Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėja: Dalia Kursevičienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00043-2010-2

NUTARTIS

2012 m. sausio 16 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Jurgio Kiškio ir Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, gynėjai Stasei Kupčiūnienei, išteisintajam J. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-13 nuosprendžio, kuriuo J. Š. pagal LR BK 237 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Š. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas nusikalstama veika numatyta LR BK 237 str. 1d. t.y. tuo, kad 2009-10-27 apie 8.00 val., (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad šiame bute 2009-10-26 apie 23.40 val. buvo įvykdytas labai sunkus nusikaltimas-nužudymas, iš anksto nepažadėjęs šio buto savininkui bei savo draugui K. K., įvykio vietoje sunaikino nusikaltimo pėdsakus, išplovė dėmes panašias į kraują, išmetė iš peleninių jose buvusias cigarečių nuorūkas, išplovė pelenines, perstatė baldus ir kitus daiktus, ištrynė duomenis įvykio vietoje buvusių mobiliojo ryšio telefonų, priklausančių įtariamajam ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 22-1-01212-09 K. K., tuos telefonus paėmė bei paslėpė.

Kauno miesto apylinkės teismas J. Š. dėl veikos numatytos LR BK 237 str. 1d. išteisino. Teismas padarė išvadą, jog nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kadangi nėra surinkta J. Š. kaltę patvirtinančių objektyvių įrodymų, o jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu, negali būti laikomi jo kaltės įrodymu. Teismas taip pat konstatavo, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu negauta J. Š. subjektyvinės kaltės įrodymų, nenustatyta, kad jis suprato ir tyčia naikino labai sunkaus nusikaltimo įkalčius.

Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino įrodymus, nepagrindė jų vadovaudamasis įstatymu bei išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. nuostatas, dėl ko išteisinamojo nuosprendžio išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apelianto nuomone, teismo posėdyje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog J. Š. veikoje buvo nustatyti visi požymiai, kurie reikalingi kilti baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 237 str. l d.. Teismas neįvertino surinktų įrodymų visumos, o įrodymus vertino atskirai. Nors teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kurios pagrindu būtų galima spręsti, kur ir kokie nusikaltimo pėdsakai buvo sunaikinti, įvykio vietos apžiūra bei papildoma įvykio vietos apžiūra buvo atliktos. Atlikus lyginamąją analizę, matyti, kad skiriasi daiktai ir jų išdėstymas, rasti pirminės apžiūros metu bei papildomos apžiūros metu, o liudytojo E. M. parodymai vien tuo pagrindu, jog kaltinamasis nurodė, kad juosta ant durų nebuvo užklijuota, negali būti vertinami kaip abejotinais, ar nepatikimais.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pats kaltinamasis visose ikiteisminio tyrimo stadijose ir visų apklausų metų teigė, kad K. K. jam buvo labai artimas ir brangus žmogus, kas rodo, kad kaltinime nurodytus veiksmus jis padarė sąmoningai ir siekdamas sunaikinti padaryto nusikaltimo pėdsakus, todėl jis pripažintinas kaltu pagal LR BK 237 str. 1 d. Apelianto nuomone, teismas, skirdamas bausmę, turėtų atsižvelgti į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

Išteisintasis J. Š. atsikirtime į prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-10-13 nuosprendį, kadangi jis yra teisėtas ir pagrįstas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinktą jokių duomenų patvirtinančių jo kaltę, nes visi būtini pėdsakai buvo užfiksuoti dar iki jam atvykstant į butą. Jo teigimu, tai patvirtino ir liudytojo E. M. parodymai, kad pastarasis sekančią dieną po įvykio į butą atvažiavo paimti ne kokių nors objektų, o patikslinti buto planą. Išteisintasis pažymi, jog jis nežinojo, kad nukentėjusysis yra miręs, buto durys nebuvo užklijuotos jokiu lipduku, o jis jokių įkalčių nenaikino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė Kauno miesto apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Išteisintasis J. Š. ir jo gynėja S. Kupčiūnienė prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs visas bylos aplinkybes, priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą ir pakankamai motyvuotą nuosprendį, kuriame padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes.

Pagal LR BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį, asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, ir tik tuomet, kai veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena iš įstatyme nustatytų kaltės formų.

Nagrinėjamu atveju tik suvoktas ir sąmoningas t.y. tyčinis baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. LR BK 2 str. 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai visuma baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą. Jei veikoje nėra bent vieno iš tokių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Pagal LR BK 237 str. 1 d. gali atsakyti tik tas, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su slepiamu nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį. Pažymėtina, jog šio nusikaltimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Asmuo, slėpdamas nusikaltimą, turi suprasti savo veiksmų pobūdį, supranti, kad trukdo normaliai ikiteisminio tyrimo, teisingumo institucijų veiklai, supranti slepiamo nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir veikti sąmoninga valia. Be to, pagal minėtą baudžiamojo kodekso straipsnį atsako tik tas, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino pėdsakus, įrankius, priemones, daiktus ar dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės.

Nors prokuroras apeliaciniame skunde tvirtina, jog byloje yra pakankamai duomenų, jog J. Š. žinojo, kad bute (duomenys neskelbtini) 2009-10-26 buvo įvykdytas labai sunkus nusikaltimas- nužudymas, ir, iš anksto to nepažadėjęs šio buto savininkui bei savo draugui K. K., įvykio vietoje sunaikino nusikaltimo pėdsakus, tačiau tokia prokuroro išvada nėra pagrįsta. Kolegija su prokuroro skunde daromomis išvadomis nesutinka ir konstatuoja, jog apylinkės teismas pagrįstai J. Š. išteisino dėl LR BK 237 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos.

J. Š. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis į butą atėjo nežinodamas, jog bute tikrai buvo padarytas būtent sunkus ar labai sunkus nusikaltimas, ir, kad nukentėjęs asmuo yra miręs. Buto duris jis atsirakino su savimi turėtu raktu, o ant buto durų nebuvo užklijuota jokia juostelė. Kadangi bute jis rado didelę netvarką, pirmame koridoriuje prašluostė grindis, nes ten buvo daug purvo. Kambarių ir virtuvės grindų jis neplovė. Baldus galėjo pastumti norėdamas išjungti kompiuterį. Ant šaldytuvo jis rado darbo knygelę, pasą ir telefoną. Iš telefonų jokių duomenų netrynė, juos atidavė pats tyrėjai. Kaltinamojo teigimu, jis nedarė nieko, kas galėję būtų pakenkti ikiteisminiam tyrimui.

Kolegija konstatuoja, jog tokie kaltinamojo parodymai teisminio nagrinėjimo metu nebuvo paneigti. Nei ikiteisminio tyrimo metu surinkti, nei teisminio nagrinėjo metu ištirti ar apeliaciniame skunde nurodyti duomenys jokiu būdu neduoda pagrindo išvadai, jog 2009-10-27, atvykęs į butą, J. Š. jau žinojo, kad šiame bute buvo įvykdytas ne bet koks, o sunkus ar labai sunkus nusikaltimas t.y. tyčinis nužudymas. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė, jog sužinojo tik apie bute sužalotą asmenį, tačiau nežinojo jokios informacijos apie šios asmens būklę. Nėra pagrindo sutikti su prokuroro argumentais, jog tai, kad kaltinamasis iš telefonų ištrynė kai kurią informaciją, patvirtina specialisto išvada. Su tokiais prokuroro teiginiais sutikti negalima, nes iš 2010-04-27 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados nėra aišku, kokia informacija buvo ištrinta iš mobiliojo ryšio telefonų ir, ar ją ištrynė būtent kaltinamasis J. Š.. Taip pat nėra duomenų, minėta informacija turėjo reikšmės ikiteisminiame tyrime dėl D. B. nužudymo. Byloje bei kaltinime nėra nurodyta, kokią svarbios įrodomosios reikšmės byloje turinčią informaciją sunaikino J. Š.. Nesant tokių duomenų, teismas negali spręsti, ar ta informacija turėjo svarbios įrodomosios reikšmės. Pagal duomenis iš D. B. baudžiamosios bylos, matyti, jog jokios svarbios informacijos telefonuose, kurių duomenų sunaikinimu kaltinamas J. Š., nebuvo sunaikinta.

Teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja E. V. tvirtino, jog kaltinamojo J. Š. veiksmai bute, kuriame įvyko nužudymas, pakenkė ikiteisminiam tyrimui, nes jis sunaikino kraujo dėmes, išmetė nuorūkas, išplovė pelenines, o tai sutrukdė nustatyti koks skaičius asmenų įvykio metu buvo bute, kad jis paėmė mobilaus ryšio telefonus, iš kurių ištrynė informaciją. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, minėtos liudytojos parodymai jokiu būdu nepatvirtina, jog kaltinamasis J. Š., atlikdamas tam tikrus veiksmus bute, siekė tyčia sunaikinti labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nusikalstama veika bute (duomenys neskelbtini) buvo įvykdyta 2009-10-26 apie 22.40 val. Po nukentėjusiojo išvežimo į gydymo įstaigą, buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, kuri buvo pradėta 23 val., o baigta 01.10 val. Iš minėto įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog atlikus apžiūrą buvo paimti du stiklainiai su kvapo pėdsakais, 10 nuorūkų, 1 daktiloskopinė plokštelė su pirštų atspaudais, du 0,5 l talpos degtinės buteliai, dvi stiklinės, dvi kartoninės dėžės, peilis.Šios įvykio vietos apžiūros metu buvo paimtas rankšluostis rastas virtuvėje, taip pat kraujo dėmių nuoplovos nuo grindų. Iš šio įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, jog apžiūrint įvykio vietą buvo rastos nuorūkos, kurios buvo paimtos ir supakuotos kaip daiktai turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti bei nagrinėti. Todėl niekaip negalima paaiškinti teiginių, kad jau po įvykio vietos apžiūros išėmus įvykio vietoje daiktus turinčius reikšmės bylos tyrimui, J. Š. išmetė ir sunaikino dar likusius įvykio vietoje reikšmingus duomenis byloje. Akivaizdu yra tai, jog po nusikalstamos veikos padarymo, įvykio vieta buvo apžiūrėta iš karto, o šios apžiūros metu buvo užfiksuoti visi būtini pėdsakai. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. Š. tyčia siekė sunaikinti ir sunaikino labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, jau buvo išimti įvykio vietoje.

Kolegija konstatuoja, jog nebuvo paneigti kaltinamojo J. Š. parodymai, kad jam atvykus prie buto, ant durų nebuvo užklijuota jokia juostelė. Nors liudytojas E. M. ir parodė, jog po įvykio vietos apžiūros ant buto durų su pieštukiniais klijais užklijavo lapelį su antspaudo žyma, tačiau tokių jo parodymų nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs duomenys. Nors, apžiūrėjus įvykio vietą, paprastai ant durų užklijuojama juosta, kad pašaliniai asmenys negalėtų patekti į būtina apsaugoti patalpą, tačiau nagrinėjamu atveju tokių duomenų byloje nėra. Būtina pažymėti ir tai, kad neatmestina prielaida, jog pieštukiniais klijais priklijuotas lapelis galėjo nukristi, jis galėjo būti nuimtas ar nuplėštas visiškai kitų asmenų, todėl kaltinti tokiais veiksmais J. Š., nėra objektyvių duomenų.

Atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai nustatė ir konstatavo, kad J. Š. veiksmais nebuvo padaryta LR BK 237 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių turinti nusikalstama veika.Apeliacinės instancijos teismo kolegijos nuomone, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, jog kaltinamasis J. Š. veikė tyčia ir suvokė, kad savo veiksmais naikina sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, kad jis suprato savo veiksmų pobūdį, suvokė, jog trukdo normaliai ikiteisminio tyrimo, teisingumo institucijų veiklai. Nėra akivaizdžių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog jis suprato slepiamo nusikaltimo pavojingumo pobūdį, veikė sąmoninga valia, t.y. nėra nustatyta, jog kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia. Nenustačius visų būtinų atsakomybei atsirasti nusikalstamos veikos sudėties požymių, asmuo negali atsakyti pagal baudžiamąjį įstatymą. Kolegija nerado teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priimdamas J. Š. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai taikė įstatymą ir nepadarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.Atsižvelgusi į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija

nutarė:

Kauno miesto apylinkes prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.