- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-07
- Bylos Nr.
- A-556-1494-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01685-2011-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos departamentui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai
- Advokatai
- Michailas Sadovničius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos departamentui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-5), kurį patikslino (b. l. 30-34), kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2011-07-15 sprendimą Nr. VR-1.7-1203; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą išnagrinėti jo 2011-07-11 skundą.
Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūra) vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius 2009-08-31 surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad 2009-08-04 atlikus neplaninį patikrinimą (duomenys neskelbtini), žemės sklype, Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostoje, stovi užtverta lygiagrečiai kranto linijai tinklinė tvora. Teismas 2009-09-04 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje už pažeidimo, numatyto Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 55 straipsnio 1 dalyje ir 51(13) straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 750 Lt dydžio baudą. Šį nutarimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pareiškėjas 2009-12-05 gavo Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-11-25 nutarimą Nr. AM054916, kuriuo už pažeidimą, numatytą ATPK 51(14) straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 75 Lt dydžio bauda. Nutarime nurodyta, kad jis nubaustas dėl to, kad neįvykdė duoto privalomo nurodymo 2009-09-04 Nr. VR-14.2-139, kuriuo buvo įpareigotas iki 2009-11-04 tvorą, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini), iškelti iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos. Šį nutarimą jis taip pat apskundė teismui, kartu ginčydamas ir 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 teisėtumą, nes šis nurodymas yra nepagrįstas ir laiku nebuvo įteiktas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011-07-01 nutartimi išaiškino, kad su skundu dėl 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 ikiteismine tvarka jis turi kreiptis į aplinkos apsaugos kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovą. Todėl 2011-07-11 kreipėsi į Vilniaus RAAD su skundu dėl Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139, kuris 2011-07-15 raštu Nr. VR-1.7-1203 pranešė, kad jo skundas dėl 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 panaikinimo nenagrinėjamas, nes nuo privalomojo nurodymo įteikimo praėjo daugiau nei 10 dienų. Pareiškėjas nurodė, kad jo žmonai V. Č. nuosavybės teise priklauso 0.2008 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį jo žmona privatizavo 1995-03-15, tačiau čia gyvena nuo gimimo, o jos tėvai čia apsigyveno maždaug 1930 metais. Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūrai nuvykę paaiškino, kad tvora stovi jau nuo žmonos gimimo, o prieš 30 metų sena medinė pakeista į dabar stovinčią, kuri žmonai buvo padovanota kartu su gyvenamuoju namu ir kitais ūkiniais pastatais bei kiemo statiniais. Tvora buvo įregistruota valstybės įmonėje Registrų centre (toliau – ir VĮ Registrų centras), pateikė 2008-10-22 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Tačiau Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros vyresnysis aplinkos apsaugos inspektorius Vaidas Ulevičius, patikrinęs nekilnojamojo turto registro duomenis, informavo, kad jo žmonai priklausanti tvora nėra įregistruota. Pažymėjo, kad tvora buvo pastatyta teisėtai, kai dar jokių apsaugos zonų nebuvo, ir stovi jau daug dešimtmečių nedarydama aplinkai jokios žalos, o Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-316, taigi ir menamas aplinkosaugos reikalavimų pažeidimas, ginčijamas teisme. Todėl neliko teisinio pagrindo 2009-09-04 privalomajam nurodymui Nr. VR-14.2-139, kadangi pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnį privalomojo nurodymo davimo atvejų sąrašas yra baigtinis ir nei vienas nurodytas atvejis šioje situacijoje negalėjo būti pritaikytas: įstatymo pažeidimo faktas buvo užginčytas ir nustatyta tvarka nebuvo patvirtintas, o faktinės žalos aplinkai tvora nedaro. Todėl privalomasis nurodymas Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros ex oficio turėjo būti panaikintas ar jo galiojimas sustabdytas iki įsiteisės teismo sprendimas dėl ginčijamo 2009-09-04 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-316. Prievolės nugriauti iki įstatymo priėmimo buvusią tvorą nenumato nei Saugomų teritorijų įstatymas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-05-12 nutarimas Nr. 343 ,,Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“. Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-139 iškelti tvorą iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos, net ir nenagrinėjant jo pagrįstumo bei teisėtumo, yra naikintinas kaip neįvykdomas, kadangi, kur tiksliai randasi pakrantės apsaugos juostos ribos, už kurių privalėtų iškelti tvorą, iki šiol nėra tinkamai nustatytos. Namų valdos žemės sklypo nuosavybės dokumentuose nei ši apsauginė juosta, nei su ja susiję apribojimai niekada nebuvo pažymėti. Niekaip nepažymėta pakrantės apsaugos juosta ir vietovėje. Pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo nuostatas bei bendruosius viešojo administravimo principus, pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui turi būti ne tik teisėtas, bet ir realiai įvykdomas. O skundžiamas privalomasis nurodymas toks nėra, todėl naikintinas. Vilniaus RAAD 2011-07-15 rašte Nr. VR-1.7-1203 klaidingai teigiama, kad Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 kopija jam buvo įteikta tą pačią dieną, t. y. 2009-09-04. Tačiau Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje byloje pagal jo skundą dėl Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-11-25 nutarimo Nr. AM054916 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-474 bei skundžiamo Vilniaus miesto agentūros 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 matyti, kad atsakovas nebuvo pateikęs jokios 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 kopijos, kurioje būtų užfiksuota, jog šis dokumentas jam įteiktas 2009-09-04. Tokio dokumento ir negali būti, nes tai neatitinka faktinių aplinkybių, kadangi apie šį privalomąjį nurodymą jam tapo žinoma tik iš Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-11-25 nutarimo Nr. AM054916 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-474, o šis nutarimas buvo apskųstas teismui. Be to, aplinkybė, kad 2009-09-04 privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-139 negali būti panaikintas teisme jau nagrinėjamoje byloje kartu su Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-11-25 nutarimu Nr. AM054916 administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-474, ir privalo būti atskirai skundžiamas ikiteismine tvarka, galutinai paaiškėjo tik iš LVAT 2011-07-01 nutarties. Todėl jis nedelsdamas 2011-07-11 su skundu kreipėsi į atsakovą, o nesutikdamas su atsakovo neveikimu (sprendimu atsisakyti nagrinėti jo skundą) - į teismą, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 30 ir 32 straipsniuose nustatyti terminai nepraleisti. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad skundžiamas atsakovo 2011-07-15 raštas nėra sprendimas, o tik informacinio pobūdžio raštas, kuriuo pareiškėjas informuojamas, kad praleido 10 dienų terminą privalomajam nurodymui apskųsti. Todėl šis raštas turi būti panaikintas, o atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2011-07-11 skundą.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 38) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjo 2011-07-11 skundas dėl Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 nenagrinėtas, buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, teigdamas, kad jam nebuvo įteikta Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 kopija, ir apskritai apie šį privalomąjį nurodymą jis esą sužinojo tik iš Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009-11-25 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-474. Pažymėjo, kad pareiškėjas pačiame 2009-09-04 privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-139 savo parašu patvirtino 2009-09-04 gavęs šio privalomojo nurodymo nuorašą. Privalomajame nurodyme išdėstyta ir jo apskundimo tvarka, todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai, jog apie privalomojo nurodymo apskundimo tvarką jis sužinojo tik iš LVAT 2011-07-01 nutarties administracinėje byloje Nr. AS143-424/2011. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-316 ginčijamas teisme, sąmoningai nutyli apie tai, jog ginčas šioje byloje jau pasibaigęs. LVAT 2011-01-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. N62-2554/2011 palikta nepakeista Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-11-23 nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-1475-437/2009, kuria buvo palikta galioti Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros 2009-09-04 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. VR-14.1-316 dalis dėl pareiškėjo nubaudimo pagal ATPK 55 straipsnio 1 dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 62-66) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas pareiškėjo ir atsakovo atstovės paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatė, kad Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros vyresnysis valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius pareiškėjui 2009-09-04 surašė privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-139, kuriame nurodė iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Nurodė, kad šiuos reikalavimus pareiškėjas privalo įvykdyti iki 2009-11-04 ir juos įvykdęs, nedelsdamas informuoti privalomąjį nurodymą pateikusį pareigūną (instituciją). Pareiškėjas 2011-07-11 su skundu kreipėsi į Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros vedėją, prašydamas panaikinti Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2009-09-04 privalomąjį nurodymą. Vilniaus RAAD 2011-07-15 sprendimu, įformintu raštu Nr. VR-1.7-1203, pareiškėjo skundo nenagrinėjo, kadangi pareiškėjas praleido privalomojo nurodymo apskundimo terminą. Teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl Vilniaus RAAD 2011-07-15 sprendimo, įforminto raštu Nr. VR-1.7-1203, teisėtumo ir pagrįstumo. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio, nustatančio privalomojo nurodymo apskundimo tvarką, 1-2 dalyse nustatyta, kad privalomąjį nurodymą gali apskųsti asmuo, dėl kurio jis priimtas, arba jo įgaliotas atstovas. Privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui. Kaip matyti iš byloje esančio tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo pateikto privalomojo nurodymo kopijų, pareiškėjas su privalomuoju nurodymu buvo supažindintas, skiltyje „Susipažinau, privalomojo nurodymo nuorašą gavau“ įrašė: „Nesutinku“ ir pasirašė, o jo nuorašą pasirašytinai gavo 2009-09-04. Privalomajame nurodyme yra aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Todėl pareiškėjo argumentai, kad tik iš LVAT 2011-07-01 nutarties galutinai paaiškėjo, jog privalomasis nurodymas privalo būti skundžiamas ikiteismine tvarka, visiškai nepagrįstas. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek ir teismo posėdžio metu nurodė, jog apie privalomąjį nurodymą jam jau buvo žinoma 2009 m. lapkričio mėnesį, ir netgi laikant, kad, pareiškėjo teigimu, jis (privalomasis nurodymas) jam buvo įteiktas 2009-11-17, jis nuo to laiko privalomojo nurodymo nustatyta ikiteismine tvarka neskundė. Pateikdamas skundą Vilniaus RAAD Vilniaus m. agentūros vedėjui, pareiškėjas neprašė atnaujinti terminą skundui paduoti, taip pat nenurodė priežasčių, dėl kurių praleido terminą skųsti privalomąjį nurodymą. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad ginčijamas raštas negali būti laikomas sprendimu Viešojo administravimo įstatymo prasme, kadangi yra informacinio pobūdžio raštas. Teismas konstatavo, kad Vilniaus RAAD 2011-07-15 sprendimas Nr. VR-1.7-1203 atitinka Viešojo administravimo įstatyme tokio pobūdžio aktui keliamus reikalavimus, todėl laikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Taip pat pažymėjo, jei laikant, kad, pareiškėjo atstovo teigimu, ginčijamas sprendimas yra informacinio pobūdžio raštas, pareiškėjo skundas negalėtų būti tenkinamas. LVAT ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70-71) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują - patenkinti jo skundą iš dalies: nutraukti bylą dalyje dėl Vilniaus RAAD 2011-07-15 sprendimo Nr. VR-1.7-1203 panaikinimo; įpareigoti Vilniaus RAAD išnagrinėti jo 2011-07-11 skundą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, negali būti nepagrįstai apsunkinamas jos įgyvendinimas (Konstitucinio Teismo 2004-12-29 nutarimas). Administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (LVAT 2008-09-25 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; 2010-04-06 nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalis nustato, kad aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos vadovas (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūrą atliekanti institucija), išnagrinėjęs (išnagrinėjusi) skundą, priima vieną iš šių sprendimų: privalomąjį nurodymą palieka nepakeistą; privalomąjį nurodymą pakeičia iš dalies, sumažindamas jame nustatytus reikalavimus arba pratęsdamas jo įvykdymo terminus; privalomąjį nurodymą panaikina ir perduoda jį priėmusiam pareigūnui pateikti iš naujo; privalomąjį nurodymą panaikina. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011-07-15 raštu Nr. VR-1.7-1203 pareiškėjas informuotas apie tai, kad jo 2011-07-11 skundas paliekamas nenagrinėtu praleidus 10 dienų apskundimo terminą, nustatytą Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Taigi 2011-07-15 raštas neatitinka nė vieno iš sprendimų, numatytų Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje, todėl 2011-07-11 skundas, paduotas Vilniaus RAAD Vilniaus agentūros vedėjui, iki šiol nėra tinkamai išnagrinėtas ir nėra priimtas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus administracinio akto bendrus reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 76) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo 2011-07-11 skundas nebuvo nagrinėjamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalies prasme, kadangi V. Č. praleido privalomojo nurodymo apskundimo terminą. Sutinka su skundžiamame sprendime suformuota pozicija, jog Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimas atitinka visus Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl laikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo prasme. Įstatymų leidėjas, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtindamas privalomojo nurodymo apskundimo terminą, aiškiai apibrėžė laiko ribas, per kurias privalomasis nurodymas gali būti apskųstas, ir, tik nepraleidus šio apskundimo termino, nagrinėjamas skundas dėl privalomojo nurodymo bei priimamas vienas iš Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų. Pareiškėjas pačiame 2009-09-04 privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-139 savo parašu patvirtino 2009-09-04 gavęs šio privalomojo nurodymo nuorašą, tuo tarpu skundą dėl pastarojo privalomojo nurodymo pateikė tik 2011-07-11. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįsti pareiškėjo samprotavimai apie tai, jog net ir praleidus privalomojo nurodymo apskundimo terminą, Vilniaus RAAD direktorius privalėjo išnagrinėti pareiškėjo 2011-07-11 skundą dėl 2009-09-04 privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 ir priimti vieną iš Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011-07-15 sprendimo Nr. VR-1.7-1203, kuriuo, atsižvelgiant į tai, jog buvo praleistas privalomojo nurodymo apskundimo terminas, bei vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. skundas dėl Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139 nenagrinėtas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pažymėtina, kad Vilniaus RAAD 2011-07-15 sprendimas Nr. VR-1.7-1203 atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus tokio pobūdžio aktui keliamus reikalavimus, todėl laikytinas administraciniu aktu Viešojo administravimo įstatymo prasme.
Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato, kad privalomasis nurodymas per 10 dienų nuo jo įteikimo gali būti skundžiamas aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančios institucijos, kurios pareigūnas davė privalomąjį nurodymą, vadovui.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir pateiktus į bylą įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido privalomojo nurodymo apskundimo terminą. Teismas pasisakė dėl visų aplinkybių, nurodytų skundo pagrindu, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su teismo padarytomis išvadomis, nebeatkartos skundžiamame sprendime nurodytų motyvų šiuo klausimu. Juolab, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl privalomojo nurodymo apskundimo termino.
Taigi, įvertinus tai, kas išdėstyta, galima būtų teigti, kad atsakovo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, itin svarbus momentas, į kurį negalima neatsižvelgti, yra tai, kad pareiškėjas yra inicijavęs ne vieną bylą dėl iš esmės to paties klausimo, susijusio su tvoros buvimu pakrantės apsaugos juostoje.
Nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-139 pareiškėjas buvo pirmą kartą įpareigotas iškelti tvorą, esančią žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos ribų. Neįvykdžius pastarojo nurodymo, pareiškėjui buvo duoti pakartotiniai 2009 m. lapkričio 17 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-172, 2010 m. sausio 11 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-3 ir 2010 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-20. Visais pakartotiniais nurodymais buvo reikalaujama atlikti analogiškus veiksmus, kurie buvo nurodyti pirminiame nurodyme.
Nagrinėjamu atveju yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011, kurioje buvo kvestionuojamas 2010 m. vasario 10 d. privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-20, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas pakartotinai pašalinti minėtą ginčo statinį iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos. Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 konstatavo, kad pareiga pareiškėjui atlikti šiame individualiame administraciniame akte nurodytus veiksmus yra kildinama iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto pažeidimo. Šis bei Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.1 punktas, kaip aptariamo reikalavimo pagrindai, buvo nurodyti ir pirminiame 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-139 bei paskesniuose pakartotiniuose privalomuosiuose nurodymuose.
LVAT administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 nurodė, kad iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir jį atkartojančio Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto loginės ir lingvistinės konstrukcijos matyti, jog jomis yra ribojama tik asmenų teisė (galimybė) atlikti konkrečius veiksmus – tverti tvoras pakrantės apsaugos juostoje. Šių nuostatų taikymas yra akivaizdžiai nukreiptas į ateitį ir, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime formuojamą oficialiąją konstitucinę doktriną, nėra jokio objektyvaus pagrindo konstatuoti, jog remiantis šiomis nuostatomis, neteisėtais (draudžiamais) gali būti pripažinti ir iki šių normų įsigaliojimo atlikti veiksmai. Tai reiškia, kad minėtomis įstatymo ir poįstatyminio teisės akto nuostatomis nėra reguliuojami teisiniai santykiai dėl iki jų įsigaliojimo atliktų veikų (pastatytų tvorų pakrantės apsaugos juostoje). Kitaip tariant, vien tik ta aplinkybė, kad tvora stovi pakrantės apsaugos juostoje, dar nereiškia, kad minėtos normos, draudžiančios atitinkamus veiksmus (tvoros tvėrimą), buvo pažeistos. Siekiant įrodyti, kad draudžianti atitinkamus veiksmus norma yra pažeista, be kita ko, būtina nustatyti, kad inkriminuojamas veiksmas buvo atliktas tuo metu kai norma galiojo. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pastebėjo, kad minėtomis draudžiamojo pobūdžio normomis yra ribojama nuosavybės teisė. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija paminėtoje nutartyje konstatavo, kad vien tik iš Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies 1 punkto (2001 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. IX-628 redakcija) ir Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkto (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) negali būti kildinama asmenų pareiga pašalinti iki šių nuostatų įsigaliojimo pastatytas tvoras pakrantės apsaugos juostose. Privalomajame nurodyme nėra jokių faktinių duomenų ar argumentų, kad ginčo tvora pakrantės apsaugos juostoje buvo pastatyta jau galiojant šioms nuostatoms. Vadinasi, skundžiamas administracinis aktas negali būti laikomas pakankamai pagrįstu ir, atitinkamai, teisėtu.
Šiame kontekste apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus teismo baigiamuosius aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).
Nagrinėjamu atveju esant tokiai faktinei ir teisinei situacijai, atsižvelgus į tai, kad LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1353/2011 ginčijamu 2010 m. vasario 10 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-20, kuris panaikintas, pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti tą patį ginčo statinį iš Gilužio ežero pakrantės apsaugos juostos, t. y. privalomasis nurodymas duotas dėl tų pačių faktinių aplinkybių ir tuo pačiu pagrindu, kaip ir šioje byloje skundžiamas nurodymas, vertinant susiklosčiusią situaciją protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kontekste, pirmosios instancijos teismo sprendimas nebūtų teisingas.
Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, tikrinamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, įpareigojant atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. skundą dėl Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūros 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo V. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2011-07-15 sprendimą Nr. VR-1.7-1203 ir įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentą išnagrinėti pareiškėjo V. Č. 2011 m. liepos 11 d. skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2009 m. rugsėjo 4 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-139.
Sprendimas neskundžiamas.