Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-45-1502/2004 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Parex lizingas“ ieškinį atsakovei D. F. , dalyvaujant trečiajam asmeniui I. D. dėl pažeistos teisės gynimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB „Parex lizingas“ kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į atsakovės D. F. įmokas sumoje 141 686,21 Lt, į kurias yra nukreiptas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 1541-4 ir prašė sustabdyti vykdymo procesą vykdomojoje byloje Nr. 1541-4 iki teismas priims sprendimą šioje byloje. Nurodė, kad ieškovas ir atsakovė pasirašė tris lizingo sutartis: 1999 m. balandžio 8 d., 1999 m. balandžio 21 d. ir 1999 m. rugsėjo 7 d. bei 2000 m. rugpjūčio 18 d. papildomą susitarimą dėl lizingo objekto pakeitimo. Šių sutarčių pagrindu ieškovas nupirko ir perdavė atsakovei patalpas Totorių g. 5-22a, Vilniuje, Totorių g. 5-14, Vilniuje ir G. D. Kuverto g. 15, Neringoje. Atsakovė savo įsipareigojimus (mokėjimus) vykdė netinkamai, atliko tik dalį mokėjimų, todėl lizingo sutartys buvo nutrauktos. Esant 100 422,86 Lt skolai pagal 1999 m. balandžio 8 d. ir 1999 m. balandžio 21 d. sutartis, bei 43 190,01 Lt skolai pagal 1999 m. rugsėjo 7 d. lizingo sutartį ir 2000 m. rugpjūčio 18 d. papildomą susitarimą, šalys susitarė, kad sutartys nutraukiamos, vėlesni mokėjimai bus laikomi skolos grąžinimui ir nebus skaičiuojami delspinigiai. Visi anksčiau atsakovės atlikti ieškovui mokėjimai buvo areštuoti kaip atsakovės turtas baudžiamojoje byloje ir pagal nuosprendį vykdomas išieškojimas iš šių lėšų. Tačiau šis turtas yra ieškovo, o ne atsakovės nuosavybė. Todėl negali būti nukreiptas išieškojimas į baudžiamojoje byloje priteistą, bet atsakovei nepriklausantį turtą, siekiant padengti atsakovės padarytą žalą tretiesiems asmenims.

Ieškinio dalykas yra ne piniginis reikalavimas, bet pažeistos teisės gynimas, todėl negalėjo būti nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 424 str. 1 d.). CPK nenumato sprendimo už akių priėmimo bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka ir toks nagrinėjimas pažeidė trečiojo asmens teises. Ši byla pagal savo pobūdį gali būti nagrinėjama tik iš esmės įvertinus įrodymus.Atsakovės įmokos 141 686,21 Lt sumai buvo areštuotos baudžiamojoje byloje siekiant patenkinti apeliantės ieškinį toje baudžiamojoje byloje. Ieškovas tuo metu savo interesų negynė - neskundė šio arešto, nors vykdė nutarimą areštuoti atsakovės lėšas. Atsakovė, siekdama išvengti nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio vykdymo suinteresuota nepateikti atsiliepimo ir pripažinti ieškinį, todėl jos interesai sutampa su ieškovo interesais šioje byloje. Ieškovas jau buvo pateikęs tapatų ieškinį, kurį teismas buvo palikęs nenagrinėtu ir paliko ieškovui teisę ištaisius trūkumus pateikti ieškinį iš naujo. Ieškovas pateikė ieškinį neištaisęs trūkumų, todėl neturėjo teisės kreiptis į teismą (CPK 297 str. 2 d., 293 str. 1 d.). Šioje byloje ieškovas pateikė dar mažiau išsamią informaciją, todėl prie šios bylos prijungtinos baudžiamosios bylos Nr. 1/12-545-01, T-6-61-12/02 ir civilinė byla Nr. 2/53-319/2004.Ieškovo reikalaujama 141 686,21 Lt suma nėra lizingo įmokos, nes daugelis įmokų padaryta kaip ieškovui mokėtino 20 – jam notarų biurui žyminio mokesčio už sudarytas lizingo sutartis užskaitos. Pagal ieškovo Lizingo operacijų taisyklių 34 punktą visus mokesčius ir rinkliavas, susijusias su lizingo objekto įsigijimu ir naudojimu, moka lizingo gavėjas, o ne davėjas (ieškovas). Be to lizingo gavėju nebuvo Vilniaus m. 20 – asis notarų biuras, kuris turėjo nuo gaunamų notarinės rinkliavos sumų sumokėti mokesčius valstybei, bet negalėjo daryti užskaitų už lizingo gavėją D. F. . 2000 m. rugpjūčio 18 d. papildomu susitarimu tarp ieškovo ir atsakovės buvo pakeistas 1999 m. rugsėjo 7 d. lizingo sutarties objektas, t.y. butas Basanavičiaus g. 23-2, Vilniuje, pakeistas į atsakovės giminaičiams priklausančias poilsio patalpas Kuverto g. 15, Neringoje. Šių patalpų 2000 m. rugpjūčio 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį su UAB „Parex lizingas“ vaikų ir motinos vardu pagal įgaliojimą pasirašė lizingo gavėja atsakovė D. F. . Taip pat jos pasirašytas ir 1999 m. rugsėjo 7 d. lizingo sutarties objekto perdavimo – priėmimo aktas. Šiais veiksmais buvo pažeistas CK 65 straipsnis (1964 m. redakcija) draudžiantis įgaliotiniui sudaryti sutartis su pačiu savimi. Atsakovė, kaip notarė, patvirtino pirkimo – pardavimo sutartį, kurios objektas yra 1999 m. balandžio 8 d. lizingo sutarties objektas, pagal kurią ji yra faktinė lizingo objekto įgijėja. Tuo buvo pažeistas Notariato įstatymo 33 straipsnis draudžiantis notarui tvirtinti sutartis su pačiu savimi ir savo giminaičiais. Todėl visi dokumentai, esantys lizingo sutarčių pagrindu yra niekiniai (CK 47 str., 1964 m. redakcija) ir niekinės lizingo sutartys.Ieškovas kiekvienoje byloje pateikia skirtingas mokėjimų suvestines ir skirtingus priedus, todėl negalima nustatyti pagal kokią lizingo sutartį ir kokią dalį sudaro lizingo mokestis ar palūkanos. 2001 m. balandžio 10 d. papildomu susitarimu fiksuojamas 2, o ne 3 sutarčių nutraukimas. Pagal ieškovo duomenis, įsiskolinimo pagal 1999 m. balandžio 8 d. lizingo sutartį nebėra, nes lizingo objektas liko ieškovo nuosavybėje. Pagrindinę mokėjimų dalį atsakovė atliko po lizingo sutarčių nutraukimo. Pagal 2000 m. rugpjūčio 18 d. ir 21 d. susitarimus dėl atsiskaitymų atsakovė, kaip pardavėjų atstovė, pagal 1999 m. rugsėjo 7 d. ir 1999 m. rugsėjo 9 d. lizingo sutartis gavo 240 000 Lt, kurie buvo įmokėti kaip pirminis mokėjimas pagal ieškovo ir J. H. Blocq 1999 m. rugsėjo 9 d. susitarimą. Šiame susitarime buvo numatyta 1999 m. spalio 15 d. sudaryti buto, esančio Basanavičiaus g. 23-2, Vilniuje pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau nesudarius sutarties minėta suma turėjo būti išmokėta buto pardavėjui. Lizingo davėjui priklauso visi lizingo objektai ir visos įmokos pagal lizingo sutartis, nors turi teisę tik atgauti lizingo dalyką ir prašyti atlyginti nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl procesinių teisės klausimų

Sprendimo už akių priėmimo tvarka ir sąlygos nustatytos CPK 285 straipsnio 1 d., t.y. sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kitais CPK numatytais atvejais.

Sutinkamai su CPK 142 straipsnio 4 dalimi jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių.

Atsakovė D. F. ieškinio pareiškimo nuorašą gavo (b.l.61), tačiau atsiliepimo nepateikė. Ieškovas prašė priimti sprendimą už akių (b.l. 4). Todėl teismas, priimdamas sprendimą už akių, įstatymo reikalavimų nepažeidė. CPK 424 straipsnio 1 dalis nagrinėjamo ginčo teisinių santykių nereglamentuoja, kadangi byla nebuvo užvesta dokumentinio proceso tvarka.

Apeliantė byloje dalyvauja trečiojo asmens procesinėmis teisėmis. Skundžiamas sprendimas nesudaro pagrindo išimti areštuotą turtą iš apyrašo, todėl jis tiesiogiai apeliantės teisių ir pareigų neliečia. Tačiau šis sprendimas turėtų prejudicinę galią, jeigu būtų pareikštas ieškinys dėl areštuoto turto išėmimo iš apyrašo. Apeliantei jokie ieškininiai reikalavimai nekeliami. Todėl apeliantės procesinė padėtis byloje nustatyta teisingai.

Sprendimą, priimtą už akių, visi procese dalyvaujantys asmenys, išskyrus atsakovą, gali skųsti bendra sprendimams skųsti nustatyta tvarka paduodami apeliacinį skundą (CPK 285 str. 5 d., 301 str.). Taip apeliantės pareiškimą (b.l. 79-82) vertino Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija (b.l. 104-106). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantė patikslino, kad ji prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti.

Apeliantė nurodo, kad ieškovas jau buvo pateikęs tapatų ieškinį, kurį teismas buvo palikęs nenagrinėtu ir paliko ieškovui teisę, ištaisius trūkumus, pateikti ieškinį iš naujo. Ši aplinkybė neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje, kadangi ankstesnėje, apeliantės nurodytoje civilinėje byloje 2-319/2004 (priedas prie civ. bylos), teismas sprendimo nebuvo priėmęs (civ. byla Nr. 2-319/2004, II t., b.l. 35). Byloje T-6-61-12/02 (priedas prie civ. bylos) buvo nagrinėjamas ieškovo skundas dėl nutarimo uždėti turtui areštą baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-2411-00. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nutartyje (byla T-6-61-12/02, b.l. 185-187) pažymėjo, kad nors ieškovo skundas atmestas, civilinio proceso tvarka išsprendus nuosavybės teisės į pinigines įmokas klausimą, jam paliekama teisė pakartotinai kreiptis į teismą. Todėl minėtoje byloje priimta nutartis taip pat nėra kliūtis ieškovui užvesti nagrinėjamą bylą.

Dėl materialinės teisės klausimų

Kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-7-440/2001 m. pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės “VB lizingas” kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. lapkričio 21 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB “VB lizingas” ieškinį atsakovei Rimanto Bagvilo komercinei-gamybinei įmonei dėl įsiskolinimo pagal finansinio lizingo sutartį išieškojimo, lizingo sutartinių santykių teisinis nesureguliavimas sudaro palankias galimybes civilinių teisinių santykių dalyviams, nepažeidžiant bendrųjų prievolinės teisės imperatyvaus pobūdžio nuostatų, bendrųjų teisės principų bei laikantis šalių interesų, jų teisių ir pareigų pusiausvyros, tartis dėl visų lizingo sutarties sąlygų (lizingo objekto, jo pirkimo, perdavimo vietos ir būdo bei terminų, periodinių įmokų dydžio ir jų mokėjimo sąlygų ir pan.) ir būtent jose nusistatyti tarpusavio santykių ribas.

Iš byloje pateiktų pinigų mokėjimo dokumentų (b.l. 30-55) matyti, kad visos piniginės įmokos ir užskaitos šalių buvo apskaitomos kaip piniginės įmokos skirtos dengti įsiskolinimui pagal lizingo sutartis. Todėl nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas tik dėl minėtų lėšų nuosavybės teisių.

Iš lizingo sutarčių 5.1 p. ( b.l. 6-28) matyti, kad šalys susitarė, jog visi sutarties atsiskaitymai vyks į lizingo davėjo sąskaitą. Tai rodo, kad visas įplaukas šalys laikė kaip atsiskaitymą pagal lizingo sutartis. Ieškovas nebuvo prisiėmęs pareigos saugoti atsakovės pinigus. Pagal lizingo sutarčių 8.6 punktą, sutarties nutraukimo atveju šalys atsiskaito tarpusavyje šia tvarka: visų pirma, likviduojamas lizingo gavėjo įsiskolinimas lizingo davėjui, o po to, likusios sumos (jeigu tokios atsiranda) grąžinamos lizingo gavėjui. Vertindama nurodytas lizingo sutarčių nuostatas, kolegija sprendžia, kad visos lizingo gavėjo sumos, sumokėtos lizingo davėjui, nuo pinigų įplaukimo į lizingo davėjo sąskaitą tampa lizingo davėjo nuosavybe. Todėl ginčo sumos, kurias lizingo davėjas apskaitė kaip lizingo gavėjo įmokas pagal lizingo sutartis, nuo jų įplaukimo į lizingo davėjo sąskaitą arba apskaitymo buhalterinėje apskaitoje kaip lizingo gavėjo įmoka, pagal lizingo sutartį (tais atvejais kai šalių susitarimu atsakovei priklausiusios sumos jos prašymu ir ieškovo sutikimu buvo užskaitomos kaip įmokos pagal lizingo sutartis), yra ieškovo nuosavybė.

Apeliantės teigimu, ieškovo reikalaujama 141 686,21 Lt suma nėra lizingo įmokos, nes daugelis įmokų padaryta kaip ieškovui mokėtino 20 – jam notarų biurui žyminio mokesčio už sudarytas lizingo sutartis užskaitos. Lizingo sutarties šalys susitardamos dėl užskaitos pagal lizingo sutartį, nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių lizingo sutarties ir užskaitos teisinius santykius. Ta aplinkybė, kad Vilniaus m. 20 – asis notarų biuras turėjo nuo gaunamų notarinės rinkliavos sumų sumokėti mokesčius valstybei nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Kaip minėta, ginčo dalykas – nuosavybės teisė į lizingo įmokas. Pačios lizingo sutartys nenuginčytos. Todėl apeliantės nurodyti CK 65 straipsnio (1964 m. redakcija) bei Notariato įstatymo 33 straipsnio pažeidimai, neturi reikšmės nuosavybės teisėms į įmokas pagal lizingo sutartis.

Apeliantė neteigia, kad atsakovė pagal lizingo sutartis sumokėjo ieškovei daugiau, negu priklauso. Jeigu apeliantė mano, kad ieškovė pardavusi lizinguojamą turtą gavo daugiau, negu priklausė gauti pagal lizingu sutartis, ji gali pareikšti atitinkamą ieškinį.

Atmetus apeliacinį skundą iš apeliantės priteistina 15 Lt pašto išlaidų valstybei (b.l. 173; CPK 92 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2004 m. rusėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeista.

Priteisti iš I. D. penkiolika litų pašto išlaidų valstybei.