Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant pareiškėjo – UAB ,,Grande Stile“ atstovams: bendrovės direktoriui M. Š. , advokatui N. K. ,

atsakovo - Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams: A. R. , I. K. ,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens – Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Grande Stile“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2017-03-21 pareiškėjui buvo įteiktas atsakovo 2017-03-20 Pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą Nr. (MAKS)-MRS-267. Mokestinio patikrinimo tikslas nurodytas - mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas už 2014 - 2016 metų mokestinius laikotarpius. Taip pat buvo įteiktas ir 2017-03-20 Pranešimas apie planinį patikrinimą Nr. (MAKS)-MRS-271, o pareiškėjui atsakovas nurodė patikrinimui pateikti aktualius dokumentus pagal pridedamą sąrašą. 2017-04-19 Patikrinimo akte Nr. MAKS-7 buvo nustatyti šie pažeidimai: tik 2016-08-29 (pavėluotai) pareiškėjas užsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade e-ASTA ir mažiausiai 3 metus tiekė Lietuvos Respublikos vidaus rinkai gaminiais pripildytas pakuotes pažeisdamas norminių teisės aktų reikalavimus; pareiškėjas nepateikė 2014 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijos (FR0524) ir taip pat nevedė pakuotės pripildytos gaminiais apskaitos; 2014 - 2016 metų mokestiniais laikotarpiais į vidaus rinką faktiškai išleido 27,031 t pakuotės (1,467 t metalinės (pirminės)), 17,257 t plastikinės (pirminės), 8,298 t popierinės/kartoninės (antrinės) ir to nedeklaravo bei už jas nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Atsakovas konstatavo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 3 d., 8 str. 4 d. pažeidimus. Patikrinimo akte taip pat buvo apskaičiuoti produkcijos, žaliavų, pakuotės kiekiai ir nustatyta, kad atsakovas už teršimą pakuotės atliekomis neapskaičiavo ir nesumokėjo 10 469 Eur mokesčio už 2014 metus, o didesniu tarifu priskaičiuotas mokėtinas mokestis sudaro - 20 938 Eur; už 2015 metų mokestinį laikotarpį pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo 3,153 t pakuotės -mokėtinas mokestis didesniu tarifu sudaro - 5 689 Eur.

Aptariamu aspektu sprendžiant atsakomybės dėl tinkamo atliekų sutvarkymo klausimą, vertintina ūkio subjekto (pareiškėjo), kaip atliekų gamintojo (turėtojo) vykdytos operacijos ir veiksmai, kuriuos jis atliko 2014 metais, jo teigimu, perduodant plastiko atliekas UAB ,,Veeko“ ir gaunant tai patvirtinantį dokumentą. Teismo nuomone, pareiškėjas, prieš priduodamas plastiko atliekas, turėjo pareigą įvertinti ir įsitikinti, ar jo pasirinktas atliekų tvarkytojas yra ne tik registruotas Atliekų tvarkytojų registre, turi licenciją, bet gali rinkti ir (ar) laikyti ir (ar) šalinti konkrečias atliekas ir kokiomis atliekų tvarkymo veiklomis, kokiais kiekiais, kokiose teritorijose. Pareiškėjas ir jo atstovai teigia, kad pagal turimus dokumentus nekilo abejonių dėl UAB „Veeko“ vykdomos veiklos teisėtumo. Bylos nagrinėjimo metu proceso šalys taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kad UAB ,,Veeko“ veikla neatitiko teisės aktų reikalavimų. TIS Liteko duomenys patvirtina, kad tik 2015-12-09 Panevėžio apygardos teismo nutartimi UAB „Veeko“ buvo pripažinta nemokia ir jai iškelta bankroto byla (Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-127-280/2017 procesinių sprendimų duomenys).

Teismas pabrėžia, kad teisės aktuose tiesiogiai nėra nustatyta atliekų gamintojo (turėtojo) pareiga patikrinti kito ūkio subjekto išduodamų dokumentų tikrumo, detaliai kontroliuoti kitos sutarties šalies veiklą, tačiau tokia pareiga atsiranda iš ginčo teisiniams santykiams aktualiuose teisės aktuose įtvirtinto teisinio reglamentavimo, tarptautiniu lygiu taikomo principo „teršėjas moka“ turinio ir pareiškėjo, kaip atliekų gamintojo ir turėtojo, prievolės tinkamai organizuoti ir stebėti visą atliekų tvarkymo veiklą nuo atliekų surinkimo iki jų pašalinimo. Priešingu atveju, pareiškėjo elgesio modelis būtų nesąžiningas ir todėl atliekų gamintojas turėtų prisiimti riziką dėl kylančių neigiamų pasekmių. Sąžiningumas – tai bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1013/2006 Dėl atliekų vežimo 2 str. 8 p. imperatyviai nustatyta, kad tvarkymas aplinkai saugiu būdu – tai atlikimas visų tinkamų veiksmų, užtikrinančių, jog atliekos būtų tvarkomos tokiu būdu, kuris apsaugotų žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio. Be to, Teisingumo Teismas dar 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pažymėjo, kad veiksmažodis „pašalinti" turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 75/442 tikslą, kuris pagal trečiąją konstatuojamąją dalį - yra užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, perdirbimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių, bei į EB 174 str. 2 d., nustatančią kad Bendrijos politika aplinkos srityje siekia aukšto apsaugos lygio, grindžiamo atsargumo principu bei tuo, kad reikia imtis prevencinių veiksmų. Todėl veiksmažodis „pašalinti", apibrėžiantis atliekų sąvokos taikymo sritį, neturi būti aiškinamas siaurai (2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 36-40 p.).

Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 18 d. įtvirtinta atliekų tvarkymo sąvoka. Tai - atliekų surinkimas, vežimas, naudojimas ir šalinimas, šių veiklų organizavimas ir stebėsena, šalinimo vietų vėlesnė priežiūra, įskaitant, kai minėtus veiksmus atlieka prekiautojas atliekomis ar tarpininkas. Pareiškėjas, jo teigimu pristatydamas plastiko atliekas UAB ,,Veeko“, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 18 p. prasme siekė ne tik atliekų surinkimo, išvežimo, bet ir jų pašalinimo – t.y. galutinio atliekų sutvarkymo. Tokiu būdu pareiškėjas negalėjo apsiriboti tik formaliu atliekų perdavimu, bet privalėjo organizuoti ir stebėti šią veiklą taip, kad būtų įsitikinęs, jog jo atliekos galutinai sutvarkytos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Taigi, vertinant šią pareiškėjo versiją apie plastiko atliekų pridavimą paminėtai bendrovei, darytina išvada, kad pareiškėjas neatliko verslo praktikoje bei atliekų tvarkymo srityje būdingų ir būtinų elementariausių, atsargumo principu grindžiamų veiksmų - turėdamas tikslą sutvarkyti gamybos procese atsiradusias plastiko atliekas, privalėjo betarpiškai domėtis bei stebėti priduotų atliekų galutinį šalinimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo teiginius, jog plastiko atliekos 2014 metais buvo priduotos UAB ,,Veeko“, darytina išvada, kad pareiškėjas elgėsi nerūpestingai ir neatsakingai ta prasme, jog atliekos būtų sutvarkytos apsaugant žmonių sveikatą ir aplinką nuo galimo neigiamo šių atliekų poveikio (ABTĮ 56 str.). Pareiškėjo argumentai dėl plastiko atliekų perdavimo, važtaraščių ir kitų transportavimo dokumentų duomenys iš dalies patvirtina tik galimą atliekų vežimo ir perdavimo faktą, tačiau nepatvirtina, kad atliekos galutinai buvo sutvarkytos tinkamai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų bei kokiu būdu nešalina paties pareiškėjo atsakomybės. Tokia išvada darytina vertinant ir Tarybos Direktyvos 75/442/EEB, Direktyvos 2008/98/EB nuostatas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, taip pat ir nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą. Direktyvos 2008/98/EB preambulės 26 p. nustatyta, kad principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Iš to seka išvada, kad atliekų gamintojas ir turėtojas atliekas turi tvarkyti taip, jog būtų užtikrinta aukšto lygio aplinkos ir žmogaus sveikatos apsauga, nesukeltas pavojus vandeniui, orui, dirvožemiui, augalams ir gyvūnams, nebūtų sukelti nepatogumai dėl triukšmo ar kvapų, nepadarytas neigiamas poveikis kraštovaizdžiui ar ypatingai svarbioms vietovėms (Direktyvos 75/442/EEB Dėl atliekų 4 str.). Direktyvos 2008/98/EB 15 str. 2 d. nurodyta, kad kai pirminis gamintojas ar turėtojas perduoda atliekas vienam iš 1 dalyje nurodytų fizinių ar juridinių asmenų preliminariam apdorojimui, gamintojo (turėtojo) atsakomybė už visiško panaudojimo ar šalinimo operaciją paprastai nėra panaikinama. Teisingumo Teismas 2004 m. rugsėjo 7 d. sprendime Van de Walle ir kt., C-l/03 pabrėžė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylas ir priimdamas prejudicinius sprendimus, jog pagal principo „teršėjas moka“ turinį atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti ankstesni turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai, už panaudojimo ar pašalinimo operacijų faktinį įvykdymą atsako kiekvienas atliekų turėtojas, nesvarbu, ar jis yra jų gamintojas, ar valdytojas. Šis teisinis reglamentavimas tik patvirtina, kad pareiškėjas yra atsakingas už 4,620 t plastiko atliekų galutinį pašalinimą saugiu būdu ir turėjo pareigą šį procesą betarpiškai sekti. Dėl paminėtų aplinkybių teismas atmeta pareiškėjo ir jo atstovų argumentus, kad pareiškėjo atsakomybė už atliekas pasibaigė perdavus jas UAB ,,Veeko“.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-05-20 įsakymu Nr. Dl-359 patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) nustato reikalavimus gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantiems dokumentams, šių dokumentų išrašymo ir jų teisėtumo kontrolės tvarką (Aprašo 1 p. – 2017-12-17 galiojusi Aprašo redakcija). Administracinėje byloje nekilo ginčo, kad UAB ,,Veeko“ 2014 metais nustatyta tvarka buvo įrašyta į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą ir, tuo pačiu, turėjo teisę išrašyti dokumentus, kurių formos patvirtintos Aprašo prieduose (2014 metais šiai bendrovei bankroto byla dar nebuvo iškelta – TIS Liteko duomenys). Pareiškėjas atsakovui 2017-04-28 kartu su pastabomis dėl Patikrinimo akto atsakovui pateikė 2014-12-17 Pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantį dokumentą Nr. 1412PA0001-8250-0256, patvirtinantį, kad UAB ,,Veeko“ priėmė 4,620 t plastiko atliekų iš pareiškėjo (toliau – Pažyma). Atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, šiuo dokumentu nesivadovavo. Aprašo 3 p. imperatyviai numatyta, kad paminėtų dokumentų teisėtumas ir jų duomenų teisingumas turi būti pagrįstas sąskaitomis faktūromis, PVM sąskaitomis faktūromis, važtaraščiais, priėmimo - perdavimo aktais ir kitais atitinkamais dokumentais. Tai duoda pagrindą išvadai, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti tik galiojančiais ir, tuo pačiu, teisiškai apibrėžtais dokumentais. Atliekų tvarkymo įstatymo 34-25 str. 10 d. (2014-12-17 galiojusi redakcija) numatyta, kad į atliekų tvarkytojų sąrašą įrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkėjai (ginčo atveju – UAB ,,Veeko“) privalo svėrimo įrenginiu pasverti kiekvieną surinktų ir paruoštų naudoti (perdirbti) gaminių ir pakuočių atliekų siuntą ir apskaitą tvarkyti aplinkos ministro nustatyta tvarka taip, kad būtų galima atskirti (nustatyti) šių atliekų susidarymo šaltinį, šios atliekų siuntos svorį ir surinkimo ir (ar) paruošimo naudoti datą. Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir atskaitų teikimo taisyklės (akto redakcija, galiojusi nuo 2014-09-03 iki 2014-01-01)(toliau ­– ir Apskaitos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymu Nr. D1-367, nustatė atliekų darytojų ir atliekų tvarkytojų susidarančių ir tvarkomų atliekų apskaitos vykdymo ir atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ataskaitų teikimo tvarką. Šis reglamentavimas patvirtina, kad pagrindimas galiojančiais ir teisiškai apibrėžtais dokumentais turi būti iš dviejų ūkio subjektų – tiek iš pareiškėjo pusės, tiek ir iš UAB ,,Veeko“ pusės.

Įvertinęs aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei sprendime paminėtą teisminę praktiką, teismas daro išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą Nr. 13, pagrįstai nesivadovavo 2014-12-17 UAB ,,Veeko“ išduota Pažyma. Teismui pateikti duomenys tik iš dalies patvirtina pareiškėjo ir jo atstovų teiginį, jog pareiškėjo plastiko atliekos 2014 metais galėjo būti perduotos paminėtai bendrovei. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas turėjo pareigą ne tik priduoti plastiko atliekas, bet ir stebėti, kad jo priduotos atliekos būtų perdirbtos ir tai būtų padaryta saugiais bei aplinkai nekenksmingais būdais. Pareiškėjas ir jo atstovai patvirtino, kad jie šios pareigos iš esmės nevykdė – nurodė, jog plastiko atliekas tik galimai nugabeno į UAB ,,Veeko“, gavo Pažymą ir tolimesnio jų likimo nežino. Panevėžio regiono AAD pateiktų dokumentų duomenys patvirtina, kad 2015-08-25 buvo atliktas UAB ,,Veeko“ 2014 metų veiklos, susijusios su išrašymu gaminių ir pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų, patikrinimas (Panevėžio regiono AAD 2015-08-25 Patikrinimo akto Nr. E1-15/2-23, 2017-05-16 pažymos Nr. (17)-V3-662 duomenys). Patikrinimo metu nebuvo rasta jokia oficiali informacija nei apie 2014-12-17 UAB ,,Veeko“ pareiškėjui išduotą Pažymą, nei apie jos registraciją informacinėje sistemoje iks.am.lt. Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pagal Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo duomenis 2014 metais iš pareiškėjo jokių atliekų nebuvo gauta, taip pat nerasta duomenų apie tai ir informacinėje sistemoje e-ASTA. Kaip jau buvo paminėta, Aprašo 3 p., 44 p. nuostatų analizė patvirtina, kad tokia Pažyma turi būti pagrįsta sąskaitomis – faktūromis, PVM sąskaitomis - faktūromis, važtaraščiais, priėmimo - perdavimo aktais ir kitais atitinkamais dokumentais. UAB ,,Veeko“ direktoriaus 2017-06-20 paaiškinimo, pateikto pareiškėjui, duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjui išduota pažyma nebuvo oficialiai registruota ir jo priduotos atliekos bendrovės dokumentacijoje nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka fiksuotos. Paminėto direktoriaus paaiškinimo, taip pat pareiškėjo pateiktų plastiko atliekų gabenimo dokumentų duomenys negali būti pakankami išvadai, kad atliekos buvo priduotos perdirbimui, kad 2014-12-17 Pažyma yra galiojanti bei išduota nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Ginčo kontekste svarbu tai, šios pažymos neįmanoma pagrįsti jokiais oficialiais dokumentais iš UAB ,,Veeko“ pusės, todėl nėra jokio pagrindo inicijuoti procesą dėl pažymos pripažinimo negaliojančia. Be to, UAB ,,Veeko“ oficialioje apskaitoje ji iš viso neegzistuoja, taip pat pareiškėjas prieš atliekant patikrinimą jos nepateikė ir atsakovui. Atsakovui pareiškėjas pažymą pateikė tik tada, kai jau buvo apskaičiuotas nesumokėtų mokesčių dydis. Dėl to atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti lengvata, atleidžiančia jį nuo mokestinio laikotarpio už 2014 metus mokesčio mokėjimo (ABTĮ 56 str.). Teismas, įvertinęs teismų praktiką, taip pat 2009-04-23 Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Aprašo III skyriaus nuostatas, daro išvadą, kad galima pripažinti negaliojančiomis tik pažymas, kurios buvo oficialiai registruotos viešuose registruose, patvirtintos juridinę galią turinčiais dokumentais ir t.t.. Šią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (2013-01-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-2596/2012, 2012-06-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1970/2012, 2015-10-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P-94-602/2015, 2015-01-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-198-556/2015, 2015-03-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1257-662/2015 ir kt.).

Įvertinęs pareiškėjo ir jo atstovų argumentus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nesutinka ir su kitomis patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, taip pat ir su paskaičiuoto mokesčio dydžiu (dėl 2014 metų mokestiniu laikotarpiu nustatytų faktinių aplinkybių: UAB ,,Veeko“ pažymoje nurodyto plastiko kiekio ir 1,449 t padangų teismas sprendime jau išdėstė teisinio įvertinimo argumentus, o kitų argumentų pareiškėjas ir jo atstovai nepateikė). Pateikti duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka deklaracijos už 2014 metus išvis nepateikė ir mokesčio nemokėjo. 2014 metais į vidaus rinką pareiškėjas išleido 10,900 t plastikinės gaminiais užpildytos pakuotės. Kaip jau buvo paminėta, teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo argumentus apie Vyriausybės nustatytos užduoties dėl plastikinės pakuotės atliekų perdirbimo vykdymą ir tai liudijančią UAB ,,Veeko“ pažymą. Pareiškėjas ir jo atstovai taip pat teigia, kad nepagrįstai už 2015 metų mokestį laikotarpį atsakovas nustatė pažeidimus dėl nesumokėtų mokesčių už 1,047 t plastikinės pakuotės, 1,290 t metalinių IBC konteinerių, 0,270 t metalinių statinių panaudojimą. Už 2016 metų mokestinį laikotarpį nepagrįstai buvo paskaičiuoti mokesčiai už 2,013 t plastikinės pakuotės, 0,270 t metalinių statinių panaudojimą. Iš esmės savo nesutikimą pareiškėjas grindžia tuo, kad tai yra pakartotinio naudojimo pakuotė ir mokestis neturi būti skaičiuojamas.

Teismas atmeta šiuos pareiškėjo ir jo atstovų argumentus kaip nepagrįstus.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 str. 4 d. reglamentuoja, kad mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 str. 23 d. 2 p. imperatyviai nurodyta, kad tiekimas į Lietuvos Respublikos vidaus rinkai - tai įvežtų į Lietuvos Respublikos teritorija apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos tos gaminių apmokestinamosios pakuotės atlygintinai arba neatlygintinai perleidimas bet kuriam kitam asmeniui Lietuvos Respublikos teritorijoje ar sunaudojimas importuotojo reikmėms. Mokestis už aplinkos teršimą gaminių pakuočių atliekomis mokamas ne tada, kai konkreti pakuotė tapo atlieka, bet už faktišką gaminiais pripildytos pakuotės per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) patiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai kiekį. Jokių duomenų, kad pareiškėjo panaudota pakuotė ar dalis jos iš vidaus rinkos buvo susigrąžinta iš prekių gavėjų ar grąžinta žaliavų tiekėjui, teismui pateikta nebuvo, atsakovas jų nerado ir pareiškėjo vedamoje bendrovės apskaitoje. Atsakovas nustatė (pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių nepaneigė), kad pareiškėjas 43 IBC konteinerius (sudėtis: 30 kg plastiko ir 30 kg metalo) su žaliavomis importavo į Lietuvą 2015 metais ir tais pačiais juos išpakavo - išėmė žaliavą ir panaudojo produkcijai gaminti, o pagamintą produkcija supakavo į mažesnės talpos pakuotę, tuo paruošdamas produkciją pardavimui. Taip pat 2015 metais tokiu būdu buvo ištuštinta ir 15 metalinių statinių (po18 kg svorio kiekviena). 2015-02-02 atsakovo įsakymo Nr. VI turinio duomenys taip pat patvirtina, kad šiuo aktu nustatyta, jog IBC konteineriai, metalinės ir plastikinės statinės bus naudojamos pareiškėjo bendrovėje kaip daugkartinio naudojimo tara, panaudojant gamybinėms atliekoms, skystoms ir sausoms žaliavoms, žymėtam kurui laikyti ir kitiems bendrovės poreikiams tenkinti. Byloje nėra duomenų, kad įvežti į Lietuvos rinką IBC konteineriai ir statinės buvo parduotos, grąžintos tiekėjui, perduotos atliekų perdirbėjui ar pan.. Iš to seka, kad paminėta pakuotė buvo panaudota pareiškėjo reikmėms ir dėl to jam atsirado pareiga jas deklaruoti, taip pat ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 d. nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Teismas konstatuoja, kad tam, jog galėtų pasinaudoti šia lengvata, pareiškėjas Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atsakovui turėjo pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Ginčo situacijoje pareiškėjas yra galutinis importuotos pakuotės vartotojas - pakuotę išpakavo, turinį panaudojo gamyboje ir todėl pakuotė tapo atlieka. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 19 d. įtvirtinta sąvoka ,,Pakuočių sunaudojimas savoms reikmėms“ – tai į Lietuvos Respublikos teritoriją įvežtų ar Lietuvos Respublikos teritorijoje pagamintų supakuotų gaminių išpakavimas siekiant šiuos gaminius panaudoti savo vykdomoje veikloje ar perleisti kitam asmeniui. Dėl paminėto teisinio reglamentavimo teisiškai tampa nesvarbu, kas bus laikoma tokioje pakuotėje (konkrečiu atveju - statinėse ir IBC konteineriuose) – tai bus pakuotės panaudojimas savo reikmėms, o ne pakartotinis jos naudojimas. Teismas pritaria atsakovo argumentams, kad mokestinė lengvata teoriškai galėtų būti pritaikyta tuo atveju, jeigu bendrovės apskaitos dokumentuose atsispindėtų statinių, IBC konteinerių grąžinimas tiekėjui, jog paminėtą pakuotę tiekėjas vėl galėtų užpildyti gaminiais – panaudotų ją pagal tiesioginę jos paskirtį. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai apie pakartotinį pakuotės panaudojimą, o dėl mokesčių dydžio aritmetinės išraiškos ginčo nekilo.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, kad Sprendimas Nr. 13 yra nemotyvuotas, nes pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinęs ginčijamą Sprendimą Nr. 13, taip pat ir atsakovo atlikto patikrinimo procedūrinius veiksmus prieš priimant paminėtą sprendimą, teismas jokių esminių Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo, 2009-04-23 Aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-213 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo veiksmai buvo tinkamai įvertinti (kvalifikuoti) pagal Sprendime (taip pat ir Patikrinimo akte) nurodytus teisės aktus (Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas, Aplinkos ministro 2009-05-27 įsakymu D1-291 patvirtintos Gamintojų ir importuotojų registravimo taisyklės ir t.t.). Teismas akcentuoja, kad ginčijamu sprendimu buvo iš dalies (sumažinant galutinę mokesčio sumą) tvirtinamas Patikrinimo aktas, kuriame detaliai išdėstytos teisės normas, kurias pažeidė pareiškėjas, pateikti paskaičiavimai už atskirus mokestinius laikotarpius, nurodytos paskaičiavimui naudotos formulės ir t.t.. Pareiškėjui betarpiškai susipažinimui buvo pateiktas pats Patikrinimo aktas, pasiūlyta pateikti pastabas, o pareiškėjo pastabos buvo išnagrinėtos ir į jas motyvuotai raštu atsakyta, taip pat įvertinta naujai pateikta 2014-12-17 UAB ,,Veeko“ Pažyma (gauta informacija iš Panevėžio regiono AAD). To pasėkoje galutinė mokėtina mokesčio suma buvo sumažinta. Sprendimas turi visus individualiam teisės aktui būdingus požymius, jame aiškiai nurodyta, kokius pažeidimus pareiškėjas padarė, kokias teisės normas pažeidė, kokius pakuotės kiekius neapskaitė ir nedeklaravo ir kodėl būtent tokio dydžio mokestis už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis paskaičiuotas. Be to, ginčijamas Sprendimas surašytas oficialioje formoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. D1-692.

Likusieji tiek pareiškėjo, jo atstovų, tiek ir atsakovo bei jo atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui (skundo patenkinimui), todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB ,,Grande Stile“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.