Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2009-02-20 · Administracinė byla Nr. I-37-519/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2009-02-20
Bylos Nr.
I-37-519/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gražvydas Poškus (pirm.), Žanas Kubeckas, Donatas Daunys
Pareiškėjas
S. R.
Atsakovas
Šiaulių apskrities viršininko administracijos
Advokatai
Vidmantas Skaburskas
Kategorijos
  • 4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.12pavadinimo nepavyko patikrinti
Adm.bylos Nr. I-37-519/2008
Procesinio sprendimo kategorija: 4.5;11.1;11.4.1;11.12;74.
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. vasario 20 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjo pranešėjo ir posėdžio pirmininko Gražvydo Poškaus,

kolegijos narių teisėjų Donato Daunio ir Žano Kubecko,sekretoriaujant Letai Vitkienei,dalyvaujant pareiškėjai S. R. ir jos atstovui advokatui Vidmantui Skaburskui,

dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovei Rasai Tamulevičiūtei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos S. R. skundą atsakovei Šiaulių apskrities viršininko administracijai dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą vietoje turėto Rimučių kaime, Šiaulių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone,

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja 2005-07-14 kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją atkurti jai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą vietoje turėto Rimučių kaime, Šiaulių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone (b.l.2-4).

2005-09-20 Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi administracinė byla pagal pareiškėjos skundą atsakovei Šiaulių apskrities viršininko administracijai buvo sustabdyta iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės teismo prašymą dėl teisės akto nuostatos atitikties Konstitucijai (b.l. 63-64).

2007-11-26 bylos nagrinėjimas atnaujintas, nes neliko bylos sustabdymo pagrindo (b.l.68).

2008-01-26 Šiaulių apygardos administracinis teismas byloje priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjos S. R. skundą dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą vietoje turėto Rimučių kaime, Šiaulių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone, patenkino iš dalies ir įpareigojo Šiaulių apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą Rimučių kaime, Šiaulių rajone (b.l.84-89).

Pareiškėja S. R. priimtą sprendimą apskundė apeliacine tvarka. 2008-11-06 nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjos apeliacinį skundą patenkino iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008-01-23 sprendimą panaikino ir bylą perdavė Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (b.l.112-115).

Šalies argumentai

Skunde pareiškėja S. R. nurodė, jog 1991 m. gruodžio 30 d. kartu su Č. R. , A. R. , L. R. padavė prašymą atkurti nuosavybės tieses į P. R. žemę, esančią Rimučių kaime, Šiaulių rajone. 2001 m. kovo mėn. pateikė Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą dėl 6,74 ha žemės perkėlimo į Pašvinės ir Valatkių kaimus. Šio prašymo pagrindu 2001 m. kovo 26 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija parengė išvadą Nr.4173, kuria remiantis pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 6,74 ha žemės, 0,25 ha vandens telkinio. 2003 m. kovo 25 d. Šiaulių apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 31-14880 pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 4,98 ha žemės sklypą ir 3,36 ha miško sklypą, esančius Pašvinės ir Valatkių kaime. Pareiškėja nurodė, jog 2002-10-23 Č. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos tarnybai Bubių seniūnijoje pateikė pareiškimą, kuriuo perleido jai teises atkurti nuosavybės teises į jo senelio P. R. 2,33 ha žemės, esančios Šiaulių rajone, Rimučių kaime. Tačiau iki šiol atsakovas iki galo neišsprendė nuosavybės teisių atkūrimo klausimo į 2,33 ha žemės sklypą. 2005 m. balandžio 26 d. pareiškėja gavo Šiaulių apskrities viršininko administracijos raštą Nr.S-473, kuriame nurodoma, kad pareiškėjai nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone nebus atkuriamos. Rašte nurodomas atsisakymo pagrindas – Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str., 13 str., 16 str. nuostatos. Pareiškėja mano, kad atsisakymas tenkinti jos prašymą prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms ir 29 str. įtvirtintam asmenų lygybės prieš įstatymą principui.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas advokatas Vidmantas Skaburskas prašė teismo patenkinti pareiškėjos skundą ir įpareigoti atsakovą Šiaulių apskrities viršininko administraciją atkurti jai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą vietoje turėto Rimučių kaime, Šiaulių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone. Mano, jog tam nėra jokių teisinių kliūčių, S. R. Pašvinės kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone gyveno nuo 1996 metų, ten vykdė ūkinę veiklą. Nurodė, jog Č. R. 1999 metais laikinai gyveno užsienyje (Čikagoje). Ten būdamas parašė pareiškimą, jog atsisako dalies senelio žemės mamos S. R. naudai. Pareiškimą išsiuntė paštu, tačiau dėl pašto kaltės jis nebuvo gautas. Byloje yra Lietuvoje rašytas 2002 metų Č. R. atsisakymas.

Atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovė Rasa Tamulevičiūtė teismo posėdžio metu nurodė, jog atkurti nuosavybes teises S. R. į 2,33 ha žemės plotą suteikiant lygiavertį turėtam žemės sklypui Pašvinės kaime, Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje negalima, kadangi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. 7 d., valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus ir dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje ar su jais besiribojančiuose miesteliuose, taip pat iki 2001 m. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo namą ar butą. Atsakovo atstovė nurodė, jog S. R. Pašvinės kaime, Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo pastatus tik 2002 m. balandžio 2 d. ir iki įstatymo nustatytos datos minėtoje teritorijoje ar su šia teritorija besiribojančiose vietose negyveno, taip pat šioje teritorijoje iki nustatytos datos gyvenamojo namo ar buto neturėjo ir S. R. sutuoktinis, todėl atkurti nuosavybės tiesių į S. R. žemės dalį negalima. Atsakovo Šiaulių apskrities viršininko administracijos atstovė Rasa Tamulevičiūtė nurodė, jog pagal pateiktus duomenis pareiškėja S. R. registruota Šiaulių mieste, jokių duomenų apie gyvenamąją vietą kaime ir turėtus pastatus iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija neturi. Atsakovo atstovė prašė S. R. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos S. R. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija susipažinusi su administracinės bylos medžiaga nustatė šias ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes:

1991 metų gruodžio 30 dieną Č. R. Šiaulių rajono Bubių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė Prašymą grąžinti buvusio savininko P. R. žemę. Prašyme nurodė įpėdinius: Č. R. , A. R. , L. R. , S. R. (b.l.152).

1999 metų balandžio 4 dieną A. R. atsisakė jam priklausančios senelio P. R. žemės dalies ( 2,33 ha ), esančios Rimučių kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone, savo mamos S. R. naudai (b.l.145).

1999 metų gruodžio 6 dieną L. S. ( iki santuokos buvusi L. R. , tai įrodo santuokos liudijimo kopija (b.l.191) atsisakė jai priklausančios senelio P. R. žemės dalies ( 2,33 ha ), esančios Rimučių kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone, savo mamos S. R. naudai (b.l.144).

2001-03-26 Šiaulių apskrities viršininko administracija priėmė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuria patvirtino, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 6,74 ha žemės, 0,25 ha vandens telkinį (b.l.9).

2003-03-25 Šiaulių apskrities viršininko administracija priėmė sprendimą Nr. 31-14880, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises S. R. perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,98 ha žemės sklypą, 3,36 ha miško sklypą Pašvinių kaime ir Valatkių kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone (b.l.13).

1999-12-06 Č. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą pamatuoti senelio P. R. žemės dalį buvusioje vietoje Rimučių kaime (b.l.5); 2000-05-22 Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atmatuoti jam priklausančios 2,33 ha žemės natūra iš buvusio savininko P. R. nuosavybės teisėmis valdytos Šiaulių apskrities Padubysio valsčiaus, Rimučių kaime 31,49 ha žemės, 1,13 ha vandens telkinio (b.l.138).

Po to 2002-10-23 Č. R. Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė notariškai patvirtintą pareiškimą, kuriuo jis atsisakė savo teisių į 2,33 ha žemės dalį, priklausiusią jo seneliui P. R. Šiaulių rajone, Bubių seniūnijoje, Rimučių kaime, S. R. naudai (b.l.136).

2002-12-31 Šiaulių apskrities viršininko administracija priėmė Išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kuria patvirtino, kad S. R. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,25 ha žemės, 0,08 ha vandens telkinį (b.l.43).

S. R. Šiaulių apskrities viršininko administracijos Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą, vandens telkinį Pašvinės kaime, Bubių seniūnijoje (b.l.43).

S. R. 2005-04-05 prašymu kreipėsi į Šiaulių rajono žemėtvarkos skyrių prašydama paaiškinti, kodėl neatkuriamos nuosavybės teisės perduodant lygiavertį plotą Šiaulių rajone Pašvinės kaime vietoje turėto Rimučių kaime (b.l.15).

Šiaulių apskrities viršininko administracija pareiškėjai pateikė 2005 m. balandžio 25 d. raštą Nr. S-473, kuriame nurodė, jog jai nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Pašvinės kaime, Bubių seniūnijoje, Šiaulių rajone nebus atkuriamos, kadangi ji neatitinka Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12,13,16 straipsnyje pakeitimo ir papildymo įstatyme numatytų reikalavimų (b.l.16).

Iš aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėja iš esmės ginčija Šiaulių apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 25 d. raštą Nr. S-473. Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo prasme skundžia atsakovo neveikimą, kuriuo, pareiškėjos teigimu, atsakovas pažeidžia jos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytą teisę atstatyti nuosavybės teises į žemę ir vandens telkinį lygiaverčiu sklypu valstybiniuose parkuose ir draustiniuose. Tačiau teismas mano, jog sprendžiant šį ginčą svarbiau yra įvertinti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo taikymo prasme pareiškėja turi teisę į minėtos nuosavybės atkūrimą, t. y. nustatyti, ar pareiškėja patenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytą piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisės atkūrimą, sąrašą. Tam būtina išsiaiškinti, ar pareiškimas, kuriuo Č. R. atsisakė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, suteikia teisę pareiškėjai pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose, aprobuotose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime, konstatuota, jog 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-229 (įsigaliojusio 1993 m. liepos 28 d.) 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnį papildant 2 dalimi, buvo numatyta galimybė asmenims, turintiems teisę pagal šį straipsnį į nuosavybės teisių atkūrimą, šią teisę perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359, įsigaliojusio 1997 m. liepos 9 d., 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai“. Ši įstatymo nuostata buvo pakeista 1999 m. gegužės 13 d. įstatymu Nr. VIII-1181 (įsigaliojusiu 1999 m. birželio 2 d.), numatant, kad pirmiau nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi ne tik savo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, bet ir kitiems asmenims, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymui Nr. IX-485, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims – iki 2001 m. gruodžio 31 d. Nuo 2002 m. sausio 18 d., įsigaliojus 2002 m. sausio 15 d. priimtam įstatymui Nr. IX-708, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis vėl buvo pakeista, nustatant, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti piliečiai teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. gali perleisti notariškai patvirtinta sutartimi savo vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui bei vaikaičiams, jeigu šie yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Taigi tiek Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, galiojusiame iki 1997 m. liepos 9 d., tiek Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme aiškiai apibrėžtas baigtinis asmenų, kuriems notariškai patvirtinta sutartimi galėjo būti perleista teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, sąrašas. Taip pat nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., įsigaliojus 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymui Nr. IX-485, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytas terminas, per kurį teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti perleista notariškai patvirtinta sutartimi įstatyme nurodytiems asmenims - iki 2001 m. gruodžio 31 d.

Šiuo atveju iš byloje esančio dokumento (b.l.10) matyti, jog Č. R. pareiškėjai S. R. teisę atkurti nuosavybės teises į 2,33 ha žemės, priklaususios P. R. Šiaulių rajone, Bubių seniūnijoje, Rimučių kaime perleido 2002-10-23 notariškai patvirtintu pareiškimu, tai yra praleidus įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog toks teisės į nuosavybės teisės atkūrimą perleidimo sandoris yra nereikšmingas, tai yra nesukeliantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytų teisinių padarinių. Toks sandoris negali būti laikomas teisiniu pagrindu atsirasti pareiškėjos S. R. teisei į P. R. turėtos nuosavybės teisės atkūrimą.

Teismo posėdžio metu Č. R. nurodė, jog 1999 metais būdamas JAV, kartu su broliu A. R. nuvykę į ambasadą parašė notariškai patvirtintą nuosavybės teisių į senelio žemę atsisakymą mamos S. R. naudai. Minimą pareiškimą išsiuntė paštu, vėliau telefonu sužinojo, jog brolio laišką mama gavo, o jo ne. Č. R. nurodė, jog iš JAV grįžo 1999 metų rugsėjo mėnesį. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytojas A. R. .

Teisėjų kolegija šiuos liudytojų parodymus vertina kritiškai ir jais nesiremia, kadangi liudytojai Č. R. ir A. R. yra pareiškėjos S. R. sūnūs bei gali būti suinteresuoti bylos baigtimi. Be to teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Č. R. į Lietuvą grįžo 1999 metų rugsėjo mėnesį ir turėjo pakankamai laiko iki 2001 m, gruodžio 31 d. dar kartą patvirtinti savo valią, tai yra dar kartą laiku perleisti teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tačiau jis to nepadarė, o atvirkščiai, kaip matyti iš administracinės bylos medžiagos, aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese – 1999-12-06 Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą pamatuoti senelio P. R. žemės dalį buvusioje vietoje Rimučių kaime (b.l.5); 2000-05-22 Šiaulių rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atmatuoti jam priklausančios 2,33 ha žemės natūra iš buvusio savininko P. R. nuosavybės teisėmis valdytos Šiaulių apskrities Padubysio valsčiaus, Rimučių kaime 31,49 ha žemės, 1,13 ha vandens telkinio (b.l.138). Kadangi byloje nėra raštinių įrodymų – notariškai patvirtintos sutarties – patvirtinančių, kad Č. R. savalaikiai, įstatymo numatytais terminais jam priklausančią teisę į nuosavybės teisių atkūrimą būtų perleidęs savo motinai S. R. , tai kolegija konstatuoja, jog šiuo metu pareiškėja S. R. nėra įgijusi reikalavimo teisės atkurti jai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą Rimučių kaime Šiaulių rajone ar kitoje vietoje, nes nuosavybės teisės į žemę šiuo metu yra jai visiškai atkurtos, o, kaip jau buvo minėta aukščiau, teisės atkurti nuosavybės teises į žemę, kuriai nuosavybės teises atkurti pretenduoja jos sūnus Č. R. , ji neturi.

Be to, teisėjų kolegija mano, kad ir teismui pripažinus, jog pareiškėja turi teisę pretenduoti į šį išlikusį nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisių atkūrimas būtų negalimas, kadangi jis neatitiktų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatytų nuostatų, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja S. R. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. negyveno Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje ir joje neturėjo nuosavybės teise gyvenamojo namo ar buto. Tai įrodo 2009-01-31 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b.l.217-221) ir S. R. LR piliečio paso kopija (b.l.158). tuo tarpu pareiškėjos ir jos atstovo pateikta pažyma iš Šiaulių rajono Bubių seniūnijos (b.l.216) tinkamu įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjos nurodyta faktą, nelaikytina, nes prieštarauja kitiems objektyviems, nurodytiems rašytiniams įrodymams. Faktas, jog 2,33 ha žemės sklypas, į kurį pretenduoja pareiškėja, yra Kurtuvėnų regioninio parko teritorijoje, patvirtinamas teismo išreikalautu ir prijungtu prie bylos planu (b.l.200).

Iš administracinėje byloje esančio įmokos mokėjimo kvito (b.l.31) matyti, jog pareiškėja yra sumokėjusi 100 Lt žyminį mokestį. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsniu bylose dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo šalys yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija mano, jog tikslinga grąžinti pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Taip pat teisėjų kolegija mano, jog tikslinga panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai 2,33 ha sklype Pašvinės kaime, Šiaulių rajone ruošti teritorijų planavimo dokumentus tretiesiems asmenims ir atlikti kitus su šiuo sklypu susijusius administracinius veiksmus. Šio panaikinimo vykdymas yra galimas įsiteisėjus šiam sprendimui.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ABTĮ 38-42 str., 71 str., 85-87 str., 88 str. 1 d. p.,

nusprendė:

Pareiškėjos S. R. skundą dėl Šiaulių apskrities viršininko administracijos įpareigojimo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 2,33 ha žemės sklypą vietoje turėto Rimučių kaime, Šiaulių rajone, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,33 ha žemės sklypą Pašvinės kaime, Šiaulių rajone, atmesti kaip nepagrįstą.

Panaikinti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atsakovui Šiaulių apskrities viršininko administracijai 2,33 ha sklype Pašvinės kaime, Šiaulių rajone ruošti teritorijų planavimo dokumentus tretiesiems asmenims ir atlikti kitus su šiuo sklypu susijusius administracinius veiksmus. Šio panaikinimo vykdymas yra galimas įsiteisėjus šiam sprendimui.

Įpareigoti Šiaulių apskrities VMI S. R. grąžinti pagal 2005-05-24 įmokos mokėjimo kvitą AB Hansabankas Šiaulių RS sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per šį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Kolegijos teisėjai Gražvydas PoškusDonatas DaunysŽanas KubeckasNuorašas tikras: