Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui G. B., jo atstovui advokatui Mindaugui Klemeniui, suinteresuoto asmens valstybės įmonės „Turto bankas“ atstovui D. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo G. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei „Turto bankas“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas pareiškimą palaikė jame išdėstytais motyvais. Pareiškėjas paaiškino, kad sandėlis priklausė UAB (duomenys neskelbtini) ir jis su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. N. (miręs) sudarė žodinį sandorį ir susitarė, kad pirks nebaigtos statybos sandėlį už 35 000 litų. Visos sumos iš karto neturėjo, todėl mokėjo dalimis ir grynais, jokių mokėjimą įrodančių kvitų, dokumentų neturi. A. N. vis žadėjo, kad sutvarkys dokumentus, kad įteisins statinį kaip nebaigtą statybą, bet jų niekada ir nesutvarkė, o vėliau mirė. Pareiškėjas sandėlį pradėjo valdyti 2004 m. pabaigoje, o 2005 m. sausio mėn. pasirašė sutartį dėl elektros tiekimo su UAB ,,Mažeikių betonas“. Šiuo metu sutartis perėjo UAB ,,Betono centras“, pareiškėjas turi įrodymus, kad moka už elektros tiekimą. Valdymas pasireiškė tuo, kad ten laikė savo transportą, patvarkė išvirtusias duris, įrengė persirengimo vietą, sudėjo grindis, sutvarkė privažiavimą prie šio sandėlio – pirko skaldos, žvyro, smėlio. Niekas jam pretenzijų nereiškė. Kada pastatytas sandėlis nežino, nėra matęs jokių statybos leidimų, projektų. Kas pagal pirkimo - pardavimo sutartį turėjo būti pardavėjas nežino, nesidomėjo ar sandėlis priklausė UAB (duomenys neskelbtini) ar A. N. kaip fiziniam asmeniui. Mano, kad A. N. jau turėjo sandėlį ir vėliau įsteigė UAB (duomenys neskelbtini).

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas advokatas Mindaugas Klemenis papildomai paaiškino, kad nėra jokių statybą leidžiančių ar pagrindžiančių dokumentų, bet nurodyti statybos pradžios ir pabaigos metai yra 1988 m., o UAB (duomenys neskelbtini) įregistruota 1991 m. Šiuo atveju įrodinėjamas ne pirkimas pardavimas, todėl tai, kam galėjo priklausyti pastatas neturi lemiamos reikšmės, šiuo atveju svarbu tai, kad pareiškėjas sandėlį įgijo ir pradėjo valdyti teisėtai, tai buvo susitarimas tarp dviejų fizinių asmenų, tik dėl laiko stokos, atidėliojimo paprasčiausiai nebuvo sutvarkyta iki galo. Pagal susitarimą A. N. turėjo parduoti, žadėjo parduoti kaip nebaigtą statybą, tačiau jis nespėjo nei užregistruoti, nei priduoti to pastato, nei sutvarkyti pirkimo pardavimo dokumentų, kol galiausiai mirė. Tai, kad sandėlis įgytas įgyjamosios senaties būdu, kad pareiškėjas jį teisėtai valdė daugiau negu 10 metų patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, taip pat pareiškėjo ir liudytojo V. P. paaiškinimai. Tai, kad nėra jokių nuosavybės dokumentų, pastato statybos leidimų, galima paaiškinti tik tokia aplinkybe, kad sandėlis buvo perleistas pareiškėjui 2005 sausio 3 d., kai buvo sudaryta elektros tiekimo sutartis. VĮ „Turto bankas“ visiškai nieko nepagrindė, kad sandėlis buvo valstybės nuosavybė ir turėtų likti valstybės nuosavybe, nes jis valstybei niekada nepriklausė, tai nebuvo nei bendrovė, nei kolūkis, kurio turtas neva buvo privatizuotas, šiuo atveju buvo statomas, pastatytas sandėlis, o liudytojas patvirtino, kad buvo visi reikiami leidimai, statybas leidžiantys dokumentai, kitaip ir statyti negalėjo.

Suinteresuotų asmenų Mažeikių rajono savivaldybės administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovai į teismo posėdį neatvyko, bylą prašė nagrinėti jiems nedalyvaujant.

Teismo posėdžio metu liudytojas V. P. paaiškino, kad dirbo kartu su A. N. ir žinojo apie pareiškėjo ir A. N. žodinį susitarimą dėl sandėlio pardavimo. Pats susitarimas buvo seniai, prieš 20 metų. Pareiškėjas visada naudojosi sandėliu, kad kas nors kitas būtų juo naudojęsis, nežino. Jis nuolat matydavo kaip pareiškėjas ateina ir prašo sutvarkyti sandėlio dokumentus, o A. N. vis žadėdavo, kad sutvarkys. Ar pareiškėjas yra sumokėjęs už sandėlį nežino. Kas statė sandėlį nežino, bet priklausė A. N., mano, kad įsiteisinęs buvo UAB (duomenys neskelbtini) vardu. Statybos leidimai buvo gauti, nes kitaip nebūtų galima statyti, tik statybos užbaigtumo neįteisino.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; kt.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Nagrinėjamu atveju vertinant ar pareiškėjas G. B. yra įgijęs nuosavybės teisę į pastatą - sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įgyjamąją senatį be visų aukščiau minėtų įgyjamosios senaties sąlygų turi būti nustatyta ir tai, kad daiktas, kurį siekiama įgyti įgyjamąja senatimi nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė.

Kaip matyti iš pareiškėjo užsakymu atliktos ir 2017 m. vasario 9 d. sudarytos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos, registro Nr. (duomenys neskelbtini), sklype, esančiame tarp (duomenys neskelbtini), yra pastatytas sandėlis, pažymėtas plane 1F1/g, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato statybos pradžios ir pabaigos metai - 1988 m. Iš 1998 m. gruodžio 31 d. žemės sklypo plano matyti, kad minėtas statinys yra žemės sklype, kuriame taškų 27-28 gretimybė yra UAB (duomenys neskelbtini). Iš Juridinių asmenų registro duomenų apie UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) steigimo sutartis pasirašyta 1990 m. lapkričio 14 d. ir Juridinių asmenų registre ši įmonė įregistruota 1991 m. sausio 3 d., o 2007 m. gegužės 24 d. ši įmonė likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Iš 2005 m. sausio 3 d. UAB „Mažeikių betonas“ ir G. B. individualios įmonės pasirašytos Elektros energijos pardavimo (tiekimo) – pirkimo (vartojimo) sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), elektrinių įrenginių schemos matyti, kad šia sutartimi buvo sutarta dėl to, kad nuo UAB „Mažeikių betonas“ elektros įrenginių bus prijungtas kabelis elektros energijos tiekimui šalia esančiam auto garažui, kuris kaip paaiškino teismo posėdžio metu pareiškėjas, ir yra ginčo sandėlis. Nors teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog elektros energija pagal šią sutartį iki šiol tiekiama šiam sandėliui ir už ją yra mokama, tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė. Pareiškėjo teigimu jis 2004 m. susitarė su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi A. N. dėl sandėlio įsigijimo už 35 000 Lt ir sumokėjo už jį dalimis, tačiau A. N., žadėjęs įteisinti statinį kaip nebaigtą statybą ir sutvarkyti dokumentus, to nepadarė, kol galiausiai mirė. Liudytojas V. P. patvirtino matęs, kaip pareiškėjas prašydavo A. N. sutvarkyti pastato dokumentus, tačiau ar buvo už jį atsiskaityta nežino. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad sandėlis, dėl kurio pirkimo pardavimo pareiškėjas teigė susitaręs su A. N. priklausė UAB „Mes“ ar A. N. nėra, kaip nėra ir įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas sumokėjo nurodytą kainą už ginčo sandėlį. Nei pareiškėjas, nei liudytojas V. P. nurodė nežinantys, kas pastatė ginčo sandėlį, tik daro prielaidas, kad jį pastatė A. N. arba UAB (duomenys neskelbtini) ir, kad reikalingi statybos dokumentai buvo. Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo rašto matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) 1988 m. sandėlio statybos leidimas, projektas ir kiti dokumentai archyvui saugojimui neperduoti, o Mažeikių rajono Liaudies deputatų tarybos Rajono architekto, kapitalinės statybos skyriaus valstybinių pastatų perdavimo – priėmimo eksploatacijai 1988-1990 m. aktuose žinių nerasta. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra įregistruotas kitų asmenų vardu, nėra įtrauktas į savivaldybės apskaitos registrus ar pripažintas bešeimininkiu. Pareiškėjo G. B. teigimu būtent jis nuo 2005 m. naudojasi šiuo pastatu, yra jį tvarkęs ir padaręs privažiavimą, nors teismui tai patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė.

Pagal 1964 m. CK 95 straipsnį 1988 m. kuomet pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą buvo pastatytas sandėlis, buvo tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės. Valstybė buvo vienintelė viso valstybinio turto savininkė (1964 m. CK 97 straipsnis). Valstybei priklausė pagrindinės gamybos priemonės pramonėje, statyboje ir žemės ūkyje, transporto ir ryšių priemonės, bankai, valstybės įsteigtų prekybos, komunalinių ir kitokių įmonių turtas, taip pat kitas turtas, būtinas valstybės uždaviniams įgyvendinti. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka, t. y. 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinis teismas, aiškindamas šias pereinamojo laikotarpio nuostatas, yra išaiškinęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-41/2011).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sandėlis buvo pastatytas 1988 m., ir duomenų kas yra jo statytojas byloje nėra. Teismo vertinimu pareiškėjo ir liudytojo V. P. prielaidos, jog šis sandėlis buvo pastatytas A. N. arba UAB (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstos, nes UAB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo sandėlio statybos, o tai, kad sandėlį, atsižvelgiant į šio pastato dydį, pirminę paskirtį ir lokalizaciją 1988 m. iš privačių lėšų galėjo pastatyti fizinis asmuo menkai tikėtina. Nesant jokių sandėlio statybą įteisinančių dokumentų, taip pat nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad sandėlis galėjo būti pastatytas iš privačių lėšų, darytina išvada, jog šis turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu ir priklausė valstybei. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog UAB (duomenys neskelbtini) ar A. N., o vėliau pareiškėjas G. B. specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka privatizavo valstybei priklausiusį turtą, todėl šis turtas, t. y. sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertintinas kaip priklausantis valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama jį pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo.

Nustačius aplinkybę, kad ginčo sandėlis yra valstybei priklausantis turtas, nėra pagrindo vertinti kitų pareiškėjo nurodytų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo, nes draudimas įgyti valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja imperatyvus draudimas įgyti sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pareiškėjo prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 533 straipsniu, teismas

nusp rendžia:

Pareiškėjo G. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmesti.

Teismo sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.