Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-05-11 · Administracinė byla Nr. A-525-605-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-05-11
Bylos Nr.
A-525-605-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A. R. K.
Trečiasis asmuo
Zitai I, K. S., J. L., G. V., N. A., O. P., S. M., R. P., V. L., D. F., V. M., J. A. M., V. J. B., A. M., Z. I. J., S. K. K., O. J.
Atsakovas
Kauno apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.6.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525 – 605/2009Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 11.6.1.2; 11.7; 11.10 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gegužės 11 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. R. K.,trečiajam suinteresuotam asmeniui Zitai I. J. ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. K. skundą atsakovui Kauno apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims K. S., J. L., G. V., N. A., O. P., S. M., S. M., R. P., V. L., D. F., V. M., J. A. M. , V. J. B., A. M., Z. I. J., S. K. K. ir O. J. dėl įsakymo ir sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. R. K. skundu (b.l. 6 ir 8) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą Nr. 02-07-11815 dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, už žemę atlyginti išmokant kompensaciją; panaikinti 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 69-19558 dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo, už žemę atlyginti išmokant kompensaciją; įpareigoti atsakovą grąžinti nuosavybę natūra.

Nurodė, jog kartu su broliais ir seserimis paveldėjo tėvo P. K. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Prašymą atkurti nuosavybės teises į jam priklausančią 7,28 ha žemės dalį padavė 1991 metais. Tėvui nuosavybės teise priklausiusi žemė buvo išlikusi iki žemės nuosavybės atkūrimo reformos pradžios, todėl pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybės teisė į žemę turi priklausyti jam, nes žemė visuomenės reikmėms paimta nebuvo. Dėl valdininkų aplaidumo jau po prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo 3,17 ha žemės buvo perleista kitiems asmenims, ją parduodant ar atkuriant nuosavybės teises, tačiau ši žemė nebuvo paimta visuomenės poreikiams, todėl turėjo būti jam gražinta. Prašymo kompensacijai už nuosavybę gauti nepateikė, nes žemė, į kurią pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra išlikusi, jis yra ūkininkas ir žemė reikalinga ūkininkavimui natūra.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į skundą (b.l. 14 – 16) prašė skundą atmesti.

Nurodė, jog buvęs savininkas P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 21,61 ha žemės ir 7,50 ha miško (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 1991 m. rugsėjo 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. K. valdytą žemę. Pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. K. valdytus 5,40 ha žemės ir 1,87 ha miško. Administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško, grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. K. K., O. J. ir Z. I. J. 8,93 ha žemės ir 7,50 ha miško. Likusi P. K. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama ir natūra negrąžinama, nes 1994 m. kovo 29 d. I šaukimo 17 sesijos sprendimu dalis šios žemės suteikta gyventojų asmeniniams ūkiams, o kita dalis perduota atkuriant piliečiams nuosavybės teises. A. R. K., Z. I. J., O. J. ir S. K. K. dėl minėtų sprendimų buvo iškėlę civilinę bylą bendrosios kompetencijos teismuose, tačiau jų ieškinys buvo atmestas (Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2005-10-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2005), todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Administraciją grąžinti žemę natūrą nepagrįstas. Pareiškėjas kelis kartus buvo raštu informuotas, kad ginčo žemė negali būti grąžinta natūra, jam buvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. vykusio pasitarimo metu pretendentams buvo siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau jie tai daryti atsisakė. Kadangi pareiškėjas kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepasirinko, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininkas 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-11815 ir sprendimu Nr. 69-19558 parinko pareiškėjui nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. birželio 25 d. sprendimu (b.l. 70 – 74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 21,61 ha žemės ir 7,50 ha miško (duomenys neskelbtini). Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. žemę 1991 m. rugsėjo 17 d. pateikė sūnus A. R. K. Administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. K. K., O. J. ir Z. I. J. 8,93 ha žemės ir 7,50 ha miško. Nuosavybės teises į likusią negrąžintą 3,17 ha žemės pareiškėjui nuspręsta atkurti vėliau, rengiant projektą kitame etape. Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 02-07-11815 ir 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 69-19558, pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į buvusio žemės savininko – P. K. turėtą 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), paskaičiuojant kompensaciją litais. Teismas, išnagrinėjęs Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir 12 straipsnį, padarė išvadą, kad būtina sąlyga atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę natūra yra ta, jog ši žemė būtų laisva, t.y. nebūtų priskirta valstybės išperkamai žemei. Taip pat nustatė, kad A. R. K., Z. I. J., O. J. ir S. K. K. 2003 m. birželio 9 d. padavė ieškinį Prienų rajono apylinkės teismui, prašydami panaikinti sprendimus ir potvarkius, pripažinti negaliojančiais sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn. Įvertinęs Prienų rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartį, Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartį, konstatavo, jog sprendimai, potvarkiai bei sandoriai, kuriais pareiškėjo tėvui nuosavybės teise priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, yra galiojantys, todėl P. K. priklausęs 3,17 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), į kurį pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises natūra, atitinka valstybės išperkamos žemės teisinį statusą (Atkūrimo įstatymo 12 str. 1 d. 6 p., 7 p.). Nustačius, kad žemė, į kurią pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama, nuosavybės teisės pareiškėjui galėjo būti atkurtos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. kitu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau ir – Atkūrimo tvarka) 3 punktu, pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas valią dėl nuosavybės teisių į ginčo žemę atkūrimo būdo (natūra) išreiškė 1991 m. rugsėjo 17 d. prašyme atkurti nuosavybės teises, tačiau pareiškėjo prašomu būdu nuosavybės teisės į 3,17 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), negalėjo būti atkurtos, nes ginčo žemė yra užimta, t.y. valstybės išperkama. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas, prieš priimdamas ginčijamus administracinius aktus, raštu pasiūlė pareiškėjui pasirinkti kitą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Be to, remiantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, pareiškėjas buvo pakviestas ir dalyvavo Administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. vykusiame pasitarime dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turėtą žemę, kur jam dar kartą pasiūlyta pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pareiškėjas iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino (iki 2003-04-01) nepakeitė valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, reikalavo nuosavybės teises į 3,17 ha likusią negrąžintą žemę atkurti natūra, Administracijos Žemės tvarkymo departamente 2007 m. spalio 9 d. įvykusio pasitarimo metu pareiškėjas atsisakė rašyti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo (ekvivalentine natūra), be to, reikalavimą grąžinti žemę natūra jis patvirtino skunde ir teismo posėdžio metu. Remdamasis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, padarė išvadą, jog Administracija, priimdama skundžiamus administracinius aktus, kuriais atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į 3,17 ha P. K. nuosavybės teise valdytos žemės (duomenys neskelbtini) jos parinktu būdu, tinkamai įgyvendino Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalių, 21 straipsnio bei Atkūrimo tvarkos 3 ir 112 punktų nuostatas, todėl teisinio pagrindo pripažinti neteisėtais bei panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 02-07-11815 ir Administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. 69-19558, nėra. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus (1994-05-27, 1995-03-08, 2001-04-02) ir pabrėžė, kad pareiškėjas iš esmės nesutiko su pačiu nuosavybės atkūrimo būdu, aiškiai išreikšdamas poziciją atkurti nuosavybės teises natūra, todėl kompensacijos dydžio klausimas nesvarstytinas.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 84), kuriuo prašo panaikinti Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 02-07-11518; įpareigoti atsakovą grąžinti žemę natūra; nesant galimybių grąžinti žemę natūra, apmokėti rinkos kainą už vieną arą 1 000 Lt, t.y. iš viso 317 000 Lt. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Nurodo, kad Administracija jo neįspėjo apie žemės paėmimą iki 2008 metų.

2. Pažymi, jog nėra Kauno apskrities viršininko sprendimo dėl žemės, į kurią jis siekia, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės, paėmimo visuomenės poreikiams tenkinti.

3. Nurodo, jog K. S. ir N. A. iš viso neturėjo ir nebuvo gavę žemės iš valstybės, be to, nebuvo pateikę prašymo iki pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimo 1991 metų rugsėjo mėnesį.

4. Pabrėžia, kad žemė paimta neteisėtai, todėl ji turi būti grąžinta pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.96 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo O. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 92) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Pateikiami tokie nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, kad gimė ir augo (duomenys neskelbtini) ir tiksliai žino, taip pat turi archyvo pažymas, jog teismine tvarka atgautą žemę pareiškėjo tėvas valdė kaip ūkvedys, o tikrasis savininkas buvo jos dėdė A. M., kuris neturėjo vaikų, todėl tokia žemė turėtų būti valstybės nuosavybė.

2. Pažymi, jog neįmanoma atgauti pageidaujamą žemę natūra, nes laisvos žemės neliko ir kitiems asmenims, turintiems teisę į ją.

3. Pabrėžia, jog sprendimas priteisti pareiškėjui kompensaciją už negrąžintą natūra žemę pagal rinkos kainą sukurtų precedentą, dėl kurio kiti asmenys, gavę kompensaciją už žemę, prašytų ją perskaičiuoti.

Tretieji suinteresuotieji asmenys N. A., J. L., A. M., D. F., J. A. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 93) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsižvelgia į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 10 d. nutartį (civilinė byla Nr. 3K-3-465/2005) ir nurodo, kad teismas nenustatė, jog K. O. L., N. A. ir K. S. žemė asmeniniam ūkiui būtų suteikta neteisėtai.

Atsiliepimas

Tretieji suinteresuoti asmenys Z. I. J., O. J. ir S. K. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 94 – 96) prašo patenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą, Kauno apskrities viršininko įsakymą ir Administracijos sprendimą. Pateikiami tokie argumentai:

1. Nurodo, kad 1991 m. rugsėjo 17 d. nustatyta tvarka padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į jų tėvo P. K. nuosavybės teise valdytą 29,11 ha žemės sklypą su mišku. Nuo prašymo padavimo dienos paveldimas sklypas tapo valstybinio fondo žeme, todėl žemės skyrimas turėjo atitikti galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos nuostatas.

2. Jau 1992 m. rugpjūčio 13 d. buvo žinoma tiksli sklypo vieta. 1996 metais tokiame sklype asmeninio ūkio sklypai nebuvo paženklinti ir įregistruoti.

3. Nurodo, jog Prienų rajono apylinkės teismas nustatė, kad jų paveldimas sklypas nebuvo priskirtas prie valstybės išperkamos žemės. Nei vienas iš asmeninio ūkio naudotojų nuosavybės teise valdomų pastatų jų sklype neturi, sklypas yra laisvas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčijamu 2007 m. lapkričio 5 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-07-11815 (toliau – ir Įsakymas) parinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas už valstybės išperkamą žemę pareiškėjui atlyginant pinigais, o Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 69-19558 nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią 3,17 ha žemės dalį, už žemą atlyginant pinigais. Pareiškėjas, ginčydamas minėtus sprendimus, iš esmės nesutinka su tuo, kad žemė jam grąžinta ne natūra, be to, nesutinka su kompensacijos, atlyginant už žemę pinigais, dydžiu.

Nustatyta, kad pareiškėjas 1991 m. rugsėjo 17 d. Prienų rajono Ašmintos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą (byla Nr. 38, b.l. 2), kuriuo prašė atkurti nuosavybės teises į P. K. valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Kauno apskrities viršininko administracijos 2003 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 69-13799 (byla Nr. 38, b.l. 46) pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į 2,23 ha žemės ir 1,87 ha miško (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su S. K. K., O. J. ir Z. I. J. 8,93 ha žemės ir 7,50 ha miško. Nuosavybės teises į likusią 3,17 ha ploto žemės sklypo dalį nutarta atkurti rengiant projektą kitame etape. Pareiškėjas tokią žemę pageidavo gauti natūra. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, jog dalis žemės, į kurią nuspręsta pareiškėjui atkurti nuosavybės teises rengiant projektą kitame etape, suteikta asmeniniam ūkiui tretiesiems suinteresuotiems asmenims, dalis įsigyta privačion nuosavybėn.

Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, kuri pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis prie valstybės išperkamos žemės priskiria žemę pagal įstatymus įsigytą privačion nuosavybėn, taip pat pagal įstatymus suteiktą ir naudojamą gyventojų asmeniniam ūkiui (12 str. 6 ir 7 p.).

Pareiškėjas su kitais pretendentais į P. K. valdytą žemę bendrosios kompetencijos teisme ginčijo sprendimus ir potvarkius, sandorius, kuriais jų tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn. Prienų rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 14 d. sprendimu (civilinė byla, t. IV, b.l. 47 – 53), pareiškėjo ir kitų pretendentų ieškinį tenkino iš dalies, tačiau Kauno apygardos teismas 2005 m. balandžio 19 d. nutartimi (civilinė byla, t. IV, b.l. 164 – 169) panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškinys, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. spalio 10 d. nutartimi (civilinės byla, t. IV, b.l. 239 – 248) Kauno apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Darytina išvada, kad sprendimai, potvarkiai ir sandoriai, kurių pagrindu pareiškėjo tėvui priklausiusi negrąžinta žemės dalis buvo perduota trečiųjų suinteresuotojų asmenų nuosavybėn, yra galiojantys, jie nėra nustatyta tvarka panaikinti ar pakeisti, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjui ginčo žemės dalis negali būti grąžinama natūra. Kartu pabrėžtina, kad visi apeliacinio skundo argumentai, susiję su tokios žemės suteikimu tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nenagrinėtini, nes žemės suteikimo teisėtumas patvirtintas įsiteisėjusiais ir galiojančiais procesiniais teismo sprendimais.

Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo atveju, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka Atkūrimo įstatyme nurodytos institucijos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija jau nuo 2003 metų pradžios informavo pareiškėją apie būtinybę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, negalint pareiškėjui atkurti nuosavybės teisių grąžinant ginčo žemę natūra (byla Nr. 38, b.l. 47, 87, 92, 101). Pažymėtina, jog bylos duomenimis paskutinį kartą pareiškėjas apie tai informuotas 2007 m. kovo 14 d., t.y. jau po kasacinės instancijos teismo sprendimo, kai buvo žinoma, kad ginčo žemė negali būti grąžinta natūra. Tačiau pareiškėjas tiek raštais Kauno apskrities viršininko administracijai (byla Nr. 38, b.l. 51, 53, 95, 104), tiek ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (b.l. 64) nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės būtų atkurtos žemę grąžinant natūra ir jokio kito būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, nepasirinko. Todėl, remiantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi, Kauno apskrities viršininko administracija turėjo teisę parinkti Atkūrimo įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, o papildomi kriterijai, nustatant atkūrimo būdą, nenumatyti. Todėl ginčijamu Įsakymu Kauno apskrities viršininkas pareiškėjo atžvilgiu pagrįstai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodytą reikalavimą – nesant galimybių grąžinti žemę natūra, apmokėti rinkos kainą už vieną arą 1 000 Lt, t.y. iš viso 317 000 Lt. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi minėtas reikalavimas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme ir jis nevertintinas kaip neatsiejamai susijęs su kitais reikalavimais, toks apeliacinio skundo reikalavimas nenagrinėtinas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybės, taikė ir aiškino teisė aktų normas, todėl jo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisLaimutis AlechnavičiusLaimė Baltrūnaitė