- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-16
- Bylos Nr.
- A-502-595-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dainius Raižys
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Dainiaus Raižio,
atsakovo atstovui Š. J.
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskrities VMI) 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu Nr. 17-2-142 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2005 m. gegužės 26 d. patikrinimo aktą Nr. 06-05-23-12, kuriame L. Š. individualiai įmonei (toliau – ir Įmonė; pareiškėjas; apeliantas) buvo papildomai apskaičiuota sumokėtinų 114 800 Lt prekyviečių mokesčio, 31 107,4 Lt šio mokesčio delspinigių bei paskirta 57 400 Lt šio mokesčio bauda. Mokesčių administratorius nustatė, kad Įmonė nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, nuomojo Radviliškio turgaus aikštėje ir uždarose stacionariose patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už kurių nuomą, sunaudotą elektros energiją bei kt. rinko mokesčius, gavo pajamas ir patyrė išlaidas, todėl, vadovaujantis 1993 m. lapkričio 23 d. Lietuvos Respublikos prekyviečių mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) Nr. I-309 (galiojo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.) 1-3 straipsnių nuostatomis, privalėjo mokėti prekyviečių mokestį. Kadangi per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Įmonė prekyviečių mokesčio apyskaitų mokesčių administratoriui neteikė, prekyviečių mokesčio neskaičiavo ir nemokėjo, šis mokestis apskaičiuotas papildomai. Vadovaujantis 1995 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) Nr. 1-974 39 straipsnio 6 dalimi (nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. pagal įstatymą Nr. IX-394) ir 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX-2112 96 straipsniu (nuo 2004 m. gegužės 1 d.) nuo papildomai priskaičiuoto prekyviečių mokesčio sumos Įmonei apskaičiuota 31 107,4 Lt šio mokesčio delspinigių bei paskirta 57 400 Lt šio mokesčio bauda.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 69-289 „Dėl L. Š. individualios įmonės (Įm. k. 7142721) 2005-08-19 skundo” patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2005 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. 17-2-142.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. S-491-(7-493/2005) „Dėl L. Š. individualios įmonės 2005-10-21 skundo” patvirtino VMI 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 69-289.
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Komisijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-491-(7-493/2005), priteisti 100 Lt žyminį mokestį bei skundo surašymo išlaidas – 780 Lt. Nurodė, kad Įmonė juridiniu asmeniu tapo ją įregistravus Juridinių asmenų registre, t. y. 2004 m. spalio 20 d. Nuo 1996 m. rugpjūčio 13 d. iki 2004 m. spalio 20 d. Įmonė veikė kaip fizinis asmuo, todėl per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., vadovaujantis PMĮ 1 straipsnio 2 dalimi (2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-436 redakcija), neprivalėjo mokėti prekyviečių mokesčio. Teisė eksploatuoti privačią turgavietę priklauso tos turgavietės savininkui (Lietuvos aukščiausiojo teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520). Nuo 2001 m. gegužės mėnesio Radviliškio centrinis turgus nuosavybės teise priklauso V. B., todėl tik jai priklauso teisė eksploatuoti minėtą objektą. Tai, kad Įmonė rinko nuomos pinigus ir apmokėjo Radviliškio centrinio turgaus eksploatacijos išlaidas, nereiškia, kad Įmonė jį eksploatavo. V. B. su Įmone buvo sudariusi sandorį, pagal kurį pareiškėjas V. B. tik teikė vadybos paslaugas. Tiesioginį pelną už savo nuosavybės eksploatavimą gaudavo V. B.. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad 1996 m. spalio 10 d. Radviliškio rajono valdyba priėmė sprendimą Nr. 263v ,,Dėl prekyviečių mokesčio Radviliškio turguje“, kuriame nurodė, kokio dydžio prekyviečių mokestį Įmonė turės mokėti. Tačiau, pasikeitus PMĮ, nuo 2001 m. liepos 10 d. tik juridiniai asmenys galėjo būti prekyviečių mokesčio subjektais, taigi minimas sprendimas pareiškėjo atžvilgiu nuo nurodytos datos netaikytinas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Radviliškio centriniame turguje nėra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis – bet kuri prekybos vieta gali būti nuomojama prekybai skirtingomis prekėmis, priklausomai nuo savaitės dienos, mėnesio, metų, sezono, gamtinių sąlygų ir pan. Skunde pareiškėjas taip pat išdėstė argumentus dėl V. B. galimybės būti prekyviečių mokesčio subjektu.
Patikslintu skundu, pareiškėjas prašė panaikinti Komisijos 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. S-491-(7-493/2005), priteisti 100 Lt žyminį mokestį bei skundo surašymo išlaidas – 3 300 Lt. Minėtame skunde dėstomi argumentai yra analogiški pirmojo skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas nuo 2001 m. sausio l d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto turgavietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Tai, pasak atsakovo, patvirtina byloje esančios sutartys su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Radviliškio komunalinės paslaugos“, UAB ,,Radviliškio vanduo“, akcine bendrove (toliau – ir AB) ,,Vakarų skirstomieji tinklai“, pateiktos pareiškėjo mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentų kopijos, fizinių asmenų, turėjusių leidimus prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis bei mokėjusių rinkliavas pareiškėjui, operatyvaus patikrinimo pažymos, mokėjimo kvitai ir paaiškinimai. Eksploatuodamas Radviliškio miesto prekyvietę, pareiškėjas privalėjo mokėti ir prekyviečių mokestį. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Įmonė per tą laikotarpį, už kurį jai papildomai apskaičiuotas ginčijamas mokestis, nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre ir dėl to prekyviečių mokesčio subjektu negalėjo būti, atsakovas nurodė, kad nuo 2001 m. liepos l d. įsigaliojo naujasis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), kuris individualias įmones priskyrė prie neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų (CK 2.33 straipsnio l dalis, 2.50 straipsnio 4 dalis). Nuo naujojo CK įsigaliojimo dienos pareiškėjas laikomas juridiniu asmeniu, ir tai nesiejama su jo įregistravimu Juridinių asmenų registre. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo minimoje 1999 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos aukščiausiojo teismo nutartyje konstatuota ir tai, kad pats turgavietės eksploatavimo juridinis faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti turgavietę eksploatuojančią įmonę prekyviečių mokesčio mokėtoja, o ūkio subjektams – mokesčio mokėtojams nustatyta piniginė prievolė valstybei prekyviečių mokesčio forma mokama nepriklausomai nuo mokesčio mokėtojų nuosavybės formos. Kadangi šio ginčo atveju, remiantis visais pareiškėjo patikrinimo metu surinktais įrodymais, turgavietės eksploatavimo faktas yra nustatytas, tai pagal nurodytosios teismo nutarties nuostatas, yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėją prekyviečių mokesčio mokėtoju. Pareiškėjo skundo teiginiai, kad pareiškėjas nuo 2001 m. lapkričio l d. tik suteikė V. B. vadybos paslaugas, neturi įtakos Įmonės pareigai mokėti prekyviečių mokestį. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. prekyvietę faktiškai eksploatavo pareiškėjas. Pagal PMĮ pareiga mokėti mokestį kilo prekyvietę eksploatuojančiam asmeniui, kaip šio mokesčio mokėtojui, ir ši pareiga yra objektyvi, nepriklausanti nuo to, kokie santykiai susiformavo tarp pareiškėjo ir fizinio asmens, nuomojančio nekilnojamąjį turtą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI pareiškėjo skundo prašė netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad mokestinis ginčas kilo dėl pareiškėjo prievolės mokėti prekyviečių mokestį per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, jog šiuo laikotarpiu apmokestinimą prekyviečių mokesčiu reglamentavo 1993 m. lapkričio 23 d. PMĮ Nr. I - 309 (galiojęs nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.). Nukreipė į PMĮ 1 straipsnio 2 dalį, 2 ir 3 straipsnius. Atkreipė dėmesį į tai, kad Radviliškio rajono valdybos 1996 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 263 v buvo patvirtina, kad pareiškėjas, kaip subjektas, eksploatuojantis Radviliškio turgaus aikštėje esančią prekyvietę (turgų), šiuo valdybos sprendimu, galiojusiu iki 2003 m. gruodžio 31 d., buvo apmokestintas prekyviečių mokesčiu, t. y. pareiškėjui buvo nustatytas mokesčio objektas ir mokesčio dydis. Nurodytame valdybos sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas privalo mokėti prekyviečių mokestį už 100 m² prekyvietės ploto, 60 įrengtų prekyvietės vietų ir 60 automobilių stovėjimo vietų nuo sausio 1 d. iki balandžio 1 d. ir 80 automobilių stovėjimo vietų nuo balandžio 1 d. iki sausio 1 d., prekiauti ne maisto prekėmis. Sprendime pareiškėjui taip pat buvo nustatytas prekyvietės mokesčio dydis per mėnesį: už 1 m² prekyvietės ploto – 2 Lt, už įrengtą prekystalio vietą – 20 Lt, už automobilio stovėjimo vietą – 40 Lt. Pažymėjo, kad bylos medžiaga buvo patvirtina, kad pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu Radviliškio rajono valdybos sprendimu, per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. apskaičiavo ir sumokėjo 43 600 Lt prekyviečių mokesčio (3800 x 3 + 4600 x 7), tačiau nuo 2001 m. lapkričio 1 d. šio mokesčio deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo. Nurodė, kad mokestinio ginčo byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino, jog pareiškėjas nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Teigė, jog šią aplinkybę patvirtino ir byloje esantys mokėjimo kvitai (forma Nr. 10), pagal kuriuos patentus turintys fiziniai asmenys atsiskaitydavo su pareiškėju už Radviliškio turgaus aikštėje (prekyvietės plote) ir uždarose stacionarinėse patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už elektros energijos sunaudojimą, buitinių atliekų išvežimą, vandenį, nuotekas, pagal patentus prekyvietėje dirbusių asmenų paaiškinimai, operatyvaus patikrinimo pažymos. Nurodė, kad patikrinimo metu surinktoje medžiagoje yra pateiktos pareiškėjo sudarytos sutartys: 1997 m. liepos 17 d. Vandens tiekimo ir kanalizavimo sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio vanduo“ ir K. Š., pagal kurią abonentu nurodytas pareiškėjas bei pagal kurią pareiškėjui buvo teikiamos sutartyje nurodytos paslaugos, 1999 m. birželio 30 d. sutartis, sudaryta tarp UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ ir pareiškėjo dėl buitinių atliekų išvežimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko šiose sutartyse nurodytose bendrovėse patikrinimus ir nustatė, kad minėtos bendrovės nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. teikė paslaugas pareiškėjui: už šias paslaugas pareiškėjui buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, už suteiktas paslaugas pareiškėjas mokėjo arba grynais pinigais pagal kasos pajamų orderius, arba fiksuodamas gautas sumas kasos aparate; per tikrintą laikotarpį UAB „Radviliškio komunalinės paslaugos“ pareiškėjui suteikė paslaugų už 5810,43 Lt, o UAB „Radviliškio vanduo“ – už 1825,11 Lt. Nurodė, kad AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ 2005 m. kovo 29 d. pateikė pareiškėjo mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentus – vartotojo pažymas apie suvartotą elektros energiją, kuriose elektros skaitiklių rodmenis įrašė pareiškėjas, kaip šių įmokų mokėtojas, bei kurias pasirašė pareiškėjo savininkė ir patvirtino pareiškėjo antspaudu, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros bei sudaromos elektros vartotojo mokėjimų suvestinės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog visi šie rašytiniai įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu eksploatavo Radviliškio centrinę turgavietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Akcentavo, kad pareiškėjo argumentas, kad nurodytu laikotarpiu jis nebuvo juridiniu asmeniu, todėl negalėjo būti ir prekyviečių mokesčio subjektu, atmestinas. Pareiškėjas tvirtino, kad juridiniu asmeniu jis tapo nuo tada, kai buvo įregistruotas Juridinių asmenų registre. Rėmėsi naujojo CK 2.33 straipsnio 1 dalimi, 2.50 straipsnio 4 dalimi, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi ir teigė, kad pareiškėjas, kaip įmonė, veikė iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl šiam įstatymui įsigaliojus, jis laikomas juridiniu asmeniu, be to, 2004 m. spalio 20 d. išduotame registravimo pažymėjime Įmonės įregistravimo data nurodoma 1996 m. rugpjūčio 13 d. Pabrėžė, kad pareiškėjo minima data, t. y. 2004 m. spalio 20 d. atspinti tik Įmonės registravimo pažymėjimo išdavimo datą, todėl ji negali būti traktuojama kaip pareiškėjo, kaip juridinio asmens, įregistravimo data. Atkreipė dėmesį į Lietuvos aukščiausiojo teismo 1999 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/1999 suformuluotą taisyklę, kad teisė eksploatuoti turgavietę kyla iš nuosavybės teisinių santykių, ir pažymėjo, jog pareiškėjas neteisingai suvokia šį teiginį, kadangi teigia, kad teisė eksploatuoti (ar neeksploatuoti) privačią turgavietę priklauso tik turgavietės savininkui. Nutartyje konstatuota, kad turgavietės eksploatavimo juridinis faktas yra pakankamas pagrindas pripažinti ją eksploatuojančią įmonę prekyviečių mokesčio mokėtoja. Rėmėsi MAĮ 96 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, jog nustačius, kad pareiškėjas be pagrindo nesumokėjo 114800 Lt prekyviečių mokesčio, jam pagrįstai buvo apskaičiuota 31107,4 Lt šio mokesčio delspinigių, taip pat pareiškėjui, remiantis MAĮ 139 straipsniu, buvo pagrįstai paskirta maksimali 50 % nuo papildomai apskaičiuotos sumos, t. y. 57 400 Lt bauda, kadangi, kaip buvo nustatyta byloje, jis (pareiškėjas) tinkamai nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neatsakinėjo į pateikiamus klausimus, teikė nesunumeruotus, nesurašytus įmonės dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis pirmiau išdėstytu, atmėtė pareiškėjo argumentus, kad jis neeksploatavo Radviliškio centrinio turgaus.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo byla būtų perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, Įmonės naudai priteisti žyminio mokesčio ir kitų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
1. Teigia, jog teismas neišnagrinėjo bylos iš esmės, kadangi nei vienas iš apelianto patikslinto skundo argumentų nebuvo nagrinėtas.
2. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagal ABTĮ 57 straipsnį nėra teisėtas ir pagrįstas, kadangi joks Lietuvos Respublikos teisės aktas ar teismų suformuotas precedentas nesuteikia pagrindo sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo vertinti kaip aplinkybę, pagrindžiančią faktą, kad juridinis asmuo eksploatuoja prekyvietę.
3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra pagrįstas PMĮ nuostatomis (3, 11 straipsniai).
Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems skunde ir patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmėtė pareiškėjo argumentą, jog teisė eksploatuoti (ar neeksploatuoti) privačią turgavietę priklauso tos turgavietės savininkui, kad Įmonė nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. nebuvo juridinis asmuo. Akcentuoja, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis tik suteikė V. B. menedžmento ar nekilnojamojo turto nuomos organizavimo paslaugas, neturi įtakos pareiškėjo pareigai mokėti prekyviečių mokestį.
Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, ir prašo jo netenkinti. Pažymi, kad palaiko VMI išdėstytą poziciją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų apskaičiuoti prekyviečių mokestį, delspinigius bei baudą. Mokestiniam ginčui išspręsti būtina nustatyti ir įvertinti reikšmingas aplinkybes pareiškėjo prievolei mokėti prekyviečių mokestį per laikotarpį nuo 2001 m. lapkričio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog šiuo laikotarpiu apmokestinimą prekyviečių mokesčiu reglamentavo 1993 m. lapkričio 23 d. PMĮ Nr. I - 309 (galiojęs nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.). PMĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, jog prekyviečių mokestį moka juridiniai asmenys, miesto, rajono valdybos sprendimu eksploatuojantys prekyvietes, kuriose yra paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Šio įstatymo antrasis straipsnis prekyviečių mokesčio objektais įvardija prekyvietės plotą (kvadratiniais metrais) arba įrengtas prekybos vietas, kioskų ir automobilių stovėjimo vietas, skirtas prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis, konkrečios prekyvietės mokesčio objektą ir dydį paveda nustatyti miestų ir rajonų valdyboms. Galiojusio PMĮ 3 straipsnis nustatė, jog juridiniai asmenys, eksploatuojantys prekyvietes savivaldybės valdybos nustatyta tvarka, ima rinkliavas ir iš jų moka prekyviečių mokestį.
Radviliškio rajono valdybos 1996 m. spalio 10 d. sprendimu Nr. 263 v buvo patvirtina, kad pareiškėjas, kaip subjektas, eksploatuojantis Radviliškio turgaus aikštėje esančią prekyvietę (turgų), šiuo valdybos sprendimu, galiojusiu iki 2003 m. gruodžio 31 d., buvo apmokestintas prekyviečių mokesčiu, t. y. pareiškėjui buvo nustatytas mokesčio objektas ir mokesčio dydis. Nurodytame valdybos sprendime buvo nustatyta, kad pareiškėjas privalo mokėti prekyviečių mokestį už 100 m² prekyvietės ploto, 60 įrengtų prekyvietės vietų ir 60 automobilių stovėjimo vietų nuo sausio 1 d. iki balandžio 1 d. ir 80 automobilių stovėjimo vietų nuo balandžio 1 d. iki sausio 1 d., prekiauti ne maisto prekėmis. Minėtame valdybos sprendime pareiškėjui taip pat buvo nustatytas prekyvietės mokesčio dydis per mėnesį: už 1 m² prekyvietės ploto – 2 Lt, už įrengtą prekystalio vietą – 20 Lt, už automobilio stovėjimo vietą – 40 Lt. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaudamasis nurodytu Radviliškio rajono valdybos sprendimu, per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2001 m. spalio 30 d. apskaičiavo ir sumokėjo 43 600 Lt prekyviečių mokesčio (3800 x 3 + 4600 x 7), tačiau nuo 2001 m. lapkričio 1 d. šio mokesčio deklaracijų neteikė ir mokesčio nemokėjo.
Įvertinęs mokestinio ginčo byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. faktiškai eksploatavo Radviliškio miesto prekyvietę, kurioje buvo paskirta vietų prekiauti ne žemės ūkio produkcija ir ne maisto prekėmis. Kitaip vertinti byloje esančius mokėjimo kvitus (forma Nr. 10), pagal kuriuos patentus turintys fiziniai asmenys atsiskaitydavo su pareiškėju už Radviliškio turgaus aikštėje (prekyvietės plote) ir uždarose stacionarinėse patalpose esančias prekybos vietas, kioskus ir įrengimus, už elektros energijos sunaudojimą, buitinių atliekų išvežimą, vandenį, nuotekas, pagal patentus prekyvietėje dirbusių asmenų paaiškinimus, operatyvaus patikrinimo pažymas nėrapagrindo. Teismo išvadas patvirtino ir kiti surinkti ir bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai: pareiškėjo sudarytos sutartys, pareiškėjui išrašytos PVM sąskaitos faktūros, pareiškėjo mokėjimų už elektros energijos suvartojimą dokumentai ir pan.
Tinkamai aiškindamas teisės normas, teismas atmetė pareiškėjo argumentas, kad nurodytu laikotarpiu jis nebuvo juridiniu asmeniu, todėl negalėjo būti ir prekyviečių mokesčio subjektu. Įvertinus naujojo CK 2.33 straipsnio 1 dalies, 2.50 straipsnio 4 dalies, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas, kaip įmonė, veikė iki naujojo CK įsigaliojimo, todėl šiam įstatymui įsigaliojus, jis laikomas juridiniu asmeniu. Tinkamai įvertinta, kad 2004 m. spalio 20 d. reiškia tik Įmonės registravimo pažymėjimo išdavimo datą, todėl ji negali būti traktuojama kaip jurinidnio asmens statuso pareiškėjui atsiradimo momentas, žinant, kad registravimo pažymėjime Įmonės įregistravimo data nurodoma 1996 m. rugpjūčio 13 d.
Todėl MAĮ 96 straipsnio 1 dalies pagrindu tinkamai konstatuota, jog nustačius, kad pareiškėjas be pagrindo nesumokėjo 114800 Lt prekyviečių mokesčio, jam pagrįstai buvo apskaičiuota 31107,4 Lt šio mokesčio delspinigių, taip pat pareiškėjui, remiantis MAĮ 139 straipsniu, buvo pagrįstai paskirta maksimali 50 % nuo papildomai apskaičiuotos sumos, t. y. 57 400 Lt bauda, kadangi, kaip buvo nustatyta byloje, pareiškėjas tinkamai nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, neatsakinėjo į pateikiamus klausimus, teikė nesunumeruotus, nesurašytus įmonės dokumentus.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo faktines aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. Š. individualios įmonės apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.