Vilniaus apygardos teismo nutartis

2008-04-21 · Civilinė byla Nr. 2A-250-340/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-04-21
Bylos Nr.
2A-250-340/2008
Bylos rūšis
civilinė byla
Ieškovas
Vilniaus miesto vyriausiojo PK, Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato, Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos
Atsakovas
P.S.
Kategorijos
  • 44.5.2.16pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja T.Žukauskienė Civilinė byla Nr. 2A35-250/08

Teisėja G.Butrimaitė Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.2.16; 121.15; 121.18; 121.21

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

2008 m. balandžio 21d.

VilniusVilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija,susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T.Žukauskienės,kolegijos teisėjų R.Gudžiūnienės, V.Volskienės,sekretoriaujant G.Glavackaitei,dalyvaujant ieškovo Vilniaus miesto vyriausiojo PK atstovei A.Gecevičienei,atsakovui (apeliantui)P.S.,atsakovo atstovui advokatui G.Butkui,vertėjai G.Lavrinovič,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo P.S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus miesto Vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui P.S. dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovai kreipėsi į teismą prašydami išieškoti iš atsakovo patirtus nuostolius dėl žalos atlyginimo I.L. Nurodė, kad Vilniaus m. VPK tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2005-05-11 nusikaltimo padarymu įtariamo atsakovo P.S. sulaikymo metu, jis, vengdamas paklusti ir stengdamasis ištrūkti, alkūne netyčia smogė policijos pareigūnui I.L. į dešinį skruostą. Sveikatos priežiūros tarnybos prie VRM Respublikinėje Vilniaus ligoninėje I.L. diagnozuotas dešinio skruostikaulio lūžis. Vilniaus m. VPK pripažino, kad šis sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu. VRM Centrinė medicinos ekspertizės komisija konstatavo, kad trauma priskiriama lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005-08-05 įsakymu Policijos departamento Finansų valdybai nurodyta pervesti Vilniaus m. VPK 29 067 Lt piniginei kompensacijai I.L. išmokėti; 2005-08-17 kompensacija išmokėta. Lėšos, gautos iš juridinių ir fizinių asmenų pagal policijos įstaigų finansinius reikalavimus apskaitomos policijos departamento finansų valdyboje ir priskiriamos prie biudžetinių lėšų, todėl nuostolius ieškovai prašo regreso tvarka išieškoti ieškovo Policijos departamento prie VRM naudai. Pareigūnui pradedant dirbti policijoje, jis apdraudžiamas visam tarnybos laikui valstybės lėšomis, nes tai – padidinto pavojaus profesija. Todėl įstatymų leidėjas ir įtvirtino nuostatą, kad tarnybos metu sužalotam pareigūnui mokama kompensacija, o valstybė išsiieško išmokėtą sumą.

Atsiliepimas

Atsakovas P.S. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinyje prieštaringai bei klaidingai vertinamos įvykio aplinkybės, išdėstyti faktiniai duomenys neįrodo, jog sužalojimai padaryti jo veiksmais. Atsakovas yra 177 cm ūgio, niekada nėra profesionaliai sportavęs, tuo tarpu jį sulaikęs I.L. yra profesionalus, patyręs policininkas, be to, gerokai už jį aukštesnis, dėl ko atsakovas nebūtų galėjęs alkūne pasiekti jo skruosto. Traukiant jį iš automobilio, šis pradėjo riedėti, be to, kaip pasirodė atsakovui, pareigūnas suklupo. Atsakovas daro prielaidą, kad susižaloti I.L. galėjo traukdamas jį iš mašinos, šiai riedant. Ištrauktas iš automobilio atsakovas buvo suimtas į glėbį ir tik tuomet pabandė ištrūkti, bet jam buvo uždėti antrankiai. Nesutampa ieškinyje bei tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas smūgio laikas. Atsakovas negalėjo trenkti pareigūnui, nes nuo pat sulaikymo pradžios jo judesiai buvo maksimaliai suvaržyti, pareigūnams manant, kad jis gali turėti ginklą. Kitas atsakovą sulaikantis pareigūnas R.M. negalėjo matyti smūgio, nes buvo tamsu, o jis stovėjo I.L. už nugaros. Tarp atsakovo veiksmų ir pareigūnui atsiradusios žalos priežastinio ryšio nėra. Atsakovo elgesys sulaikymo metu nebuvo įvertintas kaip neteisėtas, ikiteisminis tyrimas dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui nepradėtas. Atsakovas nurodo, kad sulaikymo metu buvo sutrikęs, nesugebėjo adekvačiai vertinti situacijos ir savo veiksmų. Joks įstatymas neįpareigoja sulaikymo metu elgtis racionaliai, rūpestingai ir apdairiai.

Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2007-11-21 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo P.S. ieškovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai 25 000 Lt žalos atlyginimo; priteisė iš atsakovo P.S. 708,05 Lt žyminio mokesčio ir 28,40 Lt pašto išlaidų valstybės naudai. Teismas nustatė, kad 2005-05-10 vakare I.L. su kitais policijos pareigūnais sekė atsakovą P.S. ir jo bendrininką ir sulaikė. 2005-07-18 tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl I.L. traumos, nustatyta, jog I.L. buvo sužalotas P.S. sulaikymo metu. 2005-07-22 įsakymu pripažinta, kad I.L. sužalotas vykdant tarnybines pareigas ir nuspręsta išmokėti jam 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją – 29 067 Lt. Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad teisme atlikta jo, kaip įtariamojo, apklausa, kurioje apie sužalojimą nieko nekalbama, įrodo, kad jis tokio sužalojimo nepadarė. Tai, kad šios apklausos metu atsakovas neužsiminė apie sužalojimą paaiškinama tuo, jog pasiūlius duoti parodymus apie įtarimo esmę, atsakovas davė parodymus apie aplinkybes, susijusias su automobilio vagyste, smulkiai neaiškindamas visų suėmimo aplinkybių. Be to, atsakovas priešindamasis galėjo pats nepajusti, kad sudavė smūgį. 2005-06-06 I.L. pateikus tarnybinį pranešimą dėl traumos tarnybos metu, atsakovas papildomai apklaustas būtent apie šias aplinkybes. Į bylą nepateikta jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų daryti išvadą, kad šios apklausos metu atsakovui buvo daromas spaudimas dėl parodymų apie sužalojimą. Teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovai nenurodo tikslaus sužalojimo laiko ir aplinkybių. Teismas, vertindamas tiek atsakovo P.S., tiek liudytojo I.L. parodymus, atsižvelgė į tai, kad I.L. matė ir jautė smūgį, tuo tarpu atsakovas, būdamas streso būsenoje, bandydamas ištrūkti, galėjo ir nepajusti kaip alkūne jį sudavė. Sulaikymas vyko netikėtai ir greitai, visi jame dalyvavę asmenys buvo streso būsenoje, tačiau tiek I.L., tiek R.M. tvirtinant, kad pareigūną sužalojo P.S., o jam pačiam pripažįstant, kad priešinosi, buvo sutrikęs, todėl nelabai atsimena ką darė, teismas padarė išvadą, kad sužalojimą I.L. patyrė dėl atsakovo smūgio alkūne, bandant ištrūkti. Teismas konstatavo, jog nors atsakovo bandymas ištrūkti nebuvo įvertintas kaip nusikaltimas baudžiamosios teisės prasme, tai nereiškia, kad jo veiksmai sulaikymo metu negali būti laikomi neteisėtais civilinės teisės prasme. Atsakovo bandymą ištrūkti sulaikymo dėl automobilio vagystės metu, tuo padarant žalą policijos pareigūnui, teismas vertino kaip pažeidimą bendro pobūdžio pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl šie jo veiksmai laikyti neteisėtais. Byloje nustatytos aplinkybės įrodo ir priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir žalos padarymo policijos pareigūnui faktą. Teismas nustatė, kad atsakovas pareigūną sužalojo netyčia: atsakovas, elgdamasis nerūpestingai ir neapdairiai, tarnybos metu sužalojo I.L. Žalos atsiradimo faktą patvirtina į bylą pateikti įrodymai. Teismas konstatavo, jog šios bylos dalykas yra išmokėtos kompensacijos ją išmokėjusiam pareigūno darbdaviui atlyginimas, todėl nagrinėjamoje byloje nenustatinėtas nukentėjusio pareigūno patirtos žalos dydis. Teismas laikė nustatytu, kad atsakovas sulaikymo metu buvo išsigandęs ir sutrikęs, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad jis buvo sulaikomas dėl padarytos automobilio vagystės, iškart po jos padarymo, laikytina, kad jis galėjo ir turėjo suprasti, kas vyksta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad atsakovas galėjo ir turėjo suvokti bei valdyti savo veiksmus. Teismas nustatė, kad atsakovas žalą policijos pareigūno sveikatai padarė netyčia, t.y. nenumatė, kad dėl jo veiksmų gali kilti tokia žala, nors galėjo ir turėjo tai numatyti. Vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas šios bylos nagrinėjimo metu neturi turto ir gauna nedideles pajamas yra nepakankama CK 6.282 str. 3 d. taikymui šioje byloje. Atsakovas yra jauno amžiaus, baigęs mokyklą, darbingas asmuo. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovo veiksmuose, dėl kurių atsirado žala, nėra piktybiškumo ir tyčios. Be to, svarbi ta aplinkybė, kad atsakovo tėvai yra nedarbingi, vienas iš jų – neterminuotai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas, sutinkamai su CK 6.282 str. 3 d., nedidele dalimi mažino iš atsakovo priteistinos žalos atlyginimą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, ieškinį atmesti. Apelianto nuomone, teismas neišsamiai ir neteisingai vertino bylos faktines aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus; prieštaringai ir nenuosekliai aiškino teisės normas ir todėl netinkamai priteikė įstatymą, kurio pagrindu priimtas sprendimas. Nurodo, jog ieškovai nagrinėjant bylą rėmėsi tarnybinio patikrinimo metu surinkta medžiaga, apklausos protokolais, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais bei apelianto paaiškinimais, į kuriuos teismas iš esmės neatsižvelgė ir vertino juos vienpusiškai, tendencingai. Nurodo, jog tarnybinio patikrinimo išvada buvo surašyta 2005-07-18 – praėjus daugiau nei mėnesiui nuo sulaikymo, iki tol jokiame dokumente nėra užfiksuota, kad apeliantas būtų sužeidęs pareigūną sulaikymo metu. Nurodo, jog bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu buvo keliamas klausimas dėl kitų pareigūno sužalojimo versijų, tačiau teismas jų galimybės netyrė ir sistemiškai nevertino prielaidos, kad sulaikant pareigūnas I.L. galėjo susižeisti ir pats arba jį neatsargiai galėjo sužeisti ir kitas pareigūnas. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi Vyriausybės nutarimu Nr. 530, o ne CK, kuris nustato, kad deliktinės atsakomybės atveju atsakingas asmuo žalą turi atlyginti visiškai. Apeliantas nurodo, jog jeigu sužalotam ar susižalojusiam tarnybos metu pareigūnui išmokama suma yra socialinė garantija, kompensacija, o ne tokiu būdu atlyginama žala, tai CK 6.280 str. negalėjo būti taikomas, nes regreso teisė taikoma tik žalos atlyginimui, o ne socialinėms garantijoms. Todėl jeigu apeliantas būtų pripažintas kaltu dėl žalos padarymo pareigūnui, žalos dydis turėtų būti nustatinėjamas, tačiau teismas to netyrė ir nesiaiškino.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus m. Vyriausiasis policijos komisariatas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2007-11-21 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog teismas visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Apeliantas ginčija bylos aplinkybes, kurios nustatytos baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir turi prejudicinę galią.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Policijos departamentas prie VRM prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog apeliacinis skundas nepagrįstas bei neteisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nėra, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad iš tikrųjų smūgį į veidą pareigūnui I.L. sudavė kitas sulaikyme dalyvavęs pareigūnas R.M.; I.L. lankė jį tardymo kalėjime, grasino, reikalavo tylėti apie jo sumušimo aplinkybes. Apeliantas pareikalavo pakartotinai apklausti R.M. liudytoju, išreikalauti įrodymus iš tardymo kalėjimo apie I.L. apsilankymus, paskirti ekspertizę.

Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), taigi apelianto paaiškinimai, kad iš tikrųjų smūgį į veidą I.L. P.S. sulaikymo metu sudavė kitas sulaikyme dalyvavęs pareigūnas yra nauja įvykio versija, kuri nebuvo iškelta bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme ir negali būti apeliacijos dalyku. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisiamasis P.S. pripažino, kad netyčia sudavė smūgį pareigūnui sulaikymo metu. Civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsiliepimu į ieškinį atsakovas P.S. paaiškino, kad negalėjo netyčia trenkti I.L. į dešinį skruostą alkūne, nes nuo sulaikymo pradžios jo judesiai buvo suvaržyti, jis tiesiog negalėjo pasiekti alkūne pareigūno skruosto, nes jis yra žymai aukštesnis ir stovėjo. Atsakovas padarė prielaidą, kad I.L. užkliuvęs už šaligatvio suklupo ir atsitrenkė dešiniu skruostu į riedančio automobilio dureles (atsiliepimas, b.l. 43). P.S. analogiškai paaiškino apie įvykio faktines aplinkybės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu (2007-11-08 protokolas, b.l. 115). Apklausti liudytojais pareigūnai I.L. ir R.M. – įvykio dalyviai, parodė, kad sulaikymo metu sėdintis automobilyje P.S. priešinosi, pasipriešinimo metu iš alkūnės sudavė I.L. į dešinio skruosto sritį (2007-11-08 protokolas, b.l. 116-117). Byloje nustatyta, kad kompensacija pareigūnui I.L. buvo sumokėta būtent dėl dešinio skruostikaulio lūžimo, kuris buvo įvertintas kaip lengvas kūno sužalojimas, patirtas tarnybos metu, šių aplinkybių atsakovas neginčija. Civilinėje byloje surinkti įrodymai vertintini pagal teismo vidinį įsitikinimą bei vadovaujantis tikimybės principu, taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai įvertino ir atmetė atsakovo iškeltą versiją apie tai, kad I.L. sulaikymo metu užsigavo pats arba atsitrenkė į automobilį bei rėmėsi liudytojų I.L. bei R.M. parodymais apie įvykio faktines aplinkybes. Teismas pagrįstai atmetė atsakovo prielaidą, kad jis negalėjo pasiekti alkūne žymiai aukštesnio I.L. veido, nes pagal liudytojų parodymus, pareigūnas traukė iš automobilio besipriešinantį P.S. susilenkęs, bei atsakovo versiją, kad I.L. parklupo ir atsitrenkė dešiniu skruostu į automobilį; kaip jau buvo paminėta, versija, kad I.L. sudavė smūgį kitas sulaikyme dalyvavęs pareigūnas, pirmosios instancijos teismui nebuvo pasiūlyta. Apelianto reikalavimas dėl ekspertizės skyrimo tikslu nustatyti, ar jis galėjo sužaloti aukštesnio ūgio policininką tokiu būdu, kaip nustatyta teismo sprendime, atmestinas, kaip nepagrįstas. Ekspertizė skiriama civilinėje byloje, kai teismui reikalinga asmens, turinčio specialių žinių mokslo, amato ar kitoje specialioje srityje, kompetentinga išvada; ekspertizės išvada yra įrodymas civilinėje byloje ir nėra privaloma teismui. Apeliantas reikalauja paskirti ekspertizę tikslu nustatyti ar galėjo atsitikti taip, kaip pasakoja liudytojai, t.y. reikalauja surinktų byloje įrodymų ekspertinio įvertinimo. Įrodymų vertinimas civiliniame procese tai išimtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija, todėl įrodymų vertinimo ekspertizė negalima.

Dėl išdėstyto kolegija atmeta skundo argumentą, kad teismas vertino įrodymus tendencingai, vienpusiškai, neįvertino kitų pareigūno sužalojimo versijų – teismas įvertinęs civilėje bei baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visetą, ištyrė jam pasiūlytas pareigūno sužalojimo versijas ir padarė išvadą, kad pareigūnas buvo sužalotas P.S., o sulaikymo metu, pastarajam pasipriešinus ir netyčia alkūne sudavus smūgį pareigūnui į dešinį veido skruostą, t.y. tarp atsakovo veiksmų ir pasekmių – dešinio skruostikaulio lūžio, įvertinto kaip lengvas kūno sužalojimas, patirtas tarnybos metu, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad ta aplinkybė, jog atsakovui nebuvo inkriminuotas kaltinimas baudžiamojoje byloje dėl pasipriešinimo pareigūnui, nepanaikina jo veiksmų neteisėtumo sprendžiant apie atsakovo deliktinę atsakomybę; teismas pagrįstai įvertino atsakovo veiksmus kaip pažeidimą bendro pobūdžio pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai. Tokiu būdu byloje nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, jų pasekmės – sužalojimas, priežastinis ryšys tarp veiksmų ir pasekmių bei atsakingo asmens kaltė – visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamo teisės normų aiškinimo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 26 str. (2002-12-23 nutarimo Nr. 2088 red.) „Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ prieštaravimo Civilinio kodekso normoms dėl žalos atlyginimo. Apeliantas nurodo, kad remiantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. pareigūnui, kuris buvo sužalotas eidamas tarnybinės pareigas arba dėl tarnybos, lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokama 12 mėnesinių atlyginimų jo darbo užmokesčio kompensacija. Vidaus tarnybos statutas nenurodo, kad kompensacija gali būti išreikalauta regreso tvarka; regreso teisę numato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 26 str. norma. Apelianto nuomone, ši Vyriausybės nutarimo norma nėra korektiška, nes Civilinio kodekso – aukštesnės teisinės galios teisės akto, normos nustato tiek deliktinės, tiek sutartinės civilinės atsakomybės bendrąsias sąlygas, tuo tarpu kompensacijos išmokėjimas pagal bendrą principą – Vidaus tarnybos statuto 40 str. 3 d. normos nuostatas, o ne pagal teismo tiksliai įvertintą konkrečiai patirtos žalos dydį, prieštarauja Civilinio kodekso nuostatoms.

Kolegija atmeta ši skundo argumentą, kaip pagrįstą netinkamu teisės normų aiškinimu. Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 26 str. norma numato, kad įstaigos, išmokėjusios kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Kolegijos vertinimu, ji neprieštarauja bendrai normai – CK 6.280 str. 1 d., reglamentuojančiai, kad žalą atlyginęs asmuo turi į padariusį žalą asmenį atgręžtinio reikalavimo teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ieškovas pateikė įrodymus, kad dėl atsakovo veiksmų, sukėlusių pareigūno sveikatos sužalojimą, jis patyrė nuostolių – pareigūnui buvo išmokėta 29 067 Lt piniginė kompensacija. Apeliantas vertina šią sumą kaip formaliu būdu nustatytą išmoką, socialinę garantiją, nesusijusią su pareigūno patirta žala; apeliantas nurodo, kad paprastai, kai draudiminio įvykio metu sutrikdoma sveikata, žalos atlyginimas siekia ne daugiau poros tūkstančių litų. Negalima sutikti su tokia apelianto samprotavimų logika. Kompensacija – 1. atlygimas už nuostolius, ar už perleidimą (Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005.– www.lkz.lt), taigi apelianto nuomonė, kad kompensacija neturi nieko bendro su žalos atlyginimu, yra nepagrįsta. Apelianto prielaidos, kad paprastai draudimo išmoka už asmens sveikatos lengvą sutrikdymą būna žymiai mažesnė, atmestinas. Ieškinys kildinamas iš žalos, patirtos tarnybos metu, atlyginimo santykių; įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu P.S. buvo nuteistas, t.y. įstatymo nustatyta tvarka buvo patvirtinta, kad buvo sulaikytas teisėtai ir pagrįstai. Kompensacija pareigūnui buvo išmokėta iš lėšų, skirtų policijos pareigūnų draudimui nuo nelaimingų atsitikimų ir kompensacijų išmokėjimui. Tokiu būdu kompensacijos, išmokamos nukentėjusiajam tarnybos metu pareigūnui paskirtis yra socialinio draudimo išmoka, kurios mokėjimo pagrindai ir dydžiai nustatyti specialiais norminiais aktais, atsižvelgiant į pareigūnų profesinės veiklos specifiką bei į tai, kad socialinį draudimą policijos pareigūnams garantuoja valstybė. Atsakovas jo sulaikymo metu žinojo, kad jo sulaikymas vyksta jam darant nusikaltimą, ji sulaiko pareigūnai, pasipriešinimas policijos darbuotojams taip pat yra neteisėtas, taigi atsakovas negali pretenduoti, kad žalos atlyginimo teisiniams santykiams nagrinėjamoje byloje būtų taikomi tie patys kriterijai, kaip ir dėl žalos, padarytos kitoje situacijoje – autoįvykio metu, didesnio pavojaus šaltinio poveikio pasekoje ir pan., atlyginimo.

Priešingai, nei atsakovo kaltė, žalos dydis nėra preziumuojamas, jį įrodinėja ieškovas. Apeliantas nepaneigė ieškovo pateiktų įrodymų dėl patirtų nuostolių dydžio; suma buvo apskaičiuota pagal specialių teisės aktų normas – Vidaus statuto 40 str. 3 d., Vyriausybės 1991-12-05 nutarimo Nr. 530 bei Vyriausybės 2004-09-02 nutarimo Nr. 1130 normas; duomenų, kad kompensacija buvo išmokėta be pagrindo ar buvo apskaičiuota pažeidžiant teisė normų nuostatas byloje nėra. Kolegijos vertinimu teismas pagrįstai taikė šių specialių teisės aktų normas nagrinėjamoje byloje. Kolegija taip pat sutinka su teismo sprendimu sumažinti žalos atlyginimo sumą, atsižvelgiant į atsakovo kaltės laipsnį (teismas pripažino, kad smūgis į veidą nebuvo tyčinis), jo turtinę padėtį, kitas reikšmingas bylos aplinkybes (CK 6.282 str. 3 d.).

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą sprendimą panaikinti arba pakeisti, todėl jis paliekamas galioti, o atsakovės apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė T.ŽukauskienėTeisėjos R.GudžiūnienėV.Volskienė