Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Viešojo saugumo tarnyba) veiksmų, jį konvojuojant 2017 m. birželio 12 d., atlyginimo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Pagal Konvojavimo taisykles, konvojavimas gali būti vykdomas specialiuoju ar kitokiu transportu. Šiuo atveju, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 12 d. buvo konvojuojamas planiniu konvojumi maršrutu Kauno TI -Pravieniškių PN/AK – LAVL – Šiaulių TI ir atgal iš Šiaulių TI į Pravieniškių PN-AK, pareiškėjo konvojavimas vyko automobiliu VW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 19-25, 26).

Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479, Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimai, patvirtinti Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) ir kitų teisės aktų nustatyti reikalavimai. Pagal Konvojavimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 8 d.) 3 punktą specialiosios transporto priemonės – specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Konvojavimo taisyklių 109 punktas nustato, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų.

Į bylą pateiktas kelionės žiniaraštis, konvojuojamųjų sąrašas patvirtina, jog 2017 m. birželio 12 d. konvojuojant pareiškėją, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei įrengta sėdimų vietų (b. l. 63-66).

Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato konkretaus patalpos ploto, kuris turi būti skiriamas vienam asmeniui konvojavimo metu. Kadangi konvojavimo trukmė nėra ilga, automobiliuose įprasta įrengti tik tiek vietos, kiek būtinai reikalinga. Nenustačius, kad automobiliuose buvo pervežama daugiau asmenų, nei juose įrengta sėdimų vietų, pareiškėjo argumentai dėl vietos trūkumo laikomi nepagrįstais.

Konvojavimo taisyklių 146 punkte yra nustatyti specialiojo automobilio autobuso įrengimo ir techniniai reikalavimai. Šiame punkte nustatyta, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse (kuriuo vykdomas konvojavimas) turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; pritvirtinti arba uždedami ant specialiojo automobilio, specialiojo autobuso stogo mėlynos spalvos švyturėliai (atitinkantys Lietuvos standartą ICS 43.040.20); du gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai; du kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje). Šių taisyklių 145 punkte nustatyta konvojuotojų pareiga prieš pradedant vykdyti konvojavimą patikrinti specialiojo automobilio, specialiojo autobuso inžinerinių techninių priemonių būklę. Konvojavimo taisyklių 147 punktas draudžia lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog konvojavimo automobiliuose buvo nepakankama ventiliacija, pažymėtina, kad Viešojo saugumo tarnyba tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius. Iš į bylą pateikto matavimo protokolo (b. l. 28-29) matyti, kad konvojavimo automobilių, naudotų pareiškėjo pervežimui, ventiliacija iš esmės atitiko Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatytus reikalavimus, jokių esminių nukrypimų, dėl kurių pareiškėjas būtų galėjęs patirti neturtinę žalą, teismas nenustatė.

UAB „Kauno techninės apžiūros centro“ išduota konvojavimo automobilio Techninės apžiūros rezultatų kortelė (b. l. 27), bei VĮ Regitra transporto priemonėms išduotas registracijos pažymėjimas (b. l. 26) patvirtina, kad automobilis, kuriuo buvo etapuojamas pareiškėjas, visiškai atitinka techninius reikalavimus.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė kokie įrodymai galėtų patvirtinti ventiliacijos neatitikties automobiliuose, tuo tarpu Viešojo saugumo tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis ir higienos normų reikalavimus atitinkančiomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjas skunde teigė, kad jo teisės buvo pažeistos, nes pareigūnai demonstravo viešai šaunamuosius ginklus.

Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai konvojavimo metu buvo su ginklais, nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų.

Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji vežami specialiu transportu laikantis šių reikalavimų: sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Konvojavimo taisyklių 99.4 punkte numatyta, jog be asmens sveikatos priežiūros specialisto, turinčio priemones būtinajai medicinos pagalbai teikti, palydos konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2017 m. birželio 12 d. su pareiškėju tuo pačiu konvojumi iš Šiaulių TI į Laisvės atėmimo vietų ligoninę vyko M. P. (b. l. 25). Pareiškėjas skunde bei teismo posėdyje nurodė, kad M. sirgo atvira tuberkuliozės forma. Atsakovo į bylą pateikti įrodymai, t. y. Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2017 m. birželio 9 d. konvojavimo paraiška patvirtina, kad jokių įrašų dėl minėtų asmenų konvojavimo atskirai nuo kitų konvojuojamųjų, nėra (b. l. 37-38). Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus bei išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodytos netinkamo jo konvojavimo aplinkybės nepasitvirtino, nesant atitinkamų duomenų konvojavimo paraiškoje, atsakovui nekilo pareiga pareiškėjo nurodyto asmens konvojuoti atskirai, taigi atsakovas, konvojuojant pareiškėją Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatytų reikalavimų nepažeidė ir šiuo aspektu jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą.

Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi, minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.

Byloje pateiktame kelionės žiniaraštyje (b. l. 19-20) skiltyje „Įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai“ įrašų apie konvojuojamųjų skundus, nėra. Pareiškėjas skunde teigė, kad konvojaus pareigūnams reiškė pretenzijas dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius. Pažymėtina, jog pareiškėjas neįvardino konkrečių pareigūnų pavardžių, kuriems buvo išsakęs nepasitenkinimą, taip pat nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinančių duomenų. Pareiškėjo pateikti abstraktūs argumentai ir samprotavimai nepatvirtina, kad pareigūnai padarė neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, kad konvojaus pareigūnai nereagavo į jo nusiskundimus, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl teismas negali vertinti, jog buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės jo nurodytais būdais.

Įvertinęs kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog nėra įrodyta atsakovės Viešojo saugumo tarnybos – kaltė – netinkamas veikimas ar neveikimas.

Atkreiptinas dėmesys, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LVAT administracinėse bylose Nr. A14-225/2007, A575-662/11). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Iš to seka, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Tuo remdamasis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų ir jų įtakos jo sveikatai. Minėtų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo skunde nurodomi negalavimai kilo dėl konvojavimo sąlygų ar kitų neteisėtų pareigūnų veiksmų.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Tačiau šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).

Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.