Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei J. K. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007-11-08 priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės J. K. 2 160,74 Lt žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas sprendė, kad ieškinys tenkintinas atsižvelgiant į tai, kad 2006-07-21 Jasinskio 16C Vilniaus mieste, atsakovės vairuojamas automobilis Audi A4, v/n (duomenys neskelbtini) , staigiai važiuodamas atbulas užvažiavo ant nukentėjusiosios S. G. automobilio Honda Civic v/n (duomenys neskelbtini) . Audi A4 vairuojamas atsakovės po stipraus smūgio į kitą automobilį pasišalino iš įvykio vietos, įvykusios avarijos metu buvo stipriai apgadintas automobilis Honda Civic v/n (duomenys neskelbtini) , autoįvykio kaltininke pripažinta atsakovė J. K. , vairavusi automobilį Audi A4, v/n (duomenys neskelbtini) , kurio valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta UAB „PZU Lietuva”. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras pateikė ieškovui pretenziją dėl 2 160,74 Lt grąžinimo, kadangi LR TPDB kompensavo nukentėjusiajai patirtą žalą minėto autoįvykio metu. Taip pat UAB DK „PZU Lietuva“ pretenzija 2160,74 Lt sumai pareikšta atsakovei J. K. . Atsakovė yra atsakinga už šį minimą autoįvykį bei nepakluso pareigūno teisėtam reikalavimui sustoti pasitraukė iš autoavarijos vietos, tuo pažeidė KET 145, 158, 269.4 p. reikalavimus, todėl pagal 2004-03-05 Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-2041 22 str. 1. d. 4. p. bei LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 53.4. p. bei LR CK 6.280 str. 1 d. pagrindais, draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam avarijoje asmeniui, dėl išmokėtos draudimo išmokos turi regreso teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį – atsakovę J. K. . Atsakovei buvo išsiųsta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau ji iki šiol žalos neatlygino.

Atsakovė Civilinio proceso kodekso 430 straipsnyje tvarka pateikė prieštaravimus.

Teismas atmetė atsakovės reikalavimą taikyti senatį, spręsdamas, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes jo reikalavimas yra pagrįstas regreso teise. Šalių santykiams pagal ieškinį taikomos regreso taisyklės, ieškovui regreso teisė atsakovės atžvilgiu atsirado atlyginus ginčo sumą tretiesiems asmenims 2007-01-29, o ieškovas į teismą, gindamas savo pažeistą teisę, kreipėsi 2007-10-15. Atsakovė nepateikusi įrodymų, pagrindžiančių ieškovo nustatytos žalos dydžio nepagrįstumą. Teismas laikė, kad ieškinys yra pagrįstas, nes atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos, tokiu būdu ieškovas turi regreso teisę į 100 procentų išmokėtos sumos.

Teismas, nurodydamas, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino, suklydo nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią. Ieškovo reikalavimas traktuotinas kaip reikalavimas atsirandantis iš draudimo teisinių santykių. Pagrindinė prievolė buvo įvykdyta 2006-09-29, o ieškinys surašytas tik 2007-10-11, patikslintas – 2007-10-19, taigi ieškovas turėjo daugiau negu pakankamai laiko pareikšti ieškinį dėl jo pažeistų teisių gynimo.

Ieškovas pažeidė civilinio proceso principą, kuriuo nustatoma asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ieškovo regreso teisė nebuvo nei pažeista, nei ginčijama, nes atsakovė niekada nebuvo atsisakiusi sumokėti prašomos sumos, neginčijo, kad ieškovas turi teisę į regresą. Teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad atsakovė siekė bendradarbiauti su ieškovu.

Teismas, nepasisakydamas dėl atsakovės argumento apie Transporto priemonių draudikų biuro dalyvavimą, pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas.

Teismas, priteisdamas 100 procentų reikalaujamos sumos, neatsižvelgė į tai, kad pagal Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio nuostatas ši suma gali būti mažintina. Po eismo įvykio atsakovės pasišalinimas neturėjo įtakos žalos dydžiui ir bet kokiu atveju nukentėjusiajai būtų sumokėta tokio pat dydžio draudimo išmoka.

Apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo, pagrindžiančio argumentą, jog ieškovo nustatytas žalos dydis yra nepagrįstas. Ieškovas, realizuodamas savo regreso teisę, neprivalėjo atsižvelgti į Taisyklėse numatytus kriterijus, kuriais mažintina išmokėtina suma.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad atsakovė J. K. pripažinta kalta dėl 2006-07-21 įvykusio autoįvykio, kurio metu jos vairuojamas automobilis AUDI A4, v/n (duomenys neskelbtini) susidūrė su S. G. vairuojamu automobiliu HONDA CIVIC, v/n (duomenys neskelbtini) , ir juos apgadino (administracinė medžiaga, adm. teisės pažeidimo protokolas ir nutarimas Nr. 212917). AB „Lietuvos draudimas" išmokėjo automobilio HONDA CIVIC savininkei S. G. , kuri automobilį buvo apdraudusi Casco draudimu, 2160,74 Lt draudimo išmoką (b.l. 21). LR Transporto priemonių draudikų biuras kompensavo AB „Lietuvos draudimas" jos išmokėtą 2160,74 Lt sumą. Automobilio AUDI, kuri vairavo atsakovė, valdytojų civilinė atsakomybė buvo drausta ieškovo UAB DK „PZU Lietuva" (b.l. 97-99). 2007-01-18 Ieškovas gavo LR Transporto priemonių draudikų biuro pretenziją 2160,74 Lt sumai dėl 2006-07-21 kelių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo (b.l. 22) ir 2007-01-30 ieškovas išmokėjo LR Transporto priemonių draudikų biurui 2160,74 Lt draudimo išmoką (b.l.24). Šią išmokėtą išmoką ieškovas prašo priteisti iš atsakovės, kurią su ieškovu sieja draudimo sutarties santykiai, atgręžtinio reikalavimo teise.

Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis, Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Privalomojo draudimo taisyklių 63 punktas).

Privalomojo draudimo taisyklių 63 punkte nustatyta, kad išmokėjęs draudimo išmoką draudikas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę į apdraustąjį tik šių taisyklių XII skyriuje numatytais atvejais. Nagrinėjamu atveju išmokėjęs draudimo išmoką LR Transporto priemonių draudikų biurui ieškovas įgijo subrogacinio reikalavimo teisę pagal Privalomojo draudimo taisyklių 91.4 punktą, nes apdraustoji dėl savo kaltės neįvykdė šiose taisyklėse nustatytų pareigų (pasišalino iš eismo įvykio vietos ir nepranešė policijai apie eismo įvykį). Tokiu atveju atgręžtinio reikalavimo tvarka draudikas turi teisę reikalauti iš apdraustosios iki 100 proc. išmokėtos draudimo išmokos (Civilinio kodekso 6.998 straipsnio 3 dalis, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Privalomojo draudimo taisyklių 93 punktas).

Taisyklių 94 punkte nustatyti kriterijai, kuriais turi vadovautis draudikas, įgyvendindamas atgręžtinio reikalavimo teisę: pirma, jis turi atsižvelgti į apdraustojo kaltės laipsnį; antra, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu; trečia, dėl pažeidimo atsiradusios žalos dydį, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokią draudimo išmoką draudikas būtų mokėjęs, jeigu apdraustasis būtų įvykdęs pareigą.

Ieškovas prašydamas priteisti visą išmokėtą draudimo išmoką neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, o pirmos instancijos teismas priteisdamas visą prašomą sumą, nevertinęs šių aplinkybių, netinkamai taikė ir aiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 ir 22 straipsnių, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 4, 5, 91, 93, ir 94 punktų, kuriuose reglamentuojamas priteistinos žalos dydžio mažinimas (ne visos išmokėtos draudimo išmokos priteisimas atgręžtinio reikalavimo tvarka), nuostatas, dėl ko sprendimas keistinas (Civilinio proceso kodekso 330 straipsnis).

Kolegija sprendžia, kad atsakovės kaltės laipsnis nėra didelis, nes pagal nustatytas byloje aplinkybes, ji, važiuodama atbuline eiga, nepastebėjo iš galo privažiavusio automobilio ir atsitrenkė į jį. Tokius atsakovės veiksmus bei pasekmes sąlygojo ne tik jos neatsargumas ir neapdairus pasitikėjimas, bet ir tai, kad iš galo privažiavęs automobilis neapšviestoje stovėjimo aikštelėje buvo be šviesų, kas sudarė apeliantei realią galimybę jo nepastebėti. Šios aplinkybės taip pat duoda pagrindą spręsti, kad atsakovės pasišalinimas iš įvykio vietos nėra piktybinis ir tyčinis. Ji nurodė, kad pajuto, jog atsitrenkė į kažką su automobiliu, bet tamsoje nepastebėjo iš galo privažiavusio automobilio ir pagalvojusi, kad atsitrenkė į aukštelės išvažiavimo pakilimą. Šios nurodytos atsakovės aplinkybės byloje nėra paneigtos, iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad automobilį HONDA CIVIC vairavusi S. G. savo paaiškinimuose nurodė, kad ji tikrai važiavo be šviesų ir tamsoje atsakovė galėjo jos nepastebėti. Atsakovės pasišalinimas iš įvykio vietos niekaip neįtakojo žalos ir kartu išmokėtos draudimo išmokos dydžiui. Nors atsakovė ir pasišalino iš įvykio vietos, tačiau kitą dieną buvo nustatytas automobilis dalyvavęs autoįvykyje ir tiek draudimo kompanijos, tiek Transporto priemonių draudikų biuras turėjo galimybes nustatyti padarytą žalą, atsakovė neatliko jokių veiksmų įtakojančių žalos dydį. Ieškovo pareigos sumokėti draudimo išmoką subrogacijos teise bei jos dydžio atsakovės pasitraukimas iš įvykio vietos niekaip neįtakojo, nes ieškovas kaip atsakovės civilinės atsakomybės draudikas vis tiek privalėjo sumokėti Transporto priemonių draudikų biurui jo išmokėtą draudimo išmoką. Nors ieškovo atgręžtinis reikalavimas priteisti išmokėtą draudimo išmoką iš atsakovės yra pagrįstas, nes atsakovė pasišalino iš eismo įvykio vietos (Civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalis), tačiau kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad yra pagrindas 50 proc. mažinti ieškovo pareikšto atgręžtinio reikalavimo dydį ir ieškovui priteisia iš atsakovės 1080,37 Lt, o 5 procentų metinės palūkanos skaičiuotinos ne nuo 2160,74 Lt, o nuo 1080,37 Lt.

Dėl nurodyto sprendimas dalyje keistinas iš dalies tenkinant apeliantės skundą, priteistas žalos atlyginimas mažintinas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 p.).

Pakeitus sprendimą dėl žalos priteisimo atitinkamai keistinas sprendimas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje: žyminis mokestis priteistas iš atsakovės ieškovo naudai mažintinas iki 16,20 Lt, o išlaidos advokato pagalbai apmokėti – iki 205 Lt, taikant ieškinio patenkinimo proporcingumo taisyklę (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnis).

Kolegija nesutinka su apeliantės skundo argumentu ir motyvais, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalyje, atgręžtiniam reikalavimui pareikšti.

Kaip jau nurodyta aukščiau, ieškovui apie autoįvykį autoįvykio dalyviai nepranešė, o apie Transporto priemonių draudikų biuro išmokėtą atgręžtinio reikalavimo išmoką ieškovas sužinojo 2007-01-18, gavęs iš Transporto priemonių draudikų biuro pretenziją dėl išmokėtos išmokos kompensavimo (b.l. 22). Ieškovas laiku – 2007-01-31, t.y. vieno mėnesio laikotarpyje šią pretenziją įvykdė, t.y. sumokėjo biurui už atsakovę prašytą sumą biurui (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 2 dalis). Draudikas, įgijęs teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą, šia reikalavimo teise į žalą padariusį asmenį, atsiradusia po draudimo išmokos išmokėjimo, pasinaudojo tinkamai, nes ieškovas reiškiantis reikalavimą išmokėjo draudimo išmoką įstatyme nustatytais terminais, ir senatis jam turi būti skaičiuojama nuo išmokos išmokėjimo Transporto priemonių draudikų biurui, t.y. nuo 2007-01-31. Kadangi ieškovas ieškinį pareiškė 2007-10-15, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis praleido ieškinio senaties terminą.

Taip pat kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad ieškovas neturėjo teisės reikšti ieškinį, tokią jo teisę kolegija aptarė aukščiau, o tai, kad atsakovė atsakė į ieškovo jai pateiktą pretenziją (b.l. 46), neatima iš ieškovo teisės pareikšti ieškinį teisme.

Kolegija iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad ieškovas netinkamai administravo draudimo išmokos išmokėjimą (jos dydžio nustatymą) vykdydamas Transporto priemonių draudikų biuro teisę į subrogaciją, o teismas pagal atsakovės prašymą netyrė žalos dydžio. Ieškovas, gavęs žalos skaičiavimo išvadą (b.l.19) esant nenustatytai apgadintos transporto priemonės rinkos vertei įvykio dienai, transporto priemonės likutinei vertei, o taip pat atsižvelgiant į transporto priemonės gamybos metus (b.l. 16, 17), nesant išvadai apie tikslingumą remontuoti šią transporto priemonę po apgadinimo, netyręs šių aplinkybių, išmokėjo Transporto priemonių draudikų biurui jo prašytą išmoką. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pati apeliantė kitokiai žalai (nuostoliams automobilio atstatymui) nustatyti neteikė įrodymų, o taip pat į tai, kad kolegija sumažino priteistą iš atsakovės sumą žalai atlyginti, sprendžia, kad dėl nurodytos priežasties, bei tai, kad po autoįvykio praėjo pakankamai didelis laiko tarpas, nesant duomenų apie apgadintą automobilį bei jo būklę šiuo metu, sudėtinga nustatyti automobilio apgadinimo proporciją, o taip pat, kad draudimo išmokos suma nėra labai didelė, tolesnis bylos nagrinėjimas tik didintų bylinėjimosi išlaidas, todėl jis netikslingas, išlaidų bei žalos proporcingumo atžvilgiu, neatitiktų šalių interesų, dėl nurodytų aplinkybių nenaikina sprendimo ir neperduoda bylos nagrinėti iš naujo.

Apeliacinės instancijos teisme apeliantė turėjo 112 Lt bylinėjimosi išlaidų (b.l. 117), ieškovas – 590 Lt (išlaidos advokato pagalbai apmokėti). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantės skundas iš dalies patenkintas, atlikus šalių turėtų išlaidų įskaitymą, o taip pat vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalies reikalavimais iš apeliantės ieškovo naudai priteistina 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326-330 str. kolegija

n usprendė:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 28 d. sprendimą ir preliminarų 2007-11-08 sprendimą pakeisti – priteistą UAB DK „PZU Lietuva“ naudai iš atsakovės J. K. 2160,74 Lt žalos atlyginimą sumažinti iki 1080,37 Lt, bylinėjimosi išlaidas nuo 442,41 Lt – iki 221,20 Lt, 5 procentų metines palūkanas skaičiuoti nuo 1080,37 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. K. 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.