- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-07
- Bylos Nr.
- e2-11530-793/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Petras Mineikis
rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjų (būsimų ieškovų) L. Z., I. K., A. M., R. Č., D. P., A. J. V., Z. Ž., O. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
pareiškėjai kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti suinteresuotam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybei imtis bet kokių veiksmų, nukreiptų į sandėlių (ūkinių pastatų), unikalus Nr. 2193-5009-3021, unikalus Nr. 2193-5009-3032, esančių adresu S. N. g. 12, Klaipėdoje, griovimą arba kitokį šių sandėlių būklės pabloginimą. Nurodė, kad pareiškėjai yra daugiabučių namų, esančių adresais S. N. g. 12 ir S. N. g. 14, Klaipėdoje, bendrasavininkai, kurie, kaip pažymėta prašyme, naudojasi daugiabučio namo, esančio S. N. g. 12, Klaipėda, teritorijoje esančiais sandėliais - ūkiniais pastatais, kurių unikalūs numeriai - Nr. 2193-5009-3021 ir Nr. 2193-5009-3032. Nuosavybės teisė į paminėtus sandėlius (ūkinius pastatus) nėra įregistruota, o 2019 m. liepos 26 d. pareiškėjai buvo informuoti apie tai, kad suinteresuotas asmuo (atsakovė) ketina paminėtus sandelius (ūkinius pastatus) nugriauti. Pareiškėjų teigimu, 2019 m. rugsėjo mėnesį tarp pastarųjų ir atsakovės vyko taikios derybos dėl paminėtų objektų pirkimo sandorių sudarymo. 2019 m. spalio 2 d. atsakovė atsisakė parduoti minimus objektus ir įpareigojo pareiškėjus iki 2019 m. spalio 7 d. pašalinti visus objektus esančius sandėliuose (ūkiniuose pastatuose). Atsižvelgiant į susidariusią padėtį, pareiškėjų teigimu, jie buvo priversti skubos tvarka teismui pateikti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
prašymas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jei jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas būsimo ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia. Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2014 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015). Tačiau, atkreiptinas dėmesys, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymui yra būtina nustatyti dvi sąlygas, t. y. ne tik ieškovo reikalavimų tikėtiną pagrįstumą, bet ir grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo riziką). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1162-241/2015).
Teismas pažymi, jog taikydamas atitinkamą laikinąją apsaugos priemonę, teismas turi pasirinkti tokią, kuri neprieštarautų ekonomiškumo principui, reikalaujančiam, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kurios konkrečiu atveju yra būtinos (pakankamos) būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, taip pat teisingumo principui, įpareigojančiam teismą, parenkant laikinąsias apsaugos priemones, išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. nei vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina šioms priemonėms įstatymo leidėjo keliamam tikslui – užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą – pasiekti (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Kartu tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai teismo prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei imtis bet kokių veiksmų, nukreiptų į sandėlių (ūkinių pastatų), unikalus Nr. 2193-5009-3021, unikalus Nr. 2193-5009-3032, esančių adresu S. N. g. 12, Klaipėdoje, griovimą arba kitokį šių sandėlių būklės pabloginimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad sandėliai (ūkiniai pastatai), kurių unikalūs numeriai - Nr. 2193-5009-3021 ir Nr. 2193-5009-3032, yra daugiabučio namo, esančio adresu S. N. g. 12, Klaipėda, teritorijoje. Paminėtų sandėlių (ūkinių pastatų) atžvilgiu nuosavybės ar kt. pobūdžio daiktinės teisės neįregistruotos, pastaraisiais naudojasi daugiabučių namų, esančių adresais S. N. g. 12 ir S. N. g. 14, Klaipėdoje, bendrasavininkai – pareiškėjai.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 4 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad savivaldybių administravimo subjektai – savivaldybių institucijos ar įstaigos, jų valstybės tarnautojai ir pareigūnai, savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra savivaldybė, asociacijos, įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Tokius viešojo administravimo įgaliojimus suteikia įstatymų įgaliotos savivaldybės institucijos savo priimtu teisės aktu. Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (Įstatymo 8 straipsnio 1 dalis). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Šiuo konkrečiu atveju, Klaipėdos miesto savivaldybė, ketindama nugriauti paminėtus sandėlius (ūkinius pastatus) turėjo pareigą priimti administracinio pobūdžio aktą, kurio pagrindu ir įgyvendintų paminėtą sprendimą. Pažymėtina tai, kad administracinio pobūdžio akte turėjo būti nurodytas šio akto apskundimo terminas, per kuri suinteresuoti asmenys, šiuo atveju galimai pareiškėjai turėtų teisę apskųsti tokio pobūdžio aktą. Teismas atkreipia pareiškėjų dėmesį į tai, kad pareiškėjai prie prašymo nepridėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracinio akto, kuriuo būtų įformintas sprendimas nugriauti sandėlius (ūkinius pastatus). Galimai tokio (jeigu egziztuoja) administracinio akto ginčijimas ir prašymas sustabdyti vykdymą būtų proporcingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams.
Be to, pareiškėjai teismui taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių Klaipėdos miesto savivaldybės poziciją dėl prieš tai paminėtų sandėlių (ūkinių pastatų) griovimo ar jų būklės pabloginimo. Pareiškėjai teismui pateikė tik Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos miesto tvarkymo skyriaus skelbimą, kuriame nurodyta, kad yra planuojami sandėlių (ūkinių pastatų) griovimo darbai. Pažymėtina tai, kad griovimo darbų data skelbime nėra nurodyta, taip pat ir tai, kad paminėtas skelbimas nėra patvirtintas ofiacialiu antstpaudu ar atsakingo darbuotojo parašu. Pastebėtina, kad pareiškėjai teismui nepateikė Klaipėdos miesto savivaldybės raštiško atsakymo į pareiškėjų prašymą dėl ūkinių pastatų pardavimo, ko pagrindu, nesant pakankamai įrodymų, teismas negali daryti pagrįstos išvados dėl pareiškėjų prašyme pateiktų faktinių aplinkybių - sandėlių (ūkinių pastatų) griovimo, realumo.
Bet kokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia suvaržymus (neigiamus padarinius) vienai iš proceso šalių, kurios atžvilgiu tokios priemonės taikomos, todėl sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtina vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams. Teismo manymu, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio parengimo gali būti taikomos, kai ieškovas yra išsiaiškinęs teisinę situaciją, yra surinkęs pagrindinius įrodymus, pasirinkęs pažeistų teisių gynybos būdus, bet dar nėra parengęs ieškinio, nesurinkęs papildomų įrodymų. Tais atvejais, kai ieškovas numano apie galimą jo teisių pažeidimą, nežino visos faktinės situacijos, jis nėra pasirinkęs pažeistų teisių gynybos būdų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra negalimas. Vertinant pareiškėjų įrodinėjamą laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo būtinumą, teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą kaip realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 straipsnis ir 178 straipsnis).
Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjai visiškai nepagrindė ypatingos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skubos, t. y. būtinybės jas taikyti dar nepareiškus ieškinio, nors iš esmės, prašant tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo ieškinio pagrindas turi būti pakankamai aiškus, bei surinkti pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys ieškinio reikalavimus.
Kaip jau buvo minėta, laikinoji apsaugos priemonė, neatitinkanti ginčijamo materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo konkrečioje byloje apsauga, negali būti taikoma. Šiuo konkrečiu atveju, kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjų nurodomo prašymo, dėl teisės privatizuoti butų priklausinius – sandėliukus, sąsajumo su būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Galimai administracinio akto (jeigu toks egzistuoja) ginčijimas ir prašymas sustabdyti vykdymą būtų proporcingas laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiamiems tikslams.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pareiškėjų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144, 145, 147, 151, 290, 291 straipsniais, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
netenkinti pareiškėjų prašymo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo.
Išaiškinti pareiškėjams, kad ši teismo nutartis neužkerta jiems kelio kreiptis iš naujo su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio teismui pateikimo dienos arba teikti ieškinį.
Nutartis gali būti skundžiama per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos paduodant atskirąjį skundą Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.