Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. L. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarimo J. L. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apylinkės teismo nutarimu apeliantei J. L. skirta administracinė nuobauda už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymą.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad J. L. kaltė dėl to, jog 2009 m. rugpjūčio 5 d., apie 9 val. 40 min., vairuodama automobilį „Ford Escort“ ir važiuodama atbuline eiga ji pažeidė Kelių eismo taisyklių 9 punkto reikalavimus, dėl ko kliudė automobilį „VW Golf“ ir jį apgadino, įrodyta neabejotinai. Šį apeliantės padarytą pažeidimą patvirtina nukentėjusiosios I. J. paaiškinimas ir parodymai (b. l. 5, 73), eismo įvykio vietos schema (b. l. 14) bei pačios J. L. paaiškinimai (b. l. 17, 32-33, 72).

Kaip minėta, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu apeliantė taip pat pripažinta kalta dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymo.

ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatytas administracinis teisės pažeidimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y., kai asmuo suvokia sukėlęs eismo įvykį ir iš jo pasišalina sąmoningai, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės (pvz. 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-2330/2007; 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-2972/2010; 2010 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-5002/2010 ir kt.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aiškinimo aspektu, sprendžia, kad šiuo atveju byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą, kad J. L. sąmoningai tyčia pasišalino iš eismo įvykio vietos. Administracinėn atsakomybėn traukiama J. L. nuosekliai, nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo tvirtina nepajutusi susidūrimo su kitu automobiliu (b. l. 17, 32, 72). Eismo įvykio vietos schemoje nurodyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio „VW Golf“ kairės pusės priekinis sparnas, šių apgadinimų detaliai neaprašant (b. l. 14). Iš byloje esančios fotolentelės apeliantės vairuoto automobilio „Ford Escort“ apgadinimų taip pat nematyti (b. l. 15-16). Taigi byloje nėra užfiksuotas eismo įvykio metu atsiradusių automobilių apgadinimų mastas ir pobūdis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje administracinio teisės pažeidimo byloje priimtoje 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje konstatavo, jog iš byloje esančių įrodymų neįmanoma nustatyti eismo įvykio metu automobiliams padarytų apgadinimų pobūdžio ir jų masto, šios aplinkybės pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai ištirtos, nebuvo išreikalautos ir ištirtos spalvotos (originalios) automobilių apgadinimų fotonuotraukos (b. l. 56-58). Pažymėtina, kad nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas šių bylos trūkumų nepašalino, o byloje esantys neišsamūs duomenys apie transporto priemonių apgadinimų pobūdį bei mechanizmą neįgalina daryti kategoriškos išvados, kad automobilio „Ford Escort“ vairuotoja, manevruodama atbuline eiga, suvokė atsitrenkusi ir apgadinusi kitą transporto priemonę bei iš įvykio vietos išvažiavo sąmoningai bei tikslingai. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad automobilio „VW Golf“ priekinių kairės pusės durelių apgadinimai byloje nebuvo užfiksuoti, todėl vien draudimo bendrovės transporto priemonės techninės apžiūros aktas bei remonto sąmata savaime negali būti pakankami įrodymai šiam apgadinimui patvirtinti.

Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pripažindamas apeliantę kalta dėl tyčinio pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, pirmosios instancijos teismas rėmėsi liudytojo G. N. rašytiniu paaiškinimu, kuriame jis nurodė, jog, kiek pamena, po automobilių kontakto moteris iš automobilio išlipo, pasižiūrėjo ir, įsėdusi atgal į automobilį, dar kartą pavažiavo į priekį, baigė manevrą atbuline eiga, po ko iš eismo įvykio vietos nuvažiavo (b. l. 60). Šiuo aspektu teisėjų kolegija akcentuoja, jog vien tik rašytiniai įvykio liudininkų paaiškinimai negali būti prilyginami liudytojų parodymams (ATPK 276 str.) ir jų nepakeičia, be to, neapklausus liudytojų, kurių parodymai yra esminiai bylos baigčiai, sudaromos prielaidos pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje asmeniui suteiktą teisę administracinių teisės pažeidimų bylų procese apklausti kaltinimo liudytojus, kurių parodymų pagrindu teismas pripažįsta asmenį kaltu padarius pažeidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N62-2475/2010, N62-3061/2010). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į teismo posėdį nekvietė ir neapklausė galimai vienintelio eismo įvykio liudininko G. N. ir taip nukrypo nuo susiklosčiusios teisminės praktikos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-684/2009, N575-881/2009, N62-2475/2010), pagal kurią teisme betarpiškai turi būti apklausiami asmenys, kurių parodymai yra vieninteliai ir esminiai, ypatingai tais atvejais, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltę neigia.

Taigi nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn traukiamos J. L. versija, jog automobilių kontakto ji nepajuto, liko tinkamai nepaneigta. Byloje esantys neišsamus stuomenys apie automobilių apgadinimų pobūdį ir mastą taip pat nėra pakankami paneigti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumentus. Išsklaidyti kilusių abejonių ir pašalinti bylos trūkumų nebėra jokios protingos galimybės, kadangi nuo įvykio praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas, t. y. nuo inkriminuotų pažeidimų praėjo daugiau nei dveji metai, taigi naujų įrodymų rinkimo galimybės yra išnaudotos. Todėl, įvertinus tai, kad administracinio teisės pažeidimo byloje kilusios abejonės yra vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai, teisėjų kolegija sprendžia, jog J. L. kaltė dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto teisės pažeidimo padarymo nėra įrodyta.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinio teisės pažeidimo bylos dalis dėl ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo padarymo J. L. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius jos veikoje šio pažeidimo subjektyviosios pusės elemento – tyčios (ATPK 250 str. 1 p.), paliekant pirmosios instancijos teismo nutarimo dalį, kuria J. L. pripažinta kalta dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo ir skirta 100 Lt bauda, nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2, 4 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

J. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarimo dalį, kuria J. L. patraukta administracinėn atsakomybėn už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą, panaikinti ir šią administracinio teisės pažeidimo bylos dalį J. L. atžvilgiu nutraukti.

Kitą Plungės rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 26 d. nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.