Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. gynėjo adv. Domanto Skebo apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-07-05 nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 270 str. 3 d. ir nuteistas:

-pagal BK 228 str. 2 d.– teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimu 1 metams;

-pagal BK 270 str. 3 d. –8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 3 d. bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir galutinė bausmė paskirta – teisės eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimas 1 m. ir 8 MGL (1040 Lt) dydžio bauda.

A. R. dėl kaltinimo, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2009-09-07 apie 12 val. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Vilniaus r. Maišiagalos sen. Kalniškių k. žemės ūkio paskirties sklype, būdamas neblaivus priklausančiame O.S.Š. veikdamas per asmenį, kuris dėl veikos nėra kaltas - A. G., t.y. suklaidinęs A. G., kad mišką turi teisę kirsti, teikė A. G. pjūklą, nurodė kuriuos konkrečiai medžius pjauti – tuo pažeidė teisės aktų nustatytas aplinkos apsaugos ir gamtos išteklių naudojimo taisykles: Lietuvos Respublikos miškų 1994 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. 1-671 9 str. 6 d., kurioje numatyta, kad draudžiama atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 799 patvirtintų privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatų 19, 23, 25 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001m. spalio 31 d. nutarimu Nr. 1286 dėl nenukirsto valstybinio miško skyrimo ir pardavimo taisyklių 10 p.; 2002 m. balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. 192 ir jo pakeitimo 2003 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymo Nr. 733 dėl savavališkai iškirstų medžių ir krūmų, augusių miško žemėje ir pagamintos apvaliosios medienos ištraukimo arba išvežimo tvarkos pakeitimo 6 p., Lietuvos Respublikos vyriausybės 2008-03-12 nutarimu nr. 206 patvirtinto Kriterijų, pagal kuriuos medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems sąrašo 3.11 p., kuriame nurodyta, kad medžiai, augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje, priskiriami saugotiniems, jeigu jie auga (...) privačioje žemėje kaime (...): beržai (...) didesnio kaip 20 centimetrų skersmens (1,3 metro aukštyje), išskyrus augančius privačiose namų valdose ir mėgėjiškų sodų teritorijų individualiuose sodo sklypuose ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu nr. D1‑87 patvirtinto Saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo 9 p., kuriame numatyta, kad saugotinų medžių (...) kirtimo (...)ar kitokio pašalinimo (...) darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą (...) leidimą saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo darbams, genėjimui (...) ir atlyginus (...) medžių (...) vertę, nurodytą leidime, neteisėtai, neturėdamas leidimo, iškirto 1 beržą, tuo padarė nedidelę žalą: 560 litų gamtai ir 62 litus asmeniui O. S. Š.

Taip pat nuteistas už tai, kad eidamas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Autotransporto priemonių grobimų tyrimo skyriaus postinio pareigas (policininkas), visur ir visada turėdamas valdžios atstovo teisinį statusą (valstybės tarnautojas), pažeisdamas Lietuvos Respublikos Policijos veiklos 2000-10-17 įstatymo Nr. VIII-2048 21 straipsnį, kuriame numatyta, kad „vykdydamas tarnybines pareigas, policijos pareigūnas privalo prisistatyti (...), jei asmuo reikalauja, policijos pareigūnas privalo pateikti tarnybinį pažymėjimą". Lietuvos Policijos Generalinio komisaro 2004-07-16 įsakymu Nr. 347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14. 1 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad „ ne "tarnybos metu policijos pareigūnas turi vadovautis šiomis nuostatomis : elgtis pagal visuotinai priimtas elgesio normas ir savo elgesiu, drausme, kultūra stengtis būti pavyzdžiu kitiems asmenims, visada prisiminti, kad pagal jo elgesį sprendžiama apie visą policiją ir jos pareigūnus" 14. 2 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad „ne tarnybos metu policijos pareigūnas turi vadovautis šiomis nuostatomis : nepiktnaudžiauti einamomis pareigomis, nenaudoti dokumentų patvirtinančių einamas pareigas ir suteiktus įgaliojimus, siekiant paveikti kitus asmenis priimti jam palankų sprendimą", 4. 18 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad „policijos pareigūnas tarnybinėje veikloje privalo vadovautis šia nuostata: tarnybinį pažymėjimą/...) naudoti tik vykdydamas tarnybine pareigas teisės aktų nustatyta tvarka, vertinti jį ir saugoti", 1.29 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad „privalo naudotis tomis pačiomis pilietinėmis teisėmis kaip |r kiti asmenys" 2009-09-07, apie 12 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus r. Maišiagalos sen. Kalniškių k. H. G., nutraukusiais jo daromas nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 270 str. 3 d. ir 178 str. 4 d. - aplinkos apsaugos taisyklių pažeidimą ir svetimo turto grobimą, siekdamas pašalinti kliūtis ir pabaigti daromas nusikalstamas veikas bei išvengti galimo sulaikymo bei siekdamas palenkti H. G., kad ji nepraneštų apie daromą nusikalstamą veiką ikiteisminio pagalbos telefonu, demonstravo jai savo policijos pareigūno pažymėjimą, grasino nemalonumais jo darbo kabinete, tuo siekdamas asmeninės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir padarė didelę žalą: H. G. -neturtinę žalą o Lietuvos Respublikos valstybei didelę neturtinę žalą kadangi akivaizdžiai pažemino Vilniaus tarnybos sistemos struktūrinio padalinio - policijos autoritetą sugriovė pasitikėjimą visa Lietuvos policija.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 5 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus – kaltinamojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 270 str. 3 d. ir BK 228 str. 2 d. bei paskyrė jam tinkamą bausmę.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. numatyta, kad įrodymais laikytini įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodo, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimų, išvadas grindė byloje surinktais ir ištirtais bei nuosprendyje išsamiai aptartais įrodymais.

Nors apeliantas skunde teigia, kad teismas kvalifikuodamas veiksmus nenurodė išsamių motyvų, kuriais grindžia išvadą apie tai, kad A. R. padarė baudžiamąjį nusižengimą, o nustatytos aplinkybės nepakankamas pagrindas veikos kvalifikavimui pagal BK 270 str. 3 d., tačiau šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pats nuteistasis kaltu pagal BK 270 str. 3 d. neprisipažino, tačiau jis ir neneigė fakto, kad nukirto beržą. Iš BK 270 str. 3 d. ir ATPK 62¹ str. dispozicijų matyti, kad administracinė atsakomybė atsiranda savavališkai kertant medžius privačiuose miškuose, o baudžiamoji atsakomybė atsiranda tuo atveju kai kyla atitinkamos pasekmės ir yra materiali nusikalstamos veikos sudėtis.

Šiuo atveju, įvertinus byloje surinktus įrodymus, matyti, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo padaryta žala ir miško savininkui, ir aplinkai. A. R. medį nukirto O.S.Š. privačioje valdoje, neturėdamas tam leidimo, jo padaryta žala sudarė 560 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad A. R. padarė veiką pažeisdamas teisės aktų reikalavimus be leidimo pjauti medį, dėl ko jam kilo baudžiamoji atsakomybė. Teismo nuosprendyje teisingai nurodyta, kad kai už analogišką veiką numatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, sprendžiant teisinės atsakomybės klausimą, svarstoma nusikalstamos veikos sudėties ir baudžiamosios atsakomybės klausimai tik padarius išvadą, kad veikos pavojingumas nepasiekė tokio laipsnio, kuris daro ją nusikalstama. Tokiu atveju svarstomas administracinės atsakomybės klausimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. R. pripažino, kad suvokė, jog neturėdamas leidimo nukirto medį neteisėtai, tačiau jo tai nesustabdė nuo tokios veikos padarymo. Tai, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog pati nukentėjusioji netinkamai prižiūrėjo mišką, kuris nepriskiriamas prie draustinių ar parkų, ar, kad dėl vieno nukirsto medžio miškas būtų išretėjęs, nėra tokios aplinkybės, kurios sušvelnintų nuteistojo atsakomybę. Nuteistasis patvirtino, kad beržą nukirto dėl to, kad jis trukdė važiuoti, tačiau tai taipogi nėra pagrindas teigti, kad nuteistojo veiksmai buvo pateisinami. Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. R. savo tokiu veiksmu parodė abejingumą ir atsainumą aplinkos apsaugai, todėl teismas teisingai jo aiškinimą įvertino kaip siekimą sušvelninti atsakomybę. Be to atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojai H. G., A. A., A. S. patvirtino, jog kai jie pamatė A. R. prie nukirsto medžio, jis bandė juos įtikinti, kad kerta savo miško medį, tačiau parodė pareigūno pažymėjimą. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. R. tokiu būdu bandė išvengti konfliktinės situacijos, suprasdamas, kad medį nukirto ne savo miško teritorijoje.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio A. R. atžvilgiu pagal BK 228 str. 2 d. ir jam nebuvo pranešta apie šį kaltinimą. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras atsisakė kaltinimo pagal BK 228 str. BPK 256 str. 2 d. numatyta, kad prokuroras, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat kitais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodyta veika gali būti kvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką, apie tokią galimybę nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Minėto prašymo nuorašai įteikiami kaltinamajam, jo gynėjui ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, kaltinamasis gali būti pripažintas kaltu ir remiantis kaltinamajame akte pateiktu veikos kvalifikavimu.

Šio straipsnio 3 dalyje numatyta kuriais atvejais teismas praneša kaltinamajam ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Patenkinęs tokį prašymą, teismas nustato konkretų pertraukos laiką. Šio straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos, kai kaltinime nurodyta veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Nors prokuroras baigiamojoje kalboje nurodė, kad prašo išteisinti A. R. pagal BK 228 str., tačiau ši aplinkybė nelaikytina kaltinimo atsisakymu. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad surašius kaltinamąjį aktą, A. R. buvo pateikti kaltinimai pagal BK 270 str. 3 d., 178 str. 4 d. (b.l. 123-133, 2 t.). Tačiau Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokuroras nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes iš esmės skirtingomis ir nurodė, kad minėtomis įvykio aplinkybėmis A. R., darydamas nusikaltimą, numatytą BK 270 str. 3 d. ir siekdamas pašalinti kliūtis ir pabaigti savo nusikalstamus veiksmus bei išvengti galimo sulaikymo bei siekdamas palenkti liudytoją H. G., kad ji nepraneštų apie daromą nusikalstamą veiką, demonstravo jai savo policijos pareigūno pažymėjimą, grasino nemalonumais jo darbo kabinete, šio konflikto metu būdamas girtas keikėsi necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu siekdamas asmeninės naudos ir piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, padarydamas didelę žalą tiek nukentėjusiajai, tiek Lietuvos Respublikos valstybei, kadangi sumenkino valstybės institucijų vardą, diskreditavo Lietuvos policijos pareigūno vardą bei sudarė neigiamą nuomonę apie policijos tarnautojus.

Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų naudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimo esmė yra tai, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai , iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir valstybės autoritetas.

Nuteistasis, darydamas nusikaltimą turėjo valdžios atstovo teisinį statusą ir buvo valstybės tarnautojas. Liudytojai A. S. ir H. G. aiškindamos įvykio aplinkybes nurodė, kad A. R. parodė pareigūno pažymėjimą ir kaip jau minėta, patvirtino, kad sakė, jog savo kabinete su jomis kalbėsis kitu būdu. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad A. R. užklupus darant nusikalstamus veiksmus, policijos pareigūno pažymėjimo demonstravimas ne darbo metu ir grasinimas nemalonumais darbo kabinete, siekimas paveikti liudytoją H. G., kad ji nepraneštų apie daromą nusikaltimą, necenzūrinių žodžių vartojimas bei girtumas, yra veiksmai, kurie nesuderinami su valstybės tarnybos principais.

Apie kaltinimą pagal BK 228 str. 2 d. A. R. buvo pranešta bylą nagrinėjant teisme, jis turėjo galimybę paaiškinti įvykio aplinkybes, turėti gynėją, todėl jo procesinės teisės pažeistos nebuvo (t. 2., b.l. 161-162, 163-169).

Nors prokuroras pirmosios instancijos teisme prašė išteisinti A. R. pagal BK 228 str., tačiau teismas neįpareigotas atsižvelgti į prokuroro prašymą, kadangi A. R. buvo teisiamas pagal BK 228 str., o įvertinus visas bylos aplinkybes, nekilo abejonių, kad jis įvykdė minėtą nusikalstamą veiką, todėl pagal BK 228 str. 2 d. jis yra nuteistas pagrįstai.

Kolegijos vertinimu, skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, motyvus, tikslą, pavojingumo laipsnį bei kaltės formą. A. R. neteistas, administracine tvarka nebaustas. Nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalto būdamas neblaivus. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. A. R. skirtos bausmės pagal BK 270 str. 3 d. ir 228 str. 2 d. negali būti traktuojamos kaip per griežtos, todėl kiti apeliacinio skundo motyvai neturi įtakos bausmės švelninimui.

Apeliaciniame skunde prašoma grąžinti nusikalstamos veikos padarymo įrankį – pjūklą Stihl MS 170“ M. R., kadangi nurodoma, jog jis priklauso jai.

BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas; teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus (BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Baudžiamasis įstatymas numato galimybę konfiskuoti turtą, esantį ne tik pas kaltininką, bet ir pas kitus asmenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. R., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad pjūklas buvo pirktas už jos pinigus, kuriuos ji nuteistajam davė. Pjūklas buvo skirtas namų ūkio darbams, juo naudojosi A. R. ir pjaudavo malkas. Kadangi yra nustatyta, kad nuteistasis naudodamasis M. R. pjūklu nupjovė jam nepriklausantį medį ir tokiu būdu padarė nusikaltimą, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė sprendimą pjūklą kaip nusikaltimo padarymo įrankį konfiskuoti ir perduoti valstybės nuosavybei.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Nutarė:

Nuteistojo A. R. gynėjo advokato Domanto Skebo apeliacinį skundą atmesti.