- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-31
- Bylos Nr.
- A-261-899-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00025-2010-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Skirgailė Žalimienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. K. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinei, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja A. K. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės (toliau – ir VSAT Šiaulių rinktinė) vado 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. TE-261 „Dėl A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ 1 punkto dalį, kurioje yra nurodytas pareiškėjos vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai gauti, bei 2 punktą, įpareigoti atsakovą pakeisti įsakymo atitinkamas dalis, nustatant, kad jos vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai gauti 2009 m. gruodžio 31 d. yra 23 metai 4 mėnesiai 23 dienos ir nurodyti išmokėti jai šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją ir priteisti išmokėti jai iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką.
Pareiškėja skunde (b.l. 2-4) ir jos atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo, kuris priimtas 1993 m. balandžio 29 d., 1 straipsnis numato tarnybos tęstinumą. Pagal minėtą straipsnį visa tai, kas vyko iki 2003 m. gegužės 1 d., kai įsigaliojo statutas, visi nepertraukiami stažai ir darbai įsiskaito pagal kitą įstatymą, ne pagal patį statutą. Senajame statute, patvirtintame 1991 m. liepos 29 d. sąvokų skirstymo nėra. Mano, kad remtis reikia ne tik statutu ir aiškinti, kad egzistuoja terminų neatitikimas tarp „nepertraukiamai ištarnauto laiko“ ir stažo, tačiau reikia remtis ir Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsniu.
Paaiškino, kad vidaus tarnyboje A. K. nepertraukiamai išdirbo 23 metus.
Nurodė, kad negalima supriešinti 37 ir 57 straipsnių nuostatų ir teigti, kad tai yra skirtingos sąvokos. Galbūt tai skirtingos sąvokos, tačiau jos taikomos tik tiems žmonėms, kurie įstojo į tarnybą po 2003 m. gegužės 1 dienos. Visi pareigūnai, dirbę anksčiau pagal šito statuto įgyvendinimo įstatymą, persikėlė su visomis teisėmis ir pareigomis, kurias įgijo galiojant senajam statutui. Įstatymas numatė tam tikrą laiką, kai viena darbo diena įskaitoma kaip 3 darbo dienos. A. K. buvo perkelta į tarnybą pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos darbo įstatymų kodeksą 39 ar 31 straipsnius ir jai tuo metu pagal galiojusius įstatymus buvo įskaityta 23 metai. Jei tuo metu žmogus buvo perkeltas pagal tuo metu galiojusį įstatymą ir įstatymas suteikė tas garantijas ir galimybes, todėl joks įstatymas tų garantijų ir galimybių negali atimti. Pareiškėjos asmens byloje yra nurodytas pirminis įsakymas, pagal kurį pareiškėja priimta į krašto apsaugos tarnybą ir jame nurodytas Darbo kodekso straipsnis, pagal kurį tai padaryta. Pagal šį straipsnį yra visa eilė pasekmių, kurių viena ta, kad asmeniui įskaitomas ankstesnis laikas ankstesnėje darbovietėje ir laikoma, kad jis dirba nepertraukiamai. Dėl reikalavimo išmokėti darbo užmokestį už visą uždelstą atsiskaityti laiką, pareiškėja remiasi Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalimi, prašo taikyti įstatymo analogiją. Lygiai tas pačias taisykles, kurias valstybė yra nustačiusi darbdaviams, lygiai tas pačias taisykles valstybė turi taikyti ir sau.
Prašė priteisti 300 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Atsakovas VSAT Šiaulių rinktinė su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 25-28) nurodė, kad nepertraukiamu darbo stažu laikomas išdirbtas laikas vienoje įmonėje ar organizacijoje arba keliose įmonėse ar organizacijose, jei iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu arba kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti darbo pertrauka. Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija yra papildoma garantija pareigūnams ir jos dydis priklauso nuo nepertraukiamo darbo stažo, kuris nustatomas įstatymo nustatyta tvarka pagal faktiškai dirbtą laiką vienoje darbovietėje arba vienoje sistemoje. Pareiškėjos darbo stažas yra 18 metų. Tai atsispindi pažymoje ir pagal šį stažą buvo paskaičiuota 4 mėnesių išeitinė kompensacija.
Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatuota, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnį pagal vidaus tarnybos stažą gali būti padidinama statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, todėl atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą atsižvelgiama, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui. Savo skunde pareiškėja pripažįsta, kad automatiškai vidaus tarnybos stažo negalima prilyginti Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui.
Atsakovas paaiškino, kad Darbo kodekso 141 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad darbuotojas privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti jo darbo sutartį. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad: „...kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką...“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 12 d. nutartyje nurodė, kad: „...tuo atveju, jeigu darbdavys uždelsia atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, įstatyme darbuotojui nustatyta tam tikra garantija–įpareigojimas darbdaviui sumokėti darbuotojui jo vidutinį atlyginimą už visą delsimo laiką...“. Darbo kodekse neaptarta galimybė sumažinti už uždelstą atsiskaityti laiką mokėtinos išmokos dydžio, ši išmoka pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nelaikoma neprotingai didelė. Kita vertus, aiškinant Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalį svarbu pažymėti, kad šios normos paskirtis yra daugiaplanė: tiek kompensacinė (darbuotojui), tiek prevencinė ir nubaudimo (darbdaviui). Nurodyti šios normos tikslai gali būti pasiekti bei efektyvūs tik tada, kai darbdaviui paskirta sankcija bus proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Svarbu, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos neatsirastų nepagrįstai didelis neadekvatumas (disproporcija) ir, kad taip nebūtų pažeisti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimai...“.
Vykdant Šiaulių rinktinės struktūros optimizavimą 2009 m. gruodžio 31 d. iš Vidaus tarnybos buvo atleista 11 pareigūnų ir 23 civiliniai darbuotojai, iš jų 3 karjeros ir 20 dirbančių pagal darbo sutartis. Visiems atleidimo dieną reikėjo išmokėti išeitines kompensacijas, kurių suma sudarė 245 000 litų. Minėtąją dieną Šiaulių rinktinė pinigų atsiskaityti su darbuotojais nebuvo gavusi, todėl mano, kad pareiškėjos teiginys, jog atsakovas galėjo atsiskaityti, yra neigiamas. Jie neturėjo tokių pinigų. Su darbuotojais buvo atsiskaityta pavėluotai ne dėl Šiaulių rinktinės kaltės, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, Darbo kodekso 141 straipsnio 3 dalies sankcijos Šiaulių rinktinei neturėtų būti taikomos.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjos A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia, jog jai būtų išmokėta jos šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, nes, pareiškėjos nuomone, jos ištarnautas laikas išeitinei kompensacijai skaičiuoti yra 23 metai 4 mėnesiai 23 dienos. Pareiškėjos nuomone, jos vidaus tarnybos stažas turi būti prilygintas nepertraukiamam tarnybos stažui, numatytam Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje.
Lietuvos vyriausias administracinis teismas, formuodamas praktiką analogiškose bylose, 2009 m. gruodžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-422-1542/2009 nurodė, kad Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje (2006 m. liepos 19 d. įstatymo Nr. X-804 redakcija) nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje – kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus.
Vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką ir laikotarpius, kurie įskaičiuojami į vidaus tarnybos stažą, reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 1 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-665 redakcija ir 2008 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. X-1705 redakcija). Pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą pareigūnui nustatoma kasmetinių atostogų trukmė, suteikiama galimybė įgyti kvalifikacinę kategoriją bei nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje nėra numatyta, kad pagal vidaus tarnybos stažą gali būti padidinama Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, todėl atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui.
Iš teisės aktų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius – Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo, matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Tai lemia, kad remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad pagal Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punktą į nepertraukiamą darbo stažą įskaitomas tik laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, taip pat į nepertraukiamą darbo stažą gali būti įskaičiuota nustatytų terminų neviršijanti pertrauka.
Nagrinėjamu atveju į pareiškėjos nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai pareiškėja tarnavo vidaus reikalų tarnyboje.
Teismas konstatavo, kad šios nuostatos taikytinos nagrinėjamam ginčui, todėl atsakovas pagrįstai nepertraukiamo darbo stažą, numatytą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje, skaičiavo nuo pareiškėjos priėmimo į vidaus tarnybą datos, t. y. nuo 1991 m. liepos 8 d., tuo pačiu teisėtai ir pagrįstai 2009 m. gruodžio 31 dienai pareiškėjos vidaus tarnybos laiką išeitinei kompensacijai gauti apskaičiavo – 18 metų 5 mėnesius 23 dienas ir nurodė išmokėti keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
III.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. priėmėm papildomą sprendimą, kuriuo pareiškėjos A. K. skundą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo patenkino – priteisė iš atsakovo VSAT Šiaulių rinktinės pareiškėjos A. K. naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 11 d. įskaitytinai.
Teismas analizavo Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatas.
Teismas nustatė, kad keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija pareiškėjai nebuvo išmokėta atsiskaitymo su darbuotoju dieną – 2009 m. gruodžio 31 d. Atsakovas su pareiškėja visiškai atsiskaitė tik 2010 m. sausio 11 d.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjos A. K. skundas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2010 m. sausio 11 d. yra pagrįstas, todėl tenkintinas. Atsakovo atstovas nepateikė argumentų dėl kurių šis reikalavimas negalėtų būti tenkinamas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalimi, Civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85) kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku (2004 m. kovo 26 d. nutarimas) patvirtintomis „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, iš atsakovo pareiškėjos A. K. naudai priteisė 310 Lt teismo išlaidų.
IV.
Pareiškėja A. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti.
Apeliacinis skundas (b. l. 61-62) grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjai stažas buvo skaičiuojamas pagal Statuto 37 straipsnį ir nė karto neišskirta atskira kategorija – „nepertraukiamas stažas“. Taigi egzistuoja teisėto lūkesčio principas - jeigu dešimt kartų darbuotojui konstatuota tokia, o ne kitokia stažo trukme, tai ir yra „nepertraukiamasis stažas“ Statuto 57 straipsnio prasme.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas neišsprendė reikalavimo priteisti pareiškėjai užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.
Šalies argumentai
Atsakovas VSAT Šiaulių rinktinė su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 85-86) nurodė, kad Vidaus tarnybos statute tiesiogiai nenumatyta, kad vidaus tarnybos stažas gali būti prilyginamas Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui, todėl atsakovo atliktas stažo paskaičiavimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Pareiškėja A. K. VSAT Šiaulių rinktinės vado 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. TE-261 „Dėl A. K. atleidimo iš vidaus tarnybos“ atleista iš vidaus tarnybos – valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės Pasvalio užkardos nelegaliosios migracijos prevencijos ir kontrolės poskyrio vyresniosios pasienietės pareigų Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu. Atleidžiant A. K. iš valstybės tarnybos, jai išmokėtas keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, nustačius, kad vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai gauti yra 18 metų 5 mėnesiai 23 d.
Ginčas byloje kilo dėl vidaus tarnybos laiko išeitinei kompensacijai gauti skaičiavimo. Pareiškėja siekia, kad būtų nustatyta, jog atleidimo iš tarnybos dieną (2009 m. gruodžio 31 d.) jos vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai yra 23 metai 4 mėnesiai ir 23 dienų, ir atsižvelgiant į šį stažą nurodyta išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją.
Nagrinėjamam ginčui aktualios redakcijos Vidaus reikalų statuto (2008 m. lapkričio 14 d. įstatymo Nr. X-1820 redakcija) 57 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Statuto 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Minėtoje įstatymo normoje vartojama nepertraukiamos tarnybos sąvoka Statute neapibrėžta.
Atsakovo 2009 m. gruodžio 24 d. įsakyme Nr. TE-261 panaudotos sąvokos „vidaus tarnybos laikas išeitinei kompensacijai“ Statute nėra. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tapatų ginčą 2010 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010, pažymėjo, kad minėtas termino netikslumas šiuo konkrečiu atveju nesuteikia pagrindo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 (toliau – ir ABTĮ) straipsnį ir panaikinti skundžiamą įsakymą kadangi iš skundžiamo įsakymo turinio yra akivaizdu (tai taip pat patvirtina pateikti į bylą įrodymai), kad šia sąvoka atsakovas nagrinėjamu atveju apibrėžė būtent pareiškėjo nepertraukiamos tarnybos Vidaus tarnybos sistemoje laikotarpį, kuris turi būti apskaičiuotas sprendžiant kelių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija turi būti išmokėta statutiniam vidaus tarnybos pareigūnui pagal Statuto 57 straipsnį, kai jis atleidžiamas iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu. Vidaus tarnybos statutas nenumato, kad nepertraukiamos tarnybos stažas turėtų būti skaičiuojamas kokiu nors kitu tikslu, išskyrus numatytą šio Statuto 57 straipsnio 2 dalyje.
Pareiškėja savo reikalavimus grindžia ir Vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu, kuris numato vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką. Šioje Statuto normoje yra nustatyta, kad vidaus tarnybos stažas pareigūnui skaičiuojamas tarnybos pradžia laikant jo priėmimo į vidaus tarnybą datą, į vidaus tarnybos stažą papildomai įskaitant laikotarpius, išvardytus Statuto 37 straipsnio 1 dalies 1-11 punktuose (tarp jų ir laikotarpius, buvusius iki 1990 m. kovo 11 d.). Sisteminis Vidaus tarnybos statuto nuostatų aiškinimas pagrindžia išvadą, jog vidaus tarnybos stažas yra skaičiuojamas ir turi reikšmės nustatant vidaus tarnybos pareigūnų: 1) kasmetinių atostogų trukmę (Statuto 32 str. 1 d., 37 str. 2 d.); 2) suteikiant galimybę įgyti atitinkamą kvalifikacinę kategoriją (Statuto 36 str. 1 d., 37 str. 2 d.); 3) suteikiant galimybę gauti priedo dydį už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (Statuto 37 str.3 d.). Taigi vidaus tarnybos stažo (Statuto 37 str.) ir nepertraukiamos vidaus tarnybos (Statuto 57 str.2 d.) sąvokos nėra tapačios. Pareiškėja Vidaus tarnybos statuto 37 straipsniu nagrinėjamo ginčo atveju remiasi nepagrįstai, nes ši įstatymo norma nagrinėjamo ginčo teisnių santykių nereguliuoja.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, jog iš įstatymų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Tai lemia, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. Taigi sprendžiant kokie laikotarpiai gali būti įskaityti į nepertraukiamą tarnybą Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgtina į Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką –„nepertraukiamasis darbo stažas“ (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009; 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-571/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Darbo kodekso 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.
Vidaus tarnybos statutas vidaus tarnybą apibrėžia kaip vidaus tarnybos sistemos pareigūno statuso įgijimo, pasikeitimo ir praradimo bei su vidaus tarnybos sistemos pareigūno statusu susijusių teisinių santykių visumą (Statuto 2 str.1 d.). Vidaus tarnybos sistema – Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų visuma bei ryšiai tarp jų (Statuto 2 str. 2 d.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, teisingai nustatė, jog pareiškėja nepertraukiamai tarnavo vidaus tarnyboje nuo 1991 m. liepos 8 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. (daugiau nei 10 metų, tačiau mažiau nei 20 metų) ir atitinka Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas gauti jos dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją, padidintą du kartus, tačiau neatitinka sąlygų, kad ši kompensacija jai būtų padidinta tris kartus.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neišsprendė jos reikalavimo priteisti užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, kadangi pareiškėja buvo atleista 2009 m. gruodžio 31 d., o su ja atsiskaityta tik 2010 m. sausio 11 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, 2010 m. birželio 7 d. priėmė papildomą sprendimą, kuriuo išsprendė pareiškėjos reikalavimą ir priteisė A. K. iš atsakovo VSAT Šiaulių rinktinės A. K. naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 11 d. įskaitytinai.
Remiantis šiais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką analogiškose ir panašiose bylose.
Esant šioms aplinkybėms apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.