Vilniaus apygardos teismo sprendimas

2009-04-15 · Civilinė byla Nr. 2A-411-823/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-04-15
Bylos Nr.
2A-411-823/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Alma Urbanavičienė (pirm.), Dalia Višinskienė, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
Atsakovas
G. L., G. Z.
Trečiasis asmuo
M. K., Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo
Advokatai
Danutė Puzirauskienė, Birutė Rutkauskienė
Kategorijos
  • 30.12.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 95.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-411-823/2009Procesinio sprendimo kategorija: 30.12.1; 95.7 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. balandžio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės,

teisėjų Godos Ambrasaitės – Balynienės (kolegijos pranešėjos) ir Dalios Višinskienės,sekretoriaujant Agnei Bajarūnaitei,

dalyvaujant Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorei Rasai Apšegienei, atsakovei G. L. , atsakovės atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei, trečiųjų asmenų M. K. ir Z. C. atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei, trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atstovei Giedrei Jančiauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovėms G. Z. , G. L. , tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, M. K. , Z. C. , VĮ Registrų centrui, dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašydamas išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ½ gyvenamojo namo, kiemo rūsį ir 1/3 kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir grąžinti šį turtą valstybės dispozicijon.

Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje gautas M. K. ir Z. C. skundas dėl viešojo intereso gynimo, kuriame pareiškėjos nurodė, kad pagal paveldėjimo teisės liudijimą joms priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o kita šio namo dalis dovanojimo sutartimi yra neteisėtai perleista atsakovei G. L. . Vilniaus miesto savivaldybė, kaip valstybės turto valdytoja, privalėjo kreiptis į teismą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau to nepadarė. Nagrinėjant skundo medžiagą nustatyta, kad atsakovė G. Z. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimo pagrindu viešame nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o 1995 m. lapkričio 30 d. sutartimi šį namą, kiemo rūsį ir 1/3 kiemo statinių padovanojo savo dukrai - atsakovei G. L. . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1996 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus miesto 1993 m. spalio 29 d. sprendimą, kuriuo buvo pripažinta G. Z. nuosavybės teisė į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Bylą iš naujo išnagrinėjęs Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2001 m. spalio 17 d. sprendimu G. Z. ieškinį dėl nuosavybės teisės į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atmetė. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas išnagrinėjęs bylą pagal A. K. ieškinį 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimu panaikino ½ dalies namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją atsakovės G. Z. vardu, bei tarp atsakovių G. Z. ir G. L. sudarytos dovanojimo sutarties dalį, kuria perleista ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą paliko nepakeistą.

Ieškovo teigimu, kadangi buvo panaikintas teismo sprendimas, kurio pagrindu atsakovė G. Z. įgijo nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esantį gyvenamąjį namą, tapo niekine ir 1995 m. lapkričio 30 d. tarp atsakovių sudaryta dovanojimo sutartis. Negaliojančia dovanojimo sutartimi atsakovei G. L. perduota likusi gyvenamojo namo ir statinių dalis turi būti grąžinta savininkui - valstybei, nes nelikus teisėto atsakovių nuosavybės teisių į šį turtą pagrindo, namas ir kiemo statiniai su rūsiu iš valstybės buvo paimti ir atsakovų valdomi neteisėtai.

Tretieji asmenys ieškinį palaikė ir iš esmės sutiko su ieškovo nurodomais argumentais.

Šalies argumentai

Atsakovė G. L. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad prokuroras praleido terminą pažeistai valstybės teisei ginti, kadangi į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris prasidėjo kai namas buvo perduotas atsakovės G. Z. nuosavybėn 1993 metais, o vėliau - padovanotas atsakovei G. L. 1995 metais. Atsakovės pažymėjo, kad valstybė niekuomet nebuvo įregistravusi savo daiktinių teisių į ginčo turtą ir taip parodė, kad iš tikrųjų valstybė neturi intereso valdyti šio turto, o ieškinys pareikštas ne valstybės interesui ginti, bet neteisėtai palaikyti nesąžiningus trečiuosius asmenis, ilgą laiką besibylinėjančius su atsakovėmis dėl teisės valdyti visą namų valdą. Be to, atsakovės nuomone, valstybė nėra įtraukta į bylos procesą, todėl byloje nėra asmens, kurio interesus gina prokuroras. Vien ši procesinė yda užkerta kelią teismui priimti sprendimą byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: išreikalavo iš G. L. ir perdavė Lietuvos Respublikai valdyti nuosavybės teisėmis ½ dalį gyvenamojo namo, (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), kiemo rūsį (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)) ir 1/3 kitų statinių (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perduotus G. L. 1995 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutarties su G. Z. pagrindu, ieškinį G. Z. dėl turto išreikalavimo atmetė. Teismas taip pat pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento tarp atsakovių 1995 m. lapkričio 30 d. sudarytą dovanojimo sutartį bei priteisė iš G. L. 1800 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, nes atsakovės iki 2001 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties paskelbimo, po kurio įsiteisėjo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. spalio 17 d. sprendimas, ginčijo valstybės teisę valdyti namo dalį. Tik teismui atmetus atsakovių ieškinio reikalavimus, teisme neliko ginčo dėl namo valdymo nuosavybės teise ir valstybė turėjo pagrindą vertinti padėtį kaip neteisėtą savo nuosavybės praradimą, todėl tik nuo šio momento (nuo 2001 m. gruodžio 22 d.) turi būti skaičiuojamas dešimties metų ieškinio senaties terminas, nustatytas savininkui išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad G. L. 1995 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartimi buvo perduotas turtas, kurio dovanotoja G. Z. nevaldė nuosavybės teisėmis. Įgijusi valdymą iš asmens, neturinčio nuosavybės teisių, atsakovė G. L. netapo dovanojimo sutartimi jai perduoto turto savininke, net jei ir tapo sąžininga įgijėja. Teismas konstatavo, jog vadovaujantis CK 4.96 straipsnio 2 dalies bendrąja taisykle iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų nusikaltimo padarymo. Tačiau CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo išimtį nustato CK 4.96 straipsnio 3 dalies taisyklė, pagal kurią savininkas turi teisę visais atvejais išreikalauti tiek kilnojamąjį, tiek nekilnojamąjį daiktą, kai daiktas valdytojo neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, be to, CK 6.67 straipsnio 1 punktas nustato, kad preziumuojamas sandorio šalių nesąžiningumas, jei skolininkas sudaro sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad valstybė nebuvo išreiškusi valios perleisti atsakovėms ar kuriai nors vienai iš jų nuosavybės teisių į namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nes teisės gyventi suteikimas (nuomos arba panaudos pagrindu) akivaizdžiai neprilygsta valios perleisti nuosavybę pareiškimui. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybei įstatymą savivaldybei nuosavybės teisėmis neperduotą valstybės turtą (neprivatizuotas gyvenamąsias patalpas) savivaldybės valdo patikėjimo teise. Esant į bylą įtrauktam asmeniui, patikėjimo teise valdančiam valstybės nuosavybę, valstybės tinkamas atstovavimas byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl patikėjimo teise valdomo turto perdavimo tretiesiems asmenims teisėtumo, visiškai užtikrinamas. Šiuo atveju atstovavimas kyla iš paminėto įstatymo, todėl nereikalingas joks atskiras įgaliojimas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys turi būti tenkinamas atsakovės G. L. atžvilgiu, kadangi jos valdymas preziumuojamas pagal įrašus Nekilnojamojo turto registre. Atsakovė G. Z. , nors ir nesant tam teisėto pagrindo valdymą perdavė G. L. dovanojimo sutarties sudarymo metu, šios bylos nagrinėjimo metu nėra ginčo turto valdytoja.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė G. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras 2008 m. gegužės 22 d. pareiškimu dėl ieškinio patikslinimo pakeitė ieškinio dalyką, siaurindamas ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, gavęs ieškovo dalies ieškinio reikalavimų atsisakymą, turėjo priimti nutartį ir toje dalyje bylą nutraukti. Ieškovas patikslintu ieškiniu paliko tik vieną reikalavimą: išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kiemo rūsį, 1/3 kitų statinių ir grąžinti valstybės dispozicijon. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą patenkinti daugiau reikalavimų nei ieškovas prašė, neteisėtai peržengė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė proceso teisės normas, todėl teismo sprendimas turi būti naikinamas remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 1 dalimi.

Žemesnės instancijos teismas

2) Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų. Valstybė, kurios interesams ginti pareikštas ieškinys, ir kuriai sprendimu pripažinta nuosavybės teisė į ginčo turtą, turėjo būti įtraukta į bylos nagrinėjimą kaip byloje dalyvaujantis asmuo. Apeliantės nuomone, prokuroras šioje byloje gina ne valstybės, o trečiųjų asmenų interesus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ir pareigų, sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

3) Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu pažeidė materialines ir proceso teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir nepagrįstai nesivadovavo prejudicinę reikšmę turinčiais teismų sprendimais. Ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginiai prieštarauja anksčiau priimtų teismų sprendimų padarytoms išvadoms. Tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinę atsakovių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Valstybė niekada nebuvo ginčo turto savininkė, todėl negali reikalauti grąžinti turto iš svetimo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismo išvada kad valstybė yra ginčo turto savininkė neargumentuota ir nepagrįsta jokiais įrodymais. Ginčo turtas priklausė apeliantės seneliui A. Z. , iš kurio buvo neteisėtai nusavintas, o neteisėtas nusavinimas nuosavybės teisių nesuteikia.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus miesto apylinkės vyriausias prokuroras prašo atsakovės G. L. apeliacinį skundą atmesti bei palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodo, kad esminis ieškinio reikalavimas buvo nekilnojamojo daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimą išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, ex officio konstatavo dovanojimo sutarties negaliojimo pasekmes, o tai negali būti laikoma bylos nagrinėjimo ribų peržengimu. Atsakovė G. Z. nuosavybės teisę įregistravo neteisėto teismo sprendimo, kuris negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, pagrindu. Neteisėto sprendimo pagrindu nuosavybės teisės negalėjo atsirasti, tuo pačiu negalėjo būti perleistos atsakovei G. L. , todėl nekilnojamasis daiktas ir buvo išreikalautas iš neteisėto svetimo valdymo, o dovanojimo sutartis buvo teismo pripažinta negaliojančia ex officio. Ieškovas taip pat nurodo, kad valstybei byloje buvo atstovaujama tinkamai, nes, prokuroras, pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, yra įstatyminis valstybės atstovas, be to, išreikalautinas turtas pagal jo pobūdį įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise valdomas Vilniaus miesto savivaldybės, kuri dalyvavo bylos nagrinėjime. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pritaikė materialines ir proceso teisės normas. Vadovaujantis teisės aktų, susijusių su teisių perėmimu Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, nuostatomis ir faktinėmis bylos aplinkybėmis akivaizdu, kad 1976 m. rugpjūčio 19 d. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 264 nuosavybės teisė į ginčo namo dalį pripažinta P. K. sūnui A. K. , o kita namo dalis buvo nuomojama ir nuosavybės teise priklausė valstybei.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys M. K. ir Z. C. prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad joms pagal paveldėjimo teisės liudijimą bei nuosavybės teisės liudijimą nuo 2005 m. lapkričio 25 d. priklauso ½ dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismuose dešimt metų buvo nagrinėjama byla pagal atsakovės G. L. motinos ieškinius A. K. , o vėliau M. K. ir Z. C. . Užbaigus bylas tapo aišku, kad ½ ginčo namo dalis priklauso A. K. , o likusi dalis yra valstybės nuosavybė. Atsakovė nenurodė nei vieno galiojančio teismo sprendimo, pagal kurį ji būtų ginčo namų valdos savininkė. 2003 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas patenkino A. K. ieškinį ir panaikino tarp atsakovių sudarytą dovanojimo sutartį dalyje dėl ½ ginčo namo perleidimo atsakovei G. L. . Neteisėta nuosavybės teisių registracija atsakovės G. L. vardu negalėjo likti, taip pat negalėjo likti galioti sandoris, kuriuo asmuo, neturintis nuosavybės teisių į daiktą, perleidžia šį daiktą trečiajam asmeniui.

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu bylos nagrinėjimo ribų neperžengė, nes CK 1.78 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad teismas ex officio taikytų niekinio sandorio teisines pasekmes. Be to, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ginčijamu teismo sprendimu teismas pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – valstybės, teisių ir pareigų. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, pagal įstatymą patikėjimo teise valdanti ginčo nekilnojamąjį turtą, buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, todėl valstybės tinkamas atstovavimas byloje buvo užtikrintas. Tretysis asmuo taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė bylos esmę, nes prokuroras byloje yra pareiškęs vindikacinį ieškinį, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji ar jos motina būtų teisėtai įgijusios nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. sausio 5 d. sprendimu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad gyvenamąjį medinį vieno aukšto 109,83 kv. m. bendro naudingo ploto namą Vilniaus rajone Zastenki kaime (dabar – (duomenys neskelbtini), Vilnius), atskirą mūrinį rūsį, medinį rastų kluoną, du medinius tvartus ir medinę klėtį iki 1951 m. spalio 2 d. asmeninės nuosavybės teisėmis valdė Z. A. M. ir Z. S. O. (b.l. 123) – atsakovės G. Z. tėvai, atsakovės G. L. seneliai, kurie 1951 m. spalio 2 d. buvo ištremti į Rusiją, Tomsko sritį. Po tremties ginčo turtą perėmus į savo balansą kolūkiui „Aurora“, pastarasis 1956 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ½ gyvenamojo namo dalį perleido P. K. nuosavybėn.

Šalies argumentai

Atsakovė G. Z. 1992 m. kreipėsi į teismą, prašydama grąžinti jai, kaip turto paveldėtojai pagal įstatymą, jos tėvams iki tremties priklausiusį turtą, ieškinio pareiškimo metu valdytą A. K. ir V. T. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1993 m. spalio 29 d. sprendimu G. Z. ieškinį patenkino, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 142, 143, 146 straipsniais – pripažino G. Z. nuosavybės teisę į ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kaip paimtą iš G. Z. tėvų valdymo prieš jų valią (b.l. 69-71).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1994 m. sausio 11 d. nutartimi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1956 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį, taip pat neišaiškino ieškovei jos teisės ginčyti Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto 1976 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 264, o galiojant šiems dokumentams ½ ginčo namo dalies savininku lieka P. K. sūnus A. K. (b.l. 72-73).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prezidiumas 1994 m. balandžio 8 d. nutarimu panaikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. sausio 11 d. nutartį, o Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimą pakeitė, nekeisdamas sprendimo dalies, kuria nuosavybės teisė į ginčo turtą buvo pripažinta G. Z. .

1994 m. balandžio 22 d. atsakovė G. Z. įregistravo savo nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, kiemo rūsį ir 1/3 kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimo pagrindu. 1995 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartimi šį turtą ji perleido savo dukteriai atsakovei G. L. (b.l. 150-153).

1996 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta išnagrinėjus bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko teikimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prezidiumo 1994 m. balandžio 8 d. nutarimas panaikintas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. sausio 11 d. nutartis palikta nepakeista (b.l. 74-76).

Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, ieškovė G. Z. patikslino savo ieškinį ir toliau buvo bylinėjamasi tik dėl A. K. perduotos ½ gyvenamojo namo dalies, ieškovei ginčijant 1956 m. gruodžio 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir Vilniaus miesto Tarybų rajono vykdomojo komiteto 1976 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 264. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2001 m. spalio 17 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismo 2001 m. gruodžio 22 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2001 m. spalio 17 d. sprendimas paliktas nepakeistas nurodant, kad ginčo namo dalį P. K. įgijo pagal sandorio sudarymo metu galiojusius įstatymus ir todėl ieškovei nuosavybės teisės į minėtą namo dalį natūra negali būti atkuriamos (b.l. 28-32).

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą pagal M. K. ir Z. C. (A. K. turto paveldėtojų) ieškinį 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimu panaikino ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, teisinę registraciją G. Z. vardu, atkuriant šio turto teisinę registraciją A. K. vardu, ir pripažino negaliojančią 1995 m. lapkričio 30 d. dovanojimo sutartį, sudarytą tarp G. Z. ir G. L. , dalyje dėl ½ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perleidimo G. L. nuosavybėn. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 33-35, 80- 82).

Prokuroras šioje byloje yra pareiškęs ieškinį dėl likusios dalies turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje (½ gyvenamojo namo, kiemo rūsio ir 1/3 kitų statinių) išreikalavimo iš atsakovės G. L. valdymo. Šios turto dalies teisinės priklausomybės klausimas teismuose nebebuvo sprendžiamas po to, kai 1996 m. kovo 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta išnagrinėjus bylą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko teikimą, palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1994 m. sausio 11 d. nutartis, kuria panaikintas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1993 m. spalio 29 d. sprendimas, pripažinęs nuosavybės teisę į minėtą turtą atsakovei G. Z. , o byla grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė G. Z. 1991 m. lapkričio 11 d. yra kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Įregistravus atsakovės G. Z. nuosavybės teisę į šį namą teismo sprendimo pagrindu, jos prašymas atkurti nuosavybės teises nebebuvo nagrinėjamas (b.l. 88-90).

Motyvuojamoji dalis

V. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl prokuroro teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti

Dėstydama argumentus dėl valstybės įtraukimo į nagrinėjamą bylą apeliantė be kita ko kelia klausimą, ar prokuroras nagrinėjamoje byloje pagrįstai pareiškė ieškinį viešajam interesui ginti (b.l. 221). Kadangi prokuroro teisė pareikšti ieškinį teisme yra tiesiogiai siejama su būtinybe apginti viešąjį interesą (CPK 49 straipsnio 1 dalis), o šios būtinybės nebuvimas yra savarankiškas prokuroro ieškinio atmetimo pagrindas, teisėjų kolegija pirmiausia pasisakys dėl šio apeliantės argumento.

CPK 49 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį ((Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2006). Taigi, viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui pareikšti byloje reikalavimus, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes ir aiškinant bei taikant konkrečias teisės normas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes darytina išvada, kad prokuroras šioje byloje neturėjo pagrindo kreiptis į teismą gindamas viešąjį interesą, ir todėl jo ieškinys turi būti atmetamas.

Viešojo intereso, kurį turėtų ginti prokuroras, įstatymų nustatyta tvarka pareikšdamas ieškinį teisme, buvimą nagrinėjamoje byloje prokuroras grindė tuo, kad teisingas nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra viešasis interesas (b.l. 13-14). Iš esmės visiškai sutikdama su šiuo ieškovo teiginiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroro galimybė kreiptis į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti yra bendrosios taisyklės, kad pažeistos teisės gali būti teismo ginamos tik asmenų, kuriems šios teisės priklauso, iniciatyva, išimtis, ir negali būti aiškinama formaliai. Vien ta aplinkybė, kad nagrinėjama byla yra susijusi su nuosavybės teisių atkūrimo teisiniais santykiais, savaime nėra pakankamas pagrindas prokurorui pareikšti ieškinį teisme ginant viešąjį interesą. Kiekvienu atveju vertinant, ar egzistuoja pagrindas prokurorui kreiptis į teismą siekiant viešojo intereso pažeidimo pašalinimo, turi būti įvertinamas ne tik atitinkamo pažeidimo buvimas, jo pobūdis ir mastas, bet ir vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, o tuo atveju, jei byloje susikerta keletas viešųjų interesų, turi būti ieškoma teisingos šių interesų pusiausvyros. Spręsdamas, ar iš tiesų prokuroras turėjo pagrindą kreiptis į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti, bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, prokuroro reikalavimo patenkinimas prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos.

Ieškovo nuomone, viešojo intereso pažeidimas nagrinėjamoje byloje pasireiškė tuo, kad atsakovių nuosavybės teisės į ginčo turtą buvo įregistruotos teismo sprendimo, vėliau pripažinto negaliojančiu aukštesnės instancijos teismo, pagrindu, o tai savo ruožtu kliudo užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą atsakovių atžvilgiu, pažeidžia trečiųjų asmenų M. K. ir Z. C. teises, susijusias su joms priklausančios namų valdos suformavimu, taip pat kliudo įgyvendinti valstybės, kaip ginčo turto savininkės, teises (b.l. 14). Įvertinusi faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes teisėjų kolegija nesutinka su šiais ieškovo argumentais. Pastebėtina, kad galimas trečiųjų asmenų M. K. ir Z. C. interesų pažeidimas nėra pakankamas pagrindas prokurorui kreiptis į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti, kadangi byloje nėra duomenų apie tai, jog jos priklausytų asmenų, kurių galimybės ginti savo teises savarankiškai, yra apribotos, ratui. Tuo tarpu valstybės, kaip ginčo turto savininkės, interesų, kurie turėtų būti ginami prokurorui reiškiant vindikacinį ieškinį, pažeidimo, įvertinus faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, vertindamas viešojo intereso pažeidimo pobūdį nagrinėjamoje byloje prokuroras nepagrįstai neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad atsakovės nuo 1991 metų siekia nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo turtą. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl atitinkamos atsakovių teisės. Tą aplinkybę bylos nagrinėjimo metu akcentavo ir pats ieškovas (b.l. 205, 247), nurodydamas, kad ieškinys išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo reiškiamas todėl, kad atsakovių nuosavybės teisės į ginčo turtą turi būti įregistruotos įstatymų nustatyta tvarka atkūrus nuosavybės teises, o ne panaikinto teismo sprendimo pagrindu. Taigi prokuroras nagrinėjamoje byloje neteigia esant valstybės valią pasilikti ginčo turtą savo nuosavybėje. Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės yra kilęs ne dėl ginčo turto tolimesnės priklausomybės, o dėl nuosavybės teisių į ginčo turtą tinkamo įforminimo. Esant tokioms aplinkybėms prokuroras, pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti, turėjo įvertinti byloje susiklosčiusią faktinę situaciją ir nustatyti, ar nuosavybės teisių į ginčo turtą įregistravimas atsakovių vardu, turint omenyje tai, kad valstybė iš esmės neginčija atsakovių teisės atkurti į šį turtą nuosavybės teises, iš tiesų pažeidžia valstybės interesus, ir ar dėl šio pažeidimo nėra pačios valstybės kaltės. Pastebėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimas asmenims, pagal įstatymą turintiems teises jas atkurti, taip pat yra viešasis interesas (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007), o valstybė turi pareigą šias teises atkurti įstatymų nustatyta tvarka ir protingais terminais. Šią valstybės pareigą, neabejotinai susijusią su viešuoju interesu, reikšdamas ieškinį dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ieškovas taip pat privalėjo įvertinti.

Teigdamas, kad atsakovės, pretenduodamos atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą, turėjo tai padaryti įstatymų nustatyta tvarka, paduodamos atitinkamą prašymą kompetentingoms valstybės institucijoms, prokuroras nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad atsakovių prašymas atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą negalėjo būti svarstomas esant nepanaikintai šio turto nuosavybės teisinei registracijai atsakovių vardu. Šios teisinės registracijos pagrindu buvo teismo, t.y. institucijos, priimančios sprendimus Lietuvos Respublikos, kurios interesams ginti pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje, vardu, sprendimas, pripažįstantis atsakovę G. Z. buvusių ginčo turto savininkų įpėdine. Taigi atsakovių galimybė įregistruoti nuosavybės teises į ginčo turtą įstatymų nustatyta tvarka atkuriant į šį turtą nuosavybės teises buvo apribota pačios valstybės veiksmais, pripažįstant atsakovę G. Z. ginčo turto savininke. Pastebėtina, kad nors teismo sprendimas, pripažinęs atsakovės G. Z. teisę į ginčo turtą, vėliau buvo panaikintas aukštesnės instancijos teismo, šio panaikinimo pagrindas buvo susijęs ne su atsakovės G. Z. teisių į ginčo turtą nebuvimu, o su trečiųjų asmenų teisėmis į ginčo turto dalį. Teisiniai ginčai dėl tretiesiems asmenims priklausančios ginčo turto dalies (½ gyvenamojo namo) šiuo metu yra pasibaigę, šios turto dalies teisinio statuso klausimas yra išspręstas. Pastebėtina, kad 1996 metais Lietuvos Aukščiausiajam Teismui grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, teisminiai ginčai dėl turto dalies, dėl kurios išreikalavimo pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje, t.y. valstybei priklausiusios turto dalies, tęsiami nebuvo - valstybė, kaip pagrįstai teigia apeliantė, nesiėmė jokių veiksmų savo neva pažeistai teisei apginti. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje susidarė situacija, kai atsakovės daugiau nei penkiolika metų neturėjo galimybės atkurti nuosavybės teisių į ginčo turtą įstatymų nustatyta tvarka ne dėl savo kaltės, o dėl atitinkamų valstybės institucijų, t.y. pačios valstybės, veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms prokuroro reiškiamas vindikacinis ieškinys valstybės vardu, iš esmės neginčijant atsakovių teisės įgyti nuosavybės teisę į jį nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, yra formalus, neatitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Įvertinęs tik ginčo turto teisinę priklausomybę, tačiau nepakankamai atsižvelgęs į valstybės ir atsakovių, kaip pretendenčių atkurti nuosavybės teises į ginčo turtą, tarpusavio santykį, atitinkamus valstybės įsipareigojimus atsakovių atžvilgiu, taip pat į teisminių ginčų dėl ginčo turto trukmę ir priežastis, prokuroras tinkamai neįvertino susijusių interesų pusiausvyros ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo turto grąžinimas valstybės valdymui konkrečiu atveju prisidėtų prie viešojo intereso apsaugos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, grąžinus ginčo turtą valstybės valdymui pagal prokuroro ieškinį, nesant valstybės intereso šį turtą pasilikti savo nuosavybėje, vien tam, kad atsakovių nuosavybės teisės į jį būtų vėliau įforminamos kitu teisiniu pagrindu, ir tokiu būdu dar labiau užtęsiant atsakovių teisių įgyvendinimo procesą, viešasis interesas nebūtų apgintas, priešingai – būtų sudaromos prielaidos valstybės, kurios interesams ginti pareikštas ieškinys, atsakomybei dėl nepagrįstai ilgai besitęsiančių teisinių procesų, trukdančių atsakovėms realizuoti savo teises.

Formuodamas teismų praktiką bylose, susijusiose su vindikacinio ieškinio pareiškimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad vindikacinio ieškinio atveju turi būti siekiama protingos pusiausvyros tarp turto savininko ir sąžiningo įgijėjo teisių ir teisėtų interesų (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-122/98). Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad ginčo turtas nustojo būti valstybės valdomas valstybės institucijos (teismo) sprendimu, nesant atsakovių neteisėtų veiksmų ar nesąžiningumo, o vindikacinis ieškinys prokuroro reiškiamas būtent valstybės interesais. Byloje nėra duomenų, kad ginčo turto grąžinimas valstybės valdymui būtų susijęs su trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų apsaugos galimybėmis.

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ne kartą kėlė klausimą dėl prokuroro teisės reikšti ieškinį viešajam interesui ginti nagrinėjamoje byloje (b.l. 113-114, 206). Pirmosios instancijos teismas priimdamas ginčijamą sprendimą nepagrįstai šios aplinkybės nesvarstė. Kadangi prokuroro pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį reiškiamo ieškinio viešajam interesui ginti patenkinimo galimybė tiesiogiai susijusi su atitinkamo viešojo intereso egzistavimu, apeliacinės instancijos teisme nustačius, kad prokuroras kreipėsi į teismą su ieškiniu nesant CPK 49 straipsnio 1 dalyje numatyto pagrindo, ginčijamas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – prokuroro ieškinys atmetamas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Nustačius, kad prokuroro ieškinys nagrinėjamoje byloje turėjo būti atmestas nesant byloje viešojo intereso, kurį ginti įstatymų nustatyta tvarka turėtų prokuroras, ir dėl šios priežasties panaikinus ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenagrinės kitų apeliantės argumentų, susijusių su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu.

3. Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme priėmus naują sprendimą atsakovės naudai, atsakovei priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos – žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš valstybės biudžeto lėšų (CPK 96 straipsnio 4 dalis).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė yra sumokėjusi 1785 (tūkstantį septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą (b.l. 225, 231) ir 3000 Lt (tris tūkstančius litų) advokato pagalbai apmokėti (b.l. 203). Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, atsakovės atstovės suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jos darbo ir laiko sąnaudas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais atsakovei priteistiną išlaidų advokato pagalbai apmokėti sumą teisėjų kolegija sumažina iki 1500 Lt (vieno tūkstančio penkių šimtų litų).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinį atmesti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės atsakovės G. Lukšos naudai 3285 (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt penkis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Alma UrbanavičienėTeisėjai Goda Ambrasaitė - BalynienėDalia Višinskienė