- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-16
- Bylos Nr.
- 2-617/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas (pirm.), Alė Bukavinienė (pran.), Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- L. V., R. V.
- Atsakovas
- S. V., V. K., S. K., A. P., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Trečiasis asmuo
- akcinė bendrovė SEB Vilniaus bankas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Fabeta“
- Kategorijos
- 99.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Pečiulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų L. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutarties, kuria ieškovų prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinio skundo padavimą atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-845-41/2006 pagal ieškovų L. V. ir R. V. ieškinį atsakovams S. V. , V. K. , S. K. , A. P. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretieji asmenys akcinė bendrovė SEB Vilniaus bankas, uždaroji akcinė bendrovė ,,Fabeta“, antstolė Danguolė Štrimaitienė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba, valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas, notarė Dalia Petrauskienė, notarė Ona Adomavičienė, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai L. V. ir R. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančiais: 2000 m. sausio 11 d. turto pardavimo be varžytynių aktą, kuriuo S. V. buvo parduotas nebaigtas statyti namas, esantis (duomenys neskelbtini); valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės 2000 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir S. V. , kuria jam buvo parduotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini); 2001 m. sausio 15 d. minėto žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų S. V. ir V. K. ; 2001 m. lapkričio 17 d. minėto žemės sklypo ir nebaigto statyti gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų V. K. , S. K. ir A. P. ; taip pat taikyti restituciją, priteisti iš atsakovų solidariai 1 896 000 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovų L. V. ir R. V. lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas: 1 360 Lt atsakovui A. P. ir 433,50 Lt valstybei.
Šalies argumentai
Ieškovai L. V. ir R. V. pateikė teismui apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 27 d. sprendimo, kuriuo prašė minėtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovai taip pat pateikė teismui 616,68 Lt žyminio mokesčio mokėjimo kvitą bei prašymą atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovų L. V. ir R. V. prašymą iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinio skundo padavimą tenkino iš dalies ir atleido ieškovus nuo 21 460 Lt žyminio mokesčio mokėjimo, įpareigojo ieškovus sumokėti 883,32 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovai L. V. ir R. V. pateikė teismui prašymą atidėti 883,32 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo. Nurodė, kad jų šeimos turtinė padėtis yra sunki, pajamos mažos, trys vaikai lanko mokyklą ir tam reikalingos papildomos išlaidos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 3 d. nutartimi ieškovų L. V. ir R. V. prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinio skundo padavimą atmetė, įpareigojo ieškovus sumokėti 883,32 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą iki 2006 m. spalio 20 d. Nurodė, kad prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas, prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, įrodantys atidėjimo būtinumą. Ieškovai prie prašymo dėl žyminio mokesčio atidėjimo nepridėjo jokių įrodymų, kurie pagrįstų jų prašymą, o būtent patvirtintų sunkią atsakovų turtinę padėtį, sudarančią pagrindą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, taip pat su ja tiesiogiai susijusias prašyme išdėstytas aplinkybes (padidėjusias išlaidas vaikams išlaikyti ir kt.). Nors ieškovai nurodė, kad įrodymai apie jų turtinę padėtį yra byloje, kadangi buvo pateikti kartu su prašymu iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau, teismo teigimu, ši aplinkybė nereiškia, kad pateikiant kitą prašymą, šiuo atveju – prašymą dėl žyminio mokesčio mokėjimo atidėjimo, teismui neturi būti pateikti jokie jį pagrindžiantys įrodymai, juo labiau kad per bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laiką pareiškėjų turtinė padėtis galėjo pasikeisti. Teismas taip pat nurodė, kad 2006 m. birželio 16 d. nutartimi ieškovai jau buvo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimo: teismas, konstatavęs sunkią atsakovų turtinę padėtį, atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atleido juos nuo didžiosios dalies, t. y. net 93 procentų (22 960 Lt) žyminio mokesčio sumokėjimo, įpareigodamas sumokėti apie 6 procentus (1 500 Lt, iš kurių 616,68 Lt apeliantai jau buvo sumokėję). Minėta nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartimi buvo palikta nepakeista. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, jog atleidus ieškovus nuo maksimaliai įmanomos šiuo konkrečiu atveju žyminio mokesčio dalies sumokėjimo, jiems buvo pakankamai užtikrintas teisminės gynybos prieinamumas bei reali galimybė kreiptis į teismą, todėl, esant tokioms aplinkybėms, juo labiau ieškovams nepateikus jokių jų turtinės padėties pablogėjimą ar kitokį pasikeitimą pagrindžiančių įrodymų, pagrindo atidėti likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą nėra.
Šalies argumentai
Ieškovai L. V. ir R. V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovų apeliacinį skundą priimti. Skunde nurodo, kad ieškovai yra neįgalūs ir gyvena tik iš gaunamų pašalpų, iš kurių dar yra išskaičiuojama pagal vykdomuosius dokumentus, visas ieškovų turtas yra areštuotas. Dėl turto arešto panaikinimo ieškovai kreipėsi į antstolį, tačiau antstolis atmetė ieškovų prašymą ir papildomai priėmė patvarkymą dėl išskaitymų iš ieškovų invalidumo pašalpos, dėl ko ieškovų turtinė padėtis dar pablogėjo. Trys ieškovų nepilnamečiai vaikai lanko mokyklą ir jiems reikalingos papildomos išlaidos įvairioms mokymosi priemonėms įsigyti. Dėl nurodytų aplinkybių, esant sunkiai ieškovų turtinei padėčiai, neatidėjus žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo, ieškovai netenka galimybės ginti savo pažeistų teisių.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).
Teisę kreiptis į teismą užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, ir CPK 5 straipsnis, garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas gina abi proceso šalis - ieškovą ir atsakovą, todėl žyminis mokestis, atlikdamas prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme. Žyminis mokestis yra įstatymo nustatyta pinigų suma, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus (CPK 80 str.). Teisę kreiptis teisminės gynybos nepasiturintiems ar mažai pasiturintiems asmenims užtikrina tiek CPK 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tiek ir CPK 84 straipsnyje numatyta galimybė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Šių nuostatų tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Sprendžiant dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio ar mokesčio sumokėjimo atidėjimo klausimą turi būti įvertinama turtinė prašančio asmens padėtis, todėl pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. reikalingumą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, tenka prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).
Aiškinant ir taikant CPK 84 straipsnio normą turi būti atsižvelgiama į šios normos tikslą. Tai ypač svarbu turint omenyje tai, jog žyminio mokesčio atidėjimo institutas skirtas užtikrinti konstitucinę asmens teisę į teisminę gynybą. Skirtingai nei dalinio atleidimo nuo žyminio mokesčio atveju, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas neatleidžia ieškovo (apelianto) nuo žyminio mokesčio sumokėjimo pareigos. Šio instituto tikslas - prievolės sumokėti žyminį mokestį nukėlimas tam tikram terminui, kuris yra tikslingas tuo atveju, jei ieškovas (apeliantas) dėl tam tikrų priežasčių neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio kreipimosi į teismą dieną, tačiau pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Viena tokių priežasčių gali būti ir žyminio mokesčio dydis. Tokiu būdu ieškovui (apeliantui) sudaroma galimybė iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo surinkti reikiamą sumokėti sumą. Iš to darytina išvada, kad atidedant žyminio mokesčio sumokėjimą taip pat turi būti vertinama turtinė asmens padėtis, esanti jo kreipimosi į teismą momentu, tačiau, skirtingai nei atleidimo nuo žyminio mokesčio atveju, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas taikytinas tuomet, kai yra aplinkybės, užkertančios kelią teisminei gynybai kreipimosi į teismą momentu. Tai yra esminis skirtumas, kad asmuo atleistinas nuo dalies žyminio mokesčio, kai yra prielaidų manyti, jog civilinės bylos nagrinėjimo metu asmuo neturi ir neturės galimybės sumokėti žyminio mokesčio, o žyminio mokesčio atidėjimo atveju asmuo negali sumokėti žyminio mokesčio dėl aplinkybių, esančių ieškinio (skundo) padavimo momentu, tačiau pagal byloje esančias aplinkybes yra pagrindo manyti, kad asmuo gali sumokėti žyminį mokestį per ilgesnį laikotarpį.
Iš bylos duomenų matyti, kad apeliaciniu skundu ginčijama suma yra 1 896 000 Lt, todėl mokėtino žyminio mokesčio suma yra 22 960 Lt (CPK 80 str. 4 d.). Apeliantai, pateikdami apeliacinį skundą, sumokėjo 616,68 Lt žyminį mokestį, o nuo likusios dalies mokesčio teismo prašė atleisti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apeliantų pateiktus įrodymus, patvirtinančius sunkią jų materialinę padėtį, atleido apeliantus nuo didžiosios dalies žyminio mokesčio mokėjimo paduodant apeliacinį skundą ir įpareigojo, be jau apeliantų sumokėtų 616,68 Lt sumokėti 883,32 Lt žyminį mokestį. Apeliantai teismui pateikė prašymą atidėti 883,32 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą sumokėjimą iki teismo sprendimo (nutarties) byloje priėmimo.
Pažymėtina, kad CPK įtvirtinti šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai bei CPK 178 straipsnio nuostatos įpareigoja šalis įrodymais pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiamasi. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantų prašymas atidėti žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą mokėjimą grindžiamas iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kaip ir paduodant prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, jos nurodomos ir atskirajame skunde: apeliantai teigia, kad jų šeima yra daugiavaikė, abu apeliantai yra neįgalūs, todėl jų pajamas sudaro tik invalidumo pensijos, prasidėjo mokslo metai ir trims nepilnamečiams apeliantų vaikams reikalingos papildomos išlaidos.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs prašyme nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus pagal CPK 176–182 straipsniuose suformuluotas taisykles ir konstatavęs, kad apeliantai neįrodė, jog jų turtinė padėtis, kuri buvo nustatyta paduodant prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, yra pablogėjusi, ir atsižvelgdamas į tai, kad apeliantai buvo atleisti nuo didžiosios dalies žyminio mokesčio paduodant apeliacinį skundą sumokėjimo, padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo šį prašymą tenkinti. Kaip minėta, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas taikomas tuomet, kai apeliantas neturi galimybės sumokėti žyminį mokestį apeliacinio skundo padavimo teismui dieną, tačiau pajėgus atlikti šią pareigą per ilgesnį laiko tarpą. Teisėjų kolegijos nuomone, su atskiruoju skundu apeliantų pateiktas papildomas įrodymas – antstolio 2006 m. rugsėjo 7 d. patvarkymas dėl skolos iš L. V. išieškojimo (t. 4, b. l. 159) negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis apeliantų turtinės padėties pablogėjimą apeliacinio skundo teismui padavimo momentu, nes nėra pateikta įrodymų, kad šis patvarkymas yra pradėtas vykdyti.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.