- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-108-518/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Linas Žukauskas, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- V. Ž., M. R., S. M., E. B.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas, Odeta Daminaitytė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Rūtos Mickevičienės,
gynėjams advokatams Aleksandr Palamarčuk, Daivai Gadliauskienei, Romualdui Mikliušui, Odetai Daminaitytei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Ž., M. R., S. M. ir nuteistojo E. B. gynėjos advokatės Odetos Daminaitytės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo
Žemesnės instancijos teismas
V. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 307 straipsnio 3 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
- pagal BK 307 straipsnio 2 dalį:
- už veiką M. Ū.-Ru. atžvilgiu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
- už veiką O. D. atžvilgiu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams;
- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4, 9 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausmė subendrintos dalinio sudėjimo būdu bei V. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Taip pat nuosprendžiu V. Ž. išteisintas pagal BK 308 straipsnio 2 dalį dėl M. Ū.-Ru. įtraukimo į prostituciją, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
- pagal BK 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir E. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat nuosprendžiu A. B. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 307 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, išteisinta pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, 233 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; N. B. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, tačiau nuosprendis jų atžvilgiu nėra skundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. B. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad A. B. 2011 rugsėjo mėnesį, prekybos centre „Babilonas“ esančiame Savitiškio g. 61, Panevėžyje, M. Ū.-Ru. pasiūlydama užsiimti prostitucija, po kelių dienų pasiūlydama susitikti su jos surastu klientu ir tokiu būdu užsidirbti pinigų ir su tuo pasiūlymu šiai sutikus, įtraukė nepilnametę M. Ū.-Ru., gimusią (duomenys neskelbtini), į prostituciją, po ko viena, o nuo tiksliau nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2012 m. birželio mėnesio nenustatytos dienos A. B. ir V. Ž., veikdami bendrininkų grupėje turėdami tikslą gauti turtinę naudą, organizavo ir vadovavo jos prostitucijai surasdami jai klientus, derindami su klientais seksualinių paslaugų teikimo vietą, laiką, kainą už suteiktas seksualines paslaugas, ir už tai A. B. pasiimant dalį jos iš prostitucijos uždirbtų pinigų, pelnėsi iš jos prostitucijos.
Taip pat A. B. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 3 d., prie namo Nr. 33, esančio Parko g., Panevėžio mieste, V. Ž. pasiūlius S. J. užsiimti prostitucija ir apie 22 val. atvežus ją į viešbutį, esantį Marijonų g. 9, Panevėžyje, kur ji susitiko su A. B., kuri jai paaiškino, kad reikės susitikti su klientais ir tokiu būdu užsidirbti pinigų. Tokiu būdu, šiai sutikus, įtraukė nepilnametę S. J. gimusią (duomenys neskelbtini), į prostituciją, po ko A. B. ir V. Ž. iki 2012 m. birželio 17 d. turėdami tikslą gauti turtinę naudą, organizavo ir vadovavo jos prostitucijai surasdami jai klientus, derindami su klientais seksualinių paslaugų teikimo vietą, laiką, kainą už suteiktas seksualines paslaugas, ir už tai A. B. pasiimant dalį jos iš prostitucijos uždirbtų pinigų, pelnėsi iš nepilnametės S. J. prostitucijos.
Taip pat A. B. ir V. Ž. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje 2012 m. birželio 3 d. V. Ž. išnuomotame viešbučio, esančio Marijonų g. 9, kambaryje Nr. 4, apgyvendintai O. D. A. B. pasiūlė užsiimti prostitucija ir šiai sutikus, įtraukė O. D. į prostituciją ir iki 2012 m. birželio 9 d., turėdami tikslą gauti turtinę naudą, organizavo ir vadovavo jos prostitucijai surasdami jai klientus, derindami su klientais seksualinių paslaugų teikimo vietą, laiką, kainą už suteiktas seksualines paslaugas, ir už tai A. B. pasiimant visą jos iš prostitucijos uždirbtų pinigų, pelnėsi iš O. D. prostitucijos.
Taip pat V. Ž., A. B., M. R., S. M. ir E. B. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti O. D. darbui prostitute Airijoje bei pelnytis iš jos prostitucijos, kiekvienas iš jų atlikdamas tam tikrą užduotį, pasinaudodami nukentėjusios O. D. pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, taip pat apgaule – melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje, pirko ir pardavė O. D., o būtent:
2012 m. birželio mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, A. B. ir V. Ž. įkalbinėdami užverbavo O. D. vykti į Angliją ir ten fiktyviai ištekėti už užsieniečio. O. D. sutikus, 2012 m. birželio 8 d., apie 22.41 val., prie viešbučio, esančio Marijonų g. 9, Panevėžyje, V. Ž. už nenustatytą sumą pinigų ją pardavė S. M. ir M. R., kurie O. D. nugabeno į S. M. nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, kur S. M. ir M. R. įkalbinėjo ją vykti į užsienį dirbti prostitute, nuogą nufotografavo bei M. R., norėdamas įsitikinti, ar ji tinkama dirbti prostitute, su ja lytiškai santykiavo. 2012 m. birželio 9 d., apie 20.52 val., E. B. O. D. nuotraukas, kurios buvo padarytos S. M. numojamame bute, išsiuntė į Airiją nenustatytam asmeniui, turėjusiam rūpintis O. D. apgyvendinimu ir įdarbinimu prostitute. O. D. S. M. laikė nelaisvėje iki 2012 m. birželio 19 d., kol ši buvo išlaisvinta policijos pareigūnų.
Taip pat V. Ž. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2012 m. birželio 17 d. viešbučio, esančio Marijonų g. 9, Panevėžyje, kambaryje Nr. 4, ir viešbučio „Verslo klasė“, esančio Smėlynės g. 104, Panevėžyje, kambaryje Nr. 5, nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino neteisėtai platino nepilnametei A. B., gim. (duomenys neskelbtini).
Taip pat V. Ž. nuteistas už tai, kad iki 2012 m. birželio 18 d., 16 val., viešbučio „Verslo Klasė“, esančio Smėlynės g. 104, Panevėžyje, kambaryje Nr. 5 neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti laikė 0,069 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kol dalį – 0,048 g šios psichotropinės medžiagos prie viešbučio „Verslo klasė“, esančio adresu Smėlynės g. 104, automobilyje „Fiat Brava“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pardavė T. K., o likusią dalį – 0,021 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, laikė minėtame viešbučio kambaryje Nr. 5, iki 2012 m. birželio 18 d., 17.22 val., kuomet kratos metu ji buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų.
Taip pat E. B. nuteistas už tai, kad 2012 m. vasario 29 d., apie 14.00 val., Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BK 38 straipsniu, įsibrovė į R. A. Š. gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą bei iš kiemo slapta pagrobė svetimą nukentėjusiajam R. A. Š. priklausantį turtą: iš namo slapta pagrobė: elektrinį vandens siurblį GNOM 800 Lt vertės, pakelėją TELFERĮ 600 Lt vertės, domkratą 50 Lt vertės, metalinę šašlykinę 50 Lt vertės, iš kiemo pagrobė: 2 vikšrinio traktoriaus vedančiuosius ratus bendros 100 Lt vertės, traktoriaus DT-54 radiatorių 150 Lt vertės, akėčias 100 Lt vertės, 50 vnt. inkarų stulpeliams bendros 100 Lt vertės, metalinį karutį 100 Lt vertės, metalinį rėmą malkoms pjauti 20 Lt vertės, deformuotą laužtuvą 20 Lt vertės, arklinį plūgą 150 Lt vertės, arklinį plūgą – vagotuvą 100 Lt vertės, iš ūkinio pastato pagrobė: 2 elektros variklius 3 Kw galingumo bendros 600 Lt vertės, po tęsdamas nusikalstamą veiką, 2012 m. kovo 5 d., apie 14.00 val., Kupiškio rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, veikdamas bendrininkų grupėje su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis BK 38 straipsniu, įsibrovė į R. A. Š. gyvenamąjį, ūkinį pastatą bei iš kiemo slapta pagrobė svetimą nukentėjusiajam R. A. Š. priklausantį turtą: iš namo pagrobė: kompresorių 650 Lt vertės, akumuliatoriaus pakrovėją KLAS 365 Lt vertės, nerūdijančio plieno puodą 180 Lt vertės, suskystintų dujų balioną 100 Lt vertės, traktoriaus JUMZ paskirstytoją 130 Lt vertės, 2 metalines priemones padangų montavimui bendros 40 Lt vertės, raktų komplektą 50 Lt vertės, iš ūkinio pastato pagrobė: 20 m ketaus vamzdžių 400 Lt vertės, elektrinį malūną grūdams 450 Lt vertės, svarstykles 50 Lt vertės, iš kiemo pagrobė: 4 sunkvežimio GAZ 51 ratlankius bendros 120 Lt vertės, traktoriaus plūgo korpusą 50 Lt vertės, 20 m varinio kabelio 100 Lt vertės, domkratą 50 Lt vertės, tuo nukentėjusiajam R. A. Š. padarydamas iš viso 5 225 Lt turtinės žalos.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. Ž. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 307 straipsnio 3 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), 307 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcija asmuo laikomas nekaltu ir neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio bylos nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
Nuteistasis nurodo, kad jo kaltė dėl S. J. ir O. D. įtraukimo į prostituciją bei pelnymosi iš jų bei M. Ū.-Ru. prostitucijos nėra įrodyta patikimais ir patikrintais tiesioginiais įrodymais. Apeliantas neigia veikęs bendrininkų grupėje su A. B., įtraukęs O. D. ir S. J. į prostituciją, organizavęs ir vadovavęs O. D., S. J. bei M. Ū.-Ru. prostitucijai ir iš to gavęs pajamų. V. Ž. neneigė pažįstantis A. B., jai telefonu paprašius išnuomojo kambarį viešbutyje, į kurį A. B. atvyko su O. D., sutarė, kad A. B. pati mokės už kambarį, tik pirmai įmokai paskolino 100 litų. Vėliau V. Ž. ateidavęs pažiūrėti kaip sekasi merginoms, nes kambarys buvo nuomojamas jo vardu, bet jis neklausinėjo kuo užsiima merginos. Prisipažįsta į tą viešbutį užsukdavęs pavartoti narkotikų, bet niekam iš viešbutyje buvusių asmenų narkotikų nedavė ir viešbutyje jų nelaikė. V. Ž. nebuvo žinoma, jog gyvendamos jo vardu išnuomotame kambaryje merginos teikė seksualines paslaugas už pinigus, yra matęs S. J., bet su ja nekalbėjo. Vėliau merginos persikraustė į kitą viešbutį, jis joms dar siūlė pigiau nuomotis butą. Skunde pažymima, kad nukentėjusiosios tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nurodė, kad V. Ž. jokių pinigų nemokėjo, pinigus nukentėjusiosios mokėjo A. B., kuri, apelianto nuomone, ir ieškojo klientų, kuriems už pinigus būtų teikiamos seksualinės paslaugos. V. Ž. teigia, kad tarp jo ir A. B. susitarimo nebuvo, nukentėjusiosios tik mano, kad V. Ž. žinojo apie vertimąsi prostitucija.
Šalies argumentai
Taip pat skunde nesutinkama su V. Ž. pripažinimu kaltu dėl prekybos žmonėmis. Apeliantas nurodo su A. B., M. R., S. M., E. B. ar kitais tyrimo nenustatytais asmenimis nesitaręs, neverbavęs, negabenęs, neįgijęs, nepirkęs ir nepardavęs O. D. darbui prostitute Airijoje. V. Ž. teigia pažįstantis S. M., kartą jiems bendraujant priėjo A. B. su O. D., su pastarąja jis pasikalbėjo kol A. B. buvo parduotuvėje, neilgai trukus O. D. išsikėlė gyventi pas S. M., kiek žinoma V. Ž., O. D. po to palaikė ryšį su A. B.. V. Ž. tvirtina pinigų iš S. M. negavęs, apie O. D. išvežimą į užsienį ar prostituciją su juo nekalbėjęs, apie kitų asmenų veiksmus O. D. atžvilgiu nieko nežinantis, nes tarimasis dėl O. D. darbo prostitute užsienyje vyko jai jau persikrausčius gyventi pas S. M.. Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir A. B. bei S. M.. Skunde pažymima, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog V. Ž. už O. D. iš šią išsivežusių S. M. ir (ar) M. R. gavo nenustatytą pinigų sumą, kuria pasidalino su A. B., teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė, nurodydama, kad apeliantą apkalbėjo įtakota pareigūno vardu Justas, kuris jai darė spaudimą. Be to, A. B. net negalėjo nurodyti, kokia pinigų suma neva buvo gauta, dėl to A. B. parodymai vertintini kaip nepatikimi. Apelianto teigimu, nukentėjusioji O. D. jį nepagrįstai apkalbėjo, jog jis neva liepęs eiti prie parduotuvės pokalbiui dėl vykimo į užsienį. Nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, o vien nukentėjusiosios parodymų nepakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.
Skunde, nesutinkant dėl V. Ž. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, ir jų platinimą nepilnamečiui, atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. Ž. taip pat buvo kaltinamas psichotropinę medžiagą – amfetaminą platinęs nepilnametėms M. Ru.-Ū. ir S. J., bet nesant objektyvių įrodymų, kad nuteistasis platino šioms nepilnametėms amfetaminą, nurodytos aplinkybės iš kaltinimo buvo pašalintos. Apelianto teigimu, tokiais pačiais motyvais jis turėjo būti išteisintas ir dėl likusios kaltinimo dalies dėl amfetamino platinimo T. K. ir nepilnametei A. B.. V. Ž. neigia platinęs T. K. ir A. B. psichotropinę medžiagą – amfetaminą, bet prisipažįsta turėjęs įsigijęs šios medžiagos savo reikmėms. V. Ž. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. B. ir liudytojo T. K. bylos nagrinėjimo teisme metu duotus parodymus, jog jie iš V. Ž. neįsigijo jokių narkotinių medžiagų, o ikiteisminio tyrimo metu V. Ž. apkalbėjo, nes A. B. darė spaudimą policijos pareigūnas, o T. K. buvo ant V. Ž. supykęs. Nuteistasis nurodo pats iš T. K. įsigydavęs amfetaminą ir jį vartodavęs, todėl negalima remtis T. K. pirminiais parodymais. Esant prieštaringiems šių asmenų parodymams, pirmosios instancijos teismas jais vadovautis negalėjo, o kitų objektyvių įrodomų, pagrindžiančių V. Ž. kaltę dėl neteisėto disponavimo psichotropine medžiaga – amfetaminu, turint tikslą ją platinti, byloje nėra. Vien tai, kad po sulaikymo A. B. organizme buvo rasta amfetamino pėdsakų, neįrodo, kad šią psichotropinę medžiagą A. B. perdavė V. Ž..
Šalies argumentai
Nuteistasis S. M. apeliaciniame skunde pateikia alternatyvius prašymus ir prašo: 1) Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti ir jį pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti; arba 2) perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 147 straipsnio 2 dalies į BK 147 straipsnio 1 dalį ir paskirti sankcijoje numatytą minimalų ar artimą minimaliam bausmės dydį bei pritaikius BK 75 straipsnį paskirtos bausmės vykdymą atidėti; arba 3) nusprendus, kad veika pagal BK 147 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, pakeisti nuosprendį dėl paskirtos bausmės dydžio ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, sumažinti paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dviejų metų ar artimo šiam dydžio, o nesant pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį sumažinti iki minimalaus sankcijoje numatyto dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra priimtas netinkamai aiškinant ir to pasėkoje neteisingai pritaikant baudžiamąjį įstatymą, todėl yra nepagrįstas, neteisingas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, įrodymus ištyrė ir įvertino pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas taisykles. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Nusikaltimo padarymu įtariamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybinį kaltinimą palaikančiam prokurorui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, byloje surinktus įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, vertindamas įrodymus buvo neobjektyvus, vadovavosi tik tariamai S. M. kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o jo nekaltumą patvirtinančių įrodymų ir aplinkybių neišdėstė ir neįvertino, taip pažeisdamas nekaltumo prezumpciją. Teismas suabsoliutino ikiteisminiame tyrime nukentėjusiosios O. D. ir nuteistosios A. B. duotus parodymus, skundžiamame nuosprendyje telefoninių pokalbių ir SMS žinučių turinį vertino plečiamai ir kryptingai dirbtinai pritempdamas prie inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių.
Šalies argumentai
S. M. nurodo, kad su V. Ž. buvo pažįstamas iš matymo, kartą susitikus su V. Ž., kartu buvo A. B. ir O. D., kuri domėjosi kur galėtų išsinuomoti butą, jis su O. D. tą kartą kalbėjo tik apie kambario nuomą. S. M. pasiūlė O. D. atsikraustyti pas jį, nes turėjo laisvą kambarį, nukentėjusioji sutiko. Paimant O. D. nuo viešbučio, V. Ž. ten nebuvo, su O. D. buvo tik A. B.. S. M. neigia pirkęs O. D., teigia, kad tai tyrėjo J. K. išsigalvojimai, tyrėjas jam grasino, liepė apkalbėti kitus. Parsivežant O. D., juos lydėjo M. R., nes su šiuo buvo iš anksčiau sutaręs susitikti. Parvažiavę į nuomojamą butą visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, O. D. buvo labai girta, pasakojo, kad dirba prostitute, šio fakto S. M. teigia iki tol nežinojęs, taip pat nukentėjusioji pasakojo norinti dirbti užsienyje. Nuteistasis nurodo turėjęs įtarimų, kad M. R. ir O. D. tą vakarą lytiškai santykiavo. Pripažįsta po savaitės ar dviejų nufotografavęs O. D. nuogą, jai pačiai prašant tam, kad ją įvertintų dėl darbo. Fotografavo iš M. R. pasiskolintu telefonu. S. M. teigimu, O. D. laisvė nebuvo apribota, ji turėjo buto raktą, telefoną, kompiuterį, eidavo pas A. B. ir kitą draugę. Kai jie gyveno kartu, jam O. D. patiko, todėl iš jos neimdavo nuomos. O. D. darbo neturėjo, gaudavo pašalpas už vaikus, jis taip pat duodavo pinigų, ant lapuko O. D. prašymu rašėsi, kiek jai išleisdavo pinigų. Abu planavo vykti dirbti į užsienį, iš pradžių galvojo apie Airiją, bet sužinojęs, kad Airijoje prostitucija nelegali, nusprendė nebevažiuoti. Būtent dėl darbo Airijoje kalbėjosi su E. B., padavė O. D. nuotraukas, jis nežino, ką E. B. darė su O. D. nuotraukomis. Kai jau buvo nusprendęs nebevažiuoti į Airiją, prašė E. B. ištrinti O. D. nuotraukas. Taip pat S. M. nebuvo žinoma, ar gyvendama pas jį O. D. dar su kuo nors turėjo lytinių santykių santykiavo. Nuteistojo tvirtinimu jo parodymus patvirtina nukentėjusiosios O. D. teisme duoti parodymai, taip pat A. B., liudytojos A. U., G. K..
Skunde nesutinkama su teismo išvada, jog O. D. materialinė ir socialinė padėtis buvo itin bloga ir dėl to ji buvo pažeidžiama. Nurodoma, kad O. D. pastoviai gaudavo socialines išmokas, vaikų poreikiai atsižvelgiant į jų amžių buvo nedideli, ji vedė bendrą ūkį su savo tėvais, jos tėvas irgi pastoviai gaudavo pensiją, jie gyveno ūkiškai, augindavo daržoves, socialinio būsto išlaikymas buvo nebrangus. Apelianto nuomone, iš išdėstytų aplinkybių O. D. materialinės padėties negalima vertinti kaip geros, tačiau ji nebuvo ir bloga ar itin bloga, priešingai, O. D. materialinė padėtis niekuo nesiskiria nuo daugumos Lietuvos gyventojų. Skunde taip pat remiamasi Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų garantijų įstatyme pateiktu minimalaus gyvenimo lygio, kurio dydis įvykių metu buvo 130 Lt, apibrėžimu, pagal kurį tai mėnesinių pajamų suma, tenkanti vienam žmogui per mėnesį ir garantuojanti minimalų socialiai priimtiną poreikių patenkinimo lygį. Be to, pati O. D. nurodė, kad A. B. pasiūlymą verstis prostitucija priėmė ne dėl labai blogos turtinės padėties, o norėdama paįvairinti gyvenimą.
Apelianto nuomone, nepagrįsta teismo išvada ir dėl to, kad O. D. buvo nuo jo ar kitų asmenų visiškai priklausoma, nes neva neturėjo lėšų pragyvenimui. Priešingai, pati O. D. parodė, kad ji iš prostitucijos buvo gavusi pinigų, iš kurių 200 Lt atidavė draugei, kad parvežtų namo, o apie 100-200 Lt išleido savo nuožiūra. Liudytoja A. U. irgi parodė, kad jos su O. D. eidavo pasivaikščioti po parduotuves. Be to, nustatyta, kad O. D. savo nuožiūra autobusu vykdavo aplankyti A. B.. Šios aplinkybės patvirtina, kad O. D. turėjo pakankamai lėšų, kuriomis galėjo laisvai disponuoti. S. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog neva O. D. nesiekė išsinuomoti buto, nes tam neturėjo lėšų. Nuteistasis pažymi, kad net neketino iš O. D. imti pinigų už gyvenimą kartu.
Šalies argumentai
S. M. nesutinka ir su teismo išvada, jog jis buvo atėmęs O. D. laisvę, neva išvykti iš buto ir bendrauti su kitais asmenimis O. D. galėjo tik tiek, kiek tai buvo leidžiama. Nuteistasis teigia, kad O. D. pasas buvo pas ją pačią, ji visą laiką turėjo savo telefoną ir juo be apribojimų savo nuožiūra naudojosi, taip pat naudojosi kompiuteriu, internetu, pati savo nuožiūra išvykdavo iš buto ir parvykdavo atgal, pati spręsdavo, kur jai eiti ir ką veikti. Tai patvirtinta A. B. ir A. U. parodymai. Išvykų laiką reikėdavo derinti tik dėl to, kad nuteistasis ir O. D. naudojosi vienu raktu. Nukentėjusioji savanoriškai buvo apsisprendusi gyventi kartu su S. M. bei radus darbo vykti kartu į užsienį. S. M. neslėpė nuo O. D. savo asmens duomenų, kokiam tikslui jai ieškomas darbas užsienyje, nukentėjusioji turėjo pakankamai laiko priimti savanorišką sprendimą dėl sau tinkamo elgesio varianto, galėjo rinktis, ar dirbti prostitute ar kitą legalų darbą, turėjo visas galimybes dėl to pasitarti su artimaisiais, o nusprendusi priešingai, bet kada išvykti ir grįžti namo.
Skunde ginčijama teismo išvada, jog V. Ž. už O. D. iš ją išsivežusio S. M. gavo nenustatytą pinigų sumą. Apeliantas nurodo, kad ši teismo išvada paremta neteisingai interpretuotais A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, daugiau šią išvadą patvirtinančių duomenų byloje nėra. Teisiamajame posėdyje A. B. paaiškino, jog matė kaip kažkas buvo perduota, bet negalėjo pasakyti, ar tikrai buvo perduoti pinigai, taip pat neatmetė galimybės, jog tai galėjo būti paprasčiausias rankos paspaudimas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pati A. B. paaiškino, jog tuo metu buvo vakaras, prieblanda, o dėl trumparegystės ji iš toli gerai nemato. A. B. spėjimas dėl pinigų perdavimo yra pagrįstas prielaida, kad išlydėjus O. D. ir grįžus į viešbutį, V. Ž. davė A. B. pinigų, tačiau tai nereiškia, jog V. Ž. pinigus gavo iš S. M. už O. D.. Pati A. B. svarstė, kad V. Ž. pinigus jai davė už O. D. darbą. Be to, A. B. parodė, kad kriminalistas J. K. liepė jai sakyti, jog ji matė kaip buvo perduodami pinigai. A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais yra pagrindas abejoti ir dėl to, kad ji negalėjo nurodyti, kokią pinigų sumą gavo iš V. Ž., kas visiškai nelogiška, taip pat abejonių kelia ir tai, kad ankstesnių apklausų metu A. B. pinigų perdavimo faktą nutylėjo. Esant pagrįstų abejonių dėl A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumo, S. M. ir V. Ž. neigiant pinigų perdavimo faktą, nėra pagrindo konstatuoti, kad už O. D. buvo perduota nenustatyta pinigų suma.
Apeliaciniame skunde atskirai aptariamas ikiteisminio tyrimo pareigūno J. K. neteisėtas poveikis A. B.. Kriminalistas J. K. prieš A. B. apklausą daug kartų buvo vienas atėjęs pas ją į areštinę, kur nedalyvaujant advokatui bei ikiteisminį tyrimą atliekančiam tyrėjui, neteisėtai darė poveikį A. B., jog ši duotų neteisingus parodymus žadėdamas už tai ją paleisti į laisvę, o priešingu atveju toliau laikyti suimtą. Skunde pažymima, kad po neteisingų parodymų davimo A. B. buvo iš karto paleista iš suėmimo. Skundžiamame nuosprendyje liko neįvertinti kriminalisto J. K. apsilankymai areštinėje, kurių metu nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai. Iš viso J. K. areštinėje pas A. B. lankėsi ir su ja bendravo ne mažiau 14 kartų, tačiau iš visų šių apsilankymų ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atlikti tik 3 kartus. J. K. paaiškinimai, kad jis neva norėjęs pakalbėti su A. B. dėl tam tikrų bylos aplinkybių, prieštarauja BPK nuostatoms, nes kiekvienu atveju kai asmeniui užduodami klausimai, susiję su jam pareikštu įtarimu ar jo sulaikymu, turi būti pildomi atitinkami protokolai, užtikrinama asmens teisė į gynybą. Todėl neteisėto poveikio įtakoje duotais A. B. parodymais negalima vadovautis.
Taip pat skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog neva bylos duomenys nepatvirtina O. D. atsisakymo toliau užsiimti prostitucija. Bylos duomenimis nepagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad nei A. B., nei V. Ž. negalėjo būti suinteresuoti netekti pajamų iš O. D. veiklos be atitinkamo atlygio. Ši išvada padaryta nepagrįstai plečiamai ir kryptingai aiškinant galimus nuteistųjų elgesio motyvus. Tačiau tokią teismo išvadą paneigia byloje nustatytos aplinkybės dėl A. B. ir V. Ž. veikų M. Ū.-Ru. bei S. J. epizoduose.
Skunde ginčijamos teismo padarytos išvados vertinant užfiksuotų pokalbių ir SMS žinučių turinį. Nuteistojo nuomone, skundžiamame nuosprendyje nurodyti pokalbiai ir SMS žinutės sudaro tik galimą prielaidą spėjimui dėl S. M. kontaktų su V. Ž., O. D. ar kitais asmenimis sprendžiant dėl tariamo O. D. laisvės apribojimo. Skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad pirmosios instancijos teismo įrodytomis pripažintas aplinkybes dėl O. D. laisvės apribojimo paneigė ne tik S. M. ir kiti nuteistieji, bet ir pati O. D.. Teismo prielaidos šiuo atveju prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms, jog O. D. laisvai naudojosi savo pasu, mobiliuoju telefonu, kompiuteriu, internetu, vieninteliu buto raktu, galėjo bet kada išeiti ir grįžti į butą, bendrauti su kuo panorėjusi.
Be to, nurodoma, kad spręsdamas dėl organizuotos grupės požymio pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliaciniame skunde aptariami teismų praktikoje ir teisės doktrinoje suformuluoti organizuotos grupės požymiai, t. y. išankstinis susitarimas padaryti vieną arba kelis nusikaltimus, apimantis pasirengimą nusikaltimui, nusikaltimo plano ir kitų nusikaltimo detalių suderinimą, pasiskirstymą vaidmenimis, kuris turi būti ne laikinas, o pastovaus pobūdžio; pastovumas, rodantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumą ir tvirtumą, nusikalstamos veiklos vienodumą, be to, būtina nustatyti ir subjektyvųjį požymį – kad bendrininkai supranta sukūrę ir priklausę organizuotai grupei, atlikdami jiems skirtus uždavinius supranta įgyvendinantys bendrą nusikalstamą tikslą. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nustačius, jog kiekvienas iš bendrininkų sutiko prisidėti prie atitinkamos veikos darymo skatinami vien materialinio suinteresuotumo, taip pat įvertinus ir kiekvieno grupės nario savarankiškumo laipsnį, t. y. jei kiekvienas grupuotės narys buvo savarankiškas ir galėjo atsisakyti nusikalstamos veiklos, bet dalyvavo grupuotės veikloje turėdamas materialinių interesų, tokiais atvejais konstatuojama mažiau pavojinga bendrininkavimo forma – bendrininkų grupė. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo išvados dėl organizuotos grupės buvimo, o būtent neaptarė, ar pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteisti asmenys iš anksto žinojo apie daromą nusikaltimą ir veikdami tiesiogine tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į nusikalstamo sumanymo įgyvendinimą, nenurodė kiekvieno iš nuteistųjų kaip bendrininko nusikalstamoje veikoje rūšies, vaidmens, atliktų veiksmų, bendrininkavimo formos.
Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje kiekvienas iš nuteistųjų atskirai galėjo įvykdyti nusikalstamą sumanymą, be to, atskirais atvejais nurodyti asmenys veikė atskirai ir įvairios sudėties grupėmis, o atskirais laikotarpiais buvo siekiama ir atskirų tikslų, kas rodo bendrininkus siejančių ryšių nepastovumą, todėl nusikalstama veika negali būti vertinama kaip organizuotos grupės vykdyta prekyba žmonėmis ir turi būti perkvalifikuota pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.
Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl BK 23 straipsnio taikymo, vertinant, ar S. M. veiksmai iš pradžių pažadėjus O. D. padėti išvykti į užsienį dirbti prostitute, bet vėliau sužinojus, kad tam tikrose valstybėse prostitucija yra nelegali, ir dėl to atsisakius tai daryti, o po to su užsimezgus draugystei su O. D. ir rimtesniems tarpusavio santykiams, planavimas išvykti kartu į užsienį dirbti legalius darbus, negali būti vertinami kaip savanoriškas atsisakymas nuo nusikalstamos veikos. Nors S. M. ir O. D. parodymai iš dalies skyrėsi, bet vertindamas O. D. parodymų teisingumą, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į aplinkybes, rodančias, jog O. D. parodymai buvo duoti dėl jai taikyto prieš apklausas neteisėto poveikio apkalbėti nuteistuosius tvirtinant, kad ji vertėsi prostitucija ir į užsienį ruošėsi vykti ne savo iniciatyva, o priversta nuteistųjų, kad jai buvo apribota laisvė, nors visos šios aplinkybės yra nelogiškos ir prieštarauja tikrosioms bylos aplinkybėms. S. M. nuomone, neteisėtą poveikį O. D. patvirtina analogiškas jau aptartas kriminalisto J. K. elgesys su suimta A. B..
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme, kuri jo nuomone yra per griežta. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino asmenybės pavojingumą, jau patirtas neigiamus išgyvenimus, suėmime išbūtą laiką, todėl skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra neteisinga. Teisinga bausmė turi atitikti padarytos veikos ir kaltininko pavojingumą. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. S. M. prašo atsižvelgti į jo asmenybės pokyčius, jo ir O. D. elgesį veikos nurodytu laiku, kad nuo nurodytų veiksmų atlikimo praėjus beveik ketveriems metams daugiau jokių neteisėtų veiksmų nepadarė, per tą laiką vedė, jo sutuoktinė dėl susirgimo vėžiu yra netekusi net 45 proc. darbingumo, kad buvusioje darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai, kad iki sulaikymo vertėsi individualia veikla pagal verslo liudijimą, kad jau daugiau nei pusantrų metų yra suimtas, kas jam padarė pakankamą poveikį, jis jau yra pakankamai nubaustas ir sulaikytas nuo nusikalstamų veikų padarymo, todėl papildomai įvertinus, kad byloje nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo įkalinimas dar daugiau nei 6 metams aiškiai prieštarautų teisingumo principui, dėl ko skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė mažintina iki dviejų metų ar artimo šiam dydžio.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, S. M. paskirtos bausmės neteisingumą parodo ir kitiems nuteistiesiems paskirtos ženkliai mažesnės bausmės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nemotyvavo, kodėl S. M. skirtinas didžiausia laisvės atėmimo bausmė. Byloje nenustatyta, kad apelianto veiksmai buvo intensyvesni, pavojingesni, žiauresni ar kaip kitaip labiau neigiamai išskirtini, lyginant su kitų nuteistųjų veiksmais, taip pat nenustatyta, kad S. M. asmenybė galėtų būti vertinama kaip labiau pavojinga lyginant su kitų nuteistųjų asmenybėmis.
Šalies argumentai
Taip pat skunde prašoma taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, jei nusikalstama veika iš BK 147 straipsnio 2 dalies būtų perkvalifikuota į BK 147 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį – išteisinti jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Taip pat prašo iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendžiu paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą pakeisti į švelnesnes kardomąsias priemones.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus. Vertindamas M. R. veiką pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį turi nelikti jokių abejonių dėl kaltinamo asmens kaltės, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti teisminio nagrinėjimo metu, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.
M. R. tvirtinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad jis būtų atlikęs tam tikrą užduotį galimai kitiems asmenims prieš O. D. darant labai sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis, kad jo padaryti veiksmai pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą buvo tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant juos pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.
Abejojant M. R. pareikšto kaltinimo pagrįstumu apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš M. R. nusikalstamos veikos aprašymo buvo pašalintos nepasitvirtinusios kaltinimo aplinkybės, jog jis kartu su S. M. neva laikė O. D. nelaisvėje S. M. nuomojamame bute, kol ji buvo išlaisvinta policijos pareigūnų. Be to, M. R. teigimu byloje nėra įrodytos ir kitos jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybės.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išanalizavo M. R. ir kitų nuteistųjų bei nukentėjusiosios O. D. parodymus, juos neteisingai įvertino kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, dėl ko buvo nepagrįstai suabejota M. R. parodymų teisingumu. Skunde teigiama, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie paneigtų M. R. parodymus. Teisiamojo posėdžio metu M. R. parodė, kad pažinojo tik S. M., pas kurį ne kartą lankėsi namuose, o kitų nuteistųjų nepažinojo ir su jais nėra buvęs bendravęs. M. R. nurodo, kad su S. M. buvo susitaręs susitikti, todėl ne kartą susiskambino telefonu, susitikus S. M. buvo su O. D. ir dar kažkokiu vyru, S. M. parvežė O. D. savo automobiliu į nuomojamą butą, o M. R. sekė iš paskos. S. M. bute visi trys vartojo alkoholinius gėrimus, tuo metu O. D. papasakojo apie save, savo šeimą, neslėpė, kad dirba prostitute ir kad nori važiuoti dirbti į užsienį. Po kurio laiko O. D. pasiūlė M. R. eiti į kitą kambarį, ką šis suprato kaip lytinių paslaugų siūlymą ir su tuo sutiko, po to jis O. D. sumokėjęs 50 Lt. Po lytinių santykių pati O. D. paklausė, kokiu balu M. R. įvertintų suteiktas seksualines paslaugas, o M. R. juokaudamas atsakė, jog 8 balais. Po to vėl buvo girtaujama, o galiausiai M. R. išėjo namo. M. R. tvirtina būdamas S. M. bute O. D. nefotografavęs ir nematęs, kad tai būtų daręs S. M.. Po to ne kartą yra matęs S. M. ir O. D. kartu, todėl manė, kad jie yra pora. Pripažįsta su S. M. šio sulaikymo metu bendravęs telefonu, tai darė norėdamas palaikyti S. M.. Kita vertus, iš užfiksuoto bendravimo su S. M. turinio matyti, kad tai nesusiję su inkriminuota nusikalstama veika.
Šalies argumentai
M. R. teigimu, A. B. parodymai, kuriuose ji neneigė O. D. įtraukusi į prostituciją, kuria ši vertėsi iki persikėlimo gyventi pas S. M., taip pat patvirtina M. R. nekaltumą. Pažymima, kad A. B. paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus neva ji mačiusi kaip S. M. kažką perdavė V. Ž., kuris su ja pasidalijo gautus pinigus. Visgi bet kuriuo atveju ši aplinkybė niekaip nesusijusi su M. R. ir nepatvirtina to, kad V. Ž. už O. D. iš M. R. gavo nenustatytą pinigų sumą, kurią pasidalijo su A. B., kad M. R. buvo žinoma apie galimai buvusius S. M. ar kitų asmenų ketinimus pirkti O. D. iš V. Ž., kad jis matė S. M. ir V. Ž. bendravimą prie viešbučio, suprato jų bendravimo esmę ir jų veiksmams pritarė. Kitų įrodymų, susijusių su M. R., dėl galimo O. D. pirkimo-pardavimo nėra. Nors asmens parodymo atpažinti metu A. B. atpažino M. R. kaip galbūt dalyvavusį susitikime dėl O. D. darbo prostitute užsienyje, tačiau pati O. D. tai paneigė, nurodydama, kad susitikimo metu kartu su S. M. buvusio vyriškio tarp kaltinamųjų nėra.
Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog jis kaip nors yra susijęs su galimai A. B. ir V. Ž. neteisėtais veiksmais, t. y. O. D. verbavimu vykti į Angliją ir ten fiktyviai ištekėti už užsieniečio. Netgi pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. R. kontaktų su A. B. ir V. Ž. nėra užfiksuota. Byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad M. R. būtų su šiais nuteistaisiais pažįstamas iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Nukentėjusiųjų O. D. ir S. J. parodymai taip pat patvirtina, kad M. R. nėra susijęs su O. D. verbavimu vykti į užsienį. Taip pat byloje nėra neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad M. R. įkalbinėjo O. D. vykti į užsienį dirbti prostitute. Priešingai, pagal bylos duomenis O. D. buvo įkalbinėjama vykti į užsienį dirbti prostitute dar iki susitikimo su S. M.. Taigi, O. D. valia vykti į užsienį ir ten fiktyviai ištekėti už užsieniečio arba dirbti užsienyje prostitute jau buvo susiformavusi iki M. R. atvykimo susitikti su S. M., tuo labiau kad byloje nėra jokių duomenų apie kokius nors neteisėtus M. R. veiksmus palenkiant O. D. valią. Be to, BK 147 straipsnio dispozicijoje tokia valios palenkimo priemonė kaip įkalbinėjimas iš viso nėra numatyta, todėl už asmens įkalbinėjimą negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn.
Skunde teigiama, kad išskyrus nukentėjusiosios O. D. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kitų įrodymų, patvirtinančių, kad M. R. buvo kaip nors susijęs su O. D. fotografavimu, byloje nėra. Tačiau apklausiama teisiamajame posėdyje O. D. kategoriškai paneigė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. S. M. taip pat parodė, kad jis fotografavo nuogą O. D. telefonu, o vėliau ir fotoaparatu bei šias nuotraukas perdavė E. B.. Pastarasis patvirtino S. M. nurodytas aplinkybes. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu, mobiliojo ryšio telefono ir fotoaparato apžiūros metu užfiksuoti duomenys.
Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad O. D. nuo alkoholinių gėrimų vartojimo buvo stipriai apsvaigusi, be to, pagal bylos duomenis tą pačią dieną dar buvo vartojusi amfetamino, todėl nukentėjusioji galėjo neteisingai suprasti išgėrimo metu vykusio pokalbio apie prostitutės darbą esmę, iškraipyti vykusių įvykių eigą ir kitaip suklysti.
M. R. kategoriškai neigia 2012 m. birželio 8 d. S. M. išnuomotame bute O. D. pasakojęs apie būsimo prostitutės darbo sąlygas užsienyje. Nuteistasis nurodo neturėjęs ketinimų O. D. įdarbinti prostitute užsienyje, tuo labiau neturėjęs ir tokių galimybių, nes užsienyje neturėjo ir neturi jokių ryšių, o kad tokius ketinimus būtų turėję kiti asmenys, jam nebuvo žinoma.
Taip pat apeliantas nurodo, kad O. D. pirmą kartą pamatė atvažiavęs susitikti su S. M., anksčiau jos nepažinojo, todėl negalėjo pasinaudoti nukentėjusiosios O. D. sunkia materialine padėtimi, nes apie ją paprasčiausiai nežinojo, tokios informacijos jam nesuteikė ir kiti nuteistieji. Vien objektyviai egzistavęs O. D. pažeidžiamumas dėl jos sunkios materialinės padėties savaime nesudaro pagrindo manyti, jog šia aplinkybe buvo tikslingai pasinaudota.
Be to, skundžiamame nuosprendyje pernelyg sureikšmintas pačios O. D. prašymu duotas jos suteiktų seksualinių paslaugų įvertinimas, kadangi byloje nustatyta, kad dar iki lytinio santykiavimo su M. R. O. D. vertėsi prostitucija, dėl ko toks įvertinimas jokios reikšmės tolimesnei O. D. veiklai negalėjo turėti.
Skunde pažymima ir tai, kad pagal BK 147 straipsnį atsakomybė kyla tik jei asmens laisvė buvo suvaržyta, tuo tarpu iš bylos duomenų matyti, jog O. D. nebuvo laikoma nelaisvėje – į S. M. nuomojamą butą išvyko be prievartos, gyvendama bute turėjo mobiliojo ryšio telefoną, kompiuterį, nebuvo ribojama jos judėjimo laisvė, t. y. ji galėjo kada norėjo iš buto išeiti ir į jį grįžti, išskyrus tik tai, kad išėjimo ir sugrįžimo laiką turėjo susiderinti su kartu gyvenančiu S. M., nes jie turėjo dalintis vienu buto raktu, taip pat nukentėjusioji galėjo susitikti su kitais asmenimis ir esant būtinybei kreiptis pagalbos. Kita vertus, jei S. M. kokiu nors būdu ir kontroliavo O. D., tai ši kontrolė nėra susijusi su M. R., nes po 2012 m. birželio 8 d. M. R. su O. D. daugiau nebendravo.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis nesutinka ir dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamu nuosprendžiu paskirto suėmimo. Iki skundžiamo nuosprendžio paskelbimo M. R. buvo paskirtos kardomosios priemonės: 20 000 litų (5 792,40 eurų) užstatas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. M. R. nurodo viso baudžiamosios bylos proceso metu laikęsis jam paskirtų kardomųjų priemonių sąlygų – atvykdavo į teismo posėdžius, per kardomųjų priemonių taikymo laikotarpį nepadarė jokių teisės pažeidimų. Griežtesnes kardomąsias priemones galima taikyti tik jeigu švelnesnėmis priemonėmis nebus įgyvendinta BK 119 straipsnyje numatyta kardomųjų priemonių paskirtis. Todėl net ir skundžiamu nuosprendžiu M. R. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, nebuvo pagrindo kelių švelnesnių kardomųjų priemonių pakeisti į suėmimą. Papildomai skunde nurodoma, kad M. R. tėvai yra prastos sveikatos, jis ūkininkauja ir šiuo metu kyla didelių problemų dėl ūkio priežiūros, be to, apelianto motina D. R. nėra pareiškusi prašymo grąžinti sumokėto 20 000 Lt užstato.
Šalies argumentai
Nuteistojo E. B. gynėja advokatė Odeta Daminaitytė apeliaciniame skunde prašo: 1) Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį dėl E. B. nuteisimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį panaikinti ir E. B. dėl šios nusikalstamos veikos išteisinti; 2) Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pakeisti ir E. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis E. B. atžvilgiu priimtas nepagrįstai, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir netinkamai taikant baudžiamojo įstatymo nuostatas. Baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis atsiranda tik kaltininkui veikus tiesiogine tyčia, todėl byloje turi būti įrodyta, jog kaltininkas supranta, kad įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas smurtas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiaujama jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, ar sumokama jį kontroliuojančiam asmeniui, siekia kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas prostitucijai arba jei to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti. Gynėjos nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių E. B. kaltę – bendravimą su V. Ž. ir A. B., iš ko būtų galima manyti, kad E. B. žinojo ar galėjo žinoti apie šių nuteistųjų veiksmus O. D. atžvilgiu.
Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog E. B. veikė organizuota grupe kartu su kitais nuteistaisiais, kurie pasinaudodami O. D. pažeidžiamumu dėl jos sunkios materialinės padėties, atlikdami skirtingus vaidmenis, verbavo, pardavė ir pirko O. D. turėdami bendrą tikslą – kad ji būtų išnaudojama prostitucijai užsienyje. Nenustatyta, kad E. B. atliko kokius nors O. D. pirkimo, perleidimo, verbavimo ar gabenimo veiksmus, sudarančius objektyvią BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pusę. Byloje nėra surinkta duomenų, kad E. B. būtų bendravęs su O. D. bei žinojęs jos materialinę ir socialinę padėtį, dėl kurios ji buvo pažeidžiama, taip pat nėra surinkta duomenų, kad E. B. būtų žinojęs apie kokiu nors būdu suvaržytą O. D. laisvę arba kad O. D. buvo priklausoma nuo A. B. ar S. M., todėl nėra pagrindo E. B. pripažinti nusikaltimo bendravykdytoju. E. B. prisipažino, kad S. M. prašymu išsiuntė O. D. nuotraukas Airijoje gyvenančiam asmeniui, prašydamas paieškoti jai darbo, tačiau tai darė nesiekdamas jokios naudos ir nesuprasdamas, kad tokiu būdu O. D. bus jo ar kitų asmenų išnaudojama prostitucijai. Byloje esantys duomenys nepatvirtina finansinių saitų tarp E. B. ir kitų nuteistųjų.
Skunde teigiama, kad byloje užfiksuotas tik vienas bendravimo su Airijoje gyvenančiu asmeniu per Skype programą atvejis, kai 2012 m. birželio 9 d. buvo susirašinėjama apie nuotraukos pateikimą, todėl teismo išvada dėl E. B. intensyvaus bendravimo Skype programa su asmeniu, kuris pagal E. B. nusiųstas nuotraukas turėjo įvertinti O. D. tinkamumą prostitutės darbui bei surasti jai gyvenamąjį plotą, yra nepagrįsta. Byloje surinkti duomenys nepaneigia E. B. parodymų, kad jis tik draugo prašymu pasiteiravo pažįstamo asmens dėl darbo, šiam atsakius, kad reikia nuotraukų, persiuntė O. D. nuotraukas, gavo atsakymą, kad ji netinkama prostitutės darbui ir šį atsakymą perdavė S. M..
Skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad E. B. intensyviai bendravo su S. M., dėdamas dideles pastangas, kad būtų kuo greičiau padarytos kokybiškos O. D. nuotraukos. Skunde pažymima, kad 2012 m. birželio 15 d. teismo nutartimi leidus kontroliuoti ir fiksuoti E. B. telefoną, kontrolės laikotarpiu nebuvo surinkta jokios informacijos apie bylai reikšmingas aplinkybes ir visa surinkta informacija buvo sunaikinta.
Be to, gynėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neištyrė byloje surinktų įrodymų, išvadas darė remdamasis tik elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolais, kuriuose informacija pateikta dirbtinai pritempiant prie bylos medžiagos, tačiau garso įrašai teisme nebuvo perklausyti, todėl nuteistieji negalėjo dėl šių įrašų pateikti savo paaiškinimų, dėl ko buvo pažeista įrodymų tyrimo tvarka. Dėl įrašo Nr. 1222 (t. 4, b.l. 43, 44-45) nurodoma, kad S. M. pokalbio aplinkybės, jog važiuojama pas E. B. su A. P. „pakalbėti dėl to kur pas mane yra“ protokole perteikiamos kaip pokalbis dėl O. D., nors ikiteisminiame tyrime A. P. parodė, kad su S. M. pas E. B. važiavo dėl automobilio pirkimo. Pastaroji aplinkybė nėra paneigta, be to, A. P. nebuvo apklaustas teismo posėdyje. Įraše Nr. 1017 užfiksuota S. M. SMS žinutė E. B. „kada startuoja mano žvairys“, protokole dėl šios žinutės nurodoma, kad kalbama apie tai, kada O. D. vyks į užsienį. Tačiau tokia išvada yra pritempta, nes E. B. ir S. M. turi bendrą draugą, kurio pravardė „Žvairys“, kurį ir galėjo aptarinėti SMS žinutėje. Dėl įrašo Nr. 1211, kuriame užfiksuota, kad „rytoj važiuoja chatą paiimti“, protokole padarytas prierašas, jog užsienyje kažkas gaus patalpas, kuriose bus laikoma O. D.. Bet nebuvo atsižvelgta į tai, kad patalpų užsienyje reikėjo ir pačiam E. B.. Apibendrinant pateiktą pokalbių ir susirašinėjimo turinį, skunde daroma išvada, kad iš užfiksuoto turinio negalima pripažinti, jog E. B. žinojo apie O. D. pažeidžiamumą ir priklausomybę bei kad darbo jai ieškoma tikslu pelnytis iš jos prostitucijos.
Skunde pažymima ir tai, kad E. B. inkriminuoti veiksmai – O. D. nuotraukų išsiuntimas tam, kad būtų įvertinta, ar ji tinkama prostitutės darbui, neatitinka BK 147 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo objektyviosios pusės veiksmų: pirkimo, pardavimo, kitokio perleidimo, verbavimo, gabenimo, laikymo nelaisvėje. Gynėjos nuomone, E. B. veiksmai gali būti vertinami kaip padėjimas įvykdyti nusikaltimą, jeigu būtų įrodyta, jog E. B. žinojo apie kitų asmenų nusikalstamus veiksmus O. D. atžvilgiu. Tačiau E. B. nesuprato padedantis kitiems asmenims daryti nusikalstamą veiką, ką įrodo ir tai, jog net paprašytas ištrinti O. D. nuotraukas, jis to nepadarė.
Taip pat nesutinkama su E. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausme. Gynėja nurodo, kad E. B. vienintelio veiksmai nėra tiesiogiai susiję su žmogaus laisvės pažeidimu, E. B. vienintelis tiesiogiai nėra bendravęs su O. D., todėl E. B. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo mažesnis lyginant su kitų nuteistųjų, kas turėtų švelninti E. B. atsakomybę. Nepaisant to, E. B. buvo paskirta 5 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai M. R. paskirtą tik 5 metų laisvės atėmimo bausmė, nors pastarojo vaidmuo nusikalstamoje veikoje pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tiesiogiai susijęs su poveikiu nukentėjusiajai apribojant jos laisvę, t. y. pinigų už nukentėjusiąją sumokėjimu V. Ž., santykiavimu, siekiant įsitikinti, ar ji tinkama prostitutės darbui, nuogos fotografavimu.
Skunde ginčijama ir E. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė, kuri vertinama kaip per griežta. Gynėjos teigimu, bausmė už šį nusikaltimą buvo paskirta pažeidžiant BK 54 ir 55 straipsniuose numatytas bausmių skyrimo taisykles. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje be laisvės atėmimo bausmės taip pat numatytos ir kitos bausmių rūšys: bauda, areštas, laisvės apribojimas. Anksčiau dėl šio nusikaltimo E. B. buvo nustatyti pagrindai atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės – jis prisipažino padaręs nusikaltimą, atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiuoju. Šios aplinkybės turi būti vertinamos kaip švelninančios E. B. atsakomybę ir nuteistajam skirtina švelniausia sankcijoje bausmė – bauda. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad E. B. iki šio nusikaltimo teistas nebuvo, o pagal BK 55 straipsnį tokiam asmeniui paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, sprendimas skirti laisvės atėmimo bausmę turi būti motyvuotas, bet pirmosios instancijos teismas dėl šio sprendimo jokių motyvų nepateikė. Taip pat skunde prašoma, jog jei E. B. pagal BK 147 straipsnį būtų išteisintas, pakartotinai spręsti dėl galimybės atleisti E. B. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 38 straipsnio pagrindu.
Be to, skunde nurodoma, kad dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo E. B. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas 2012 m. birželio 6 d. nutarimu susitaikius su nukentėjusiuoju. Ikiteisminis tyrimas atnaujintas 2012 m. gruodžio 14 d. nutarimu, kai dėl naujo nusikaltimo padarymo E. B. teismo pripažintas kaltu tik skundžiamu nuosprendžiu, todėl gynėjos nuomone, ikiteisminio tyrimo atnaujinimo klausimas galėjo būti keliamas tik įsiteisėjus skundžiamam nuosprendžiui ir ikiteisminis tyrimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo atnaujintas nepagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji V. Ž., M. R., S. M. ir jų gynėjai bei nuteistojo E. B. gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikantis prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų V. Ž., S. M. ir M. R. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistojo E. B. gynėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Skundžiamu nuosprendžiu A. B. ir V. Ž. pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyse, A. B., V. Ž., M. R., S. M. ir E. B. pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, taip pat V. Ž. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį, E. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o A. B. išteisinta dėl kaltinimų pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, BK 233 straipsnio 1 dalį, V. Ž. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 308 straipsnio 2 dalį, N. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Apeliacinių skundų dėl A. B. pripažinimo kalta padarius BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyse, BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus, E. B. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, dėl A. B. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, BK 233 straipsnio 1 dalį, dėl V. Ž. išteisinimo pagal BK 308 straipsnio 2 dalį, dėl N. B. išteisinimo pagal BK 233 straipsnio 1 dalį nėra gauta, šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Apeliaciniuose skunduose ginčijant pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl nuteistųjų kaltės nesutinkama su apygardos teismo įrodymų vertinimu, teigiama, jog, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra surinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių nuteistųjų kaltę ir paneigiančių nuteistųjų paaiškinimus dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, be to, anot apeliantų, apygardos teismas nepagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymus patvirtinančiais įrodymais. Tačiau su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti negalima. Apeliaciniuose skunduose iš esmės remiamasi ne byloje surinktų įrodymų visuma, o atskirais įrodymais (pvz. nukentėjusiosios parodymų dalimi), juos aiškinant išimtinai nuteistųjų naudai. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, bet jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apeliaciniai skundai grindžiami iš esmės deklaratyviais, niekuo nepagrįstais teiginiais. Štai nuteistojo E. B. apeliaciniame skunde nurodoma, jog neva neteisėtai buvo panaikintas ankstesnis prokuroro nutarimas, kuriuo E. B. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagal BK 38 straipsnį E. B. susitaikius su nukentėjusiuoju, bet tuo pačiu teigiama, kad šio procesinio veiksmo teisėtumo klausimas nėra keliamas. Pažymėtina, kad pagal BK 38 straipsnio 4 dalį atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiama dėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas. BPK 217 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad BK 38 straipsnio 4 dalyje nurodytomis sąlygomis prokuroras privalo priimti nutarimą atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Todėl atnaujinant E. B. atžvilgiu nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo. Taip pat nuteistojo E. B. gynėjos apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo pažeista įrodymų tyrimo tvarka nesudarius galimybės E. B. paaiškinti byloje esančių užfiksuotų jo pokalbių telefonu. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad byloje esančios pokalbių išklotinės buvo pagarsintos, po to proceso dalyvių buvo paklausta, ar jie pageidauja išklausyti konkrečių pokalbių įrašų, tačiau nei garsinant pokalbių išklotines, nei klausiant dėl garso įrašų išklausymo E. B. ir jo gynėja jokių prašymų ar pastabų neturėjo.
Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, taip pat papildomo įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme gautus duomenis teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nuteistiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nuteistieji pagrįstai pripažinti kaltais, jų veikos pagal baudžiamąjį įstatymą kvalifikuotos teisingai. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nusikalstamų veikų sudėties požymių nuteistųjų veikose yra paremtos išsamiu įrodymų vertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Skundžiamas nuosprendis iš esmės surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nuosprendyje išsamiai išdėstyti teisiamuosiuose posėdžiuose ištirti įrodymai ir jais nustatytos aplinkybės, įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, aiškiai ir išsamiai argumentuota, kodėl teismas vadovavosi vienais įrodymais, o kitus įrodymus, tame tarpe nuteistųjų parodymus, atmetė. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
Motyvuojamoji dalis
Dėl V. Ž. kaltės pagal BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalis
Skundžiamu nuosprendžiu A. B. ir V. Ž. pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas, numatytas BK 307 straipsnio 2 ir 3 dalyse, M. Ru. (buvusi – pavardė Ū.), S. J. ir O. D. atžvilgiu.
V. Ž. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. B., turėdami tikslą gauti turtinę naudą: 1) ne vėliau kaip nuo 2012 m. birželio 3 d. organizavo ir vadovavo M. Ru., kurią į prostituciją įtraukė A. B., prostitucijai; 2) 2012 m. birželio 3 d. pasiūlius nepilnametei S. J. užsiimti prostitucija ir atvežus į viešbutį, kur A. B. paaiškino, kad reikės susitikti su klientais ir tokiu būdu užsidirbti pinigų, ir šiai sutikus, įtraukė nepilnametę S. J. į prostituciją, po ko iki 2012 m. birželio 17 d. organizavo ir vadovavo S. J. prostitucijai; 3) 2012 m. birželio 3 d. A. B. pasiūlius viešbutyje apgyvendintai O. D. užsiimti prostitucija ir šiai sutikus, įtraukė O. D. į prostituciją ir iki 2012 m. birželio 9 d. organizavo ir vadovavo O. D. prostitucijai, taip pat A. B. pasiimant dalį M. Ru. ir S. J. uždirbtų pinigų bei visus O. D. uždirbtus pinigus pelnėsi iš prostitucijos. A. B. ir V. Ž. inkriminuotas prostitucijos organizavimas ir vadovavimas prostitucijai pasireiškė klientų suradimu, seksualinių paslaugų teikimo vietos, laiko, kainos už suteiktas seksualines paslaugas derinimu su klientais.
BK 307 straipsnyje numatyta atsakomybė už prostitucija užsiimančių asmenų išnaudojimą, pelnymąsi iš jų prostitucijos. Prostitucija – tai veikla už pinigus arba kitokia turtinė nauda lytiškai santykiaujant ar kitaip tenkinant kitų asmenų lytinę aistrą. BK 307 straipsnio 2 dalis numato kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį. Jos objektyviuosius požymius sudaro prostitucijos organizavimas ar vadovavimas prostitucijai arba asmens gabenimas šio sutikimu prostitucijai į Lietuvos Respubliką ar iš Lietuvos Respublikos. BK 307 straipsnio 3 dalis numato itin kvalifikuotą pelnymosi iš kito asmens prostitucijos nusikaltimo sudėtį, kai BK 307 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padaromos nepilnamečiam asmeniui. BK 307 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios, nusikaltimas laikomas baigtu nuo šias veikas sudarančių veiksmų atlikimo pradžios. Prostitucijos organizavimu laikytina veikla, nustatant laiką ir vietas, kur turi būti teikiamos lytinės paslaugos, organizuojant prostitucija užsiimančių asmenų atvykimą iš kitų vietovių, jų apgyvendinimą, koordinuojant ir kontroliuojant jų darbą bei buitį, palaikant drausmę, taikant tam tikras sankcijas už nusižengimus nustatytai tvarkai, rūpinantis naujų asmenų įtraukimu į prostituciją, ginčų tarp jų sprendimais arba kiti veiksmai, užtikrinantys nelegalaus prostitucijos verslo funkcionavimą. Vadovavimas prostitucijai – tai svarbiausių šio nelegalaus verslo organizavimo ir funkcionavimo klausimų sprendimas. Visos BK 307 straipsnyje numatytos veikos padaromos tiesiogine tyčia ir dėl savanaudiškų paskatų.
V. Ž. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepripažįsta, neigia veikęs su A. B. bendrininkų grupėje, kartu su ja veikę pagal bendrą nusikalstamą susitarimą, įtraukęs į prostituciją S. J. ir O. D., organizavęs ir vadovavęs M. Ru., S. J. ir O. D. prostitucijai bei pelnęsis iš jų prostitucijos, teigia jokių pajamų iš nukentėjusiųjų negavęs, tik padėdamas A. B. savo vardu išnuomojo kambarį viešbutyje, kadangi būdama nepilnametė ir neturėdama pinigų A. B. pati to negalėjo padaryti. V. Ž. tvirtina nežinojęs, kad jo vardu išnuomotame viešbučio kambaryje merginos teikia seksualines paslaugas, nors pripažįsta lankęsis viešbutyje, nes norėjo pažiūrėti kaip gyvena A. B., bei tuo metu matė ir kitas merginas, bet neklausė kuo jos užsiima.
Kartu su V. Ž. nuteista A. B. savo kaltės dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų neginčija, tačiau aiškindama inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes A. B. proceso metu buvo nenuosekli. Apklausiama pirmą kartą savo kaltę neigė, teigė nežinojusi, jog O. D. verčiasi prostitucija, o S. J. tik davusi klientų numerius ir leidusi skambinti iš jos telefono bei kartais palydėdavusi į susitikimą su klientais, bet vėlesnėse apklausose prisipažino siūliusi M. Ru., S. J. ir O. D. verstis prostitucija, ieškojusi joms klientų, nustatinėjusi kainas už seksualines paslaugas bei ėmusi atlygį už surastus klientus. Savo kaltės A. B. neneigė ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei pirmosios instancijos teisme. Visgi duodama parodymus dėl V. Ž. vaidmens nusikalstamoje veikoje A. B. tvirtino, jog šis esą merginoms klientų neieškojo, pinigų iš prostitucijos negaudavo, S. J. atvežė tik todėl, kad ši pati skambino ir klausė, ar nepažįsta draugų, kuriems suteiktų seksualines paslaugas už pinigus, taip pat A. B. teigė, kad V. Ž. jų nesaugodavo nuo klientų.
Tačiau tokie tiek V. Ž., tiek A. B. parodymai dėl V. Ž. vaidmens nusikalstamoje veikoje yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, todėl priimdamas nuosprendį pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais nuteistųjų parodymais nesivadovavo. Pažymėtina, kad V. Ž. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų patvirtina ne tik nuoseklūs ir išsamiai nusikalstamų veikų mechanizmą atskleidžiantys M. Ru., S. J. ir O. D. parodymai teisiamajame posėdyje, kurie iš esmės analogiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu surinkti duomenys. Jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti M. Ru., S. J. ir O. D. parodymais byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
M. Ru. parodė, kad nuo 2011 m. vadovaujama A. B. teikė seksualines paslaugas, A. B. atiduodavo 30 proc. nuo uždirbtos sumos, kurį laiką kol A. B. buvo uždaryta socializacijos centre jai nebedirbo, bet nuo 2012 m. birželio mėnesio vėl pradėjo bendrauti su A. B., ne kartą lankėsi A. B. viešbučio kambaryje, ten matė S. J. ir O. D., kurios taip pat užsiiminėjo prostitucija. M. Ru. paaiškino, kad tuo metu dirbo ne tik A. B., bet ir turėjo savo klientų, dalį pinigų A. B. atiduodavo tik nuo jos surastų klientų. S. J. parodė, kad 2012 m. birželio mėnesio pradžioje V. Ž. teiravosi dėl galimybės užsidirbti pinigų, nes reikėjo grąžinti skolas. V. Ž. atsakė, kad pažįsta merginą, kuri jai padės, konkrečiai nieko nesakė, bet užsiminė apie klientus, todėl ji suprato, jog reikės verstis prostitucija. Kartu su V. Ž. nuvyko į viešbutį, kur susitiko su A. B., tuo metu kambaryje buvo ir O. D., A. B. paaiškino, kad atvažiuos klientai, kuriems reikės suteikti seksualines paslaugas. S. J. teigimu, už tą vakarą jai A. B. sumokėjo 100 Lt, o per visą laiką dirbdama A. B. turėjo 7-8 klientus, taip pat A. B. klientus surasdavo ir O. D. bei M. Ru.. S. J. kategoriškai tvirtino, kad tiek A. B., tiek V. Ž. žinojo, kad tuo metu ji buvo nepilnametė, nes jiems tai pati buvo pasakiusi. O. D. parodė, kad su A. B. ir V. Ž. nuvažiavo į viešbutį, kur V. Ž. išnuomojo A. B. kambarį, V. Ž. jai davė pinigų apsikirpti ir plaukams nusidažyti, ją apkirpo ir plaukus nudažė A. B., taip pat A. B. jai davė rūbų persirengti, vakare atvažiavo V. Ž. su S. J., tada A. B. pradėjo aiškinti apie seksualinių paslaugų suteikimą klientams, už tą vakarą suteiktas paslaugas iš A. B. pinigų negavo, nors S. J. A. B. davė 100 Lt. A. B. kontroliuojama vertėsi prostitucija iki birželio 9 d., per parą turėdavo po 1-2 klientus, bet pinigų iš A. B. niekada negaudavo.
Iš nukentėjusiųjų nuoseklių ir vienas kitą papildančių parodymų matyti, kad jos sutiko su pasiūlymu verstis prostitucija, iš esmės seksualines paslaugas už atlygį teikė savo noru, nukentėjusiosioms vertimosi prostitucija sąlygas išaiškino A. B., ši M. Ru. ir O. D. pati pasiūlė verstis prostitucija, tuo tarpu nepilnametės S. J. atveju jai kreiptis į A. B. pasiūlė V. Ž., kuris, anot S. J., užuominomis leido suprasti, kad reikės aptarnauti klientus. Taigi, akivaizdu, kad V. Ž. ne tik žinojo, kuo užsiima A. B. ir jos kontroliuojamos merginos, bet ir pats siūlė merginoms, konkrečiu atveju S. J., verstis prostitucija, iš karto nuvežė pas A. B., kuri išaiškino kaip elgtis su klientais. Be to, duodama parodymus A. B. pati pripažino, jog buvo sakiusi V. Ž., kad pinigų uždirba iš kitų merginų prostitucijos, taip paneigdama V. Ž. parodymus, jog jis neva iki ikiteisminio tyrimo pradžios nežinojo kuo verčiasi pas A. B. besilankiusios merginos.
Nors nei A. B., nei viena iš nukentėjusiųjų nenurodė, kad V. Ž. būtų ieškojęs nukentėjusiosioms klientų ar ėmęs jų už suteiktas seksualines paslaugas uždirbtus pinigus, tačiau šiuos V. Ž. neteisėtus veiksmus įrodo V. Ž. ir A. B. telefoninių pokalbių pasiklausymo ir SMS žinučių kontrolės metu surinkti duomenys. Užfiksuoto A. B. ir O. D. telefoninio pokalbio metu A. B. nurodė O. D., kad M. Ru. nieko neužsidirbo, nes visus pinigus paėmė V. Ž., be to, iš pokalbio matyti, kad V. Ž. siūlė A. B. susirasti naują merginą, teiksiančią seksualines paslaugas, bet A. B. nesutiko (2012 m. birželio 9 d. 12:12:38 val. pokalbis Nr. 180 (t. 4, b. l. 26-28)). Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo bei priedo prie šio protokolo matyti, kad V. Ž. aktyviai bendravo su M. Ru., šiai buvo suradęs vaikinus, su kuriais ji turės lytiškai santykiauti (2012 m. birželio 13 d. 20.34 val. pokalbis Nr. 211, 2012 m. birželio 13 d. 20.53 val. SMS žinutė Nr. 218, 2012 m. birželio 13 d. 20.59 val. pokalbis Nr. 222), klausia M. Ru., ar ši nusiteikusi dirbti (2012 m. birželio 14 d. 10.31 val. SMS žinutė Nr. 300) (t. 4, b. l. 46-48, 61-76). Taip pat užfiksuoti pokalbiai, kurių metu A. B. nurodo, kad nereikia vežti M. Ru. pas A. B. (2012 m. birželio 13 d. 22.04 val. pokalbis Nr. 238, 2012 m. birželio 13 d. 22.05 val. pokalbis Nr. 239), bei pokalbis, kurio metu A. B. skundžiasi V. Ž., kad M. Ru. dirba su savo klientais, o ne su surastais A. B. (2012 m. birželio 14 d. 12.46 val. pokalbis Nr. 334, 2012 m. birželio 14 d. 13.09 val. pokalbis Nr. 341). Iš užfiksuoto V. Ž. bendravimo su S. J. matyti, kad jis ragina S. J. kuo greičiau atvykti pas A. B. (2012 m. birželio 15 d. 10.41, 10.48 val. SMS žinutės Nr. 499, 501, 11:19, 11.58 val. pokalbiai Nr. 505, 506). Be to, iš užfiksuoto susirašinėjimo SMS žinutėmis matyti, kad V. Ž. ragina klientus atsiskaityti už suteiktas seksualines paslaugas (2012 m. birželio 17 d. 18.15, 18.31, 20.11, 20.14 val. SMS žinutės Nr. 1073, 1076, 1120, 1122, 1125).
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, nekyla jokių abejonių, kad A. B. ir V. Ž. veikė kartu, todėl V. Ž. savo vardu išnuomojo kambarį viešbutyje A. B., už kurio nuomą mokėdavo pats, davė pinigų O. D. išvaizdai sutvarkyti. Be to, A. B. nuolatos bendravo su V. Ž., A. B. pasiskundus dėl M. Ru. elgesio, V. Ž. iš karto bandydavo išspręsti kilusią konfliktinę situaciją, rūpindavosi, kad bent viena mergina galėtų teikti seksualines paslaugas A. B. surastiems klientams. Bylos duomenimis įrodyti pinigų paėmimo iš M. Ru. ir klientų raginimo atsiskaityti faktai rodo V. Ž. siekį kartu su A. B. pelnytis iš nukentėjusiųjų prostitucijos. Iš šių aplinkybių daroma išvada, jog V. Ž. suvokė kartu su A. B. organizuojantis ir vadovaujantis nukentėjusiųjų prostitucijai, iš to siekė gauti turtinės naudos bei norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 307 straipsnio 2 dalį dėl M. Ru. ir O. D. atžvilgiu padarytų veikų ir pagal BK 307 straipsnio 3 dalį dėl S. J. atžvilgiu padarytos veikos.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje
BK 147 straipsnyje numatyta atsakomybė už prekybą žmonėmis, šiuo nusikaltimu kėsinamasi į žmogaus laisvę. BK 147 straipsnyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veika kvalifikuojama kaip BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas, jei nustatoma bent viena straipsnio dispozicijoje numatyta alternatyvi nusikalstama veika ir bent vienas nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdas tam, kad nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 147 straipsnį nėra būtina nustatyti, kad dėl nusikalstamos veikos būtų kilę padariniai – nukentėjęs asmuo būtų įtrauktas į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jo prostitucijos. Šiame kontekste atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo S. M. apeliacinio skundo argumentas dėl savanoriško atsisakymo nuo nusikalstamos veikos neišvežus O. D. į užsienį.
BK 147 straipsnis iš dalies konkuruoja su BK 307 straipsniu, kuriame numatyta atsakomybė už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos. Pagrindinis šių nusikalstamų veikų skirtumas yra tas, kad BK 307 straipsnyje nurodyti nusikalstami veiksmai su nukentėjusiu asmeniu atliekami šio sutikimu. Asmens sutikimas pagal BK 307 straipsnio 2 dalį turi būti savanoriškas ir duotas gerai suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes. Sutikimas, duotas dėl bet kurio iš BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytų asmens valios palenkimo būdų poveikio, nelaikomas savanorišku ir duotu suvokiant duodamo sutikimo aplinkybes.
V. Ž., A. B., M. R., S. M. ir E. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, iš anksto susitarę daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, įgyti, pirkti ir parduoti O. D. darbui prostitute Airijoje bei pelnytis iš jos prostitucijos, pasinaudodami nukentėjusios O. D. pažeidžiamumu, tai yra jos sunkia materialine padėtimi, taip pat apgaule – melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, laikė nelaisvėje, pirko ir pardavė O. D..
Byloje neginčytinai nustatyta, kad O. D. nuo 2012 m. birželio 3 d. gyveno V. Ž. vardu išnuomotame viešbučio kambaryje kartu su A. B., kol 2012 m. birželio 8 d. vakare O. D. pasiėmė S. M. ir M. R. bei nusivežė į S. M. nuomojamą butą, kur O. D. gyveno kartu su S. M. iki 2012 m. birželio 19 d. Tačiau pripažįstant nuteistųjų veiksmus nusikalstamais būtina nustatyti, ar pasinaudojant O. D. pažeidžiamu dėl sunkios materialinės padėties, panaudojant apgaulę – siūlant gerai apmokamą darbą užsienyje, t. y. fiktyviai susituokti su užsieniečiu, O. D. buvo A. B. ir V. Ž. užverbuota vykti į užsienį, po ko O. D. sutikus su pasiūlymu, 2012 m. birželio 8 d. V. Ž. O. D. pardavė S. M. ir M. R., kurie šią nugabeno į S. M. nuomojamą butą, kur S. M. ir M. R. toliau įkalbinėjo ją vykti į užsienį dirbti prostitute, nuogą nufotografavo bei norėdamas įsitikinti, ar O. D. tinkama dirbti prostitute su ja lytiškai santykiavo, E. B. išsiuntė O. D. nuotraukas į Airiją nenustatytam asmeniui, o S. M. iki 2012 m. birželio 19 d. O. D. laikė nelaisvėje.
Nuteistieji V. Ž., M. R., S. M. ir E. B. savo kaltės nepripažįsta, teigia jiems inkriminuotų veiksmų nesitarę atlikti ir neatlikę. V. Ž. neigia nurodęs O. D. eiti kalbėtis dėl išvažiavimo į užsienį su S. M., gavęs iš jo pinigus už O. D., nurodo negalintis atsakyti už tai, kas vyko O. D. persikrausčius gyventi pas S. M.. M. R. parodė, kad buvo susitaręs susitikti su S. M., su kuriuo susitiko prie viešbučio, S. M. pasiėmė O. D. ir visi kartu nuvažiavo pas S. M., kurio bute girtavo, O. D. papasakojo, kad dirba prostitute, nori išvažiuoti dirbti į užsienį, O. D. jam pasiūlė eiti į kitą kambarį, kaip suprato, siūlė savo seksualines paslaugas, jie pasimylėjo, kadangi žinojo, jog O. D. prostitutė, todėl davė jai 50 Lt ir jos prašymu įvertino suteiktas seksualines paslaugas, teigia O. D. nefotografavęs, o po kurio laiko buvo sutikęs S. M. su O. D. nusprendė, kad jie pora. S. M. parodė, kad su O. D. susipažino atsitiktinai, kadangi O. D. ieškojo kur persikraustyti, todėl pasiūlė jai pagyventi kartu, kai pasiėmė O. D., tą patį vakarą buvo susitaręs susitikti su M. R., todėl visi nuo viešbučio grįžo į jo butą, kur girtavo, būdama girta O. D. pasakė, kad dirba prostitute, užsiminė, kad norėtų dirbti užsienyje, tą vakarą O. D. ir M. R. lytiškai santykiavo, vėliau S. M. teigimu, jis ir O. D. tapo artimi, dėl ko jis ją išlaikė, planavo kartu vykti į užsienį, todėl jis nufotografavo O. D. nuogą ir paprašė E. B. paieškoti O. D. darbo Airijoje. S. M. kategoriškai neigė laikęs nelaisvėje O. D.. E. B. parodė, jog tik norėdamas padėti S. M. prašymu išsiuntė O. D. nuotraukas Airijoje gyvenančiam asmeniui prašydamas surasti jai darbą, tame tarpe ir prostitutės, bet nežinojo, kad O. D. valia buvo suvaržyta, nesiekė jokios turtinės naudos ar išnaudoti O. D..
Teisėjų kolegijos vertinimu, nors nuteistieji ir neigė savo kaltę bei pateikė paaiškinimus dėl savo veiksmų, bet pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė V. Ž., S. M., M. R. ir E. B. parodymus, kadangi jie prieštarauja nukentėjusiosios O. D. parodymams, nuteistosios A. B. parodymams, taip pat ir kitiems byloje surinktiems įrodymams, o taip pat yra prieštaringi sugretinus juos tarpusavyje.
Verbavimas yra suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn, verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog asmuo bus išnaudojamas. Pasinaudojimas asmens pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, pasireiškiantis netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą.
Nukentėjusiosios O. D. parodymai dėl siūlymo jai išvažiuoti į užsienį ir perleidimo S. M. viso proceso metu buvo nuoseklūs. Teisiamojo posėdžio metu O. D. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jog jos materialinė padėtis buvo sunki, su trimis vaikais gyveno pas tėvus, tėvas gaudavo invalidumą, motina niekur nedirbo, o pati gaudavo socialinę pašalpą, pastoviai trūkdavo pinigų, jos turtinę padėtį A. B. žinojo, kadangi ne vieną kartą yra buvusi atvažiavusi į namus. Nukentėjusiosios teigimu, būnant viešbutyje V. Ž. paklausė A. B., ar ši jau kalbėjosi su O. D., po ko A. B. užsiminė apie galimybę vykti į užsienį ir ten sudaryti fiktyvią santuoką, už ką O. D. gautų 5 000 Lt. O. D. nurodė sutikusi su pasiūlymu, nes jai reikėjo pinigų, kažkurią dieną V. Ž. liepė nueiti iki parduotuvės pakalbėti su žmonėmis dėl kelionės į užsienį, nuėjus jos laukė du vaikinai, iš kurių vienas buvo S. M.. Paklausus vaikinų, ar tikrai reikės vykti į užsienį ir ištekėti už užsieniečio, jie nustebo ir kažkam paskambino, tada atėjo pasikalbėti V. Ž., po ko S. M. jai pasakė, kad ji važiuos į užsienį dirbti prostitute. O. D. nurodė sutikusi važiuoti dirbti prostitute, nes nenorėjo pavesti A. B., kurią laikė savo drauge. Tą patį vakarą V. Ž. liepė susirinkti daiktus, nes jai reikės persikelti gyventi kitur, su V. Ž. ir A. B. išėję iš viešbučio pamatė S. M. ir M. R., su kuriais ji nuvyko į S. M. butą.
Netikėti aukščiau išdėstytais nuosekliais O. D. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Nors V. Ž. apeliaciniame skunde akcentuojamas tariamas neteisėtas poveikis nukentėjusiajai, tačiau J. K. kategoriškai paneigė daręs neteisėtą įtaką O. D., priešingai, pati O. D. irgi nenurodė patyrusi spaudimą duoti V. Ž. nepalankius parodymus. Tuo labiau kad dalį nukentėjusiosios parodymų, tame tarpe ir dėl V. Ž. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, patvirtino nuteistoji A. B.. Nors A. B. parodymai dėl atskirų aplinkybių proceso metu keitėsi, buvo nenuoseklūs, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme ji pripažino siūliusi O. D. vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką bei nurodė, kad O. D. kraustytis pas S. M. liepė būtent V. Ž.. Taip pat A. B. pripažino žinojusi O. D. sunkią turtinę padėtį. Taigi, V. Ž. parodymai, jog jis nieko nežinojo apie pasiūlymą O. D. vykti į užsienį, jos perleidimą kitiems asmenims, yra paneigti. Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole ir jo priede išdėstytas S. M. ir O. D. bendravimas (2012 m. birželio 8 d. įrašo Nr. 383, 384, 399, 400, 401, 402 (t. 4, b. l. (17-22)) taip pat paneigia V. Ž. gynybinę versiją, iš O. D. nurodymo S. M. dėl visų klausimų kreiptis į V. Ž., daroma išvada, kad V. Ž. kartu su A. B. faktiškai kontroliavo O. D. iki jos perleidimo S. M. ir M. R.. Aktyvų V. Ž. vaidmenį nusikalstamoje veikoje patvirtina ir V. Ž. bendravimas su S. M. siekiant, kad O. D. būtų leista lankytis pas A. B. (2012 m. birželio 16 d. 13.56 val. telefoninis pokalbis Nr. 998 (t. 4, b. l. 58)).
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijai, nekyla abejonių, kad nusikalstamos veikos padarymo metu nukentėjusioji O. D. buvo itin pažeidžiama ir jos pažeidžiamumu buvo pasinaudota. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog O. D. buvo pažeidžiama būtent dėl sunkios materialinės padėties, nes tuo metu nukentėjusioji nedirbo, gaudavo tik pašalpas už vaikus, su trimis vaikais gyveno pas savo tėvus, nukentėjusiosios tėvai taip pat nedirbo, jų vienintelės pajamos buvo invalidumo pašalpa. Vargingą nukentėjusiosios buitį rodo ir tai, kad ji su savimi neturėjo jokių drabužių, naujus drabužius jai davė A. B., kuri nukentėjusiajai taip pat pirko maistą ir kitus būtiniausius daiktus, vėliau persikėlus O. D. gyventi pas S. M. šis ją taip pat išlaikė, netgi užsirašinėjo O. D. išleistas pinigų sumas. Sunkią O. D. materialinę padėtį patvirtina ir asmens dokumento užstatymas parduotuvėje. Pastarąją aplinkybę S. M. žinojo, kadangi pats davė pinigų asmens dokumentui susigrąžinti, todėl neabejotinai suvokė sunkią O. D. materialinę padėtį. Kaip jau buvo minėta, A. B. pripažino žinojusi nukentėjusiosios materialinę padėtį, nekyla abejonių, kad ir V. Ž. buvo žinoma O. D. sunki materialinė padėtis, kadangi būtent jis davė O. D. pinigų plaukams nusikirpti ir nusidažyti.
Teisėjų kolegija, nesutinka su nuteistojo S. M. apeliaciniame skunde pateiktu Lietuvos Respublikos įstatymų traktavimu, pagal kurį O. D. materialinė padėtis, gyvenant tik iš gaunamų pašalpų, kurių neužtenka net būtiniausiems poreikiams patenkinti, ką rodo asmens dokumento užstatymas parduotuvėje, vertinama kaip visiškai normali. Taip pat nepagrįsti S. M. apeliacinio skundo argumentai apie neva O. D. tėvų laikomą ūkį, O. D. teisme parodė, kad nors prie namų ir augindavosi daržoves, tačiau jų neužtekdavo, todėl daržoves tekdavo pirkti parduotuvėje.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad būtent V. Ž. iniciatyva A. B. pasiūlė O. D. uždirbti didelę sumą pinigų – 5 000 Lt už neva fiktyvią santuoką su užsieniečiu, kas ir buvo esminė aplinkybė O. D. sutikti vykti į užsienį. Taip pat akivaizdu, jog tiek A. B., tiek V. Ž. žinojo, jog iš tikrųjų O. D. bus išnaudojama prostitucijai. Duodama parodymus teisiamojo posėdžio metu A. B. bandė aiškinti savo veiksmus tuo, kad neva O. D. turėjo suprasti, kad užsienyje ji turės verstis prostitucija. Tuo tarpu V. Ž. betarpiškai bendravo su O. D. atvykusiais pakalbėti S. M. ir tyrimo metu nenustatytu vaikinu. Todėl nuteistieji A. B. ir V. Ž. pagrįstai pripažinti kaltais dėl O. D. verbavimo vykti į užsienį, pasinaudojant O. D. pažeidžiamu dėl sunkios materialinės padėties ir panaudojant apgaulę – siūlant vykti į užsienį sudaryti fiktyvią santuoką su užsieniečiu.
Nors susitikus su S. M. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu vaikinu O. D. buvo atskleista, kad ji užsienyje versis prostitucija, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, negali būti laikomas savanorišku. Nukentėjusioji O. D. paaiškino, jog sutiko vykti į užsienį bijodama nuvilti A. B., kurią laikė savo drauge ir kuri buvo įgijusi O. D. pasitikėjimą. Dėl nurodytų aplinkybių O. D. sutikimas vykti į užsienį nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina.
Taip pat pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu V. Ž. pripažintas kaltu dėl O. D. pardavimo S. M. ir M. R., o šie atitinkamai pagrįstai pripažinti kaltais nusipirkę O. D..
Asmens pardavimas ar kitoks perleidimas – tai nusikalstamas sandoris, sudarytas išnaudojimo tikslais ir kurio metu kaltininkas perleidžia nukentėjusį asmenį iš savo kontrolės kito asmens kontrolei. Šiuo atveju O. D. iš A. B. ir V. Ž. faktinės kontrolės 2012 m. birželio 8 d. buvo perleista S. M. ir M. R..
Atkreiptinas dėmesys, kad V. Ž. nepripažino dalyvavęs išlydint O. D., S. M. teigė, kad pasiimant O. D. dalyvavo tik jis, M. R. ir A. B., tuo tarpu M. R. nurodė, kad dar buvo ir vyriškis, bet nežino, ar tai buvo V. Ž.. Tokie tarpusavyje prieštaringi nuteistųjų parodymai yra paneigti A. B. ir O. D. parodymais, jog be jų ir S. M. su M. R. perduodant O. D. dalyvavo ir V. Ž..
V. Ž. neigia už nenustatytą pinigų sumą pardavęs O. D., bet O. D. pardavimas, o tuo pačiu S. M. ir M. R. atveju O. D. pirkimas yra neginčijimai įrodytas nuteistosios A. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais. Pažymėtina, kad pinigų sumokėjimo nukentėjusioji O. D. nematė, vienintelis įrodymas, kuriuo buvo remtasi konstatuojant šią aplinkybę, tai nuteistosios A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Negalima sutikti su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų A. B. parodymų teisingumu. Duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui A. B. patvirtino ankstesnės apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodytas aplinkybes, jog išlydint O. D. matė kaip S. M. galimai kažką perdavė V. Ž., o grįžus į viešbučio kambarį išsitraukęs pinigus V. Ž. dalį pinigų davė jai. A. B. manymu, pinigai buvo už O. D.. Teisminio nagrinėjimo metu A. B. parodymus iš dalies pakeitė – paneigė, kad viešbučio kambaryje V. Ž. jai davė pinigų, nurodė, kad S. M. su V. Ž. galėjo tiesiog pasisveikinti, o ne perduoti pinigus. Aiškindama parodymų pakeitimo priežastis nuteistoji nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus įtakota tyrėjo J. K.. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistosios keliamą versiją dėl melagingų parodymų davimo dėl tyrėjo J. K. jai daryto spaudimo. Pirmosios instancijos teisme apklaustas J. K. patvirtino lankydavęsis pas suimtą A. B. ir tomis dienomis, kai su ja nebuvo atliekami procesiniai veiksmai, tačiau kategoriškai paneigė daręs spaudimą A. B., savo apsilankymo priežastis paaiškino noru išsiaiškinti A. B. poziciją dėl jai pareikštų įtarimų. Iš dalies galima sutikti su tuo, kad dažni tyrėjo apsilankymai pas suimtąją, procesiškai nereglamentuotų pokalbių inicijavimas kelia abejonių tokių tyrėjo veiksmų teisėtumu, visgi šiuo atveju svarbu tai, kad kitose nuosprendžio dalyse aptarti ikiteisminio tyrimo metu duoti A. B. parodymai atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl nėra pagrindo manyti, jog A. B. būtų davusi melagingus parodymus ir dėl O. D. pardavimo aplinkybių. Net įvertinus tai, jog A. B. yra trumparegė ir negalėjo tiksliai pasakyti, ar prie viešbučio S. M. tikrai perdavė pinigus V. Ž., išvada dėl pinigų perdavimo daroma dėl to, kad iš karto grįžęs į viešbučio kambarį V. Ž. išsitraukė nemažą pinigų sumą ir dalį pinigų davė A. B.. Vien tai, kad A. B. negalėjo nurodyti gautos pinigų sumos, nesudaro pakankamo pagrindo abejoti A. B. parodymų teisingumu ir patikimumu.
Dėl tolimesnių S. M. ir M. R. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją O. D. parodė, kad atvykus į S. M. butą, M. R. pradėjo pasakoti apie prostitutės darbą užsienyje, liepė eiti nusiprausti, minėjo, kad reikės fotografuotis, M. R. ją fotografavo nuogą, po to liepė su juo eiti į kambarį, nes norėjo išbandyti kaip ji teikia seksualines paslaugas, baigus lytiškai santykiauti M. R. pateikė suteiktų seksualinių paslaugų įvertinimą bei davė 50 Lt. Taip pat nurodė, kad tą pačią naktį santykiavo ir su S. M., be to, gyvendama S. M. nuomojamame bute neatlygintinai seksualines paslaugas teikė ir trims S. M. draugams. Nukentėjusioji teigė buvusi kontroliuojama S. M., galėjo bendrauti su A. B. ir A. U., bet norėdama išeiti iš namų turėdavo gauti S. M. leidimą, S. M. klausinėdavo ką ji veikia, nuveždavo į susitikimus su A. B. ir parsiveždavo. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji O. D. parodymus pakeitė, nurodė, kad M. R. jos nuogos nefotografavo, seksualines paslaugas S. M. draugams ji teikė savo noru ir už atlygį, be to, prašė S. M. surasti jai klientų. Tvirtino, kad jos laisvė nebuvo suvaržyta, galėjo bendrauti su kuo norėjo, išeiti kada norėjo ir pan., neturėjo atsiklausti S. M., su S. M. buvo pora, galvojo kartu važiuoti į užsienį, kadangi neturėjo pinigų ir nenorėjo likti jam skolinga, prašė S. M. rašytis visas išlaidas. Teisiamojo posėdžio metu duoti O. D. parodymai iš esmės atitinka S. M. parodymus, kad jis nelaikė nelaisvėje O. D., jos nekontroliavo, O. D. galėjo laisvai bendrauti su draugėmis, O. D. išlaikė, nes ji jam patiko, išlaidas užsirašinėjo O. D. prašymu. Aiškindama parodymų pakeitimo aplinkybes O. D. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, tokius parodymus davė paveikta tyrėjo J. K., tikino savo noru sutikusi važiuoti į užsienį dirbti prostitute. Tačiau tyrėjas J. K. kategoriškai paneigė įtakojęs nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus. Pažymėtina, kad O. D. net negalėjo detalizuoti, kuria dalimi jos ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, tiesiog nemotyvuotai, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra neteisingi, nors pripažino jų net neskaičiusi. Atkreiptinas dėmesys ir į teismo posėdžio metu O. D. duotų parodymų neatitikimus. Viena vertus, ji nurodė, kad bijojo prisipažinti teikusi S. M. draugams seksualines paslaugas už pinigus, kita vertus, teigė, kad prašė S. M. surasti jai klientų. Logiškai nepaaiškinamas ir S. M., kaip tariamo O. D. vaikino, noras išvežti O. D. į užsienį dirbti prostitute, nors draudimą O. D. bendrauti su A. B. S. M. grindė nenoru, kad O. D. vėl užsiimtų prostitucija. Dėl nurodytų neatitikimų pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi būtent ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais O. D. parodymais.
Taip pat byloje nėra duomenų, jog O. D. būtų suinteresuota duoti M. R. nepalankius parodymus, kaip ir nėra pagrindo manyti, jog nukentėjusioji būtų nesuvokusi tuo metu su ja atliekamų veiksmų ar dėl girtumo neteisingai prisimintų įvykio aplinkybes. Nors būdama kartu su S. M. ir M. R. nukentėjusioji O. D. vartojo alkoholinius gėrimus, bet įvertinus užfiksuoto tą pačią naktį vykusio A. B. ir O. D. telefoninio pokalbio (2012 m. birželio 9 d. 02.11 val. įrašo Nr. 549 val. (t. 4, b. l. 4)) turinį nekyla jokių abejonių dėl O. D. būsenos, negalėjimo adekvačiai vertinti situacijos. Todėl nėra pagrindo netikėti O. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog būtent M. R. liepus ji nusirengė, po ko M. R. ją nufotografavo nuogą ir lytiškai su ja santykiavo tam, kad įsitikintų O. D. tinkamumu teikti prostitutės paslaugas.
Pažymėtina, kad M. R. nusikalstama veika BK 147 straipsnio dispozicijos prasme pasireiškė O. D. įgijimu ir gabenimu į S. M. nuomojamą butą, bet ne O. D. valios palenkimu. O. D. laisva valia pasinaudojant jos pažeidžiamumu ir apgaule jau buvo palenkta. Šiuo atveju M. R. veiksmai (pasakojimas apie prostitutės darbą užsienyje, nuogos O. D. fotografavimas, lytinis santykiavimas su ja ir seksualinių paslaugų įvertinimas) tik patvirtina M. R. nusikalstamą tikslą – žinojimą, jog O. D. bus išnaudojama prostitucijai.
S. M. nusikalstama veika be O. D. pirkimo ir gabenimo į butą, pasireiškė ir O. D. laikymu nelaisvėje. Prekybos žmonėmis nusikaltimo kontekste asmens laikymas nelaisvėje – tai išnaudojimo tikslais atliekamas žmogaus laisvės apribojimas. Nors apeliantai neigia, kad O. D. buvo laikoma nelaisvėje, teigia, kad O. D. atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama, turėdama galimybę ji nesikreipė pagalbos, tačiau asmens laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Galima sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog O. D. galėjo suderinusi su S. M. išeiti iš buto, susitikti su A. B. ir A. U., nekliudomai naudotis telefonu ir kompiuteriu. Nėra paneigta ir S. M. iškelta versija, jog jis ir O. D. naudojosi vienu buto raktu. Tačiau šios aplinkybės tik patvirtina, kad O. D. suteikus sąlyginę veiksmų laisvę jos laisvė buvo iš dalies suvaržyta. Šiuo atveju nuteistųjų baudžiamosios atsakomybės nešalina ir tai, kad pati O. D. teigė buvusi laisva. Būdama apgauta dėl darbo pobūdžio, atsižvelgiant į O. D. sunkią materialinę padėtį, nukentėjusioji neteko galimybės savo nuožiūra pasirinkti buvimo vietos ir elgesio varianto, be to, O. D. nepagrįstai jautėsi įsipareigojusi A. B., kurią laikė savo drauge, todėl iš esmės pati nesuvokdama, kad jos laisvė apribota, nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo bėgti nuo nuteistųjų ar kreiptis pagalbos į teisėsaugos institucijas ar kitus trečiuosius asmenis.
Dalinio laisvės suvaržymo atveju svarbu ir tai, kad nukentėjusioji buvo faktiškai priklausoma ir kontroliuojama nuteistųjų. Į faktinę V. Ž. ir A. B. kontrolę O. D. pateko sutikusi teikti seksualines paslaugas, bet negaudavusi už tai iš nuteistųjų pinigų, išlaikydami O. D., patenkindami būtiniausius jos poreikius V. Ž. ir A. B. užsitikrino, jog O. D. nuo jų nebėgs, nesikreips dėl jų elgesio į teisėsaugos institucijas. Nuosavų pinigų O. D. neturėjo ir gyvendama pas S. M., kuris visas išlaidas tenkinant O. D. poreikius rašydavosi. Nors S. M. teigė, kad gyvendama pas jį O. D. turėdavo pinigų, kuriuos užsidirbdavo teikdama seksualines paslaugas, tačiau tokie S. M. ir O. D. parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, prieštarauja paties S. M. padarytiems įrašams apie išleidžiamas O. D. pinigų sumas. Be to, S. M. kontrolę O. D. atžvilgiu patvirtina ir skundžiamame nuosprendyje aptarti telefoniniai pokalbiai ir susirašinėjimas SMS žinutėmis, kuriuo metu O. D. atsiklausia S. M. dėl paprasčiausio, įprastai niekieno nekontroliuojamo suaugusio asmens veikimo (pasikvietimo A. B. pas save ar vykimo pas A. B. ir pan.).
S. M. vaidmenį nusikalstamoje veikoje patvirtina ir užfiksuotas telefoninis pokalbis tarp A. B. ir O. D., kurio metu pastaroji nurodė, jog visi reikalai dėl jos išvežimo į užsienį dirbti prostitute tvarkomi per S. M. (2012 m. birželio 11 d. 14.49 val. pokalbis Nr. 1177 (t. 4, b. l. 8)).
Taip pat S. M. nusikalstamus ketinimus, o tuo pačiu ir E. B. vaidmenį nusikalstamoje veikoje atskleidžia užfiksuotas S. M. ir E. B. bendravimas telefonu dėl O. D. nuotraukos persiuntimo užsienyje gyvenančiam nenustatytam asmeniui bei dėl galimo O. D. išgabenimo į užsienį datos. Nuteistasis E. B. neigė žinojęs apie kitų nuteistųjų nusikalstamus ketinimus, tvirtino tik padėjęs S. M. persiųsdamas šio pateiktas nuotraukas ir pasiteiraudamas dėl galimo O. D. įdarbinimo prostitute. Visgi E. B. parodymai, kad jis nežinojo apie kitų asmenų nusikalstamus ketinimus, paneigia ne tik bendravimo su S. M. aplinkybės, bet ir E. B. bendravimas su užsienyje gyvenančiu nenustatytu asmeniu.
Iš Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokole ir jo priede (t. 4, b. l. 44-45, 49-60) užfiksuoto E. B. bendravimo su S. M. matyti, kad jis 2012 m. birželio 12-13 dienomis aktyviai ragino kuo greičiau S. M. padaryti geros kokybės O. D. nuotraukas. Šis bendravimas tiesiogiai susijęs su E. B. ir užsienyje gyvenančio nenustatyto asmens bendravimu Skype programa 2012 m. birželio 9 d., kurio metu E. B. apgailestauja neturintis geros kokybės O. D. nuotraukų. Užfiksuota, kad su užsienyje gyvenančiu nenustatytu asmeniu E. B. bendravo ir 2012 m. birželio 11 d. Byloje nustatyta, kad tam, jog kuo greičiau gautų O. D. nuotraukas, E. B. kartu su S. M. vyko pasiimti tuo metu pas A. B. buvusios O. D.. 2012 m. birželio 9 d. bendravimo Skype programa metu E. B. nurodo, kad negalintis atsiųsti duomenų, nes prie savęs neturėjo paso, ragindamas surasti užsienyje butą nurodo, kad Lietuvoje mergina gyvena jai išnuomotame būste, bet vaikinai nenori ilgai už šį būstą mokėti. Iš pastarųjų aplinkybių akivaizdu, jog kalbama būtent apie nelaisvėje laikomą O. D., kurios asmens dokumentas buvo užstatytas parduotuvėje už skolas ir kuri gyveno S. M. nuomojamame bute. Šiame kontekste vertintini ir 2012 m. birželio 16 d. 16.11 val. S. M. SMS žinutė E. B. „kada startuoja mano žvairys“ (įrašo Nr. 1017, t. 4, b. l. 58) bei 2012 m. birželio 17 d. 16 val. telefoninio pokalbio metu E. B. nurodymas S. M., kad „rytoj važiuoja chatą paimt“ (įrašo Nr. 1211, t. 4, b. l. 59-60), iš kurių turinio nekyla abejonių, jog kalbama apie O. D. išvežimą į užsienį.
Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog E. B., tarpininkavęs tarp tuo metu O. D. kontroliavusio S. M. ir užsienyje gyvenančio nenustatyto asmens, kuriam turėjo būti perleista O. D., buvo aktyvus nusikalstamos veikos vykdytojas.
Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo pašalintos E. B. gynėjos apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl užfiksuoto E. B., pasivadinusio „erikas537“, bendravimo Skype programa su nenustatytu asmeniu, pasivadinusiu „buldogs123“, kaip įrodymo patikimumo. 2012 m. lapkričio 18 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, jog apžiūrint E. B. kompiuterį rasta išlikusi tik vartotojo „tabakyte“ bendravimo istorija, todėl susirašinėjimo tarp vartotojų „erikas537“ ir „buldogs123“ neaptikta (t. 9, b. l. 57-64). 2012 m. gruodžio 14 d. daiktų apžiūros protokole nurodyta, jog papildomai apžiūrėjus E. B. kompiuterį buvo rasta vartotojo „erikas537“ susirašinėjimo istorija, kurioje išlikęs šio vartotojo susirašinėjimas su vartotoju „buldogs123“ (t. 9, b. l. 65). Apeliacinės instancijos teisme apklausta 2012 m. gruodžio 14 d. apžiūrą atlikusi vyresnioji tyrėja E. K. paaiškino, jog apžiūros metu E. B. kompiuteris buvo įjungtas, buvo atidarytas Skype programos aplankas, kuriame rasta susirašinėjimo istorija buvo įrašyta į kompaktinį diską. Tyrėja nurodė nekeitusi susirašinėjimo turinio, tik paryškinusi reikšmingas tyrimui vietas. Kartu su E. K. apžiūrą atlikęs specialistas S. G. patvirtino tyrėjos parodymus dėl kompiuterio apžiūros atlikimo aplinkybių. Tuo tarpu pirmąją kompiuterio apžiūrą atlikęs specialistas H. K. paaiškino, jog kompiuterio apžiūrą atliko peržiūrėdamas kompiuterio standžiojo disko turinį pasinaudodamas specialia programa, tačiau sutiko su tuo, kad dėl tokios kompiuterio apžiūros specifikos ir naudojamos kompiuterinės programos ypatumų jam galėjo būti leista peržiūrėti tik vieno Skype programos vartotojo bendravimo istoriją. H. K. nepaneigė, kad kompiuteryje galėjo būti išlikę ir daugiau Skype programos vartotojų bendravimo istorijų. Todėl nėra pagrindo abejoti tuo, kad į kompaktinį diską įrašyta vartotojo „erikas537“ bendravimo istorija galėjo būti suklastota, tuo labiau kad į kompaktinį diską perkeltas ne tik bendravimas su vartotoju „buldogs123“, bet ir su kitais Skype programos vartotojais, kuris nesusijęs su nagrinėjama byla ir kurio klastoti tyrimą atlikę pareigūnai neturėjo jokio pagrindo.
Prekyba žmonėmis yra tyčinis nusikaltimas. Tyčia pasireiškia kaltininko suvokimu, kad jis turi tikslą įtraukti auką į išnaudojimą arba, net ir neturėdamas tokio tikslo, suvokia, kad auka yra įtraukta arba bus įtraukta į išnaudojimą. Tokiu atveju kaltininkas supranta, kad jis įgyvendina kažkokią sandorio su žmogumi tam, kad jį išnaudotų, funkciją. Iš aukščiau detaliai aptartų kiekvieno iš nuteistųjų veiksmų matyti, jog kiekvienas iš nuteistųjų atliko BK 147 straipsnio dispoziciją atitinkančius veiksmus tam, kad O. D. būtų išvežta į užsienį ir būtų išnaudojama prostitucijai, taip pat nekyla abejonių, kad kiekvienas iš nuteistųjų suprato, kad užsienyje O. D. bus išnaudojama prostitucijai, bet suvokdami, kad savo veiksmais prisideda prie bendro nusikalstamos rezultato, ne tik norėjo taip veikti, bet ir veikė. Todėl nuteistųjų veika buvo padaryta veikiant tiesiogine tyčia.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų skaičius, vaidmenų ir funkcijų pasidalijimas, atlikti skirtingi objektyvieji veiksmai, atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje organizuotai grupei keliamas sąlygas.
BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ir turi skirtingą vaidmenį. Organizuotos grupės subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Šioje byloje aktualu yra tai, kad įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales ar kiekvienas iš bendrininkų pažįsta kitus bendrininkus. Pagal formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.
Iš nuteistųjų veiksmų matyti, jie buvo pasiskirstę vaidmenimis, veikė pagal aptartą nusikalstamos veikos planą. Ši išvada daroma atsižvelgus į tai, kad visi organizuotos grupės nariai veikė aktyviai, nusikalstama veika buvo padaryta per sąlyginai trumpą laiko tarpą, iš ko galima spręsti apie iš anksto apgalvotus ir suderintus veiksmus. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, A. B. ir V. Ž. vaidmuo buvo surasti merginas (šiuo atveju tai buvo O. D.), kurios dėl savo pažeidžiamumo sutiktų vykti į užsienį, po to jas perleisti M. R. ir S. M., kurie toliau rūpinosi O. D. išvežimu į užsienį, M. R. išaiškino vertimosi prostitucija užsienyje aplinkybes, norėdamas įsitikinti, ar O. D. tinkama tokiam darbui, su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo, tuo tarpu S. M. turėjo globoti, išlaikyti ir kontroliuoti O. D. iki kol ji bus išvežta į užsienį, tuo rūpinosi E. B.. Nėra pagrindo abejoti tuo, kad kiekvienas iš nuteistųjų suprato dalyvaujantis grupės asmenų daromoje nusikalstamoje veikoje ir kad kiekvienų iš jų veiksmai prisideda prie bendro nusikalstamos veikos plano realizavimo.
Atsižvelgiant į išdėstytas A. B., V. Ž., S. M., M. R. ir E. B. pagrįstai pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje.
Dėl V. Ž. kaltės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį
Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. BK 260 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Teismų praktikoje tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. darydamas šią nusikalstamą veiką asmuo suvokia pavojingą jos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal BK 261 straipsnį atsako tas, kas platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Nurodyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad išplatina narkotines ar psichotropines medžiagas asmeniui, nesulaukusiam pilnametystės, ir nori taip veikti.
V. Ž. pagal BK 261 straipsnį nuteistas už neteisėtą psichotropinės medžiagos – amfetamino platinimą nepilnametei A. B. laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 3 d. iki 2012 m. birželio 17 d. nuomojamame viešbučio kambaryje. Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį V. Ž. nuteistas už tai, kad iki 2012 m. birželio 18 d. viešbučio kambaryje neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė 0,069 g psichotropinės medžiagos – amfetamino, kurios dalį – 0,048 g – prie viešbučio pardavė T. K., o likusią dalį – 0,021 g – laikė viešbučio kambaryje.
Nuteistasis V. Ž. savo kaltės dėl jam inkriminuotų veikų nepripažino. Nuteistasis nurodė, kad nei A. B., nei T. K. amfetamino neplatino, nors ir neneigė, kad amfetamino buvo įsigijęs savo reikmėms.
Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje A. B. pripažino vartojusi narkotikus, bet jų gaudavo iš T. K., nurodė neprisimenanti, kad būtų gavusi narkotikų iš V. Ž., bet neneigė, kad kartu su V. Ž. ir prostitucijai išnaudojamomis S. J. ir O. D. vartodavo narkotikus. Taip pat A. B. tvirtino nežinanti, kam priklauso viešbučio kambaryje rasti narkotikai. Tačiau šiais A. B. parodymais, priešingai nei teigiama V. Ž. apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo, kadangi jie visų pirma prieštarauja A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, taip pat neatitinka S. J. ir O. D. parodymų, be to, A. B. parodymus paneigia elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo metu surinkti duomenys.
Pirmojoje apklausoje A. B. nurodė nežinanti, ar V. Ž. prekiauja narkotinėmis medžiagomis, neva jai V. Ž. niekada nėra siūlęs narkotikų, o pati vartoja amfetaminą, kurį perka iš nepažįstamų asmenų. Jau kitoje apklausoje parodymus A. B. pakeitė, nurodė, kad tą vakarą, kai S. J. ir O. D. pirmą kartą važiavo susitikti su klientais, visi (A. B., V. Ž., S. J., O. D. bei kartu buvęs nepažįstamas vaikinas) vartojo amfetaminą, bet ji neva nežinanti iš kur buvo gautas amfetaminas, be to, A. B. pripažino vėliau gaudavusi amfetamino iš V. Ž.. Taip pat apklausiama pas tyrėją A. B. paaiškino jai duotus išklausyti jos ir V. Ž. užfiksuotus telefoninius pokalbius, kuriuose, kaip pripažino A. B., kalbama apie V. Ž. jai siūlomą amfetaminą. Savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, A. B. patvirtino ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Taigi, šiuo atveju kaip ir ankstesnėse nuosprendžio dalyse aptartų nusikalstamų veikų atveju, A. B. tik iš dalies pripažįsta kitais byloje surinktais įrodymais nustatytą faktą, bet įvykio aplinkybes aiškina išimtinai V. Ž. naudai, ikiteisminio tyrimo metu nurodytas V. Ž. nepalankias aplinkybes paneigdama teisminio nagrinėjimo metu, tačiau parodymų pakeitimo aplinkybių negalėdama logiškai ir įtikinamai paaiškinti. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teisme aiškindama parodymų pakeitimo aplinkybės A. B. tvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu parodymus davė V. Ž. nenaudai, nes jai buvo daromas spaudimas. Nors ir nustatyta, kad tyrėjas J. K. dažnai lankėsi pas suimtą A. B. net ir tada, kai nebuvo atliekami jokie procesiniai veiksmai, bet tai nei patvirtina, nei paneigia, kad A. B. buvo spaudžiama duoti melagingus, V. Ž. nepalankius, parodymus. Priešingai, apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. B. nurodė, kad buvo raginama papasakoti visas aplinkybes kaip buvo iš tikrųjų, o ne sąmoningai nurodyti melagingas, V. Ž. nepalankias aplinkybes.
Tačiau kaltinimas V. Ž. pagrįstas ne vien A. B. parodymais, kitų byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina A. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę, jog V. Ž. platino psichotropinę medžiagą – amfetaminą nepilnametei A. B..
Tiek S. J., tiek O. D. patvirtino, kad pirmą vakarą, kai vyko susitikti su klientais, jos ir A. B. su V. Ž. vartojo amfetaminą. Patvirtindamos A. B. parodymus dėl amfetamino vartojimo nukentėjusiosios tuo pačiu paneigė A. B. versiją, jog kartu amfetaminą vartojo ir nepažįstamas vaikinas, kuris, anot A. B., ir atsinešė amfetamino. Nukentėjusiųjų teigimu, amfetaminą joms davė V. Ž., kuris amfetamino joms duodavo ir vėliau, be to, už amfetaminą nereikėjo mokėti, nukentėjusiųjų manymu, amfetamino V. Ž. duodavo ir A. B.. Tai, kad V. Ž. parūpindavo amfetamino A. B. ne tik 2012 m. birželio 3 d. vakarą, patvirtina ir užfiksuotas telefoninis pokalbis, kuriame V. Ž. užmaskuotai siūlo A. B. amfetamino, įvardijamo kaip „to daikto“, „balto kamuoliuko“, „per nosį“ (2012 m. birželio 15 d. 15.02 val. įrašo Nr. 548 (t. 4 b. l. 69-70)).
Taigi, byloje surinktų įrodymų pakanka konstatuoti, jog pagal BK 261 straipsnį V. Ž. nuteistas pagrįstai, kadangi platino A. B. amfetaminą. Taip pat nekyla abejonių ir dėl to, kad V. Ž. žinojo A. B. amžių, nes pats teigė viešbučio kambarį išnuomojęs savo vardu todėl, kad A. B. buvo nepilnametė.
Vien tai, kad vertindamas byloje surinktus įrodymus pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nepakanka duomenų pripažinti įrodytu amfetamino platinimo M. Ru. ir S. J., savaime nesudaro pagrindo išteisinti V. Ž. dėl amfetamino platinimo A. B.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priešingai nei nurodoma V. Ž. apeliaciniame skunde, apygardos teismas nepripažino nukentėjusiųjų parodymų nepatikimais, tiesiog konstatavo, kad jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, kitaip nei amfetamino platinimo A. B. atveju.
Byloje esančia specialisto išvada neginčytinai nustatyta, kad kratos T. K. automobilyje metu ir kratos V. Ž. nuomojamame viešbučio kambaryje metu rasta medžiaga yra amfetaminas (t. 4, b. l. 186-188).
Kaip ir A. B., T. K. pirmosios instancijos teisme davė priešingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu. Apklausiamas teisme T. K. parodė pažįstantis V. Ž., prisipažino pats vartojantis narkotikus, bet neigė jų pirkęs iš V. Ž., kratos metu rastus narkotikus teigė pirkęs iš nepažįstamo asmens, o su V. Ž. bendravęs apie maisto papildus. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu T. K. prisipažino telefonu susitaręs susitikti su V. Ž., kad galėtų įsigyti amfetamino, iš V. Ž. įsigijo tris užspaudžiamus maišelius, V. Ž. kaip dalį užmokesčio davė geltono metalo spalvos moterišką laikrodį. Teisme aiškindamas parodymų pakeitimo aplinkybes T. K. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus parodymus, nes buvo apsvaigęs ir supykęs ant V. Ž., tačiau nurodyti pykčio priežasčių negalėjo. Taip pat iš byloje esančio Medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti akto Nr. 30 matyti, kad T. K. nurodė amfetaminą vartojęs dieną iki sulaikymo, akte padaryti įrašai leidžia spręsti, kad apžiūros metu T. K. būklė buvo normali (kvėpavimas normalus, pulsas ritmiškas, eisena tiesi, Rombergo pozoje stabilus, judesiai tikslūs, mąstymas nuoseklus, kalba rišli ir pan.), kas paneigia T. K. buvus apsvaigusį ir dėl to davus neteisingus parodymus.
Be to, teisme duoti T. K. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo T. K. ir V. Ž. teisme duotais parodymais. Atliekant V. Ž. mobiliojo ryšio telefono kontrolę buvo užfiksuotas V. Ž. ir T. K. bendravimas, T. K. V. Ž. siųstoje SMS žinutėje nurodė, kad „duodu vitaminus ir laikrodi tu man 2“ (2012 m. birželio 18 d. 15.53 val. SMS žinutė įrašo Nr. 1271 (t. 4, b. l. 76)). V. Ž. asmens kratos metu pas V. Ž. rastas T. K. perduotas laikrodis (t. 6, b. l. 159). Iš ko daroma išvada, kad laikrodį T. K. perdavė V. Ž. būtent kaip dalį užmokesčio už amfetaminą, kas atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu duotus T. K. parodymus.
Tai, kad V. Ž. nuomojamame viešbučio kambaryje rastu amfetaminu disponavo turėdamas tikslą jį platinti patvirtina ne tik byloje nustatyti amfetamino platinimo A. B. ir T. K. epizodai, bet ir V. Ž. užfiksuoti telefoniniai pokalbiai su nenustatytu amfetamino pirkėju (2012 m. birželio 17 d. 15.49, 17.54 val. telefoniniai pokalbiai Nr. 1040, 1066 (t. 4, b. l. 70-71)) bei kratos metu rastas didelis kiekis užspaudžiamų plastikinių maišelių (t. 5, b. l. 40-41).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis pripažįstant V. Ž. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl psichotropinės medžiagos – amfetamino laikymo, turint tikslą šią medžiagą platinti, ir pardavimo T. K..
Dėl paskirtų bausmių
Nuteistojo S. M. bei nuteistojo E. B. gynėjos apeliaciniuose skunduose nesutinkama su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis.
Skundžiamu nuosprendžiu S. M. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams, E. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.
Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
Teisėjų kolegijos nuomone, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes bei nepažeidė baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų.
Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo ketverių iki dvylikos metų. BK 178 straipsnio 2 dalyje be laisvės atėmimo iki šešerių metų taip pat numatyta bauda, areštas ir laisvės apribojimas.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, skirdamas bausmes nuteistiesiems S. M. ir E. B. pirmosios instancijos teismas įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegija, neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes. Apeliaciniuose skunduose taip pat nenurodyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą švelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.
Negalima sutikti su S. M. apeliacinio skundo argumentu, kad ilga proceso trukmė nagrinėjamoje byloje yra pagrindas švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Šiuo metu baudžiamasis procesas byloje trunka mažiau nei ketverius metus, per tą laiką buvo atliktas ikiteisminis tyrimas, byla išnagrinėta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, todėl šiuo atveju nelaikytina, kad procesas byloje būtų nepagrįstai užsitęsęs. Tokios nuteistojo nurodytos aplinkybės kaip santuokos sudarymas, teigiama charakteristika iš buvusios darbovietės buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo, sutuoktinės sveikatos problemos šiuo atveju neturi esminės reikšmės vertinant nuteistojo asmenybės ir padarytos veikos pavojingumo laipsnį. S. M. apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama tariamas jam paskirtos bausmės neproporcingumas skundžiamu nuosprendžiu kitiems nuteistiesiems paskirtų bausmių kontekste. A. B. skiriant bausmę papildomai buvo atsižvelgta į bausmių skyrimo nepilnamečiams ypatumus, tuo tarpu M. R. ir E. B. ženkliai mažesnių laisvės atėmimo bausmių paskyrimą nulėmė jų vaidmens nusikalstamoje veikoje įvertinimas, o V. Ž. buvo paskirta nežymiai mažesnė laisvės atėmimo bausmė įvertinus jo nusikalstamų veiksmų pobūdį taip pat nesudaro pagrindo vertinti S. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės kaip aiškiai per griežtos.
Nuteistojo E. B. gynėjos apeliaciniame skunde bausmę prašoma švelninti remiantis iš esmės vieninteliu motyvu – neva E. B. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo antraeilis, tačiau E. B. gynėjos argumentai dėl antraeilio nuteistojo vaidmens nusikalstamoje veikoje buvo paneigti ankstesnėje nuosprendžio dalyje aptariant nuteistųjų kaltę dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Dėl E. B. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės atkreiptinas dėmesys į tai, kad E. B. nepateisino parodyto pasitikėjimo atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, S. M. paskirta sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkanti laisvės atėmimo bausmė ir E. B. paskirtos sankcijoje numatytos bausmės minimumui artimos laisvės atėmimo bausmės, negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos. Paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus, byloje nėra teisinio pagrindo sušvelninti nuteistiesiems paskirtas bausmes.
Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas subendrintą bausmę E. B., o taip pat ir apeliacinių skundų dėl jiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių nepadavusiems A. B. ir V. Ž., netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistiesiems paskirtas bausmes pirmosios instancijos teismas subendrino taikydamas dalinio sudėjimo būdą, tačiau pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą bausmės apimamos, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. A. B. ir V. Ž. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 307 straipsnio 2 dalyje, E. B. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 178 straipsnio 2 dalyje, priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai, tuo tarpu BK 147 straipsnio 2 dalyje ir BK 261 straipsnyje numatyti nusikaltimai priskiriami labai sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl pagal BK 307 straipsnio 2 dalį ir BK 178 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė su už kitas nusikalstamas veikas paskirtomis bausmėmis turėjo būti bendrinama apėmimo, o ne sudėjimo būdu. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkto pagrindu, ištaisant nurodytą netinkamą bausmių bendrinimą. Taikant nuteistiesiems A. B., V. Ž. ir E. B. palankesnį bausmių bendrinimo būdą, atitinkamai sumažinama galutinė bausmė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. kovo 26 d. nuosprendį pakeisti.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, A. B. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ( 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ), 307 straipsnio 2 dalį ir 147 straipsnio 2 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei paskirti A. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, V. Ž. pagal BK 307 straipsnio 3 dalį ( 2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija ), 307 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei paskirti V. Ž. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, V. Ž. paskirtą devynerių metų laisvės atėmimo bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta laisvės atėmimo bausme bei paskirti V. Ž. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, E. B. pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. B. galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Nuteistųjų V. Ž., S. M. ir M. R. apeliacinius skundus atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.