Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio, Donato Jatužio ir Valdo Petro Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. B. ir E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. B. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

E. K. buvo nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams.

Iš nuteistųjų nukentėjusiajam D. K. buvo solidariai priteista 23000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. B. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 15 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), A. S. sodybos kieme, prie gyvenamojo namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui su D. K., tyčia sudavė jam kumščiu nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 - 3 smūgius į galvą, o pastarajam nugriuvus ant žemės, spyrė jam nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 smūgius į veidą; tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną apie 17 val., tos pačios sodybos kieme prie krūmų, tyčia kumščiu D. K. sudavė nenustatytą kiekį kartų, bet nemažiau kaip 3 – 4 smūgius į veidą, spyrė nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 – 3 kartus jam į įvairias kūno vietas, taip padarydamas D. K. daugkartinius smūgius į veido ir kitas galvos sritis, daugybines kraujosruvas veide, žaizdą apatinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą pakaušio srityje, dėl galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse, kairėje kaktinėje žievės – požievio srityse sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

2. E. K. buvo nuteistas už tai, kad 2020 m. rugpjūčio 15 d. apie 14 val., (duomenys neskelbtini), A. S. sodybos kieme, prie gyvenamojo namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išgertuvių metu kilus žodiniam konfliktui su D. K., nuėjus ant įvažiavimo į A. S. sodybą, tyčia sudavė kumščiu jam nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 – 3 smūgius į galvą, pastarajam nugriuvus ant žemės, spyrė nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 smūgius jam į pilvą; taip jis padarė D. K. daugkartinius smūgius į veido ir kitas galvos sritis, daugybines kraujosruvas veide, žaizdą apatinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą pakaušio srityje, dėl galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse, kairėje kaktinėje žievės – požievio srityse, sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šioje byloje apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl esminio BPK pažeidimo, pažeistos nuteistojo R. B. teisės į gynybą, nuteistiesiems E. K. ir R. B. paskirtų bausmių, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžio.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad apeliaciniame skunde iškeltų klausimų, susijusių su paskirtomis bausmėmis ir neturtinės žalos dydžiu, nagrinėjimas yra svarbus, bet svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, padarytas esminis BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ydingai surašytas kaltinamasis aktas bei teisės į gynybą pažeidimas sutrukdė pirmosios instancijos teismui visapusiškai ir pilnai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Visa tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo nuosprendį panaikinti ir šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes pažeidimai buvo padaryti ikiteisminio tyrimo metu (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

7. Konstitucinio Teismo doktrinoje pabrėžiama bendrosios kompetencijos teismų praktikoje išreikšta kaltinimo pareiškimo reikšmė ir svarba: kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nustatantis teisminio nagrinėjimo ribas, nurodant, kokie duomenys yra pagrindas kaltinti asmenį padarius nusikalstamą veiką – asmeniui pareiškus kaltinimus, yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kad baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas).

8. BPK 219 straipsnio, kuris apibrėžia reikalavimus, keliamus kaltinamajam aktui, 1 dalies 3 punkte imperatyviai nustatyta, kad, be kita ko, kaltinamajame akte turi būti nurodytas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį; įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kaltinamasis aktas neatitinka šių reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, atskleidžiant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nustatytus konkrečiame BK straipsnyje. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra pažymėjęs, kad kaltinamasis aktas turi būti surašomas itin kruopščiai, ypač turinio prasme jame neturi būti esminių trūkumų ar nesutapimų su bylos duomenimis, kurie sudarytų kliūtį teisingo sprendimo priėmimui. Kaltinamasis aktas pirmosios instancijos teismui yra sprendimo krypties orientyras bei sprendimo ribų kriterijus, būtent todėl privalo atitikti byloje faktiškai nustatytas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2011).

9. Be to, kaltinamajame akte, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiančiame ir svarbiausiame šios stadijos procesiniame dokumente, kaip valstybės vardu reiškiamoje oficialioje pozicijoje (būtent taip apibrėžiamas valstybinis kaltinimas ir kaltinamasis aktas Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarime), turi atsispindėti ne tik BPK 219 straipsnyje nurodyti reikalavimai kaltinamajam aktui. Siekiant objektyviai, išsamiai ir greitai ištirti visas bylos aplinkybes teisme, atsižvelgiant į bylos pobūdį ir joje kylančius ginčo aspektus, kaltinamasis aktas turi būti pagrįstas racionaliais tokį valstybinį kaltinimą pagrindžiančiais argumentais tiek, kad kaltinamasis aktas ir valstybės kaltintojo pozicija būtų visiškai aiški. To nesant bylos nagrinėjimas rungtyniškame procese, kurį įtvirtina BPK 7 straipsnis, negali būti sklandus ir taip pat gali sąlygoti bylos nagrinėjimo trukdymą. Tinkamas kaltinamojo akto surašymas yra reikšmingas ir teisės į gynybą užtikrinimo aspektu. Tai grindžiama ir Konstitucinio Teismo doktrina, kurioje, be kita ko, pabrėžiama, jog „ikiteisminis tyrimas negali būti toks, kad jo trūkumai kliudytų teismui teisingai išspręsti asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimą. Įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas yra atliktas nekvalifikuotai, neišsamiai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą (ar atskirus jo veiksmus) būtų galima atlikti pakartotinai. Ypač pabrėžtina, kad per ikiteisminį tyrimą priimami sprendimai turi būti aiškūs, pagrįsti teisiniais argumentais. Šių sprendimų aiškumas, pagrindimas teisiniais argumentais yra svarbi asmens konstitucinių teisių ir laisvių, inter alia (be kita ko), teisės į teisingą teisinį procesą, taip pat teisės į teisminę gynybą, garantija“ (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

10. BPK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis turi teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, o BPK 44 straipsnio 7 dalyje, be kitų principų, nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą. Kaltinamajam pilnai ir efektyviai įgyvendinti savo teisę gintis galima tik esant aiškiam ir konkrečiam kaltinimui. Aiškumas ir konkretumas pasireiškia per tiksliai nurodytas inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – vietą, laiką, būdus, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Teismų praktikoje, sprendžiant dėl bylos perdavimo prokurorui ir netinkamai surašyto kaltinamojo akto, pažymėta, kad nei proceso dalyviai, nei teismas negali būti įpareigojami spėlioti dėl byloje pareikšto kaltinimo ir atskirų inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių bei ieškoti šių duomenų baudžiamojoje byloje. Įstatymų leidėjas bylą nagrinėjančiam teismui nesuteikia teisės už prokurorą suformuluoti kaltinimo, nes taip būtų paneigta ikiteisminio tyrimo, kaip vienos iš baudžiamojo proceso stadijų, esmė (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1S-195-453/2017, Nr. 1S-318-654/2019).

11. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. ir R. B. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą bei vėliau jiems buvo surašytas kaltinamasis aktas padarius BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. kad jie atskirais smurtiniais savo veiksmais sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą (detalus šių veikų aprašymas pateiktas šios nutarties 1 ir 2 punktuose). Lygiai tokias pat aplinkybes nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kaltinamajame akte išdėstytos kaltinimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį aplinkybės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei stokoja aiškumo ir logikos. Nuteistųjų, liudytojų parodymais, rašytiniais bylos įrodymais (tarnybiniais pranešimais, specialisto išvadomis bei kitais) byloje nustatyta, kad 2020 m. rugpjūčio 15 d. laikotarpiu nuo pietų iki 17 val. A. S. sodybos kieme vyko išgertuvės, kuriose dalyvavo pats A. S., nukentėjusysis D. K. ir nuteistieji E. K. bei R. B.. Visi jie buvo smarkiai girti (kaip patys, išskyrus nukentėjusįjį, parodė, daugelio įvykio aplinkybių jie net neatsimena). Šių išgertuvių metu nukentėjusysis D. K. buvo sumuštas, dėl ko patyrė sužalojimus, tarp jų – galvos smegenų sumušimą, atitinkantį sunkų jo sveikatos sutrikdymą. Dėl nukentėjusiojo D. K. sužalojimo ir jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 135 straipsnio 1 dalį buvo patraukti E. K. ir R. B.. Iš kaltinamojo akto matyti, kad E. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. rugpjūčio 15 d. (čia pabrėžiama – apie 14 val.) smurtavo prieš nukentėjusįjį D. K., padarydamas jam daugybines kraujosruvas veide, žaizdą apatinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą pakaušio srityje, galvos smegenų sumušimą, pasireiškusį intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse, kairėje kaktinėje žievės – požievio srityje. Šie sužalojimai (o iš esmės – vienintelis galvos smegenų sumušimas su intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse, kairėje kaktinėje žievės – požievio srityje) lėmė tai, kad D. K. sveikata buvo sutrikdyta sunkiai.

12. R. B. buvo kaltinamas tuo, kad prieš nukentėjusįjį D. K. smurtavo tą pačią dieną 2 kartus, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus – 16 val. ir 17 val. Pagal kaltinimą, R. B. taip pat sudavė nukentėjusiajam smūgius kumščiu ir jį spardė, tik darė tai intensyviau – jam inkriminuota daugiau smūgių. Tačiau, kas svarbu, sužalojimus nukentėjusiajam D. K. jis padarė lygiai tuos pačius (daugybines kraujosruvas veide, žaizdą apatinėje lūpoje, poodinę kraujosruvą pakaušio srityje, dėl galvos smegenų sumušimo, pasireiškusio intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse, kairėje kaktinėje žievės – požievio srityje) ir jie lygiai taip pat buvo kvalifikuoti kaip sunkus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymas. Iš tokio kaltinimo suprantama, kad E. K. jau apie 14 val. buvo padaręs D. K. sužalojimus, kurie lėmė jo sunkų sveikatos sutrikdymą. Tuomet, kaip gi R. B. nukentėjusiajam po 2 – 3 valandų galėjo padaryti lygiai tokius pat sužalojimus, kurie taip pat nukentėjusiojo sveikatą sutrikdė sunkiai. Toks kaltinimas yra ir alogiškas, ir nesuprantamas, jis kelia pagrįstų abejonių, kuris gi iš nuteistųjų, kada ir kaip sužalojo nukentėjusįjį ir sukėlė jam teismo medicinos specialisto išvadose nurodytas pasekmes. Į tai nesureagavo ir klaidos neištaisė ir pirmos instancijos teismas.

13. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo bandyta diferencijuoti E. K. ir R. B. galimai padarytus sužalojimus nukentėjusiajam. 2020 m. spalio 30 d. buvo surašyta užduotis specialistui ir jam pateikti tokie klausimai: 1) kokį D. K. sveikatos sutrikdymo mastą atitiktų, jei E. K. būtų sudavęs kumščiu 1 smūgį jam į veidą, o jam nukritus ant žemės, spyręs 2 kartus į pilvą; 2) kokį D. K. sveikatos sutrikdymo mastą atitiktų, jei R. B. būtų sudavęs kumščiu 8 kartus į veidą, galvą, o jam nukritus ant žemės, spyręs 6 kartus į veidą, galvą, įvairias kūno vietas. Specialistas 2020 m. lapkričio 18 d. išvadoje nurodė, kad D. K. nustatytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sumušimo. Šie galvos sužalojimai padaryti daugkartiniais smūgiais į veido ir kitas galvos sritis. Galima atmesti galimybę, kad nustatyti galvos smegenų sužalojimai, pagal pobūdį ir lokalizaciją, buvo padaryti dėl vieno smūgio į veido sritį. Toje pačioje išvadoje specialistas nurodė, kad sunkų D. K. sveikatos sutrikdymą lėmė jo galvos smegenų sumušimas, pasireiškęs intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse ir kairėje kaktinėje žievės – požievio srityse. Į tai rodo daugybinės poodinės kraujosruvos veide, žaizda apatinėje lūpoje, poodinė kraujosruva pakaušio srityje (1 t., 157 b. l.). Tačiau, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmos instancijos teisme specialistas nebuvo klaustas ir iš viso nebuvo tirta, kiek gi iš viso trauminių poveikių buvo nukentėjusiajam į galvą, kiek iš jų lėmė ar galėjo lemti galvos smegenų sumušimą su intrasmegenine kraujosruva dešiniame galvos smegenų pusrutulyje, kraujosruvomis abipus galvos smegenų momeninėse ir kairėje kaktinėje žievės – požievio srityse. Tai nustatyti yra svarbu, nes šiuo atveju nuteistieji kaltinami sunkiu nusikaltimu, už kurį numatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė ir tikslus įvykio mechanizmo nustatymas leistų tinkamai identifikuoti jų veiksmus ir kvalifikuoti jų veiką. Ikiteisminio tyrimo metu D. K. padaryti sužalojimai abiem nuteistiesiems buvo inkriminuoti kaip padaryti skirtingu laiku, bet sukėlę tas pačias pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal kaltinimo formuluotę R. B. veiksmai, kuriais jis galimai sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D. K. sveikatą, negali būti vertinami taip pat kaip ir ankstesni E. K. prieš nukentėjusįjį padaryti veiksmai, galimai sukėlę tuos pačius padarinius, ar atvirkščiai. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, kad kaltinamųjų veiksmų aprašymas yra ydingas, jis prieštaringas, keistinas, nes pagal tokią kaltinimo formuluotę spręsti dėl nuteistųjų kaltės nėra galimybės. Todėl byla perduotina prokurorui.

14. Pažymėtina, kad kaltinimuose nuteistiesiems tik aptakiai nurodyta, kad: 1) R. B. sudavė nukentėjusiajam nenustatytą kiekį smūgių kumščiu, bet ne mažiau kaip 2 – 3 smūgius į galvą, o pastarajam nugriuvus ant žemės, spyrė jam nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 smūgius į veidą; po to, kumščiu nukentėjusiajam sudavė dar kartą nenustatytą kiekį kartų, bet nemažiau kaip 3 – 4 smūgius į veidą, bei spyrė nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 – 3 kartus jam į įvairias kūno vietas; 2) E. K. sudavė kumščiu nukentėjusiajam nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 – 3 smūgius į galvą, pastarajam nugriuvus ant žemės, spyrė nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau kaip 2 smūgius jam į pilvą. Galima suskaičiuoti, kad nukentėjusiajam, anot kaltintojo, į galvą buvo suduota iki 12 smūgių, bet iš kur tas skaičius paimtas, byloje lieka neaišku. Kolegija atkreipia dėmesį, kad analogiškai atvejais iš viso yra ydinga ir neturėtų būti naudojama formuluotė „ne mažiau kaip ... smūgių“, nes ji reiškia, kad smūgių galėjo būti bet kiek, tame tarpe – ir gerokai daugiau, nei tarkim šiuo atveju 2 – 3 R. B. smūgiai kumščiu nukentėjusiajam į veidą. Nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mąstą lemia ne smūgių skaičius, o jam padarytų sužalojimų sunkumas, todėl ikiteisminio tyrimo metu turi būti stengiamasi nustatyti, kuris iš padarytų sužalojimų (ar jų keletas) yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su sukeltomis pasekmėmis, ir kas tokį sužalojimą padarė.

15. Be to, kolegija pažymi, kad net gramatine prasme nesuvokiama kaltinimuose (bei skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomoje dalyje) abiem nuteistiesiems nurodyta formuluotė „taip padarydamas D. K. daugkartinius smūgius į veido ir kitas galvos sritis“. Visiškai akivaizdu, kad smūgiai nukentėjusiajam yra suduodami, o ne padaromi, patys smūgiai yra neteisėtas veikimas, o ne pasekmė, kuri lemia nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo sunkumą. Tokių formuluočių kaltinimuose reikėtų vengti, nes jos daro kaltinimą neaiškų.

16. Apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad tiek tyrimo metu, tiek ir nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista R. B. teisė į gynybą, nes tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek pirmosios instancijos teismas, turėdami informacijos dėl šio nuteistojo psichikos sutrikimo (ligos), nesiėmė reikiamų priemonių, kad jam būtų užtikrinta tinkama gynyba (BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

17. BPK numato atvejus, kai įtariamojo (kaltinamojo) interesams baudžiamojo proceso metu būtinai turi atstovauti gynėjas. Tai situacijos, kai dėl įtariamojo (kaltinamojo) asmeninių savybių ar dėl bylos sudėtingumo yra manoma, kad traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens interesai, nedalyvaujant gynėjui, gali būti pažeidžiami. Atvejai, kai įtariamajam (kaltinamajam) besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba, nurodyti BPK 51 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis. BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad gynėjo dalyvavimas būtinas nagrinėjant neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Tokiems asmenims priskiriami asmenys, kurie turi esminių kalbos, regėjimo, klausos defektų arba serga sunkia liga, aiškiai apsunkinančia bendravimą, suvokimą ar minčių reiškimą, taip pat nepakaltinami ar ribotai pakaltinami asmenys bei asmenys, teismo sprendimu pripažinti neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, taip pat tie asmenys, kurių veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Negalinčiais visavertiškai pasinaudoti savo teise į gynybą laikytini ir įtariamieji (kaltinamieji, nuteistieji), kurie, nors ir pripažinti pakaltinamais, turi nuolatinį ar laikiną psichinės veiklos sutrikimą.

18. Kaip matyti iš bylos, aplinkybės, kad E. K. bei R. B. nėra registruoti psichoneurologinio ar narkologijos kabinetų įskaitoje, buvo nustatytos iš jų pačių žodžių. Kita vertus, paskutinėje įtariamojo apklausoje R. B. parodė, kad jis turi lengvą protinį atsilikimą. Tačiau reikiamas dėmesys į tai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atkreiptas. Apeliacinės instancijos teisme prokuroras pateikė medicininį pažymėjimą, iš kurio matyti, kad R. B. nustatytas vidutinis protinis atsilikimas; kiti elgesio sutrikimai (3 t., 59 b. l.). Tai tik patvirtina R. B. parodymus dėl jam diagnozuoto psichikos sutrikimo. Nepaisant to, byloje nebuvo gauta specialisto išvada, visų pirma, ar tikslinga ir reikalinga R. B. atlikti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę. Antra, byloje nėra aišku, ar R. B. neserga psichikos liga, dėl kurios jis negalėtų adekvačiai suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai ir duoti apie tai parodymus, apribojančių galimybę jam savarankiškai ir kokybiškai ginti savo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Gynėjo dalyvavimas šioje byloje, ginant kaltinamąjį, kuris dėl psichinių trūkumų galimai negalėjo pasinaudoti savo teise į gynybą, yra itin reikšminga jo procesinių teisių užtikrinimo garantija ir viena iš teisingo teismo sprendimo priėmimo sąlygų. Be viso to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išryškėjo E. K. ir R. B. gynybos interesų prieštaravimai (E. K. pradėjo neigti savo kaltę), kas sudaro atskirą ir jam būtiną gynėjo dalyvavimą šiame procese pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 4 punktą (gynėjo dalyvavimas būtinas, kai yra įtariamųjų ar kaltinamųjų gynybos interesų prieštaravimų, jeigu bent vienas iš jų turi gynėją).

19. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek pirmosios instancijos teismas, nors ir buvo byloje duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad R. B. negali tinkamai save atstovauti teisme, tačiau nepagrįstai neužtikrino jam būtinos teisės į veiksmingą gynybą. Susidariusi situacija vertintina kaip reiškianti, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas bei byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta pažeidžiant kaltinamojo teisę turėti gynėją, dėl to padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. Jau minėta, kad už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą numatyta ilgalaikė iki 10 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas negali būti atidedamas pagal BK 75 straipsnį. Tai leidžia teigti, kad tokiu atveju teisės į gynybą užtikrinimas įgauna itin didelę reikšmę. Atsižvelgtina ir į tai, kad šioje byloje reikšmingos aplinkybės nustatinėjamos iš esmės vien tik nuteistųjų ir liudytojo A. S. parodymais (kaip tiesioginiais įrodymais). Tuo tarpu nukentėjusysis D. K. dėl savo sveikatos būklės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme negalėjo būti apklaustas. Vadovaujantis nuteistųjų ir minėto liudytojo parodymais buvo teikiamos užduotys specialistui, jais remiantis specialistui suformuluoti klausimai. Ištaisyti padarytus pažeidimus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, negalima. Dėl nurodytų priežasčių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

20. Įvertinus šioje byloje nustatytų trūkumų skaičių ir pobūdį, proceso dalyvių skaičių bylos apimtį nustatytinas 3 mėnesių terminas, skaičiuojant nuo šios nutarties įsiteisėjimo, minėtiems pažeidimams pašalinti.

21. Nustačius, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas ir byla buvo išnagrinėta padarius esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir šiuo pagrindu panaikinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir bylą perdavus prokurorui, teisėjų kolegija negali daryti jokių apibendrintų išvadų dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su nuteistiesiems paskirtomis bausmėmis, nukentėjusiajam priteistu neturtinės žalos dydžiu. Visas apeliaciniame skunde nurodytas ir ginčijamas aplinkybes nagrinėjimo teisme dalyviai galės išsakyti bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris privalės šias aplinkybes išsamiai ir nešališkai ištirti bei teisiškai įvertinti. Atsižvelgiant į tai, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

22. Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos dėl E. K. gynybos apeliacinės instancijos teisme sudaro 131,94 Eur, prašoma šias išlaidas iš jo išieškoti (3 t., b. l. 58). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi nagrinėjamu atveju skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir baudžiamoji byla perduodama prokurorui, proceso išlaidos iš E. K. už jam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme neišieškomos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 2 dalimi, 254 straipsnio 3 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų E. K. ir R. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2021 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir šią baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas bei padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas ir tai trukdo nagrinėti šią bylą.

Nustatyti 3 mėnesių terminą šioje nutartyje nurodytiems pažeidimams pašalinti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus prašymo iš E. K. išieškoti 131,94 Eur išlaidas dėl jam suteiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.