Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro Aivaro Povilaičio kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutarties.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu V. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį areštu penkiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas penkiasdešimčiai parų.

V. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, A. J. pagal 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi Šiaulių apygardos prokuratūros, civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Šiaulių skyriaus ir nuteistojo V. J. apeliaciniai skundai dėl minėto nuosprendžio atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nuteistojo V. J., jo gynėjo, išteisintosios A. J., prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, A. J. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad, A. J., bendrai veikdama ir padedant V. J., apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą ir dalį jo užvaldė, t. y. V. J., būdamas individualios įmonės savininkas, kartu su A. J., dirbančia jo įmonėje vadybininke, jai būnant nėščiai, susitarė nepagrįstai, t. y. nepadidėjus A. J. darbo kiekiui, kokybei bei įmonės veiklos rezultatui, padidinti atlyginimą, kad A. J. įgytų teisę gauti iš Valstybinio socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondo (toliau – VSDF) biudžeto žymiai didesnes motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas; į jos turėtą 2005 m. spalio 3 d. darbo sutarties Nr. 01 antrąjį egzempliorių V. J. įrašė, kad vadybininkei A. J. nuo 2008 m. balandžio 1 d. mokamas 2900 Lt atlyginimas vietoje 450 Lt atlyginimo (šios sutarties pirmasis egzempliorius buvo pas D. R., kuri tuo metu tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą ir atsisakė pateikti VSDFV Šiaulių skyriui neteisingus duomenis), o 2008 m. rugsėjo 24 d. VSDFV Šiaulių skyriui pateikė pranešimus Nr. 8382, 8378 apie jo įmonės apdraustuosius 2008 m. II ir III ketvirtyje (forma SAM) kartu su VSDF biudžeto lėšų finansinėmis ataskaitomis (forma SAMF4) bei pranešimais apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), kuriuose nurodė žinomai neteisingus duomenis, kad A. J. II ir III ketvirtį gavo po 8700 Lt pajamų, nuo kurių į VSDF biudžetą apskaičiuota po 2956,26 Lt įmokų. A. J., žinodama, kad V. J. VSDFV Šiaulių skyriui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie jos darbo užmokestį už minėtą laikotarpį, 2008 m. spalio 10 d. pateikė VSDFV Šiaulių skyriui prašymą Nr. PM-1265 skirti motinystės pašalpą, o 2009 m. vasario 17 d. – prašymą Nr. PMT-226 skirti motinystės (tėvystės) pašalpą, kartu pridėdama 2009 m. vasario 12 d. V. J. individualios įmonės savininko įsakymą Nr. 1 „Dėl vaiko auginimo atostogų suteikimo“, vaiko gimimo liudijimą, prašymą dėl neapmokestinamojo pajamų dydžio taikymo. VSDFV Šiaulių skyrius abu prašymus tenkino: 2008 m. spalio 21 d. sprendimu Nr. PN5-1420 paskyrė 12 067,52 Lt motinystės pašalpą už 2008 m. spalio 9 d.–2009 m. vasario 11 d. laikotarpį, kuriuo remiantis A. J. buvo išmokėta 9501,56 Lt (7838,15 Lt didesnė nei priklausė) motinystės pašalpa; 2009 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. PN7-274 paskyrė 57 383,25 Lt motinystės (tėvystės) pašalpą už 2009 m. vasario 12 d.–2010 m. gruodžio 9 d. laikotarpį iki vaikui sukaks dveji metai, kuriuo remiantis A. J. įgijo teisę į 46 866,42 Lt didesnę motinystės (tėvystės) pašalpą, ir laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 12 d. iki gegužės 31 d. jai buvo sumokėta 8216,24 Lt motinystės pašalpos (6292,44 Lt daugiau nei priklausė). Taip A. J., padedant A. J., apgaule savo naudai įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 69 450,77 Lt – svetimą turtą (motinystės (tėvystės) pašalpas) ir realiai apgaule savo naudai įgijo 18 505,49 Lt VSDF biudžeto lėšų (motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų).

V. J. ir A. J. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinami tuo, kad V. J., padėdamas A. J. apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į motinystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas, pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo ar realizavo, o A. J. suklastojo tikrus dokumentus, t. y. tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje V. J. A. J. 2005 m. spalio 3 d. darbo sutarties Nr. 01 antrajame egzemplioriuje ranka įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie atlyginimo dydį, abu sutartyje pasirašė ir taip suklastojo tikrą dokumentą; V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pagamino 2008 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. 1 dėl atlyginimo pakeitimo A. J., darbo užmokesčio išmokėjimo ir priskaitymų–išskaitymų žiniaraščius, juose įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie A. J. neva priskaitytą ir išmokėtiną darbo užmokestį, tai patvirtino savo parašu bei įtraukė į įmonės buhalterinę apskaitą, o A. J. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose Nr. 2008-4, 2008-5, 2008-6, 2008-7, 2008-8, 2008-9 pasirašė, kad kiekvieną mėnesį gavo po 2197,64 Lt, o žiniaraštyje Nr. 2008-10 – kad gavo 632,90 Lt atlyginimo, taip A. J. suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, o A. J. suklastojo tikrus dokumentus; V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, 2008 m. rugsėjo 24 d. užpildė ir VSDFV Šiaulių skyriui pateikė pranešimus Nr. 8382, 8378 apie jo įmonės apdraustuosius už 2008 m. II ir III ketvirtį (forma SAM) su VSDF biudžeto lėšų finansinėmis ataskaitomis (forma SAMF4) bei pranešimais apie apdraustųjų (be atleistųjų) valstybinio socialinio draudimo įmokas (forma SAM3SD), juose nurodęs žinomai neteisingus duomenis apie A. J. pajamas, taip suklastojo tikrus dokumentus ir, pateikdamas VSDFV Šiaulių skyriui, juos realizavo.

V. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Pirmosios instancijos teismas V. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, A. J. – pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nepadariusius veikų, turinčių nusikaltimų požymių. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad: A. J. V. J. individualioje įmonėje vadybininke dirbo nuo 2005 m. sausio 1 d.; V. J., šalių tarpusavio susitarimu nuo 2008 m. balandžio 1 d. padidindamas darbo užmokestį realiai dirbusiai A. J., teisės normų, reglamentuojančių apmokėjimo už darbą klausimus, reikalavimų nepažeidė; darbo užmokesčio padidinimo metu apie nėštumą nei A. J., nei V. J. nebuvo žinoma; įmonė turėjo lėšų A. J. mokėti padidintą darbo užmokestį; liudytojos D. R. parodymus apie neteisėtą darbo užmokesčio padidinimą A. J. teismas laikė nepatikimais, prieštaraujančiais rašytiniams bylos duomenims, todėl juos atmetė. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad V. J. ir A. J. kaltinime nurodytų dokumentų nesuklastojo ir jų veiksmuose nebuvo jokios apgaulės pasisavinti svetimą turtą ar turtinę teisę.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes surinktus įrodymus įvertino neišsamiai, netinkamai įvertino liudytojos D. R. parodymus. Taigi kasatorius ginčija žemesnės instancijos teismų ištirtų įrodymų vertinimą ir bylos faktinių aplinkybių nustatymo teisingumą. Įrodymų vertinimas ir jų pagrindu bylos faktinių aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria ir jų nevertina, o tik patikrina, ar vertinant įrodymus buvo išsamiai ištirtos visos bylos aplinkybės, o įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, gauti teisėtai.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius teigia, kad neišsamiai buvo išnagrinėtos šios bylos aplinkybės: teismas neišreikalavo iš Šiaulių miesto PK tyrimo, pradėto pagal V. J. pareiškimą dėl negražintų buhalterinių dokumentų, medžiagos, ir neapklausė tarpininkavimo paslaugomis pasinaudojusių asmenų.

Teisėjų kolegijos nuomone, kasatoriaus argumentas dėl neišsamiai išnagrinėtų bylos aplinkybių, nepagrįstas. Liudytojos D. R. ir V. J. parodymais nustatyta, kad D. R. negrąžino jai 2008 m. pateiktų V. J. įmonės buhalterinių dokumentų ir dėl to ginčo nėra. V. J. įmonė 2008 m. sausio–rugsėjo mėnesiais iš tarpininkavimo paslaugų gavo 17 645 Lt pajamų ir tai pagrindžia rašytiniai duomenys – kasos pajamų orderiai bei šią aplinkybę patvirtino specialistė N. Svirskienė. Be to, kasatorius pagristai nurodo, kad pagal 2008 m. vasario 4 d. tarpininkavimo sutartį gauti 9000 Lt neįtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, taigi realiai įmonė gavo 26 645 Lt pajamų, tačiau už įmonės buhalterinės apskaitos tinkamą tvarkymą atsakingas V. J., kuris ir nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Beje, už mokesčių mokėjimą VSDF ir valstybei taip pat atsakingas įmonės savininkas V. J.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Prokuroro apeliacinio skundo esminiai argumentai – kasatorius ginčijo įrodymų vertinimą bei faktinių bylos aplinkybių nustatymą. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą, apklausė tyrėją A. Mirną (A. Mirnyj), specialistę N. Svirskienę, išsiaiškino prokuroro poziciją dėl V. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, perskaitymo (posėdžio eigoje prašymo perskaityti parodymus atsisakė) ir tik tada vertino įrodymus.

BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, sudaro svarbiausią ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas šių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymą ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos („Teismų praktika“ Nr. 27) išvadų 4 punkte pažymėjo, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Taip formuojama ir teismų praktika (kasacinė nutartis Nr. 2K-592/2010). BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokiais atvejais gali būti perskaitomi kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, vienas iš tokių atvejų – jei toks asmuo duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad įtariamasis V. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir šie jo parodymai iš esmės sutapo su parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, todėl nebuvo BPK 276 straipsnio 1 dalyje nustatyto pagrindo tokių parodymų perskaityti. Taigi apeliacinės instancijos teismas, vertindamas V. J. parodymus, laikėsi suformuotos teismų praktikos. A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo nuoseklūs – ji neigė inkriminuojamų veikų padarymą. Liudytojos D. R. parodymus teismas vertino ir juos motyvuotai atmetė. Ši liudytoja nėra nešališka, nes, kaip ji tvirtina, nuo 2008 m. pradžios dirbo V. J. įmonėje buhaltere, tačiau šis jos neįdarbino ir neapmokėjo už darbą, dėl to D. R. negrąžino jai pateiktų V. J. įmonės buhalterinių dokumentų. Tokie liudytojos D. R. ir V. J. tarpusavio santykiai sukėlė teismui pagrįstų abejonių dėl šios liudytojos parodymų patikimumo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, kad V. J. įmonėje vadybininke dirbusios A. J. darbo krūvis padidėjo, todėl nuo 2008 m. balandžio 1 d. jai pagrįstai buvo padidintas atlyginimas iki 2900 Lt. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, nes bylos duomenys patvirtina, kad V. J. įmonėje vadybininkais nuo 2005 m. spalio mėn. iki 2007 m. sausio mėn. dirbo trys žmonės, kurių atlyginimas buvo nuo 500 Lt iki 1358 Lt, o nuo 2007 m. vasario mėn. realiai dirbo tik A. J., nes kitai darbuotojai A. Č. 2007 m. sausio 30 d. gimė vaikas, todėl buvo suteiktos motinystės atostogos iki vaikui sukaks treji metai. Teismas nustatė, kad V. J. įmonė 2008 metais vykdė komercinę veiklą, A. J. darbo krūvis padidėjo, nes ji liko vienintelė samdoma darbuotoja, todėl nuo 2008 m. balandžio 1 d. jai pagrįstai buvo padidintas atlyginimas iki 2900 Lt ir įmonė turėjo lėšų tokiam atlyginimui išmokėti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule, vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę–komercinę veiklą ir turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti ir pan. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-448/2010 bei 2K-606/2010 pabrėžta, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Priimtoje nutartyje į esminius apelianto argumentus yra atsakyta bei pakankamai motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 332 straipsnio 5 dalis). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.