- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-07-11
- Bylos Nr.
- 1A-430/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-01105-11-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys (pirm.), Svajūnas Knizleris, Rūta Mickevičienė
- Nuteistasis
- E. P.
- Nukentėjusysis
- L. S., A. K., G. M.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius
- Kategorijos
- 1.1.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.7.2.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 1.2.14.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.4.6.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (L. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (L. S. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (M. G. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (K. D. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (A. K. atžvilgiu) laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (R. O. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (G. M. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (A. V. atžvilgiu) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
- po 10000 Lt nukentėjusiosioms L. S., A. K., G. M. neturtinei žalai atlyginti;
- po 3000 Lt V. K. ir E. K. neturtinei žalai atlyginti;
- 120 Lt I. M. turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. P. nuteistas už tai, kad keturis kartus seksualiai prievartavo mažametes mergaites ir keturis kartus pasikėsino seksualiai prievartauti mažametes mergaites, tačiau šių nusikalstamų veikų nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios.
E. P. 2011 m. spalio 14 d. apie 14.30 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje užpuolė iš nugaros pusės laiptais lipančią mažametę L. K., gim. (duomenys neskelbtini), dešine ranka griebė L. K. už burnos, pagrasino jai smurtu, o kairę ranką įkišo jai po apatinėmis kelnaitėmis lytinių organų srityje ir lietė jos lytinius organus, taip tenkindamas lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2011 m. lapkričio 15 d. apie 13.20 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, užpuolė iš nugaros pusės laiptais lipančią mažametę L. S., gim. (duomenys neskelbtini) viena ranka griebė L. S. už burnos, kitą ranką kišo jai po sijonu prie lytinių organų ir per pėdkelnes lietė jos lytinius organus, taip tenkindamas savo lytinę aistrą prieš nukentėjusiosios valią. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2011 m. lapkričio 15 d. apie 14.25 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, užpuolė iš nugaros pusės, laiptais lipančią mažametę M. G., gim. (duomenys neskelbtini), siekdamas ją seksualiai prievartauti liečiant jos lytinius organus, dešine ranka griebė M. G. už burnos, pagrasino jai smurtu, kaire ranka suėmė už tarpkojo ir grasindamas smurtu mėgino tempti ją laiptais link rūsio, tačiau savo nusikalstamų veiksmų jis nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi M. G. pavyko pasipriešinti ir išsilaisvinti bei pabėgti namo, tai yra, jis pasikėsino seksualiai prievartauti nukentėjusios valią. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2011 m. gruodžio 4 d. apie 16.00 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, užpuolė iš nugaros pusės, laiptais lipančią mažametę K. D., gim. (duomenys neskelbtini), dešine ranka griebė K. D. už burnos, pagrasino jai smurtu, o kairę ranką įkišo jai po apatinėmis kelnaitėmis lytinių organų srityje ir lietė jos lytinius organus, taip tenkindamas savo lytinę aistrą prieš nukentėjusios valią, o K. D. ėmus šauktis pagalbos bei klibinant kaimynės buto durų rankeną, jis K. D. paleido ir iš įvykio vietos pabėgo. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2012 m. sausio 4 d. apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, pirmo aukšto aikštelėje, iš nugaros pusės užpuolė laiptais lipančią mažametę A. K., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebė dešine ranka jai už burnos, grasindamas jai smurtu, kaire ranka lietė per pėdkelnes jos sėdmenis, lytinius organus, tokiu būdu tenkino savo lytinę prieš nukentėjusios valią. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2012 m. sausio 4 d. apie 15.30 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, pirmo aukšto aikštelėje, jis, siekdamas tenkinti savo lytinę aistrą, užpuolė iš nugaros pusės, laiptais lipančią mažametę R. O., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebė viena ranka jai už burnos, grasindamas jai smurtu, kita ranka suėmė už liemens ir mėgino tempti laiptais žemyn iki įėjimo į laiptinę durų, tačiau savo nusikalstamų veiksmų jis nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi viename iš pirmame aukšte esančių butų pradėjo garsiai loti šuo, po ko jis R. O. paleido ir iš įvykio vietos pabėgo, tai yra, jis pasikėsino seksualiai prievartauti mažametę R. O.. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2012 m. vasario 7 d. apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo antroje laiptinėje užpuolė iš nugaros ką tik į laiptinę užėjusią G. M., siekdamas ją seksualiai prievartauti liečiant jos lytinius organus, sugriebė dešine ranka jai už burnos, grasindamas jai smurtu, kaire ranka per kelnes lietė jos šlaunis, tačiau savo nusikalstamų veiksmų jis nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi išgirdo, kad rakinamos pirmame aukšte esančio buto durys, G. M. paleido ir iš įvykio vietos pabėgo, tai yra pasikėsino seksualiai prievartauti mažametę G. M.. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje.
E. P. 2012 m. vasario 13 d. apie 18.08 val. (duomenys neskelbtini), esančio daugiabučio namo laiptinėje, tarp 1 ir 2 aukštų esančioje laiptų aikštelėje, turėdamas tikslą tenkinti savo lytinę aistrą, užpuolė iš nugaros pusės laiptais lipančią mažametę A. V., gim. (duomenys neskelbtini), sugriebė dešine ranka jai už burnos, grasindamas jai smurtu liepė nusivilkti striukę, nusimauti sijoną ir kišo savo kairę ranką A. V. už apatinių drabužių, lytinių organų srityje, tačiau A. V. pradėjus rėkti ir šauktis pagalbos, jis savo nusikalstamų veiksmų nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, A. V. paleido ir iš įvykio vietos pabėgo, tai yra, pasikėsino seksualiai prievartauti mažametę A. V.. Šiais veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistojo E. P. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti:
- nuteistojo E. P. nusikalstamą veiką nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį bei už šią nusikalstamą veiką E. P. paskirti švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – areštą;
- nuteistajam E. P. už nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, padarymą, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnes, negu įstatymo numatyta, bausmes. E. P. paskirtas bausmes, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio nuostatomis, subendrinti tarpusavyje taip pat su bausme, paskirta pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, bei E. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę, švelnesnę negu paskirtoji skundžiamu nuosprendžiu;
- sumažinti nukentėjusiosioms L. S. ir G. M. priteistų sumų neturtinei žalai atlyginti dydį, nukentėjusiajai L. S. neturtinei žalai atlyginti priteisti mažesnę sumą negu skundžiamu nuosprendžiu priteista nukentėjusiajai A. K., o nuketėjusiajai G. M. priteisti atitinkamai mažesnę sumą neturtinei žalai atlyginti negu bus priteista L. S.;
- atmesti E. K. ir V. K. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos jiems atlyginimo;
- I. M. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, pripažįstant jai teisę į ieškinio dalyje dėl turtinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su E. P. veiksmų nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu kvalifikavimu, nurodo, jog tiek nuteistasis E. P., tiek nukentėjusioji G. M. bei jos tėvai V. M. ir I. M. ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir pirmosios instancijos teisme nurodė, jog E. P. bandė nukentėjusiąją G. M. apiplėšti, pavogti jos mobiliojo ryšio telefoną. Apeliantas pažymi, kad E. P. veiksmų G. M. atžvilgiu kvalifikacija buvo pakeista tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje, nors nebuvo gauta jokių naujų faktinių duomenų, nei jau esantys byloje, pagal kuriuos E. P. nusikalstama veika buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį. Tai, anot nuteistojo gynėjo, leidžia teigti, jog šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikacijos pakeitimą nulėmė ne naujai gautų duomenų analizė ir įvertinimas, o vien tik prielaidos bei spėjimai, jog ir ši nusikalstama veika yra identiška kitoms E. P. padarytoms nusikalstamoms veikoms. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su naująja E. P. veiksmų G. M. atžvilgiu kvalifikacija, šią savo išvadą motyvavo tuo, kad veiksmai, atlikti G. M. atžvilgiu, kuriuos E. P. apibūdino kaip siekį užvaldyti jos turtą, buvo atlikti analogišku būdu, kaip ir kitų nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl laikytini pasikėsinimu atlikti seksualinį prievartavimą, nežiūrint į tai, kad E. P. neatliko jokio fizinio sąlyčio su nukentėjusiosios lytiniais organais. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas plačiau neatskleidė veiksmų, atliktų ,,analogišku būdu“ sąvokos, tačiau, atsižvelgiant į konstatavimą apie fizinio sąlyčio su nukentėjusiosios lytiniais organais nebuvimą, darytina išvada, jog taip teismas įvertino nukentėjusiosios užpuolimą iš už nugaros, viena ranka sugriebiant ją už burnos, o kita ranka apieškant jos rūbus iš išorės. Skundžiamame nuosprendyje, anot nuteistojo gynėjo, neatskleista, kodėl minėtais veiksmais E. P. niekaip negalėjo siekti jo nurodytų tikslų, t. y. pagrobti telefoną, o būtinai turėjo kėsintis seksualiai prievartauti nukentėjusiąją G. M.. Kvalifikuodamas E. P. veiksmus nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį, pirmosios instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 40 įtvirtintos nuostatos, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kiekviena nepašalinta abejonė turi būti aiškinama kaltinamojo naudai.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes E. P. už jo padarytas nusikalstamas veikas, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas pažymi, kad savo kaltę E. P. pripažino nuo pat pirmosios jo apklausos, nukentėjusiosios A. V., K. D., L. K. ir M. G. asmens parodymo atpažinti metu neatpažino E. P., kaip jas užpuolusio asmens, o G. M. kaip užpuoliką nurodė kitą asmenį, tačiau E. P. niekuomet nebandė tuo pasinaudoti ir neigti savo kaltę. Todėl E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina ne tik jo prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, bet ir jo ikiteisminio tyrimo metu pasirinkta pozicija bei elgesys, neabejotinai padėję išaiškinti nusikalstamas veikas.
Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad remiantis teismų praktika tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, objektyviai nustatyti E. P. nusikalstami veiksmai savo pobūdžiu yra daugiau tvirkinamieji, atitinkantys nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 153 straipsnyje, sudėties požymius, o pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį minėti veiksmai kvalifikuoti vien dėl fizinio smurto faktoriaus. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. P. bausmę, tinkamai neįvertino ir tų aplinkybių, kad E. P. veiksmai prieš kiekvieną nukentėjusiąją truko itin trumpą laiko tarpą, nukentėjusiosios buvo tokio amžiaus, dėl kurio E. P. neturėjo pagrindo manyti, kad apie jo neteisėtus veiksmus nebus pranešta, dėl ko nuteistasis būtų jautęs nebaudžiamumo atmosferą ir dėl to jo veiksmus būtų galima laikyti ypatingai ciniškais. Byloje, anot gynėjo, nėra jokių medicininių ar kitokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. P. veiksmai sukėlė nukentėjusiosioms ilgalaikes ar neišvengiamai ateityje įtakos turėsiančias žalingas pasekmes. E. P. gynėjo nuomone, nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą E. P. už kiekvieną nusikalstamą veiką skirti minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę, dėl ko ir galutinė subendrinta bausmė turėjo būti švelnesnė. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, turėjo pakankamą pagrindą taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti E. P. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Apelianto teigimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje netinkamai išspręsti ir civilinių ieškinių klausimai. Pirmosios instancijos teismas iš E. P. nukentėjusiosioms L. S., A. K., G. M. priteisė po 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti, nors skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog kiekvienos minėtų nukentėjusiųjų atžvilgiu E. P. veiksmai buvo skirtingo intensyvumo, o vienu atveju liko neužbaigti, t. y. nutrūko pasikėsinimo stadijoje – E. P. lietė A. K. sėdmenis ir lytinius organus, tuo pat metu dar ir grasindamas nukentėjusiajai smurtu, E. P. lietė L. S. lytinius organus, neišsakydamas jokių grasinimų, o, užpuolęs G. M., E. P. pagrasino smurtu, tačiau nukentėjusiosios lytinių organų nelietė ir nebaigęs nusikalstamų veiksmų iš įvykio vietos pasišalino. Pirmosios instancijos teismas, nuteistojo gynėjo nuomone, į šias aplinkybes turėjo atsižvelgti ir, iš E. P. A. K. priteisęs 10000 Lt patirtos neturtinės žalos atlyginimui, L. S. ir G. M. priteistinų sumų neturtinei žalai atlyginti dydį turėjo mažinti, pačią mažiausią piniginę kompensaciją priteisdamas nukentėjusiajai G. M.. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas E. K. ir V. K. civilinius ieškinius, kuriais jie prašė piniginių kompensacijų savo naudai, iš dalies patenkino tinkamai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, kurios verčia abejoti minėtų civilinių ieškinių motyvacijos pagrįstumu ir nuoširdumu, taip pat neatsižvelgęs į kitų nukentėjusiųjų šioje byloje tėvų patirtus išgyvenimus ir pozicijas. Nepagrįstas, anot apelianto, ir 120 Lt turtinės žalos atlyginimui priteisimas I. M., I. M. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių šios pareikšto civilinio ieškinio dalies pagrindą bei dydį, dėl ko civilinis ieškinys šioje dalyje turėjo būti paliktas nenagrinėtu, pripažįstant civiliniam ieškovui teisę į ieškinio dalyje dėl tyrinės žalos patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. P. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
E. P. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad skirtingu metu tenkino lytinę aistrą su mažametėmis L. K., L. S., K. D., A. K. bei pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad pasikėsino seksualiai prievartauti mažametes M. G., R. O., G. M., A. V.. Nuteistasis E. P. viso bylos proceso metu prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas prieš septynias mažametes nukentėjusiąsias - L. K., L. S., K. D., A. K., M. G., R. O., A. V., tačiau nuteistasis ginčija savo kaltę ir jo veikos kvalifikavimą nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu, t. y. nuteistasis E. P., o taip pat ir jo gynėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad G. M. E. P. užpuolė ne turėdamas tikslą ją seksualiai prievartauti, bet norėdamas pagrobti iš nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo E. P. veiką mažametės nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu iš Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 4 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimą apiplėšti G. M..
Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Aplinkybės, nepriklausančios nuo kaltininko valios, dėl kurių nebaigta veika – įvairaus pobūdžio aplinkybės, neleidžiančios sėkmingai pabaigti pradėtos nusikalstamos veikos, būtent, šios aplinkybės, o ne pats kaltininkas sustabdo nusikalstamą veiką. Pasikėsinimas – kryptinga, tikslinga veika, todėl padaromas tik tiesiogine apibrėžta tyčia, kuri gali būti iš anksto apgalvota ar staiga kilusi, konkreti arba alternatyvi. Baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą padaryti nusikalstamą veiką iškyla tada, kai veika, atitinkančia Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytus požymius, pradedama, bet dėl nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių nepabaigiama vykdyti tyčinio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis (paprastai sudėties objektyvioji pusė), numatyta konkrečiame Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalis seksualinį prievartavimą apibrėžia kaip lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš jo valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, pavartojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį pavartoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalis numato kvalifikuotą seksualinį prievartavimą, t. y. atsakomybę už šių veiksmų atlikimą mažamečiui asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės, kurių iš esmės niekas neginčija – E. P. 2012 m. vasario 7 d., apie 17.15 val., (duomenys neskelbtini), daugiabučio namo laiptinėje užpuolė iš nugaros mažametę G. M., sugriebė dešine ranka jai už burnos, grasindamas jai smurtu, kaire ranka per kelnes lietė nukentėjusiosios šlaunis, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi išgirdo, kad rakinamos pirmame aukšte esančio buto durys, G. M. paleido ir iš įvykio vietos pabėgo. Iš objektyviosios pusės šie nuteistojo E. P. veiksmai, atlikti G. M. atžvilgiu, gali būti traktuojami ir kaip pasikėsinimas apiplėšti nukentėjusiąją, ir kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti G. M.. Tam tikrais atskirais atvejais pasikėsinimas apiplėšti asmenį pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius gali būti panašus į pasikėsinimą seksualiai prievartauti asmenį, t. y. abiem atvejais su nukentėjusiuoju atliekami veiksmai gali pasireikšti panašia forma – nukentėjusiojo pasipriešinimui palaužti fizinio smurto naudojimas ar grasinimas tuoj pat jį panaudoti, nukentėjusiojo kūno lietimas ir pan. Tačiau, kad veika būtų pripažinta nusikalstama, būtina nustatyti (įrodyti) ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t. y. būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta kaltininko tyčia – pagrobti nukentėjusiojo turtą, ar tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiuoju. E. P. atlikti veiksmai galėtų būti kvalifikuojamai kaip pasikėsinimas apiplėšti mažametę nukentėjusiąją G. M. tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad inkriminuotus objektyviuosius veiksmus nuteistasis atliko turėdamas tiesioginę tyčią pagrobti G. M. turtą. Nuteistasis E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad G. M. jis užpuolė norėdamas ją apiplėšti, t. y. pagrobti iš jos mobilaus ryšio telefoną. Tačiau apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet, įvertindamas kaltininko parodymus byloje surinktų įrodymų visumos kontekste bei atsižvelgdamas į visas padarytos veikos aplinkybes: veikos padarymo būdą, veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš veiką bei po jos padarymo ir kt. Nukentėjusioji G. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad 2012 m. vasario mėnesį ją, einančią pas močiutę, laiptinėje užpuolė vyriškis. Iš paskos jos į laiptinę įėjęs vyriškis sugriebė ją iš nugaros, viena ranka laikė ją už burnos, kita ranka visur čiupinėjo, lietė kojas ir pagrasino, kad jeigu ji šauks, jis ją suspardys. Nukentėjusiosios G. M. teigimu, vyriškis jos nieko neprašė, ar jis ieškojo kokių nors daiktų, ji nežinanti. Tuo metu žieminės striukės kišenėje ji turėjo telefoną (t. 2, b. l. 159 – 160). Parodymų patikrinimo vietoje metu ir pats nuteistasis E. P. negalėjo paaiškinti, dėl kokios priežasties užpuolė G. M., nurodė, kad iš G. M. jokių daiktų nereikalavo (t. 4, b. l. 33 – 37). Mažametės nukentėjusiosios G. M. atstovė pagal įstatymą I. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad dukra jai papasakojo, kad močiutės namo laiptinėje ją užpuolė vyriškis, sugriebė ją už burnos, liepė tylėti, nes kitaip – suspardys, kita ranka braukė per drabužius nuo menčių iki šlaunų. Dukra jai sakė, jog užpuolikas jokių daiktų nereikalavo. Nukentėjusiosios G. M. atstovas pagal įstatymą V. M. pirmosios instancijos teisme parodė, kad, jam paskambinusi verkdama dukra pasakė, jog laiptinėje ją užpuolė vyriškis, užspaudė burną, liepė nešaukti, nes suspardys, grabaliojo per drabužius. V. M. teigimu, jis pagalvojo, kad užpuolikas norėjo apiplėšti dukrą, nes ji su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną, todėl pareiškime policijai, kurį parašė tą patį vakarą, jis tokias aplinkybes ir nurodė. Įvertinus nukentėjusiosios G. M. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, taip pat asmenų, kuriems iš karto po įvykio nukentėjusioji papasakojo apie užpuolimą – nukentėjusiosios tėvų I. M. bei V. M. parodymus, matyti, kad E. P. netesėti veiksmai G. M. atžvilgiu buvo atlikti analogiškoje vietoje bei iš esmės analogišku būdu, kaip ir kitų septynių nukentėjusiųjų - L. K., L. S., K. D., A. K., M. G., R. O., A. V. atžvilgiu, dėl kurių padarymo nuteistasis nei savo kaltės, nei su kitomis septyniomis nukentėjusiomis atliktų veiksmų kvalifikacijos neginčija. E. P. mažametę G. M., kaip ir kitas septynias mažametes, užpuolė daugiabučio namo laiptinėje, analogiškai, kaip ir kitas nukentėjusiąsias G. M. E. P. užpuolė iš nugaros pusės, viena ranka sugriebė nukentėjusiajai už burnos ir, pagrasinęs smurtu, kita ranka per drabužius lietė mažametės šlaunis, atiduoti telefoną ar kitus daiktus nuteistasis nereikalavo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistojo E. P. nukentėjusiajai G. M. išsakytas grasinimas smurtu, nebuvo priemonė nukentėjusiosios turtui užvaldyti, nuteistasis, grasindamas panaudoti smurtą prieš nukentėjusiąją, siekė mažametę seksualiai prievartauti. Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad nuteistojo E. P. tyčia buvo nukreipta ne užvaldyti nukentėjusiosios G. M. turtą, bet, kaip ir su kitomis septyniomis mažametėmis nukentėjusiomis, taip ir su G. M., tenkinti savo lytinę aistrą. Nusikalstamos veikos – mažametės G. M. seksualinio prievartavimo – E. P. nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes išgirdo rakinamas pirmame namo aukšte esančio buto duris ir, paleidęs nukentėjusiąją, iš laiptinės pabėgo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo E. P. veiką nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, kaip pasikėsinimą seksualiai prievartauti mažametę G. M..
Nuteistojo E. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašo pripažinti E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuteistojo prisipažinimą padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi. Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytai lengvinančiai aplinkybei konstatuoti būtina nustatyti vieną iš trijų alternatyvų: 1) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi; 2) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir padėjimą nustatyti ją darant dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai jis savanoriškai, o ne dėl surinktų byloje įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes atliekant ikiteisminį tyrimą ar bylą nagrinėjant teisme. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius. Ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo, prisipažinimas įvykdžius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą, pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ar kaltininko parodymai padeda tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis E. P. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminio tyrimo metu neneigė padaręs nusikalstamas veikas, viso bylos proceso metu prisipažino daugiabučių namų laiptinėse užpuldinėjęs mažametes mergaites, apie padarytas nusikalstamas veika davė išsamius, nuoseklius parodymus, nesistengdamas sumažinti savo veikų apimties ir atsakomybės, savo parodymus nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nurodydamas vietas, kuriose jis padarė nusikalstamas veikas, tuo padėdamas nustatyti esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teisingai nurodo, kad net ir tuomet, kai nukentėjusiosios A. V., K. D., L. K. ir M. G. asmens parodymo atpažinti metu neatpažino E. P., kaip jas užpuolusio asmens, o G. M. kaip užpuoliką nurodė kitą asmenį, E. P. nebandė tuo pasinaudoti ir neigti savo kaltės. Nors nuteistasis E. P. nesutinka su jo veiksmų nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu kvalifikavimu, tačiau tokia nuteistojo pozicija nėra kliūtis jo parodymus pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kadangi E. P. prisipažįsta padaręs visus jam inkriminuotus neteisėtus veiksmus G. M. atžvilgiu, tiesiog, nuteistojo nuomone, ši jo veika turėtų būti kvalifikuota kitaip. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis E. P. pirmosios instancijos teisme neigiamai vertino savo elgesį, tvirtindamas, jog taip daugiau nesielgs, sutiko su mažamečių nukentėjusiųjų vardu pareikštais civiliniais ieškiniais. Nuteistojo E. P. esminių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių savanoriškas, o ne dėl byloje surinktų jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, pripažinimas bei teisingų parodymų apie padarytus nusikaltimus davimas teisėsaugos institucijoms, tokiu būdu padedant teismui teisingai išnagrinėti bylą, taip pat nuteistojo nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikalstamų veikų laikytini atsakomybę lengvinančia aplinkybe Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Todėl prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas bei nuoširdus gailėjimas pripažįstamas E. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Nuteistojo E. P. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su E. P. paskirtos bausmės dydžiu, nurodo, kad E. P. atžvilgiu turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje.
E. P. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už E. P. padarytas nusikalstamas veikas baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. E. P. seksualinio pobūdžio veiksmus atliko su aštuoniomis mažametėmis mergaitėmis – nukentėjusiąsias L. K., L. S., K. D., A. K. E. P. seksualiai prievartavo, o mažametes M. G., R. O., G. M., A. V. E. P. pasikėsino seksualiai prievartauti. E. P. yra jauno amžiaus, praeityje neteistas, nusikalstamas veikas padarė būdamas vidurinės mokyklos 12 klasės moksleivis, Kauno Petrašiūnų vidurinės mokyklos pateiktoje charakteristikoje E. P. apibūdinamas, kaip eilinis, niekuo neišsiskiriantis, patenkinamai besimokantis, kartais neatvykstantis į pamokas dvyliktokas, mėgiamas klasės draugų už toleranciją, betarpišką bendravimą, taip pat charakteristikoje nurodoma, kad niekada nebuvo nei mažiausio pagrindo suabejoti E. P. papildomu dėmesiu mažamečiais (t. 4, b. l. 137 – 138). E. P. nei Kauno apskrities priklausomybės ligų centre, nei psichikos sveikatos centre neužregistruotas (t. 4, b. l. 131, 135). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, E. P. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes, didesnes už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės minimumą.
Kaip minėta, teismas kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažintais asmenims skiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje, išeiti už baudžiamojo įstatymo ribų ir paskirti kaltininkui švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę teismas gali tik išimtiniais atvejais. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu yra visos sąlygos, kurios apibūdina kaltininko elgesį padarius nusikalstamą veiką, o būtent: 1) nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką; 2) prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį teismas gali tik tuo atveju, kai yra ne mažiau kaip dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, taip pat nustatyta viena iš alternatyvių savarankišką teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalies 1 - 6 punktuose. Kaip matyti, Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio taikymas siejamas su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis. Šioje baudžiamojoje byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas laikytinas išimtiniu, t. y. minėto straipsnio taikymas susijęs su išimtinių aplinkybių, darančių įtaką padarytos nusikalstamos veikos ar asmens, padariusio nusikaltimą, pavojingumui, buvimu, dėl ko sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai pažeistų bausmės teisingumo principą. Šioje byloje nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių E. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su E. P. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas E. P. už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nuteistojo E. P. gynėjas apeliaciniame skunde prašymą taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas motyvuoja tuo, kad E. P. veiksmai prieš kiekvieną nukentėjusiąją truko itin trumpą laiko tarpą, nukentėjusiosios buvo tokio amžiaus, dėl kurio E. P. neturėjo pagrindo manyti, kad apie jo neteisėtus veiksmus nebus pranešta, dėl ko nuteistasis būtų jautęs nebaudžiamumo atmosferą ir dėl to jo veiksmus būtų galima laikyti ypatingai ciniškais, byloje nėra jokių medicininių ar kitokių objektyvių duomenų apie tai, kad E. P. veiksmai sukėlė nukentėjusiosioms ilgalaikes ar neišvengiamai ateityje įtakos turėsiančias žalingas pasekmes, be to, būtent, E. P. parodymai padėjo išaiškinti visas jo nusikalstamas veikas. Šios nuteistojo gynėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su E. P. padarytų nusikaltimų pasekmėmis, taip pat su nuteistojo požiūriu į savo elgesį ir padarytas nusikalstamas veikas yra svarbios parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir dydį, bet, įvertinus E. P. padarytų nusikalstamų veikų kiekį, nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir E. P. skirti švelnesnę, negu numatyta įstatymo, bausmę. Tačiau į minėtas aplinkybes negalima neatsižvelgti svarstant nuteistajam E. P. paskirtos bausmės dydžio klausimą. Įvertinus minėtas aplinkybes, t. y. tai, jog nusikalstami E. P. veiksmai kiekvienos mažametės atžvilgiu nebuvo intensyvūs, truko labai trumpą laiko tarpą, keturių mažamečių atžvilgiu nusikaltimai nutrūko pasikėsinimo stadijoje, nuteistasis E. P. prieš nukentėjusiąsias fizinio smurto nevartojo, jo panaudotas smurtas apsiribojo grasinimais panaudoti smurtą ir nesukėlė jokio pavojaus nukentėjusiųjų sveikatai, E. P. padarytos veikos nesukėlė nukentėjusiosioms ilgalaikių sunkių pasekmių, nuteistajam E. P. už kiekvieną jo padarytą nusikalstamą veiką paskirtos bausmės švelnintinos, nustatant bausmių dydžius – už baigtas nusikalstamas veikas – laisvės atėmimo bausmes, nežymiai didesnes už straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės minimumą, už nusikalstamas veikas, kurios nutrūko pasikėsinimo stadijoje – minimalias straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes.
Nuteistojo E. P. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka ir su nukentėjusiųjų L. S., A. K., G. M. naudai priteistų civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti dydžiais, taip pat ginčija nukentėjusiosios A. K. atstovams pagal įstatymą V. K. ir E. K. civilinių ieškinių neturtinei žalai atlyginti priteisimą bei nukentėjusiosios G. M. atstovei pagal įstatymą I. M. civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti priteisimą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad E. P. atliko seksualinio pobūdžio veiksmus su mažametėmis L. S., A. K., G. M., dėl neteisėtų E. P. veiksmų mažametės nukentėjusiosios neabejotinai patyrė ne vien tik vienkartinį išgąstį, bet ir psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus. Po įvykių mažametės nukentėjusiosios tapo uždaresnės, joms sunkiau sekasi mokslai, vienos bijo vaikščioti lauke, grįžti iš mokyklos, sutriko mergaičių miegas. Įvertinus šias aplinkybes, bei atsižvelgiant į tai, kad neturtinė žala nukentėjusiosioms padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo E. P. veiksmais, taip pat į tai, jog nuteistasis E. P. yra jauno amžiaus, darbingas, todėl turės galimybę dirbti ir atlyginti padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nukentėjusiųjų L. S., A. K., G. M. naudai iš nuteistojo priteisė po 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nepagrįstas yra nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad neturtinės žalos dydis nukentėjusiosioms L. S., A. K., G. M. turėtų būti nustatomas ir diferencijuojamas atsižvelgiant į E. P. veiksmų kiekvienos nukentėjusiosios atžvilgiu intensyvumą. Aplinkybė, kad nukentėjusiosios G. M. atžvilgiu nuteistasis E. P. nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nėra pagrindas daryti išvadą, kad G. M. patyrė mažesnį išgąstį dėl neteisėtų nuteistojo veiksmų negu nukentėjusioji A. K., kuriai E. P., atlikdamas neteisėtus seksualinio pobūdžio veiksmus, grasino smurtu arba nukentėjusioji L. S., kuriai smurtu nuteistasis negrasino. Visos trys mažametės nukentėjusiosios, užpultos iš nugaros laiptinėje vyriškio, neabejotinai patyrė didelį išgąstį, stresą, sukrėtimą, nepriklausomai nuo to, kokius veiksmus nuteistasis su kiekviena iš jų suspėjo atlikti. Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo mažametėms nukentėjusiosioms L. S., A. K. ir G. M. išnagrinėti nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiosios G. M. atstovė pagal įstatymą I. M. dėl neteisėtų E. P. veiksmų patyrė materialinių nuostolių – turėjo kelionės išlaidų su mažamete dukra vykstant pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus bei advokatą, sunaudojo daugiau elektros energijos, nes po patirto streso mažametė G. M. miegodavo tik degant šviesai – iš viso 120 Lt (t. 5, b. l. 94 – 95). Turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnio 1 dalis). I. M. nurodytų turėtų išlaidų dydis yra realus, turtinės žalos atlyginimui priteista suma nėra didelė, todėl šioje dalyje koreguoti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nėra pagrindo. Nukentėjusiosios G. M. atstovės pagal įstatymą I. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų.
Tuo tarpu, iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios A. K. atstovų pagal įstatymą V. K. ir E. K. civilinį ieškinį bei jų naudai iš nuteistojo E. P. priteisdamas po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas bei netinkamai vadovavosi teismų praktika. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal baudžiamojo proceso kodekso nuostatas bei teismų praktiką nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu baudžiamajame procese gali būti pripažįstamas tas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta turtinės ir (ar) neturtinės žalos, o kitas fizinis asmuo pripažįstamas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu tik tuo atveju, kai tiesiogiai nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo miršta. Taip pat tuo atveju, kai dėl nukentėjusiojo fizinės ar psichinės negalios nukentėjusiojo tėvas, motina, sutuoktinis patiria išskirtinio pobūdžio kančias, šie asmenys turi teisę į kompensaciją. Teismų praktikoje atlygintina neturtine žala suprantama kaip ne bet kokio intensyvumo ir laipsnio neigiamas poveikis, dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai. Neturtinė žala konstatuojama ir atlyginama tada, kai ją darantys veiksmai ir veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeistų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Neturtinės žalos atlyginimas pateisinamas, kai dėl tam tikro padaryto teisės pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis ir kiti dvasiniai, fiziniai išgyvenimai, kančios peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan. Be to, neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Įvertinus šioje baudžiamojoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad mažametės nukentėjusiosios A. K. atstovai pagal įstatymą V. K. ir E. K. dėl nuteistojo E. P. neteisėtų veiksmų patyrė tokių skaudžių ir intensyvių dvasinių išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip reikšminga pinigais atlygintina neturtinė žala. Fiziniam asmeniui, kuriam nusikalstama veika tiesiogiai buvo padaryta neturtinės žalos – mažametei nukentėjusiajai A. K. – patirtiems neigiamiems dvasiniams išgyvenimams, kitokiems neturtinių vertybių pažeidimams kompensuoti iš nuteistojo E. P. priteista 10000 Lt suma, nėra teisinio pagrindo dar papildomai priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir nukentėjusiosios A. K. tėvams – V. K. ir E. K.. Nukentėjusiosios A. K. atstovų pagal įstatymą V. K. ir E. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalie 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 4 punktais,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendį pakeisti.
E. P. prisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdų gailėjimąsi pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
E. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį, paskirtas bausmes sumažinti ir skirti E. P. bausmes:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (L. K. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (L. S. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (M. G. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (K. D. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 4 dalį (A. K. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (R. O. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (G. M. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį (A. V. atžvilgiu) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, šias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir E. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams.
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. nuosprendžio dalį, kuria iš E. P. V. K. ir E. K. priteista po 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo V. K. ir E. K. atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.