Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Merkys“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui (buvęs pavadinimas – Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas) ir Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybai dėl sprendimo panaikinimo arba pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Šalčininkų medžiotojų klubas „Merkys“ (toliau – MK „Merkys“) skunde teismo prašo panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. VR-17.5-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-24 (toliau – Patikrinimo aktas) ir sprendimu buvo patvirtinta 39 133,45 Eur suma (toliau – Sprendimas), kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei netaikyti jokių ekonominių skatinimo priemonių, o netenkinus pirmojo prašymo, prašė skirti švelnesnę poveikio priemonę.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendime nustatyta, jog MK „Merkys“ deklaracijas už 2013 ir 2015 m. teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius), tačiau dėl nežymių klaidų Inspekcija jų nepriėmė. Pasak pareiškėjo, negavo informacijos apie deklaracijų atmetimą dėl netiksliai nurodyto elektroninio pašto adreso. Nesutiko su atsakovo Sprendime taikytu Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas, redakcija, galiojanti iki 2019 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalies vertinimu. Teigia, kad deklaravo 2013 ir 2015 metų deklaracijas bei tinkamai išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį apmokėjo, todėl nėra pagrindo taikyti minėtą Įstatymo nuostatą.

Nurodo, kad mokesčiai už 2013 ir 2015 metus buvo apskaičiuoti ir sumokėti laiku. Šiuo metu deklaracijos yra patikslintos ir priimtos. Pažymi, kad pareiškėjas linkęs sutikti su Sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau paskirta didesnio mokesčio tarifo – ekonominio skatinimo priemonė 39 133,45 Eur suma yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) galimai padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

Skunde prašo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 36 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgti į galimai padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, t. y. abu kartus mokesčiai sumokėti laiku ir tinkami, pagal trūkumus turinčias 2013 m. ir 2015 m. deklaracijas dėl žmogiškosios techninės klaidos neįtakojančios mokestinės sumos, atsakomybę lengvinančias ir byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, bei pripažinti, kad ekonominės skatinimo priemonės bus akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos galimai padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingos, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, prašo skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu nustatyta Įstatyme arba jos visai neskirti.

Atsakovas Departamentas prašo pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti Sprendimą nepakeistą.

Akcentavo, kad Departamento direktorius, išnagrinėjęs Mokesčių kontrolės skyriaus vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Patikrinimo aktą, surašytą, patikrinus MK „Merkys“ nustatė, jog pastarasis nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2013 ir 2015 metus centriniam mokesčių administratoriui iki teisės aktuose nustatytų terminų ir taip pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikė didesnio mokesčio tarifą ir apskaičiavo 39 133,45 Eur sumą. Ši norma yra imperatyvi. Pažymi, kad vien fakto, jog pareiškėjas nepateikė deklaracijos už 2013 m. ir 2015 m., neatsižvelgiant į tai, ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne, pakanka, kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10.

Pažymi, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikytinos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą ar kaip nors kitaip galinčiomis turėti įtakos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžiui, nustatytam Departamento Sprendime. Nurodo, kad pagal kompetenciją vykdė savo funkcijas bei priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Atsakovas Departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo Teisės poskyris atsiliepime nurodė, kad Departamento pateiktas atsiliepimas yra tinkamos šalies pateiktas ir jis šioje byloje yra tinkamas atsakovas.

Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o atsakovas neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikytas didesnis mokesčio tarifas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Patikrinimo akte konstatuota, jog pareiškėjas nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2013 ir 2015 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų ir taip pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Taip pat buvo įvertinti medžioklės plotai apskaičiuotas už medžiojamų išteklių gyvūnų naudojimą pritaikytas

Pareiškėjas 2018 m. gegužės 30 d. pateikė aiškinamąjį raštą dėl Patikrinimo akto, kuriame nurodė, kad deklaracijas už 2013 ir 2015 m. teikė VMI, tačiau dėl nežymių klaidų VMI jų nepriėmė. MK „Merkys“ negavo informacijos apie deklaracijų atmetimą dėl netiksliai nurodyto elektroninio pašto adreso. Mokesčiai už 2013 ir 2015 metus buvo paskaičiuoti ir sumokėti laiku. Šiuo metu deklaracijos yra patikslintos ir priimtos.

Departamento direktorius Sprendime, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikė didesnio mokesčio tarifą ir apskaičiavo 39 133,45 Eur sumą. Sprendime akcentavo, kad galiojantys teisės aktai Departamentui nenumato teisinių galimybių, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, sumažinti ar atleisti nuo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos.

Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, argumentuodamas tuo, kad dėl nežymių klaidų VMI nepriėmė deklaracijų, mokesčiai buvo apskaičiuoti ir sumokėti laiku, šiuo metu deklaracijos yra patikslintos ir priimtos.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 3 punktą, Įstatymo objektas yra ir medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede.

Minėto Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.

Minėto Įstatymo 7 straipsnis reglamentuoja mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, t. y. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (1 dalis). Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį (3 dalis). Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (4 dalis).

Atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kuriose įtvirtinta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio Įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

Pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad už 2013 ir 2015 metus VMI nepateikė deklaracijų teisės aktuose nustatytu terminu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis teigia negalėjęs pateikti deklaracijų (dėl nežymių klaidų Inspekcija nepriėmė deklaracijų, dėl neteisingai nurodyto elektroninio pašto adreso negavo pranešimų apie trūkumus, pateikė patikslintas deklaracijas), nepaneigia atsakovo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Pareiškėjo teiginiai dėl minėtų nuostatų netinkamo taikymo yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad šiuo metu yra pateiktos ištaisytos deklaracijos ir sumokėti mokesčiai, nekeičia nustatytų aplinkybių, t. y. kad nustatytu terminu pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos.

Iš esmės pareiškėjas teigia, kad taikytas didesnis mokesčio tarifas yra neproporcinga priemonė.

Taigi, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumo, būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas – vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Konstitucijos preambulėje. Jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumo ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio disputo atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-773/2007).

Teismas atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas realiai valstybės biudžetui už 2013 ir 2015 m. buvo nesumokėjęs 2013 m. 1 971,04 Eur (6805,63 Lt) ir 2015 m. – 1 942,30 Eur mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, t. y. iš viso 3 913,34 Eur sumos, o pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu sudaro 39 133,45 Eur. Pareiškėjas Departamento apskaičiuotų sumų dydžio neginčijo.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nepateikė deklaracijų, rodo, kad MK „Merkys“ neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Mokesčiai yra sumokėti. Šios nustatytos aplinkybės vertintinos analizuojant pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės proporcingumą.

Proporcingumo principo esmė ta, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą), o minėtas principas neatskiriamas nuo teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Antra vertus, teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti“. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, „kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui“ (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

Be to, Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz. 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).

VAĮ 36-8 straipsnio 6 dalis nustato, kad skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias ir kitas reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tam tikra poveikio priemonė ūkio subjektui būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, turi teisę skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu numatyta įstatyme, arba jos neskirti.

Teismas pripažįsta, kad taikyta poveikio priemonė yra neadekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjui skirtina švelnesnė poveikio priemonė. Departamentui tokia teisė nesuteikta, todėl jis negalėjo taikyti mažesnės poveikio priemonės.

Atsižvelgtina ir į tai, kad valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis sumokėtas, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikytinas sąmoningu.

Teismas, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes, atsižvelgęs į Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslą, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, prieina prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovo nustatytas 39 133,45 Eur mokestis už laiku nedeklaruotą 2013 ir 2015 m. išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui yra neproporcingas ir mažintinas mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį padidinti du kartus, t. y. 7 826,68 (3 913,34 x 2) Eur.

Teismo vertinimu, būtent sumažintos poveikio priemonės taikymas pareiškėjui bus tinkama, adekvati ir proporcinga priemonė, o pareiškėjo prašymas netaikyti poveikio priemonės neatitiktų Įstatymo tikslų bei teisingumo, protingumo principų esmės.

Taigi, pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies, pakeičiant Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 7 826,68 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Merkys“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. VR-17.5-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 39 133,45 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 7 826,68 Eur (septynis tūkstančius aštuonis šimtus dvidešimt šešis eurus ir 68 euro centus).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.