- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-02-19
- Bylos Nr.
- 1A-176-582/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-69-3-00204-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dmitrijus Korsakovas (pirm.), Jurgis Kiškis, Evaldas Gražys
- Kaltinamasis
- J. G.
- Nukentėjusysis
- G. K.
- Advokatai
- Žilvinas Kalinauskas, Rita Petručionytė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Evaldo Gražio ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant išteisintajai J. G., jos gynėjui advokatui Žilvinui Kalinauskui, nukentėjusiajai G. K., jos atstovei advokatei Ritai Petručionytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios G. K. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo
J. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. K. civilinis ieškinys dėl 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas ir jos prašymas atlyginti 1500 Lt atstovavimo išlaidas netenkintas.
Iš G. K. J. G. priteista 600 Lt proceso išlaidų už advokato paslaugas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. G. buvo kaltinta tuo, kad ji 2013 m. rugpjūčio 12 d. (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkui V. L. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui A. K. pateikė savo 2013 m. rugpjūčio 8 d. prašymą „(duomenys neskelbtini) viršininkės G. K. veiksmų įvertinimo“, kuriame nurodė, kad „mano žiniomis G. K. jau keletą metų neteisėtai, galimai pasinaudodama tarnybine padėtimi bei galimybe prieiti prie atitinkamų asmens duomenų, renka informaciją tiek apie mane, tiek apie mano šeimos narius bei giminaičius ... užtikrinti, kad tokie veiksmai ateityje nepasikartotų, informuoti mane apie tyrimo rezultatus bei apie tai, kokių priemonių buvo imtasi G. K. atžvilgiu“.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji G. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkes teismo 2014 m. spalio 23 d. nuosprendį ir pripažinti, jog J. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 154 straipsnio 1 dalyje, taip pat iš J. G. priteisti 5 000 Lt neturtinę žalą ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde iš esmės nesutinkama su nuosprendžio argumentais, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad J. G. žinojo, kad G. K. iš tiesų jokios informacijos apie ją ir jos šeimos narius nerenka. Teismas palaikė išteisintosios poziciją, kad abejodama G. K. sąžiningumu, ji kreipėsi į, jos nuomone, kompetentingas institucijas dėl nukentėjusios veiksmų ištyrimo. Atkreiptinas dėmesys, kad iki minimų raštų pateikimo, išteisintosios J. G. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl grasinimų bei aplaidaus buhalterinės apskaitos vykdymo (nutarimas yra pateiktas byloje). Teisiamojo posėdžio metu J. G. neva neteisėtai renkamais duomenimis apie save ir gimines įvardijo ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos užduotų klausimų turinį bei ikiteisminio tyrimo perdavimo kitai teisėsaugos įstaigai faktą, susiejant tai su (duomenys neskelbtini) policijos sistemoje dirbančiu J. G. giminaičiu. Tačiau ikiteisminį tyrimą kuravo, jį persiuntė ne apeliantė, bet prokuratūra, todėl išteisintajai nebuvo pagrindo nei įtarti, nei paskleisti apie ją pagrindo neturinčios informacijos. Be to, J. G. savo, kaip proceso dalyvio, teises ir interesus galėjo ginti minėto ikiteisminio tyrimo metu, kreipdamasi į teisėsaugos institucijas ar Lietuvos Respublikos valstybinę asmens duomenų apsaugos inspekciją. Tačiau akivaizdu, kad išteisintajai ikiteisminiame tyrime pateikti duomenys nesukėlė įtarimo, kad jie neteisėtai gauti, kadangi į atitinkamas institucijas ji nesikreipė, savo abejonių dėl duomenų teisėtumo neišsakė, todėl konstatuotina, kad ji žinojo, jog G. K. jokios informacijos apie ją ir jos šeimos narius nerenka, tačiau vėliau tyčia, siekdama ją apšmeižti, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apeliantės darbovietei.
Skunde taip pat nesutinkama, kad J. G. rašto reikalavimas ištirti situaciją, principingai reaguoti, kad ateityje tokie veiksmai nepasikartotų, vertinti tik kaip J. G. prašymas patikrinti informaciją. Kadangi išteisintoji žinojo, kad apeliantė apie ją, jos šeimą nerenka informacijos, naudodamasi savo tarnybine padėtimi, todėl ji tyčia, sąmoningai raštu suponavo į apeliantės piktnaudžiavimą tarnyba ir taip sumenkino jos įvaizdį darbovietėje, pakirto pasitikėjimą ja kaip pareigūne. Išteisintosios reikalavimas, kad apeliantės darbdavys atliktų jos veiksmų tyrimą, tai yra tarnybinį patikrinimą, savaime dar labiau pablogino apeliantės reputaciją ir sukėlė neigiamas pasekmes tarnyboje. Todėl negalima sutikti ir su teismo argumentu, kad tokiuose jos veiksmuose be subjektyviojo požymio – tiesioginės tyčios, nėra ir objektyviojo požymio. Nuosprendyje teismas pasisako, kad teisę kreiptis į valstybės institucijas dėl pažeistų teisių gynimo numato Konstitucija, Baudžiamojo proceso kodeksas ir kiti įstatymai, todėl aplinkybės, kad J. G. kreipėsi į policijos įstaigas, teismas nelaikė tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu BK 154 straipsnio 1 dalies prasme. Tačiau išteisintoji, veikdama tiesiogine tyčia, jau pasibaigus ikiteisminiam tyrimui, kurio metu visas aplinkybes galėjo išsiaiškinti, pateikė net du raštus su tikrovės neatitinkančia informacija tiek G. K. tiesioginiam viršininkui, tiek darbdaviui, suvokdama ir siekdama, kad tikrovės neatitinkanti informacija pasiektų apeliantės kolektyvą, darbovietės administraciją ir sumenkintų jos autoritetą, o ne siekdama, kad būtų atliktas nenurodytos informacijos objektyvus patikrinimas. Todėl akivaizdu, kad tokie išteisintosios veiksmai privalo būti vertinami ne kaip teisėtas piliečio kreipimasis į teisėsaugos instituciją, bet kaip tyčinis pagrindo neturinčios informacijos paskelbimas viešai darbovietėje.
Išteisintosios J. G. atstovas advokatas Ž. Kalinauskas atsikirtime į nukentėjusiosios apeliacinį skundą prašė šį skundą atmesti.
Nagrinėjant baudžiamą bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiosios G. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog teismas, pripažindamas, kad J. G. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų nepažeidė, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas bei aiškino ir taikė teisės normas.
Iš nukentėjusiosios G. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji iš esmės nesutinka su teismo išvadomis dėl išteisintosios veiksmuose pavojingos veikos ir tiesioginės tyčios nebuvimo. Nukentėjusioji bando įrodyti, kad J. G., (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato viršininkui V. L. ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui A. K. pateikdama kaltinime nurodyto turinio prašymą „Dėl (duomenys neskelbtini) poskyrio viršininkės G. K. veiksmų įvertinimo“, žinojo, kad G. K. jos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatlieka, tačiau siekdama ją apšmeižti, tyčia pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie apeliantės piktnaudžiavimą tarnyba jos darbovietei, tokiu būdu ji paskleidė šmeižikišką informaciją, galinčią pažeminti ją kaip pareigūnę ir pakirsti pasitikėjimą ja. Tačiau su šiais apeliaciniame skunde dėstomais argumentais nėra pagrindo sutikti.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.
Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu ir tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo J. G. veikoje ir šios išvados motyvacija.
Nagrinėjamu atveju veikos kvalifikavimui pagal BK 154 straipsnio 1 dalį labai svarbu nustatyti, kokiu būdu ir kam galimai šmeižikiško pobūdžio informacija buvo paskleista. Aplinkybes ir apibūdinimus, kuriuos privati kaltintoja savo skunde įvardijo kaip šmeižiančius jos asmenį, įžeidžiančius jos garbę ir orumą, J. G. išdėstė prašyme kompetentingos institucijos pareigūnams ((duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos komisariato ir (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkams), turintiems įgaliojimus įvertinti nukentėjusiosios darbinę veiklą ir tirti galimus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejus. Apygardos teismas pažymi, kad teisę atitinkamoms institucijoms pateikti tokio pobūdžio prašymus (skundus) asmenims, kurie mano, kad yra pažeidžiamos jų teisės ir teisėti interesai, garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai. Todėl išteisintoji, kompetentingai institucijai pateikdama minėtą dokumentą, kuriame prašė patikrinti nukentėjusiosios veiksmus, tai yra ar ji, naudodamasi tarnybine padėtimi, nerenka apie išteisintosios asmenį informacijos ir neatlieka kitų veiksmų, galinčių pažeisti jos teises ir teisėtus interesus, veikė įstatymų numatyta tvarka. Apygardos teismas pažymi, kad ta aplinkybė, jog J. G. prašyme apie galimą tarnybinio piktnaudžiavimo atvejį nurodyta informacija tapo žinoma policijos pareigūnams, kurie nurodytos informacijos patikrinimui atliko tam tikrus viešojo administravimo subjekto privalomus veiksmus, atliekamus nagrinėjant asmenų prašymus ar skundus, nereiškia, kad prašyme nurodyta informacija buvo paskleista tretiesiems asmenims. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio formuojamos praktikos nuosekliai laikosi ir žemesnės instancijos teismai, yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai atitinkamo kreipimosi (pareiškimo, skundo, parodymų) turinys tampa žinomas pareigūnams (pvz. policijos pareigūnams, prokurorams, teisėjams ir kitiems asmenims) dėl jų tarnybinių pareigų, reglamentuotų teisės aktais, vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešta tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimo, žinojimu) asmenims (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-56/2004). Šiuo atveju, kaip jau minėta, J. G. dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi kreipėsi ne į trečiuosius pašalinius asmenis, o į įgaliotą instituciją ir byloje duomenų, kad šis prašymas ar jame nurodyti duomenys būtų pateikti ir kitiems asmenims, nėra.
Aukštesniojo teismo vertinimu, J. G. veiksmuose nenustatytas ne tik BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytas objektyviosios pusės požymis – informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims, bet ir subjektyvusis požymis – tyčia. Aukštesnysis teismas laiko nepaneigta J. G. nurodytą aplinkybę, kad apie galimą piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi atvejį ji įgaliotiems policijos pareigūnams pranešė ne norėdama apšmeižti G. K., o siekdama apginti, jos manymu, pažeidžiamas savo teises ir teisėtus interesus, taip pat atskleisti galimai daromą pažeidimą ir įstatymų numatyta tvarka nubausti netinkamai besielgiančią nukentėjusiąją. Tokia išvada darytina ir analizuojant J. G. nagrinėjimo prašymo turinį, kuriame nurodyti duomenys: „mano žiniomis G. K. jau keletą metų neteisėtai, galimai pasinaudodama tarnybine padėtimi bei galimybe prieiti prie atitinkamų asmens duomenų, renka informaciją tiek apie mane, tiek apie mano šeimos narius bei giminaičius ...“ buvo pateikti kaip neatmetama galimybė, todėl akivaizdu, kad prašymo autorė nebuvo įsitikinusi, jog nurodė teisingą informaciją apie G. K. ir prašymu siekė šią informaciją patikrinti. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog J. G. prašyme nurodytos aplinkybės, jas patikrinus įgaliotiems pareigūnams, nepasitvirtino, nėra pagrindas ją pripažinti kalta dėl nusikaltimo padarymo. Ne kiekvienas nepasitvirtinęs kreipimasis į teisėsaugos institucijas ar kaltininko nenubaudimas pagal pareiškime išdėstytus faktus reiškia, kad tokiu būdu buvo siekiama pastarąjį apšmeižti ar įžeisti.
Taigi esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad išteisintoji šioje byloje nesiekė tyčia apšmeižti nukentėjusiąją ir paskleisti tikrovės neatitinkančias žinias apie ją, todėl prašymo išsiaiškinti dėl galimo G. K. piktnaudžiavimo tarnyba atvejo, pateikimas kompetentingai institucijai – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos policijos komisariato viršininkui ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, kurie pagal savo kompetenciją ir suteiktus įgaliojimus turi teisę tirti ir spręsti tokio pobūdžio klausimus, nepatenka į BK 154 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. G. išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ir bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų padaryti priešingas išvadas.
Apeliaciniame skunde nukentėjusioji taip pat prašo tenkinti pareikštą civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau pagrindų nukentėjusiosios G. K. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti (ar tenkinti iš dalies), kai nustatyta, kad J. G. skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai išteisinta, įstatyme nėra numatyta. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti ir nukentėjusiosios prašymą išieškoti iš J. G. nukentėjusiosios patirtas 300 Eur dydžio atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kadangi vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nukentėjusiojo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti gali būti priteisiamos tik iš nuteisto asmens.
Išteisintoji J. G. apeliacinės instancijos teisme taip pat prašė iš nukentėjusiosios išieškoti jos patirtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatas, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nukentėjusiosios G. K. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su išteisintosios interesais byloje, todėl ji buvo priversta kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, atstovaujant ją apeliacinės instancijos teisme. Dėl to išteisintosios turėtos advokato pagalbos išlaidos dėl jos atstovavimo apeliacinės instancijos teisme turi būti atlygintos, tačiau patirtos atstovavimo išlaidos turi būti proporcingos suteiktai pagalbai. Apygardos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą (baudžiamoji byla apeliacine tvarka išnagrinėta per vieną teismo posėdį, pateiktas atsikirtimas į nukentėjusiosios apeliacinį skundą) ir nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, sprendžia, kad išteisintosios patirtos 1500 Lt (434 Eur) išlaidos nėra proporcingos ir ši suma yra aiškiai per didelė, todėl išteisintosios prašymas dėl išlaidų už advokato teisinę pagalbą atlyginimo tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nukentėjusiosios G. K. apeliacinį skundą atmesti.
Iš G. K. išieškoti 200 Eur išteisintosios J. G. apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.