Kauno apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus (toliau - Institucija) vyriausiojo specialisto M. Š. skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 12 d. nutarties, kuria atmestas Institucijos teikimas dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti Jungtinėje Karalystėje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu M. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. Iš M. K. priteista Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7644,12 Lt (2213,89 Eur) ekstradicijos išlaidų. Nuosprendis įsiteisėjo 2007 m. birželio 12 d. Institucija 2018 m. birželio 7 d. teikimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl priteistos ekstradicijos sumos perdavimo vykdyti Jungtinei Karalystei, nes M. K. yra deklaravęs išvykimą į Jungtinę Karalystę, o antstolės A. A. vedamoje vykdomojoje byloje Nr. 0036/07/02156 2017 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo bei pridėtas išieškojimo negalimumo aktas, iš kurio matyti, kad skolininkas niekur nedirba, turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi.Kauno apylinkės teismas 2018 birželio 12 d. nutartimi Institucijos teikimą atmetė, nurodant, kad pareiškėjas nepateikė tikslios nuteistojo gyvenamosios vietos ar darbo vietos adreso, jo turto buvimo užsienio valstybėje vietos, taip pat nepateikė jokių duomenų, kurie leistų nustatyti šias aplinkybes.Skunde aukštesnės instancijos teismui Institucija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. birželio 12 d. nutartį ir teikimą tenkinti arba perduoti jį nagrinėti iš naujo. Skunde Institucija nurodo, kad Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklių (toliau - taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. kovo 5 d. nutarimu Nr. 219, 3 punkte numatyta, jog esant duomenims, kad pinigine sankcija nubaustas asmuo ar turtas (pajamos), į kuriuos gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, pareiškėjas privalo pateikti teikimą perduoti piniginės sankcijos vykdymą kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Taip pat nurodyta, jog su teikimu turi būti pateikiamas liudijimo projektas, antstolio surašytas išieškojimo negalimumo aktas, dokumentai, galintys patvirtinti, kad nubaustas asmuo ar turtas (pajamos), į kuriuos gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje. Ginčo dėl duomenų, jog skolininkas yra Jungtinėje Karalystėje, nėra. Taip pat nėra ginčo dėl pateiktų dokumentų, t. y. visi taisyklėse nurodyti dokumentai, reikalingi sankcijai vykdyti, yra pateikti, todėl iš esmės taisyklėse nurodyti reikalavimai ir sąlygos dėl piniginės sankcijos vykdymo kitoje Europos Sąjungos valstybės narės teritorijoje yra patenkinti. Aplinkybė, kuria remiasi teismas, jog su teikimu pateikiamo liudijimo projekto grafoje „1. Fizinio asmens duomenys: [...] paskutinis žinomas adresas: [...]“ yra nurodyta „Jungtinė Karalystė“, kuri nėra tiksli paskutinė gyvenamoji skolininko vieta, negali būti laikytina esminiu trūkumu, trukdančiu vykdyti piniginės sankcijos perdavimą Jungtinei Karalystei, kadangi taisyklių 12 punkte yra numatyta, kad teismui nežinant, kuri kitos Europos Sąjungos valstybės narės institucija yra kompetentinga vykdyti perduodamą piniginę sankciją, teismas konsultuojasi su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, kuri išsiunčia visas būtinas užklausas, taip pat per Europos teisminio tinklo kontaktinius punktus, kad gautų informaciją iš sprendimą vykdančios valstybės. Po to, kai nustatoma kompetentinga Europos Sąjungos valstybės narės institucija, teismas siunčiamuosius dokumentus šiai institucijai siunčia tiesiogiai. Taigi, teismas turi pareigą bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija kilusiems klausimams dėl sprendimo vykdymo kitoje šalyje spręsti. Be to, teismas, prašydamas teikimą padavusios institucijos nurodyti tikslų paskutinį skolininko gyvenamosios vietos adresą, pažeidžia lex non cogit ad impossibilia principą, kuris teigia, jog teisės aktais negalima reikalauti neįmanomo. Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, išvykstantys iš Lietuvos Respublikos ilgiau kaip 6 mėnesiams, privalo deklaruoti išvykimą iš Lietuvos Respublikos. Deklaravimas vykdomas vadovaujantis VĮ Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. V-24 „Dėl gyvenamosios vietos deklaravimo taisyklių patvirtinimo“, kurio 34 punkte nurodyta, jog išvykstantis iš Lietuvos Respublikos asmuo pateikia šių taisyklių 2 priede nustatytos formos deklaraciją, kurioje nurodo valstybės, į kurią išvyksta ar gyvena, pavadinimą. Daroma išvada, kad Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas neįpareigoja išvykstančiojo iš Lietuvos Respublikos nurodyti tikslų gyvenamosios vietos adresą kitoje šalyje, todėl pareiškėjas niekaip negali nustatyti teismo prašomų duomenų.Institucijos skundas atmetamas.Tarybos 2005 m. vasario 24 d. pamatinis sprendimas 2005/214/TVR, iš dalies pakeistas Tarybos 2009 m. vasario 26 d pamatiniu sprendimu 2009/299/TVR, dėl abipusio pripažinimo principo taikymo finansinėms baudoms (toliau - Pamatinis sprendimas) reglamentuoja abipusio pripažinimo principo taikymą teisminių arba administracinių institucijų skiriamoms finansinėms baudoms, siekiant palengvinti sprendimų dėl tokių baudų vykdymą valstybėje narėje, kuri nėra valstybė, kurioje baudos yra paskirtos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Pamatinio sprendimo 1 straipsnio b) punkte išaiškinta sąvokos „finansinė bauda“ reikšmė - tai prievolė sumokėti: i) sprendime nustatytą pinigų sumą, priėmus apkaltinamąjį nuosprendį už nusikaltimą; ii) tame pačiame sprendime nustatytą kompensaciją nukentėjusiesiems, kai nukentėjusysis negali būti civilinės bylos šalis, ir teismas vykdo jam priskirtą baudžiamąją jurisdikciją; iii) pinigų sumą už teismo proceso arba bylos nagrinėjimo administracine tvarka, kai buvo priimtas sprendimas, išlaidas. Kadangi asmens ekstradicijos išlaidos yra pripažįstamos proceso išlaidomis, todėl yra galimybė spręsti dėl jų perdavimo vykyti (išieškoti) kitai Europos Sąjungos valstybei narei – šiuo atveju Jungtinei Karalystei.Baudžiamosiose bylose paskirtos bausmės – baudos ir priteistų proceso išlaidų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms tvarką nustato Lietuvos Respublikos teismų paskirtų piniginių sankcijų perdavimo vykdyti kitoms Europos Sąjungos valstybėms narėms taisyklės, kuriose numatyta, kad piniginė sankcija gali būti perduodama vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei tik esant šioms sąlygoms: a) nubaustas asmuo savanoriškai nesumokėjo piniginės sankcijos ir yra teisinis pagrindas ją vykdyti priverstinai; b) turima duomenų, kad nubaustas asmuo yra kitos Europos Sąjungos valstybės narės pilietis ar nuolatinis gyventojas arba nubausto asmens turtas ar pajamos, į kuriuos gali būti nukreiptas išieškojimas, yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, arba nubausto juridinio asmens buveinė yra kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje; c) piniginė sankcija yra didesnė už 2005 m. vasario 24 d. Pamatinio sprendimo 7 straipsnio 2 dalies h punkte nustatytą sumą ir nežinoma aplinkybių, dėl kurių kitos Europos Sąjungos valstybės narės kompetentinga institucija galėtų atsisakyti pripažinti ar vykdyti paskirtą piniginę sankciją; d) nustatomos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 631 straipsnio 1 dalies 2, 3 ar 9 punkte nurodytos aplinkybės arba yra kitų priežasčių manyti, kad priverstinis piniginės sankcijos išieškojimas Lietuvos Respublikoje būtų neįmanomas ar sudėtingas; e) piniginę sankciją būtų tikslinga perduoti vykdyti kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Šiuo atveju aukštesnysis teismas sprendžia, kad ekstradicijos išlaidų išieškojimo iš M. K. perdavimas vykdyti Jungtinei Karalystei nėra tikslingas. M. K. nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas, baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta. Antstolė A. A. daugiau nei dešimt metų nesėkmingai bandė išieškoti iš M. K. priteistą proceso išlaidų sumą, kol galiausiai 2017 m. gruodžio 19 d. buvo priimtas patvarkymas dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo, taip pat surašytas išieškojimo negalimumo aktas. M. K. niekur nedirba, piniginių lėšų kredito įstaigose, nekilnojamojo turto, transporto priemonių ir kito registruojamo turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, neturi. Duomenų, kad M. K. būtų piktybiškai vengęs atlyginti priteistą sumokėti proceso išlaidų sumą, pateiktoje medžiagoje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų siekęs paslėpti savo turimą turtą, jį perleidžiant tretiesiems asmenims ir pan. Nors Lietuvos Respublikos CPK nenustato senaties termino vykdomojo dokumento dėl skolos išieškojimo vykdymui, t. y. vykdomosios bylos vykdymo trukmės, tačiau nagrinėjamu atveju tęsti piniginės sankcijos išieškojimo vykdymą kitoje valstybėje, Lietuvoje nustačius išieškojimo negalimumo faktą, nėra tikslinga. Sutiktina su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad priimant sprendimą dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti užsienio valstybei, neužtenka fakto, kad asmuo yra deklaravęs išvykimą į vieną ar kitą užsienio valstybę. Išvykimo aplinkybė automatiškai nelemia, kad M. K. Jungtinėje Karalystėje iš tiesų pastoviai gyvena, šioje valstybėje turi kokio nors turto, gauna teisėtas pajamas ir pan. Konsultavimasis su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, įvairių užklausų siuntimas atitinkamoms institucijoms šiuo atveju bereikalingai eikvotų žmogiškuosius bei materialinius išteklius, ypač įvertinant faktą, kad, vadovaujantis Pamatinio sprendimo 13 straipsnio nuostatomis, dėl sprendimų įvykdymo gauti pinigai atitenka sprendimą vykdančiajai valstybei, jei sprendimą priėmusi ir sprendimą vykdančioji valstybės nesusitarė kitaip. Vadinasi, net jei Jungtinei Karalystei pavyktų išsiieškoti iš M. K. priteistą 2213,89 Eur sumą, ši atitektų Jungtinės Karalystės biudžetui, o ne skundą pateikusiai institucijai.Apygardos teismas įvertina ir tai, kad Institucijos teikimas tuo pačiu pagrindu kartą jau buvo išnagrinėtas. 2018 m. vasario 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi teikimas netenkintas. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. kovo 12 d., nes Institucija skundo aukštesnės instancijos teismui nepateikė. Nepaisant to, 2018 m. birželio 7 d. Kauno apylinkės teisme vėl buvo gautas Institucijos teikimas dėl piniginės sankcijos perdavimo vykdyti Jungtinei Karalystei to paties asmens – M. K. atžvilgiu. Teikimas vėl buvo atmestas, tik šį kartą skundas pateiktas ir apygardos teismui. Vis dėlto, jo tenkinimui dėl aukščiau šioje nutartyje išdėstytų motyvų nėra pagrindo.Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiama apylinkės teismo nutartis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta, o Institucijos skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9 dalimi,

nutaria:

Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto M. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 12 d. nutartį.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.