- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-01-27
- Bylos Nr.
- 2SA-98-275/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Danutė Kutrienė, Andžej Maciejevski
- Pareiškėjas
- V. K.
- Suinteresuotas asmuo
- L. M., Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, L. M. Kolegija
- Kategorijos
- 124.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėjas Kęstutis Rimkus Procesinio sprendimo kategorija 124.2.2.; 124.2.9.;
128.2.; 122.4.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
SPRENDIMAS
2010 m. sausio 27 d.,
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
sekretoriaujant A.Bajarūnaitei, dalyvaujant pareiškėjų V. K. atstovei adv. J.Grigaliūnienei, LR Generalinio prokuroro atstovei D.Nikitinienei, suinteresuoto asmens L. M. atstovui adv. J.Čobotui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje procesas atnaujintas Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro prašymu, suinteresuoti asmenys - Ignalinos rajono savivaldybės administracija, Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, L. M.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005-01-21 sprendimu buvo patenkintas pareiškėjos V. K. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir pripažinta, kad V. K. priklausančiame 2,6014 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos – statinio pamatai. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas tam, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka galėtų gauti statinio projektavimo sąlygas ir leidimą statyti. Apeliacine tvarka šis sprendimas nebuvo skundžiamas. 2008-09-30 Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą, pateikė prašymą atnaujinti procesą byloje CPK 366 str. 1 d. 2 ir 9 p. pagrindu. Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008-12-23 nutartimi Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro prašymą patenkino iš dalies ir atnaujino procesą civilinėje byloje. Nurodė, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės apie kaulus leidžia pagrįstai abejoti, kad ten buvo sodyba.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Ignalinos rajono apylinkės teismas 2009-06-04 nutartimi prašymą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005-01-21 sprendimo panaikinimo atmetė. Teismas sprendė, kad žmonių kaulų radimas L. M. priklausančiame sklype neginčijamai patvirtina tik tai, kad čia buvo kapavietė, tačiau įrodymų, kad šioje vietoje buvo senosios Vaidžiuškių kaimo kapinės, nepakanka. Įkapių nebuvimo faktas leidžia daryti prielaidas, kad šioje kapavietėje galėjo būti palaidotos ir praėjusių karų aukos, ir buvusios sodybos gyventojai, ir nepakrikštyti žmonės, kurie negalėjo būti laidojami tikrose kapinėse, ir žmonės, mirę nuo maro, ir 1863 m. sukilimo dalyviai. Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo Nr. 59-1-0041-08, kuris buvo pradėtas pagal laikraštyje „Lietuvos rytas“ publikuotą straipsnį apie L. M. priklausančiame sklype rastus galimai žmonių kaulus, atlikimas atsakymo į šiuos klausimus nedavė, nes jo metu nei kapavietė, nei galimai žmonių kaulai nebuvo tiriami. Iki šiol nieko nebuvo padaryta, kad senosioms Vaidžiuškių kaimo kapinėms būtų suteiktas neveikiančių kapinių statusas ar kad būtų atlikti papildomi žvalgomieji minėtos kalvelės archeologiniai tyrimai. Valstybinių institucijų veikla ginant viešąjį interesą apsiribojo tik kreipimusi į teismą su prašymu atnaujinti procesą. Teismas pažymėjo, kad nuo 2001-03-08, t.y. nuo tada, kai Utenos apskries viršininko sprendimu V. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,6014 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris yra maždaug 100 metrų atstumu nuo Vaidžiuškių kaimo, iki 2007 m. spalio mėnesio, kol šiame sklype buvo atkasti kaulai, nei valstybinės institucijos, nei kaimo gyventojai – niekas nepareiškė jokių prieštaravimų ar abejonių dėl to, kad suformuotame žemės sklype galimai gali būti senos kapinės. Teismas padarė išvadą, kad apie galimą kapinių buvimą V. K. išskirtame žemės sklype niekam nebuvo žinoma. Ir tik specialistas, atlikęs žvalgomuosius archeologinius tyrimus, konstatavo, kad senosios Vaidžiuškių kapinės galėjo būti V. K. (dabar – L. M.) priklausančiame žemės sklype. Teismas motyvavo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuotą praktiką, civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas yra sprendžiamas tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodimai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Nagrinėjamu atveju pagal liudytojų parodymus teismas padarė išvadą, jog labiau tikėtina, kad L. M. priklausančiame 2,6014 ha dydžio žemės sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos – statinio pamatai. Teismas taip pat padarė prielaidą, kad 2,6014 ha dydžio žemės sklype, į kurį V. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės, galėjo būti ir senos kapinės, įkurtos dar 17 a., ar kokia nors kita kapavietė, ir sodyba, pastatyta po kelių šimtmečių, todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad prašymas panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005-01-21 sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. K. priklausančiame 2,6014 ha dydžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos – statinio pamatai, atmestinas.
III. Atskirojo skundo bei atsiliepimų į atskirąjį skundą teisiniai argumentai
Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras atskiruoju skundu prašo panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005-01-21 sprendimą ir V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad V. K. priklausančiame 2,6014 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos - statinio pamatai, atmesti. Nurodo, kad Ignalinos rajono apylinkės teismas 2008-12-23 nutartimi Generalinio prokuroro prašymą tenkino ir atnaujino procesą civilinėje byloje. Teismas nutartyje pažymėjo, kad po to, kai teismas 2005-01-21 priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-11-277/2005 ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. priklausančiame žemės sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos, paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, t.y. kad toje vietoje, kur pagal teismo sprendimą buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos, anksčiau buvo kapinės, todėl Generalinio prokuroro prašymas dėl proceso atnaujinimo paminėtoje byloje, siekiant apginti viešąjį interesą, tenkintinas. Minėtoje neskundžiamoje teismo nutartyje visiškai nepasisakyta dėl Generalinio prokuroro prašyme nurodyto kito proceso atnaujinimo pagrindo, t.y. dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Šiuo atveju galima tik spėti, jog generalinio prokuroro prašymas šioje dalyje buvo atmestas, tačiau nutarties turinys neatskleidžia, kokiu pagrindu teismas sprendė, jog teisės taikymo klaida, priimant 2005-01-21 sprendimą, padaryta nebuvo. Ignalinos rajono apylinkės teismas procesą atnaujino ir 2008-12-23 priėmė šiuo klausimu nutartį, dėl kurios nėra procesinės galimybės paduoti atskirąjį skundą. Minėta teismo 2008-12-23 nutartis negali būti apeliacinio peržiūrėjimo objektu, nepaisant to, kad tokios teismo nutarties priėmimas užkirto galimybę proceso atnaujinimui CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu ir tuo pačiu tolesnei bylos eigai (CPK 334 str. 1 d. 2 p.). Teismas, konstatavęs nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių žemės sklype buvus kapines, toliau nutartyje pažymėjo, jog apie galimą kapinių buvimą V. K. išskirtame žemės sklype niekam nebuvo žinoma ir tik specialistas, atlikęs žvalgomuosius archeologinius tyrimus, konstatavo, kad senosios Vaidžiuškių kapinės galėjo būti V. K. (dabar - L. M.) priklausančiame žemės sklype. Teismas atitinkamas išvadas padarė nepilnai ištyręs įrodymų visetą, o atsižvelgdamas tik į pavienes aplinkybes. Teismo posėdžių metu apklausti liudytojai davė skirtingus, tarpusavyje prieštaraujančius parodymus, kuriais remiantis nėra pagrindo neabejotinai konstatuoti apie žemės sklype buvusią sodybą. Pakartotinai nagrinėjant civilinę bylą, teismui buvo pateikta V. K. nuosavybės teisių atkūrimo byla. Šios bylos dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad atkuriamame žemės sklype būtų buvę pamatai. Pareiškėjos V. K. žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 2004-04-29 Apžiūros akte pažymima, kad komisija, susidedanti iš Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus A. P. ir architekto R. Ž. bei Ignalinos rajono savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo J. P., apžiūrėjo sklypo savininkės nurodytą kaip buvusios sodybos vietą ir esamas pamatų iš lauko akmenų liekanas žemės sklype. Atvertus keletą akmenų, rasta supuvusių lapų, kas rodo, kad šie akmenys padėti visai neseniai. Akte taip pat užfiksuota, jog sodo ar kitų, būdingų sodybos apželdinimui želdinių arba jų liekanų nerasta. Tokiu būdu komisija konstatavo, kad neaptiko akivaizdžių požymių, įrodančių sodybos buvimą apžiūrėtoje vietoje. Šie dokumentai teismo įvertinti nebuvo. Reikšminga šiai bylai aplinkybe pripažintina taip pat ir buvusios žemės sklypo savininkės pareiškėjos V. K. veiksmai. Pareiškime teismui teigiama, kad V. K. jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ketinanti pasistatyti vasarnamį toje vietoje, kurioje prieš 60-70 metų buvo sodyba. Tačiau iš karto po teismo 2005-01-21 sprendimo, kuris įsiteisėjo 2005-02-20, V. K. žemės sklypą 2005-04-08 pardavė L. M. Privačios žemės (miško) sklypo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta žemės sklypo vertė 4 870 Lt, vidutinė rinkos vertė 4 914 Lt, tuo tarpu žemės sklypas parduotas už 40 000 Lt. Šis skubaus pardavimo už beveik dešimt kartų didesnę nei rinkos vertė kainą faktas rodo ir tuo pačiu nepaneigia tokios galimybės, jog pareiškėjos tikslas buvo ne atstatyti buvusią sodybą, o pelningai parduoti žemės sklypą. Akivaizdu, jog žemės sklypo vertei įtakos turi ne tik ežero pakrantės ir miškai, bet ir galimybė tame sklype vykdyti statybos darbus. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad V. K. pareiškime teismui teigiama, jog nėra išlikusių planų ar kitokių minėto ūkio pastato dokumentų. Tačiau pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji nustatyta tvarka kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl dokumentų apie jos žemėje buvusius pastatus buvimo ar atkūrimo. Taigi, šioje byloje Ignalinos rajono apylinkės teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, netinkamai ištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog pareiškėjos V. K. žemės sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos - statinio pamatai. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo sodyba. Tokia teismo išvada neatitinka byloje surinktų įrodymų visumos. Juridinį faktą teismas nustatė neatlikęs visų byloje surinktų įrodymų analizės ir priėmė sprendimą, kuris dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185 str., 443 str. 8 d., 448 str.). Teismo padaryta teisės normos taikymo klaida nagrinėjamu atveju vertintina esmine, darančia sprendimą neteisėtu. Esmine teisės taikymo klaida laikytina klaida, nulėmusi neteisėto teismo sprendimo priėmimą, t.y. teismas, neįsitikinęs, jog V. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra buvusi sodyba, tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyti negalėjo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo tenkinti Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro 2009-06-10 atskirąjį skundą, panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005-01-21 sprendimą, V. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Nurodo, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2009-06-18 aktu Nr. KPD-RM-1157 nekilnojamoji kultūros vertybė - Vaidžiuškių senosios kapinės - registruojamos Kultūros paveldo registre kaip pavienis kultūros paveldo objektas. Vertybė yra gyvenamojoje vietovėje Ignalinos r., Linkmenų sen., Vaidžiuškių k. Vertybei suteiktas kodas 32831. Taryba šiuo aktu nutaria, kad vertybei reikalinga teisinė apsauga. Kadangi šis faktas Aukštaitijos nacionalinio parko direkcijai tapo žinomas po Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nutarties priėmimo, ji negalėjo minėto akto pateikti pirmosios instancijos teismui (CPK 314 str.) kaip svaraus argumento apie sodybos nebuvimą ir paties dokumento originalų gauti negalėjo, todėl prašo Vilniaus apygardos teismo išreikalauti minėtą aktą su priedais iš Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ir iš Kultūros vertybių registro pažymą apie Vaidžiuškių senųjų kapinių, vadinamų Kapeliais, registraciją (CPK 198 str. l d., CPK 199 str. 1 d.).
Pareiškėja V. K. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo palikti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad yra saistomas CPK 370 str. 4 d. reikalavimų ir 2008-12-23 Ignalinos rajono apylinkės teismo nutarties, tačiau apeliantas ignoruoja įstatymo reikalavimus ir skundžia neskundžiamą nutartį, nurodydamas, kad nutartis dėl proceso atnaujinimo, priimta 2008-12-23 šioje byloje, yra nepagrįsta ir neteisėta dėl atskirajame skunde išdėstytų motyvų: esą teismas, priimdamas 2005-01-21 sprendimą, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, o nutartyje atnaujinti procesą ši klaida ignoruojama, nepasisakoma dėl prašymo motyvų. LAT 2007-02-22 „Teismų praktikos taikant įstatymus dėl proceso atnaujinimo užbaigtose civilinėse bylose aktualūs klausimai ir išvados“ nurodoma, kad įstatyme neatskleidžiama, kokia teisės taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, ši sąvoka yra vertinamoji. Nutartis atsisakyti atnaujinti procesą yra skundžiama, todėl pareiškėja mano, kad apeliantas praleido galimybę skųsti atsisakymą atnaujinti procesą kitu jo nurodytu pagrindu - CPK 366 str. 2 d. 9 p. pagrindu (CPK 370 str. 3 d.). Nurodė, kad nei Generalinis prokuroras, nei Ignalinos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras neturi jokių pagrįstų ar bent tikėtinų abejonių, t.y. net nemano, jog ginčo žemės sklype yra kapinės. Priešingu atveju prokuroras per mėnesį laiko nuo sužinojimo apie galimą pažeidimą, privalėtų kreiptis į teismą dėl minėtojo sprendimo atkurti nuosavybės teise panaikinimo. Tai leidžia tvirtinti, kad nuosavybės teisė pareiškėjai V. K. atkurta pagrįstai, kapinių šiame sklype nėra ir niekuomet nebuvo. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu prokuroro prašymas dėl teismo sprendimo panaikinimo būtų patenkintas, visiškai nebūtų išspręsta apelianto keliama žmonių kaulų, galimai - palaikų, galimai - kapinių problema, nes privačiame žemės sklype negali būti kapinės, o viešojo administravimo subjekto - Utenos apskrities viršininko - sprendimas, kuriuo atkurta nuosavybės teisė pareiškėjai V. K., nėra nei pakeistas, nei panaikintas ir netgi nėra ginčijamas. Priešingu atveju tektų taikyti nuostolių atlyginimo institutą, nes pareiškėja nekalta, jog jai nuosavybės teise buvo atkurta nuosavybė būtent toje vietoje. Pareiškėja mano, kad šioje byloje turi būti priimta atskiroji nutartis dėl pateiktų suklastotų dokumentų.
Suinteresuotas asmuo L. M. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009-06-04 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad šiuo atveju, Ignalinos rajono savivaldybė nėra priėmusi jokių sprendimų ne tik dėl L. M. sklype statybos darbų metu atkastų žmonių palaikų, kuriuos pareiškėjas visiškai nepagrįstai vadina kapinėmis, bet ir dėl dar 1994 metais kartografinėje medžiagoje lokalizuotų ir kartografuotų Vaidžiuškių kaimo senųjų kapinių. Kadangi procesas civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo atnaujintas ne dėl naujai nustatytos kapinių lokalizacijos vietos, o dėl iškastų pavienių kaulų, kurie yra tik prielaida išvadai apie sklype esančias kapavietes, akivaizdu, jog visi pareiškėjo argumentai, susiję su naujai paaiškėjusių aplinkybių ištyrimu ir vertinimu yra nepagrįsti ir neteisėti. Pavienių žmonių palaikų atradimas nepaneigia fakto, jog minėtoje vietoje buvo sodyba, kaip ir sodybos liekanų - ūkinio pastato pamatų buvimas nepaneigtų fakto, jog galimai čia buvo palaidoti pavieniai asmenys.
IV. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundas tenkintinas.
Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą ir panaikinti teismo sprendimą pareiškė tuo pagrindu, kad paaiškėjo nauja esminė aplinkybė (LR CPK 366 str. 1 d. 2 p. ), jog toje vietoje, kur pagal teismo sprendimą buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos, anksčiau buvo kapinės, ir kitu pagrindu - kad teismas netinkamai taikė LR CPK normas, reglamentuojančius įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (LR CPK 366 str. 1 d. 9 p. ). Teismui priėmus nutartį atnaujinti procesą byloje (b.l.11-12, t. II), jos motyvuose nebuvo išvados, kokia padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, tačiau tai, kad joje teigiama, jog prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas CPK 366 str. 1 dalyje nurodytais pagrindais, leidžia daryti išvadą, kad teismas, atnaujinęs procesą, turėjo padaryti išvadas, ar yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą abiem pagrindais – LR CPK 366 str. 1 dalies 2 punktu ir 1 dalies 9 punktu.
LR Generalinis prokuroras atskirajame skunde nepagrįstai teigia, kad 2008-12-23 teismo nutartyje visiškai nepasisakyta dėl prašyme atnaujinti procesą nurodyto kito proceso atnaujinimo pagrindo – dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Tuo, jog nutartyje nurodyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais, yra pasisakyta ir dėl CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Spręsdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo tuo pagrindu, kad buvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, teismas šioje proceso stadijoje negali daryti išvados, ar yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, kadangi tai sprendžiama išnagrinėjus bylą iš esmės po proceso atnaujinimo, o nutartyje atnaujinti procesą turėtų būti argumentai, ar prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodyta, kokia teisės normos taikymo klaida padaryta, ar nurodyta, kodėl ji turi būti vertinama kaip aiški klaida. Tik atnaujinus procesą gali būti sprendžiama, ar dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos teismo sprendimas turi būti panaikintas. Jei prokuroras spėlioja ( tai yra nurodyta apeliaciniame skunde) ir jam buvo neaišku, kaip teismas išsprendė jo prašymą, jis turėjo galimybę kreiptis dėl nutarties išaiškinimo LR CPK 278 straipsnio tvarka. Teisėjas, priėmęs nutartį dėl proceso atnaujinimo, buvo nušalintas 2009-02-21 teismo pirmininko nutartimi (b.l.33-35, t. II) nuo bylos nagrinėjimo dėl šališkumo. 2009-06-04 teismo nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyta, jog prašymas atnaujinti procesą buvo patenkintas iš dalies, tačiau proceso atnaujinimo nutartyje nėra tokios išvados, jog prašymas tenkinamas dalinai. Pripažintina, kad skundžiamos teismo nutarties išvados, kuriose nurodyta, kad proceso atnaujinimo formuluotė apibrėžia pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas ir jo metu būtina nustatyti, ar kapinių buvimas pareiškėjai V. K. priklausančiame sklype eliminuoja sodybos buvimo galimybę tame pačiame sklype, nepagrįstos. Proceso atnaujinimo formuluotė yra tokia - atnaujinti procesą civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tai, kad nagrinėjant bylą teismo posėdžiuose po proceso atnaujinimo tiek pareiškėjos V. K. atstovė, tiek suinteresuotų asmenų - Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Aukštaitijos nacionalinio parko atstovai teismo posėdyje, įvykusiame 2008-03-10, nurodė argumentus dėl pareiškėjo – LR Generalinio prokuroro prašymo atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, pripažintina, kad byla buvo nagrinėjama iš esmės ir antruoju pagrindu, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2005-01-21 Ignalinos rajono apylinkės teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas 2009-06-04 nutartyje nepagrįstai nurodė, jog procesas buvo atnaujintas tik vienu iš pagrindų, netinkamai aiškino 2009-06-04 teismo nutarties turinį, nepagrįstai priėmė suinteresuoto asmens L. M. atstovo advokato J. Čoboto argumentus dėl proceso atnaujinimo ribų. Tai, kad bylos dalyviai nurodė argumentus ir dėl aiškios teisės normos taikymo klaidos, byloje buvo apklausiami nauji liudytojai dėl aplinkybių, ar pareiškėjos sklype buvo išlikę pastato pamatų liekanos, leidžia apeliacinės instancijos teismui padaryti išvadas dėl teismo sprendimo panaikinimo abiem prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytais pagrindais.
Šalies argumentai
Pareiškėja, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, nenurodė, kokiu pagrindu jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą Vaidžiuškių kaime. Tik atnaujinus procesą, į bylą buvo pateiktas Utenos apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo mėn. 8 d. sprendimas (b.l.55, t. II), iš kurio matyti, kad V. K. buvo grąžinta natūra J. R. nuosavybėmis teisėmis valdyta žemė, buvusi Šiaulių rajono Trauleinių kaime. Kadangi pareiškėja yra gavusi žemę ir mišką, kurio nėra valdę jos giminės, ji pati neturėjo duomenų apie jai suteiktame sklype buvusią sodybą. Apie buvusią sodybą šiame sklype parodymus teisme davė liudytojai 2004-12-029 teismo posėdyje (b.l.40-42, t. I) . Liudytojas B. P. nurodė, kad gyvena Paalmajos kaime, apie 2 kilometrų atstumu nuo Vaidžiukiškių. Nurodė, kad žino, kur pareiškėjai davė žemę, nurodė, kad karo metu stovėjo ten kažkoks pastatėlis, bet nežino, ar gyvenamas namas ten buvo, neaišku, kokios paskirties, šalia esančią žemę dirbo kaimo gyventojai. Liudytojas V. R. parodė, kad žino, kurioj vietoj davė žemę pareiškėjai, ten tikrai buvusi kažkokia sodyba, jis nuo mažens pamena pamatus. Nurodė, kad netoli pamatų, buvo kažkokie pastatai, gal už kokių 100 metrų nuo iki šiol likusių pamatų. Šių liudytojų parodymai nepatvirtino, kad pareiškėjai suteiktoje žemėje buvo sodyba, t.y. gyvenamas namas ir kiti pastatai, o išlikusių pamatų liekanos yra būtent konkrečios sodybos buvusio vieno iš pastatų liekanos. Liudytojas B. P. nurodė nežinantis, ar toje vietoje, kur suteikta žemė pareiškėjai, buvo gyvenamas namas, o kitas liudytojas - V. R., gyvenantis Ginučių kaime, parodydamas, kad nuo išlikusių pamatų kažkokie pastatai buvo už kokių 100 metrų, tuo paaiškina, kad jeigu ir buvo kiti sodybos pastatai, tai jie buvo nebe pareiškėjai suteiktoje žemėje. Pagal byloje esantį žemės sklypo planą (b.l.8, t. I) Vaidziuškių kaimas ribojasi su pareiškėjos sklypu kraštine, pažymėta skaičiais 7-13. Atsižvelgiant į tai, kad pažymėti plane pamatai taškais 38,39 ir 40 yra arčiau šios kraštinės ir pagal plane nurodytus atstumus už 100 metrų nuo pamatų , pagal liudytojo V. R. parodymus buvęs pastatas nebepatenka į pareiškėjos žemės sklypą, darytina išvada, kad šis liudytojas taip pat nepaaiškino, jog jo minima buvusi sodyba buvo visa pareiškėjai grąžintame žemės sklype. Pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime nurodė liudytojų B. P. parodymus priešingai, negu paaiškino liudytojas teismo posėdžio metu, t.y. šis liudytojas neaiškino , jog pamatų liekanos buvo vieno iš sodybos pastatų liekanos, neįvertino visų V. R. parodymų, t.y. jo paaiškinimo, kokiu atstumu nuo pamatų liekanų buvo kitas pastatas. Tuo teismas pažeidė LR CPK 185 str. 1 dalies reikalavimą vertinti byloje esančius įrodymus, t.y. nenukrypti nuo įrodymų turinio bei vidinį įsitikinimą pagrįsti visapusišku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taip vertinant įrodymus padaryta aiški teisė normos taikymo klaida, nesant faktiniai jokių duomenų apie sodybos buvimo faktą pareiškėjai suteiktoje žemėje, nustatė šį faktą. Ta aplinkybė, kad pareiškėjos sklype buvo rastos pamatų liekanos, yra nepakankama nustatyti juridiniam faktui, jos sklype buvo sodyba. Pareiškėjos pareiga buvo įrodyti sodybos buvimo faktą.
Atnaujinus procesą byloje ir dėl paaiškėjusios naujos esminės aplinkybės - kad pareiškėjos nurodytoje kaip buvusios sodybos vietoje galėjo būti kapinės, ir apklausus liudytojais būtent Vaidžiuškių kaimo, kuriame yra pareiškėjos žemė, gyventojus O. V. V. ir V. V., buvo patvirtinta aplinkybė, kad pamatų liekanos galėjo būti atvežtos. Liudytojai O. V. V. nurodžius, kad pamatai atsirado kitais metais po to, kai žemė buvo atmatuota, byloje esant komisijos, susidedančios iš Aukštaitijos nacionalinio parko direktoriaus A. P., architekto R. Ž. ir Ignalinos rajono savivaldybės 2004-04-29 aktui ( b. l. 33, t. I), kuriame nurodyta, kad apžiūrėjus sklypo savininkės nurodytą vietą, po nurodytų pamatų liekanomis rasta supuvusių lapų ir tai įrodo, kad akmenys padėti visai neseniai, pripažintina, kad šie skirtingų šaltinių duomenys sutampa, todėl nebuvo pagrindo atmesti liudytojų O. V. V. ir V. V. parodymų. Liudytojas V. V., gim. 1920 metais, parodė, kad kaimo kapinės buvo už 200-300 metrų nuo kaimo, ant kapinių augo miškas, kalniuką žmonės vadindavo kapeliais, jie buvo toje vietoje, kur buvo iškastos kaukolės. Liudytojas parodė, kad toje vietoje jokių pamatų nebuvo, paskui buvo atsiradusi pamatų imitacija. Nurodė, kad toje vietoje vaikščiodavo grybaudamas, medžiodavo, nebuvo jokios žymės, kad ten būtų gyvenamas namas. Nurodė, kad girdėjo, kaip atvežė akmenis (b.l. 90, t. II) Pirmosios instancijos teismas 2009-06-04 nutartyje nepagrįstai atmetė šių liudytojų parodymus, padaręs išvadą, kad liudytoja O. V. V. yra nepatenkinta dėl to, kad V. K., žmogui iš Šiaulių , buvo suteiktas žemės sklypas, o jai nuosavybė teisių savame kaime neatkūrė. Teismas, apklausdamas liudytojus O. V. V. ir V. V., nenustatė, kad jų ir pareiškėjos santykiai būtų priešiški. Byloje yra oficialus dokumentas - Kultūros paveldo centro direktoriaus pranešimas apie tai, kad 1995 metais buvo kartografuojamos Vaidžiuškių kaimo kapinės, tačiau netiksliai – 50 metrų į vakarus nuo tikrosios vietos. Pateikto paveldosaugos eksperto B. D. išvados (b.l.77-78) leidžia daryti išvadą, kad į pareiškėjai suteiktą sklypą įeina ir buvusių kaimo kapinių dalis. Šios aplinkybės yra patvirtinančios liudytojų O. V. V. ir V. V. parodymus, kad pamatai buvo atvežti, nes negalėjo būti pastatų ir pamatų toje vietoje, kur žmonės nurodo buvus kapines. Kiti įrodymai byloje – liudytojos E. C. paaiškinimas, kad ji gal būt matė akmenis, negali tiksliai pasakyti, ji pažymėjo plane tą vietą, kur galėjo būti sodyba, kad neatsimena, ar matė pamatus, leidžia daryti išvadą, kad plane buvo pažymėti ne pamatai, o galimybė jiems būti. Teismas, nustatęs, kad nėra išlikusio jokio pastato ir darydama išvadą, kad išlikusios pamatų liekanos, turėjo atmesti pareiškėjos pateiktą įrodymą- nekilnojamo turto objekto kadastrinių matavimų byloje esančius duomenis apie tai, kad pareiškėjos žemė sklype yra ūkinis pastatas, statytas 1948 metais, kurio baigtumas 2 procentai, tūris 24 kubiniai metrai. Ši informacija prieštaravo ir liudytojų B. P. ir V. R. parodymams apie tai, kad pastatas buvo sulūžęs, sunykęs jau iki 1950 metų.
Pareiškėja į bylą pateikė 3 nuotraukas (b.l. 52, t. I), iš kurių matyti pakankamai geros būklės pamatai arba tvora. Tai, kad pareiškėjos atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad šios nuotraukos nėra pateiktos pareiškėjos, o teismo posėdžio protokole ( b. l. 54, t. I) nurodyta, kad pareiškėja pateikia 3 fotonuotraukas, leidžia atmesti pareiškėjos atstovės advokatės paaiškinimus ir daryti išvadą, kad pačios pareiškėjos teikiami į bylą įrodymai yra prieštaringi.
Nustatant juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjo pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl fakto buvimo, o byloje esant prieštaringiems įrodymams, juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas. Teismo sprendimas naikintinas teismui netinkamai įvertinus įrodymus ir remiantis naujais įrodymais byloje darant išvadą, kad sodybos buvimo faktas neįrodytas ( LR CPK 371 str. 1 d. 3 p. ).
Tai, kad nėra išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių panaikinimo pareiškėjai toje dalyje, kurioje buvo kapinės, nėra kliūtimi išspręsti iš esmės šią bylą, t.y. padaryti išvadą, ar pareiškėjos žemės sklype buvo sodyba ir yra išlikusios jos liekanos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str. kolegija
nusprendė:
Ignalinos rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartį panaikinti.
Pareiškėjo – LR Generalinio prokuroro prašymą patenkinti. Panaikinti Ignalinos rajono apylinkės teismo 2005 m. sausio mėn. 21 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjos V. K. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.