Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovės J. M. apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo ieškinį atsakovams J. M., Zarasų rajono savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl neteisėtų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir savavališkai pastatytų statinių nugriovimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė ir atsakovės J. M. atstovas palaikė atitinkamai savo apeliacinius skundus ir prašė juos tenkinti, o kitos šalies apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, atsakovės J. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo Dariaus Raulušaičio, ginančio viešąjį interesą, ir atsakovės J. M. apeliacinių skundų ribose.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojas, gindamas viešąjį interesą, pareiškė teisme ieškinį ir prašė pripažinti negaliojančiu 2003-05-12 aktą, kuriuo nustatytas statinio liekanų atsakovei J. M. nuosavybės teise priklausančiame sklype buvimas, pripažinti negaliojančiu 2005-01-27 statinio pripažinimo naudoti aktą Nr.1, pripažinti negaliojančiu 2009-03-30 statinio pripažinimo naudoti aktą Nr.11 ir įpareigoti atsakovę J. M. per nustatytą terminą nugriauti neteisėtai pastatytus ieškinyje nurodytus statinius. Zarasų rajono apylinkės teismas 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir pirmąjį ieškovo reikalavimą - pripažinti negaliojančiu 2003-05-12 aktą, kuriuo nustatytas statinio liekanų atsakovei J. M. nuosavybės teise priklausančiame sklype buvimas – atmetė, o likusius reikalavimus patenkino. Ieškovas apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė reikalavimą dėl 2003-05-12 akto pripažinimo negaliojančiu, ir prašo šią teismo sprendimo dalį panaikinti bei ieškinį patenkinti. Atsakovė J. M. nesutinka su visu pirmosios instancijos sprendimu, apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti ir ieškinį atmesti. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą skundžiamam teismo sprendimui pakeisti, o atsakovės apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl jos skundas atmestinas.

Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodo, jog komisijos, susidėjusios iš Zarasų rajono savivaldybės mero pavaduotojo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektės, 2003-05-12 aktas, kuriuo nustatytas statinio liekanų atsakovei J. M. nuosavybės teise priklausančiame sklype buvimas, yra neteisėtas, kadangi buvo priimtas įstatymų įgalinimo neturinčio ir be įstatyminio pagrindo suformuoto viešojo administravimo subjekto (komisijos), be to yra nepagrįstas, kadangi akte nustatytos aplinkybės apie sklype esančius išlikusius pastato pamatus neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija, nesutinka su apelianto argumentais, kad 2003-05-12 aktą surašiusi komisija neturėjo įgaliojimų priimti tokį aktą, tačiau iš esmės pritaria apeliantui, jog minimas 2003-05-12 aktas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi jame konstatuotos aplinkybės apie sklype esančius išlikusius pastato pamatus neatitinka tikrovės ir nepagrįstos pakankamais įrodymais.

Taigi, ieškovas, prašydamas teismo pripažinti 2003-05-12 aktą negaliojančiu, nurodė, jog šį aktą priėmusi komisija buvo sudaryta neteisėtai, kadangi nei Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos statybos įstatymas akto priėmimo metu nenumatė, kas ir kokia tvarka konstatuoja, kad yra išlikusios buvusios sodybos statinių liekanos, bei nustato faktą, kad žemės sklype yra buvusi sodyba. Apelianto (ieškovo) tvirtinimu, tiek meras, priimdamas potvarkį dėl komisijos sudarymo, tiek komisija, priimdama 2003-05-12, veikė neturėdami įstatymo įgalinimų šioje srityje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad pati komisija buvo sudaryta neteisėtai, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir kitų įstatymų reikalavimus. Teisėjų kolegija iš esmės tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria.

Iš bylos duomenų matyti, kad Zarasų rajono savivaldybės meras 2002-02-11 potvarkiu Nr.47 „Dėl komisijos darbui su statytojais saugomose teritorijose sudarymo“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo pakeitimo 2001-12-04 įstatymu, sudarė komisiją dėl naujų statinių statybos arba esamų rekonstrukcijos buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (b.l. 8, t.2). Kaip teisingai nurodo ieškovas, šis įstatymas nenumatė, kas ir kokia tvarka konstatuoja, kad yra išlikusios buvusios sodybos statinių liekanos, bei nustato faktą, kad žemės sklype yra buvusi sodyba. Todėl tokia situacija vertintina kaip įstatyminio reguliavimo spraga. Tačiau, esant poreikiui atlikti nurodytą funkciją, o mero potvarkio priėmimo bei prašomo pripažinti negaliojančiu 2003-05-12 akto priėmimo metu galiojus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, suteikiančiam teisę viešojo administravimo institucijai, vykdančiai administracinę procedūrą, prireikus atlikti faktinių duomenų patikrinimą vietoje ir tokį patikrinimą įforminti aktu (Viešojo administravimo įstatymo 26 str.), teisėjų kolegijos vertinimu, Zarasų rajono savivaldybės meras turėjo teisę sudaryti komisiją, o sudaryta komisija turėjo teisę atlikti patikrinimo veiksmus bei juos įforminti aktu. Tokiu būdu, remiantis LR viešojo administravimo įstatymo 26 straipsniu, minėta komisija 2003-05-12 atliko faktinių duomenų patikrinimą vietoje, surašė atitinkamą vietos apžiūrėjimo aktą ir todėl teigti, kad komisija sudaryta neteisėtai, neturint tam įstatyminės bazės, nėra pagrindo. Taigi, komisijos sudarymo ir prašomo pripažinti negaliojančiu 2003-05-12 akto priėmimo metu nesant iki galo sureguliuotam įstatyminiam reglamentavimui, kas ir kokia tvarka konstatuoja, kad yra išlikusios buvusios sodybos statinių liekanos, bei nustato faktą, kad žemės sklype yra buvusi sodyba, teisėjų kolegijos vertinimu, Zarasų rajono savivaldybės mero veiksmai, 2002-02-11 priimant potvarkį Nr.47 vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo pagrindu, negali būti pripažinti, kaip atlikti, neturint įgaliojimų sudaryti tokią komisiją, ar neatitinkantys tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu. Dėl to apelianto argumentai, susiję su komisijos sudarymo neteisėtumu, atmestini kaip nepagrįsti.

Tačiau teisėjų kolegija pritaria ieškovo apeliacinio skundo argumentui, jog komisijos 2003-05-12 aktas negali būti pripažintas teisėtu dėl jo turinio (esmės), kadangi jame konstatuotos aplinkybės apie sklype esančius išlikusius pastato pamatus neatitinka tikrovės. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog aktas nesukelia teisinių santykių atsiradimo ar pasibaigimo, kadangi juo tik konstatuojamos faktinės aplinkybės. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog minimas aktas iš esmės yra priemonė įrodyti suinteresuotoms institucijoms, kad J. M. priklausančiame žemės sklype egzistavo sodybos liekanos ir nėra privalomas pats savaime, tačiau, nepaisant to, jis konkrečiu atveju buvo pripažintas privaloma prielaida susiklostyti naujiems teisiniams santykiams, o būtent: nors akte nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, bet iš esmės šio akto pagrindu buvo išduotas projektavimo sąlygų sąvadas atsakovei, kadangi buvo pasiremta LR saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto (Nr.IX-628, V.Ž., 2001-12-28, Nr.108-3902) viena iš nuostatų, nustačiusių, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose galima statyti pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą, taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendro planavimo dokumentuose. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime nurodė, jog ginčijamu komisijos 2003-05-12 aktu nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, tačiau be pagrindo iš esmės nekonstatavo šio akto nepagrįstumo, t.y. kad aktu nepagrįstai konstatuotas atsakovės žemės sklype buvusių pastatų pamatų liekanų buvimo faktas, nes pakankamų įrodymų tokiam faktui konstatuoti byloje nėra. Teisėjų kolegija taip pat atmeta atsakovės J. M. apeliacinio skundo argumentus, jog komisija 2003-05-12 aktu nustatė sodybos liekanų egzistavimo faktą, tačiau dėl pamatų būklės negalėjo tiksliai nurodyti, kokio konkrečiai sodybos statinio liekanų – gyvenamojo namo ar jo priklausinio ūkinio pastato - išlikę pamatai. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje apskritai nėra jokių pagrįstų ir pakankamų duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, jog komisijos 2003-05-12 akte konstatuotos aplinkybės dėl sklype esančių išlikusių pastato pamatų atitinka tikrovę.

Byloje neginčijama aplinkybė, jog nei archyvinių, nei grafinių sodybos buvimo dokumentų nėra. Apie atsakovės sodyboje išlikusių pastatų liekanas yra konstatuota tik ginčijamame komisijos 2003-05-12 akte (b.l. 71-75, t.1), kuriame nurodyta, jog atsakovės sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai iš tarpusavyje vietomis surištų dalinai aptašytų akmenų bei rūsio liekanos, sprendžiant iš pamatų dydžio bei konfigūracijos, tai turėtų būti arba gyvenamojo, arba ūkinio pastato pamatai. Aktą pasirašę komisijos nariai A. D., P. K. ir A. Ž. pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojais (b.l. 240-242, t.1) ir teismo posėdyje parodė, jog pastatų pamatų liekanas nustatė vizualiai, nuvykę į vietą matė senus, atskirus, išmėtytus akmenis, liudytojai P. K. ir A. Ž. parodė, jog matė plytgalius, sodyboms būdingus augalus. Prie akto pridėtose nuotraukose taip pat matyti atskiri akmenys. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių įrodymų akivaizdžiai nepakako komisijai daryti neabejotiną išvadą apie atsakovei priklausančiame sklype buvusius pastatus, nes nuotraukose užfiksuotas vaizdas nėra aiškus, informatyvus, o apklausti liudytojais aktą pasirašę komisijos nariai iš esmės nurodė tas pačias neinformatyvias aplinkybes - kad matė paviršinių akmenų liekanas, tačiau šių liekanų traktavimas pastatų liekanomis iš esmės niekuo neparemtas. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad tie paviršiniai akmenys galėjo būti pastatų liekanomis. Priešingai, kiti byloje esantys įrodymai, o būtent: Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos instituto 2009-11-25 ekspertizės aktas Nr.1843 (b.l. 21-24, t.1), paneigia faktą apie atsakovės sklype kada nors buvusius pastatus. Šiame ekspertizės akte, išanalizavus archyvinę kartografinę medžiagą, pateikiama moksliniais metodais paremta išvada, kad atsakovei J. M. priklausančio sklypo ribose 1930-2003 m. laikotarpiu pastatai neidentifikuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši išvada neginčijamai paneigia 2003-05-12 akte nustatytas aplinkybes, kurios prieštarauja akivaizdžiai tikrovei.

Kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad komisijos 2003-05-12 aktu nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, priėjo klaidingos išvados, jog aktas nesukelia jokių teisinių pasekmių ir dėl to naikinti jo nėra pagrindo. Tokia išvada yra nepagrįsta, kadangi, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas nustatė išimtį kaip galimybę statyti pastatus draustiniuose tik esamose ir buvusiose sodybose. Nors šiame akte ir nėra neginčijamai nustatytas gyvenamojo namo buvimo faktas, o konstatuota, jog atsakovei priklausančiame sklype yra arba gyvenamojo namo, arba ūkinio pastato pamatai, tačiau, kaip tvirtina bylos duomenys, šis aktas sudarė prielaidas statyboms teritorijoje, kurioje statybos nėra leidžiamos. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog naikinti tokį aktą nėra pagrindo, kaip nesukeliančio teisinių pasekmių, yra nepagrįsta. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškovo skundžiamoje dalyje naikintinas ir 2003-05-12 aktas pripažintinas negaliojančiu.

Atsakovė J. M. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jai (atsakovei) negalėjo būti išduotas projektavimo sąlygų sąvadas, nes statybas miškų ūkio paskirties žemės santykius reguliuojantis Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumatė išimčių dėl statinių ar sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose. Apeliantė teigia, jog projektavimo sąvadas buvo išduotas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-12-22 nutarimu Nr.1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“. Šio reglamento 3 punkte nustatyta, jog žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovei priklausantis sklypas turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą: jis priskirtinas miškų ūkio paskirties žemei ir patenka į (duomenys neskelbtini) kraštovaizdžio draustinį. Kadangi specialusis įstatymas, reglamentuojantis teisinius santykius dėl miško ūkio paskirties žemės, yra Miškų įstatymas, teismas pagrįstai pirmiausiai taikė šio įstatymo nuostatas. Pagal Miškų įstatymą miško ūkio paskirties žemėje yra leidžiama tik medienos sandėlių bei kitų su mišku susijusių įrenginių, poilsio, žvėrių pašarų aikštelių statyba. Visų kitų statinių, sodybų statyba nėra leidžiama. Analogiška nuostata įtvirtinta ir galiojusio Žemės įstatymo (1994 m. balandžio 26 d. Nr.I-446 redakcija su pakeitimais, galiojusi iki 2004-02-21) 40 straipsnyje. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nurodė, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų ir Žemės įstatymai nenumatė išimčių dėl statinių ar sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl negalėjo būti sudarytos teisinės prielaidos statybai miškų ūkio paskirties žemėje, t.y. teisinio pagrindo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą nebuvo. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismas sprendimus, priimtus pažeidžiant imperatyvias įstatymo bei poįstatyminių aktų normas, pripažino negaliojančiais (CK 1.80 str.) bei panaikino jų pagrindu atsiradusias teisines pasekmes. Be to byloje konstatavus, jog atsakovės sklype 2003-05-12 akte nepagrįstai nustatytos pastatų liekanos, atsakovės konkretus atvejis į apeliantės nurodyto reglamento 3 punkto reguliavimo sritį nepatenka. Statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantis Miškų įstatymas miškų savininkams teisės statyti statinius tokioje žemėje nenumatė.

Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės J. M. apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai įpareigojo atsakovę per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti neteisėtai pastatytus sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytus pastatus. Apeliantės teigimu, jai priklausančių statinių statyba buvo vykdoma pagal suderintą projektą, parengtą pagal teisėtai išduotą projektavimo sąlygų sąvadą, atsakovė pastatus statė, turėdama visus reikalaujamus statyboms dokumentus. Tačiau nuo 2010-10-01 galiojanti CK 4.103 straipsnio 3 dalies redakcija numato, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalis nustato, kad teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją, išskyrus šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytą statybą leidžiantį dokumentą, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų teisės aktų reikalavimams. Miškų įstatymas teisės statyti nors ir nesudėtingus statinius miško savininkui nesuteikia. Atsakovė J. M., žinodama, kokios paskirties žemę nuosavybės teise valdo (tai ji patvirtino teismo posėdžio metu, be to perkamo žemės sklypo tikslinė naudojimo paskirtis, apribojimai ir pan. buvo nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje), siekdama įgyvendinti savo siekį statyti pastatus, pavesdama kitiems asmenims rūpintis dokumentais ir statybomis, nesidomėdama jų eiga bei teisėtumu, sudarė sąlygas neteisėtiems statiniams atsirasti miškų ūkio paskirties žemėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo ją šiuos statinius nugriauti savo lėšomis bei sutvarkyti statybvietę.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl 2003-05-12 akto panaikinimo. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir šis ieškovo reikalavimas tenkintinas – komisijos 2003-05-12 aktas pripažintinas negaliojančiu. Likusioje dalyje sprendimas paliekamas galioti nepakeistas, kadangi yra pagrįstas ir teisėtas.

Atmetus atsakovės J. M. apeliacinį skundą, iš šios atsakovės valstybės naudai priteistina 14,15 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimą iš dalies pakeisti:

Panaikinti sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojo, ginančio viešąjį interesą, reikalavimą pripažinti negaliojančiu komisijos 2003-05-12 aktą, kuriuo nustatytas statinio liekanų J. M. nuosavybės teise priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini), buvimas ir šioje dalyje ieškovo ieškinį patenkinti - pripažinti negaliojančiu komisijos, susidedančios iš Zarasų rajono savivaldybės mero pavaduotojo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės, 2003-05-12 aktą, kuriuo nustatytas statinio liekanų J. M. nuosavybės teise priklausančiame sklype (duomenys neskelbtini) (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), buvimas.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) valstybei 14,15 Lt (keturiolika litų 15 centų) pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).