Valstybės saugumo departamento prašymas išsiųsti J. B. iš Lietuvos Respublikos yra teisėtas ir pagrįstas.

Šioje byloje yra atmetamas J. B. skundas ir Valstybės saugumo departamento prašymas išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo sprendimas nėra priimamas kurios nors iš šalių naudai (ABTĮ 44 str. 1 ir 2 d.), todėl panaikintina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria J. B. naudai buvo priteista 100 Lt sumokėtam žyminiam mokesčiui atlyginti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jei J. B. mano, kad šios bylos nagrinėjimas užtruko per ilgai ir dėl to buvo pažeistos jo teisės, kurias inter alia garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jis turi teisę įstatymų nustatyta tvarka reikalauti, kad jam būtų atlyginta padaryta žala.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi pirmiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigotas išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B., priteista pareiškėjui – J. B. iš atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 100 Lt sumokėtam žyminiam mokesčiui už Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2004 m. liepos 2 d. paduotą skundą atlyginti, pakeisti ir ją išdėstyti taip: „Pareiškėjo J. B. skundą dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 29 d. sprendimo Nr. (15-01)-7K-81 „Dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo Rusijos Federacijos piliečiui J. B.“ panaikinimo ir reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. B. atmesti kaip nepagrįstą“.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 29 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas